Jonas Čerskis( Jan Czerski; rus. Иван Дементьевич Черский; 1845 m. gegužės 15 d. Svalnoje; Drisos apskritis,Vitebsko gubernija – 1892 m. birželio 25 d. Kolymskoje, Sibiras) – lietuvių bajorų kilmės keliautojas ir atradėjas, geologas, speleologas, paleontologas ir geografas, tyrinėjęs Sibirą. Jonas Čerskis gimė 1845 m. gegužės 15 d. Svolnoje, Vitebsko gubernija. Mirė 1892 m. birželio 25 d. Kolymskoje, Sibire. Jonas Čerskis mokėsi Vilniaus I-oje gimnazijoje ir Bajorų institute. Už dalyvavimą 1863-1864 metų sukilime ištremtas į Omską – Sibirą. Ten pradėjo domėtis geologija, zoologijai, geografija. Omske jis parašė pirmąjį mokslinį straipsnį apie tų apylinkių geologinę struktūrą. Gyvendamas tremtyje, atsidėjo tyrinėjimams. Analizavo Rytų Sajanų urvus. 1871 m. Irkutske su bendradarbiu aptiko pirmuosius paleolito epochos meno dirbinius Sibire. 1875 m. Tyrinėjo Nižneudinsko urvą. 1876 m. – Balagansko urvą ir Chamar Dabano kalnagūbrį. Vienoje Bogatyrskajos urvo oloje aptiko senovės žmonių urvų meno pėdsakų – ant skliauto buvo bėgančio elnio piešinys. 1877-1880 m. tyrinėjo Baikalo ežero krantus ir sudarė jo geologinį žemėlapį. 1891 m. dalyvavo ekspedicijoje Indigirkos ir Kolymos paupiais. Žymiausias Čerskio mokslinis pasiekimas – mumifikuotos faunos atradimas Nižneudinsko urve. Didžiausia šio atradimo sensacija buvo išnykusių žinduolių naujos rūšies – Nižneudinsko šuns (lot. Cuonnis neudensis) atradimas. 1891 m. su šeima išvyko į trejų metų ekspediciją tirti Indigirkos, Kolymos ir Janos upių baseinų. Dirbdamas ekspedicijoje susirgo ir antraisiais darbo metais mirė. Paskutinę Čerskio ekspediciją atrastas kalnagūbris, didesnis už Kaukazą, aukštesnis už Uralo kalnus, buvo pavadintas Čerskio vardu. Jo garbei Jakutijoje pavadintas kalnynas, ir gyvenvietė.
Jonas Čerskis (1845 – 1892 m.)