Juozapas Kovalevskis (Józef Kowalewski, rus. Иосиф Михайлович Ковалевский; g. 1801 m. sausio 9 d. – m. 1878 m. lapkričio 7 d.) – lenkų orientalistas, laimaizmo ir mongolų kalbos specialistas, kalbininkas. Gimė dabartinės Baltarusijos miestelyje Vileika Berastavicoje. Baigė Svisločiaus licėjų, 1817 m. pradėjo studijuoti klasikinę filologiją Vilniaus universitete, tapo filomatų draugijos nariu (drauge su Adomu Mickevičiumi, Tomu Zanu, Jonu Čečiotu). Vėliau Vilniaus licėjujedėstė lotynų ir lenkų kalbas. 1823 m. buvo suimtas už anticarinę veiklą, 1824 m. spalį ištremtas į Kazanę. Ten Kovalevskis tapo Kazanės universiteto studentu, mokėsi arabų, totorių ir persų kalbų. 1828 m. buvo išsiųstas į Buriatiją tyrinėti mongolų kalbos. Savo ekspediciją pradėjo nuo Irkutsko, lankėsi Urgoje, Verchneudinske, 1830 m. pasiekė Pekiną. Kinijoje Juozapas Kovalevskis metus mokėsi kinų kalbosir lamaizmo. Grįždamas atgal vėl lankėsi mongolų ir buriatų žemėse, tyrė jų kultūrą (1832 m. Troickosavske įkūrė rusų-mongolų karinę mokyklą). 1833 m. grįžo į Kazanę, tada Petrapilyje išlaikė mongolų kalbos egzaminą ir Kazanės universitete įkūrė mongolų kalbos katedrą. 1834 m. gavo profesoriaus laipsnį, 1846 m. apdovanotas Demidovo ordinu. 1854–1860 m. Kovalevskis buvo Kazanės universiteto rektoriumi. 1862–1878 m. jis dėstė istoriją Varšuvos universitete. Palaidotas Povonzkų kapinėse Varšuvoje. Juozapas Kovalevskis buvo Paryžiaus Azijos draugijos garbės nariu (nuo 1839 m.), Peterburgo mokslų akademijos nariu (1847 m.). Juozapo Kovalevskio garbei pavadinta viršukalnė Mongolijoje (Tavan Bogdo kalnuose), viena VU orientalistikos centro auditorijų.
Juozapas Kovalevskis (1801 – 1878 m.)