Unikaliam prof. Kazio Pakšto idėjiškai suformuotam regionui atsirasti prielaidos susidarė dar ankstyvaisiais viduramžiais, kurios amžiams bėgant įgijo vieningo Šiaurės Europos regiono atsiradimo lemiančių faktorių svarbą. Susiklostė palankios istorinės aplinkybės tam, kad ilgainiui galėtų susiformuoti unikalus ne tik Europos bet ir pasaulio masteliais geopolitinis regionas – Baltoskandija.
Dar vikingų laikais, kai danai traukdavo į pietus, norvegai – į vakarus o švedai – į rytus, atsirado samprata, kad skandinavų tautos pasižymi invazinės o ne asimiliuojamos kultūros sklaida. Danų žemės dabartinėse Italijos (Lombardija) ir Prancūzijos (Normandija) teritorijose; norvegų genčių įsiveržimai į Britų salas, Farerų salyno, Islandijos, Grenlandijos apgyvendinimas, ir išsilaipinimai Šiaurės Amerikoje; švedų išsibarstymas rytų slavų gentyse visa tai rodo Skandinavijos tautų gyvybingumą ir aktyvų vaidmenį skleidžiant savo gyvenimo būdą ir savastį.
Atsižvelgiant į istorines aplinkybes sąlyginai galima išskirti keturis pagrindinius Baltoskandijos regiono formavimosi etapus:
- Vikingų laikai (VI-IX a.a.).
Šis laikotarpis labai sąlygiškas savo chronologija, nes iš esmės jis atspindi Skandinavijos genčių aukso amžių, kai vikingai dominavo visoje Europoje, ir kėlė baimingą pagarbą net galingiausiai senojo žemyno jėgai – Šventosios Romos Imperijai. Šiais amžiais susiformavo Šiaurės Europos samprata, kuri apibrėžė tautas gyvenusias į Šiaurę už tolimiausios buvusios Romos Imperijos ribos. Baltų ir didžioji dalis germanų genčių irgi priklausė šitai erdvei, bet rytų slavai jau liko už- jos ribų. Visos teritorijos esančios Rytų krikščionybės įtakoje tuo metu buvo traktuojamos kaip Azijos dalis, todėl buvo kalbama tik apie geografinę Šiaurės Europą, kurios pagrindą sudarė trijų Skandinavijos karalysčių teritorijos. Jos atspindėjo tris pagrindines Skandinavijos genčių sąjungas, iš kurių susiformavo danų, norvegų ir švedų tautos.
- Krikščionybės plėtra ir įsigalėjimas Šiaurės Europoje bei Kalmaro Unijos laikotarpis (X a.-XVI a.pr.).
Vikingų laikų pabaiga tiesiogiai sutampa su krikščionybės įsigalėjimu Šiaurės Europoje. Šis nelengvas procesas truko beveik tris šimtmečius – nuo X a. pr. iki XII a. pab. Tuo metu visos trys Skandinavijos karalystės – Danija, Norvegija ir Švedija – pradėjo bendradarbiauti krikštijant ir įdiegiant krikščionišką gyvenimo būdą savo tautoms. Galima įžiūrėti pirmąsias būsimo šiaurietiško bendradarbiavimo užuomazgas, bet jos tuo metu siejosi su vienu bendru tikslu – krikščionybės kaip valstybinės religijos įtvirtinimu savo valstybėse. Tiek Haraldas Gražiaplaukis, tiek Olavas Didysis , tiek Erikas Šventasis ieškojo būdų kurie padėtų greičiau pritaikyti naująją religiją Skandinavijos tautų sąmonei. Jų paieška buvo skausminga ir tai apsprendė ilgą Šiaurės Europos kristianizacijos procesą.
Kaip unikalus tarpvalstybinis savanoriškas to meto darinys iškyla Kalmaro unijos laikotarpis (1387-1523), kuris nors ir nebuvo visą tą laiką gero trijų karalysčių – Danijos, Norvegijos ir Švedijos –sugyvenimo pavyzdys, tačiau paliko to meto istorijoje stebinantį pirmojo Europos Sąjungos prototipo pavyzdį. Kalmaro Unija, pagrįsta stiprios panskandinaviškos valstybės sudarymu, buvo nukreipta prieš stiprėjančią progermaniškos Hanzos miestų sąjungos įtaką ir išlaikė savotišką geopolitinį balansą to meto Šiaurės Europoje.
- Karų ir konfliktų laikotarpis. Dviejų konkuruojančių subregionų susiformavimas Šiaurės Europoje (XVI a –XX a.pr.).
Kalmaro Unijos iširimas ir naujosios Švedijos karalystės su Vazų dinastija įsikūrimas sąlygojo beveik keturis šimtmečius trukusią epochą, padalinusią Šiaurės Europą į dvi akivaizdžias įtakos sferas – Danijos ir Švedijos. Danija su jai priklausančiomis Norvegijos, Farerų salų, Islandijos ir Grenlandijos teritorijomis ir Švedija, su jai priklausančia Suomija ir didžiąja Estijos dalimi. O jei dar pridėsime tuos trumpus laikotarpius , kai švedai buvo užėmę dabartines Latvijos ir Lietuvos teritorijas, tai gausime tikrą padalintą Baltoskandiją kurios rytinė dalis priklausė Švedijai, o vakarinė – Danijai. Tai sąlygojo esminę šių dviejų subregionų konkurenciją visose srityse, tuo pačiu tarnaujant amžinai progreso idėjai. Neapsieita ir be neigiamų padarinių – Švedija ir Danija beveik visada dalyvaudavo skirtingose pusėse, kai įsiplieksdavo vienas ar kitas platesnis regioninis karinis konfliktas Europoje. Tačiau juodžiausiu periodu šių dviejų tautų istorijoje galima pavadinti XVII a. pirmąją pusę, kai po kelis dešimtmečius trukusio įnirtingo karo Danija prarado savo istorines teritorijas pietų Švedijoje – praktiškai tai buvo vienintelis akivaizdus Danijos ir Švedijos įtakos susidūrimas tiesioginės konfrontacijos būdu, nulėmęs esminę Švedijos pergalę. Nuo XVII a. vidurio iki XX a. pr. – apie pustrečio šimtmečio – Švedija tapo dominuojančia ir pirmaujančia daugelyje sričių Šiaurės Europos šalimi. Nuo XIX a. pradžios Švedijos įtaka gerokai sumažėjo praradus Suomiją ir sudarius uniją su Norvegija, tačiau du subregionai išliko – Danija su Islandija, Farerais ir Grenlandija ir Švedija su Norvegija. XIX a. Norvegijos Konstitucija, Danijos Aukso amžius ir Švedijos neutralumo idėjos sąlygojo naujosios panskandinaviškosios Kalmaro unijos susidarymo prielaidas, tačiau kaip matome, XX a. pr. gimė kokybiškai naujos Šiaurės Europos vienybės idėjos , kurios sąlygojo naujų tarpvalstybinių bendradarbiavimo formų atsiradimą.
- Baltoskandijos kaip esminės Šiaurės Europos regiono idėjos išsirutuliojimas ir vystymasis (XX a. pr.-XXI a. pr.).
XX a. pr. atsiradęs fizinės geografijos terminas „Baltoskandija“ įgijo visiškai kitokią reikšmę XX a. pr. geopolitikų prof. Edgaro Kanto (Tartu Universitetas) ir prof. Kazio Pakšto (Vytauto Didžiojo Universitetas) darbuose. Jų suformuota Baltoskandijos samprata remiamės iki šiol. Tačiau realiu Baltoskandijos pamatu XX a. pr. tapo Švedijos premjero Hjalmar‘o Brandting‘o ir Stokholmo mero Carl‘o Lindhagen‘o pasiūlyta Šiaurės Draugijos (Foreningen Norden) idėja, kuri tapo, ko gero, didžiausios ir masiškiausios Šiaurės Europoje visuomeninės organizacijos kūrimosi pradžia. Įsteigta Švedijoje, Danijoje ir Norvegijoje po Pirmojo pasaulinio karo 1922 m. Ji buvo apjungta į Šiaurės Draugijų Sąjungą (Foreningen Nordens Forbund), kuri tapo tuo „grassroot movement“, apsprendusiu naujosios Kalmaro sąjungos sudarymą po Antrojo pasaulinio karo. 1949 m. Įsteigta Šiaurės Taryba, o 1952 m. Įsteigta Šiaurės Ministrų Taryba tapo būsimos Europos Sąjungos preliudija, įgyvendinta viename konkrečiame regione. Laisvas prekių, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas tapo pamatiniais šio naujo savo kokybe tarpvalstybinio darinio principais. Prie šiuolaikinės Kalmaro unijos branduolio – trijų karalysčių – prisijungus Suomijai ir Islandijai, šiam regionui akivaizdžiai trūko okupuotų trijų Baltijos šalių. Ir tik 1991 m. žlugus SSSR, prof. Kazio Pakšto svajonė apie Baltoskandiją pamažu pradėjo pildytis. Baltijos Asamblėjos ir Baltijos Ministrų Tarybos sudarymas pagal atitinkamus mūsų Šiaurės Europos kaimynų modelius leido įvykti istoriniam 1996 m. balandžio mėn susitikimui Vilniuje, kai pirmą kartą istorijoje susitiko Baltijos ir Skandinavijos valstybių parlamentarai, padėję pamatus tolesniam pastoviam 8 šalių bendradarbiavimui įvairiose srityse ir skirtingais lygmenimis.
Baltoskandijos akademija, Panevėžyje veikusi 1991–2009 metais, nuosekliai įgyvendino Baltoskandijos idėją kultūrinėje Lietuvos terpėje. Per 18 savo gyvavimo metų ji tapo unikalia regionine neformalaus mokslo ir švietimo institucija suorganizavusi 190 renginių. 2011 m. pradžioje atkurta VŠĮ „Baltoskandijos akademija“ tęsia uždarytos institucijos veiklą.
Parengė: Arūnas Bliudžius, VšĮ Baltoskandijos akademija direktorius.