Etapų dalyviai

Esu Gerimantas Statinis, gimęs Žemaitijoje, Akmenėje, gyvenęs visą laiką Vilniuje, tačiau iš tėvo pusės turintis ir dzūkiško, Gervėčių krašto kraujo. Gimiau 1960 metų rugpjūčio 15 d. Vilniuje per Žolines, tačiau tik po 40 metų sužinojau, jog tai reikšminga Valstybei diena ir ji pagaliau  paskelbta šventine. Baigiau Vilniaus miesto VII vidurinę, kuri vėliau pavadinta Žirmūnų gimnazija. Šis etapas buvo įdomus tačiau nelengvas, nes negalėjau apsispręsti kuriuo gyvenimo keliu pasukti toliau.

 

Nuo 1990 m. pradėjau dirbti Karoliniškių muzikos mokykloje, kur ir šiandien mokau vaikus groti pučiamaisiais instrumentais. Greta šio darbo, pats groju Valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre “Trimitas”. Su šiuo kolektyvu teko nemažai keliauti po Europą, o tai labai artima mano prigimčiai. Laisvalaikiu stengiuosi išvykti į priešingą pusę – Azijos kalnus, ir taip pabėgti nuo civilizacijos. Teko būti Pamyre, Kaukaze, Urale, Sajanuose, TianŠanyje, Altajuje, ChamarDabane, Himalajuose, Kurilų, Andamanų, Filipinų salų kalnuose, taip pat Alpėse, Karpatuose, Chibinuose, Anduose, Majų kalnyne. Aplankiau 60 pasaulio šalių. Keliaujant rašau dienoraščius, kurie ir pastūmėjo mane žengti dar vieną mano gyvenime lemtingą, žurnalistinį žingsnį. Apie kelionių nuotykius ėmiau rašyti į šalies dienraščius bei žurnalus. Konkurso atrankos būdu patekau dirbti į Nacionalinę televizijos laidą “Kelionės”, kurios galutinai mane įtikino stoti į profesionalios žurnalistikos kelią. 2000 m. įstojau į Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą ir ėmiau studijuoti magistrantūros kurso programą. Po dviejų metų man suteiktas komunikacijos ir informacijos magistro kvalifikacijos laipsnis…

Mėgstu keliauti, apie tai rašyti ir kurti kelionių dokumentiką, todėl Lietuvos žurnalistų sąjungoje įkūriau Kelionių ir pramogų klubą. Pirmoji mano ekspedicija buvo„Bolivija – Peru’05 Matui Šalčiui atminti“, kurios idėjos autorius ir buvau aš. 2006 m. dviračiu per 14 dienų apvažiavau aplink Lietuvą, šis žygis užfiksuotas Lietuvos rekordų knygoje; 2009 m. ekspedicijos “Tian Šanis’09” dalyvis ir „Lietuvos 1000–mečio vardo“ viršūnės pirmaįkopėjas; 2011 m. antrosios ekspedicijos „Filipinai ’11M.Šalčiui atminti“ vadovas; 2012 m. ekspedicijos į Rusiją „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ vadovas; 2013 m. „Indija’13 A.Poškos keliais“ ekspedicijos organizatorius; 2014 m. „Pamyras‘14“ ekspedicijos, skirtos lietuviškų viršūnių 50 – mečiui dalyvis; 2015 m. antrą kartą patekau į Lietuvos rekordų knygą su rekordu „Tolimiausia kelionė paspirtukais – 447 km“; 2015 m. lapkričio mėn. „Kazio Pakšto „Dausuva“ – Belizas‘15“ ekspedicijos į Meksiką, Belizą ir Gvatemalą vadovas. Esu parašęs dvi kelionių knygas: apie Matą Šalčių „Pasiklydęs Amazonijoje. Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais“ ir Gediminą Akstiną „G.Akstino viršūnė: Senojo ledkirčio istorijos“. Po pasaulį keliauti nori visi, tačiau ne visi tam ryžtasi ir tai ne finansiniai, tačiau psichologiniai sunkumai – todėl noriu tuos barjerus pabandyti įveikti. Žygyje „Misija Lietuva 100” ketinu dalyvauti atskirais etapais, norėčiau pasirinkti Aliaskos ir Afrikos etapus.

Raitelio gintarinio „Arklinis CV“

…Iki 2B klasės augau Klaipėdoje (kaip ponas Bebras), prie pat jūrų uosto tvoros ir švyturio (iš čia ir „Švyturio“ alus). Paaugus man, tėvai pervažiavo į Vilnių, jo senamiesčiuose laipiojau tvoromis ir stogais, kol prisiskaitę su draugeliais 3M (trys muškietininkai), vedami nenumaldomų nuotykių troškulių, nuėjom ieškoti žirgų (pėsčias juk nevaikščiosi) – radom juos Belmonte, nuostabiame kalvotame Vilnios vingyje. Nuo tada visas laisvalaikis, atostogos – ant žirgų. Mano sporto šaka – konkūrai – tai kliūčių maršruto aikštėje įveikimas. Aišku, su žirgu. Ant žirgo. Sporto meistro normatyvas, Vilniaus m., LT rinktinės narys, LT konkūrų dvikovės jaunimo čempionas (su gražuoliu Poseidonu), prestižinio Jauno Žirgo konkūrų dvikovės vicečempionas su savo išaugintu ir ištreniruotu žirgu (kerėpla Gladiatorius). Daug laiko atimdavo treniruotės, žirgų priežiūra. Savaitgaliai – kelionės ir varžybos. Taip tapau tikru raiteliu.

Būti raiteliu – man daugiau dvasinė, nei fizinė būsena. Juo gali būti tik geri žmonės… Linkę kam nerealaus… Juk Lietuva – liečių, raitelių-karių sueiga, Vyčių kraštas. Mes, raiteliai, labiausiai į juos panašūs…

Mano mokykla buvo praktiškai mano kieme – vadinome ją „Salomeika“ – jos adresas – maždaug tarp „Vienuolyno“ (G.Babravičius) ir 23-iosios mokyklos (A.Kaušpėdas ir E.Jonikas). Dar ir dabar dažnokai su Gintautu pasiginčyjame, kurią mokyklą baigė daugiau garsenybių (neskaičiuojant mūsų 🙂 – šiuo metu vienu tašku laimi „Salomeika“ su Dalia Grybauskaite… chi chi.

Vėliau studijavau ir netgi sėkmingai baigiau dvi geriausias specialybes žygeiviams – tai geografija ir kūno kultūra – netgi garsusis alpinistas V.Vitkauskas prisipažino man jų pavydįs…

Apie 10 metų dirbau pagal šias specialybes, vėliau brolis nuviliojo į reklamą (nekenčiu reklamos), o 2010-iais Giedrius Klimkevičius, su kuriuo susipažinau Be2together festivalyje – į žygį žirgais link Juodosios. Kadangi daugiau nei 20 metų nebuvau sėdėjęs balne, iškart nutryniau kojas ir užpakalį – pirmąsias gal dvi savaites vos laikiausi balne – Vaidotas Marozas netgi įtarinėjo, kad nemoku joti… Gal ir nemokėjau (visgi žemaitukai ne visai žirgai, ar ne?), bet dabar tai jau tikrai moku…:)

Vėliau buvo Valdovų Meilės žygis Vilnius-Krokuva (vėl „dirbau“ raiteliu), Arklių Pašto Kelias karietomis ir žirgais Sankt-Peterburgas-Kaunas-Varšuva (vairavau „geležinį žemaituką“ ir fotografavau), dieniniai ir naktiniai Perimetrai, baidarės, aibė susitikimų su visuomene pasakojant ir demonstruojant gyvai mūsų „žygdarbius“ (aš juk reklamščikas) – susidėjus su Bebru, to tikrai neišvengsi… Ai, tiesa, po žygių ir darbo reklamoje man atsivėrė čakros – ėmiausi aprašynėti mūsų žygius ir nuotykius, netgi išleidau pora knygų apie tai – norėjosi bendražygiams ir anūkams suvenyrų kietais viršeliais… Dabar su Klajūnų Klubu ruošiamės tuoj tuoj išleisti nerealų 300+ psl. fotoalbumą iš „karietų“ žygiaus – į atidarymą ir pristatymą būtinai pakviesim (gen.rėmėjas „Vilniaus Degtinė“). Ruoškitės.

Šiais metais vasarop per „Kolumbo“ apdovanojimus visai netikėtai buvau dukart pakviestas: mielo kolegos Gerimanto Statinio – tapti Žurnalistų Sąjungos nariu (Kelionių ir Pramogų klubas), o prof. Dovilės Krupickaitės (mano geriausio dėstytojo a.a. R.Krupicko dukters) – tapti Lietuvos Geografų Draugijos nariu… Kaip vietoje ir laiku!  Gal ir atsidėkodamas likimui dabar ruošiu straipsnelį „Kas atrado Ameriką“ – pasinaudodamas dar vieno mūsų kolegos Lino Senkaus tyrimu apie lietuvišką garsiausio visų laikų keliautojo ir atradėjo K.Kolumbo kilmės genezę.

Ką veikiu dabar? Jau vakaras – vakarais rašau pasakas vaikams apie istoriją, geografiją, nuotykius ir keliones – jas kartais spausdina literatūrinis vaikų žurnalas „Laimiukas“. Ir, aišku – laukiu kelionės po pasaulį – kartą paragavęs negali sustoti.

 

Gintaras Kaltenis

2015, Vilnius