Gintautas Babravičius, žygio vadovas
Žygio idėja gimė seniai.
Gal 1964 metais, perskaičius Žiulio Verno romaną ….?
Pirmą savarankišką kelionę, kartu su bendraklasiais organizavau būdamas šešiolikos. Visus metus diskutavom apie plausto konstrukciją, kelionės ypatumus. Patirtis buvo menka – viena kita nakvynė palapinėje prie upės ar ežero, pusdienis miške grybaujant su tėvais.
1972 m.: nuo Vilniaus Nerim ir Nemunu iki Rusnės, dvi savaitės kelyje, pirmasis krikštas. Patiko.
Vėliau baidarėmis, pėsčiomis, dviračiais skersai išilgai „išmaišy
ta“ Lietuva, iki Lietuvos nepriklausomybės atsatymo daug keliavau Rusijoje, Turkmėnijoje, Kaukaze.
Nuo 1992 m. prasidėjo „televizinės“ kelionės, susipažinau su Michael Mattig-Gerlach, tada supratau, kad profesionalių filmų gamintojų dalyvavimas kartu žygius paverčia „amžinais“.
Atradau, koks malonumas dalintis įspūdžiais, perteikti žinią apie svečias šalis dešimtims ar šimtams tūkstančių žiūrovų.
Su bendraminčiais Konstantinu Marcinkum, Gediminu Grigaičiu ir Tomu Jonušu 1997 m. įkūriau VŠĮ „Klajūnų klubas“.
Kai Vaidotas Marozas 1998 m. būrė Vilniaus visureigių klubą, tapau jo „signataru“, pamėgau keliones automobiliu, bet tokiose vietose, kur pėsčiam eiti būtų baisoka…..
Kartu su Vaidu vieną speiguotą 2013 m. naktį laužo šviesoje ir sutarėm surengti gyvenimo žygį per pasaulį.
Dviejų šimtų tūkstančių kilometrų ilgio trasa, , šimtas aplankytų šalių, simbolinis atstumas apie Žemę per pusiaują – bekele.
Kodėl organizuoju ir keliausiu?
Nes visą gyvenimą tai dariau ……
Nes vešim savo šalies vardą ir „Pasaulio Lietuvos“ vėliavą per pasaulį, net tris metus švęsim Lietuvos Respublikos Šimtmetį.
Close
Apie Algirdą…
Algirdas Kaušpėdas
Klajūno ALGIRDO KAUŠPĖDO gyvenimo aprašymas
Gimiau 1953 metais Vilniuje, ekonomistės ir architekto šeimoje. Vaikystėje buvau smalsus ir išdykęs vaikas. Mėgau piešti tankus ir tvirtoves. Nuo penktos klasės grojau gitara, kūriau dainas ir roko grupes, lankiau dailės mokyklą, penkiakovę,
žaidžiau futbolą, krepšinį ir t.t. Nors mokyklos programos mokslams trūko laiko, (trankiausi su
mokykline grupe „Kriviai“gastroluodamas po Lietuvos kaimus) ko pasekoje Vilniaus 23 vidurinę mokyklą baigiau tik patenkinamai. Tačiau susikaupiau ir į VISI (dabar vadinamą VGTU) architektūros fakultetą įstojau vien penketais.
VGTU man suteikė ne tik žinias, bet ir gyvenimo motyvaciją – dirbti kūrybinį darbą, visur ieškoti grožio, prasmės ir darnos. Būdamas studentas įstojau į „VISI turistų klubą“, kurio dėka apkeliavau daug buvusios sovietų sąjungos vietovių: Kareliją, Uralo kalnus, Karpatus, Sibirą, Baikalo ežerą, Sajanus ir kitas vietas.
1976 metais įsigijęs architekto – tūrininko specialybę įsidarbinau MSPI Kauno filiale achitekto pareigose. Subūriau vandens turizmo entuziastų grupę ir su pripučiama aviacine gebėjimosi valtimi LAS-5 apkeliavom ne vieną Kolos pusiasalio, Kaukazo upę.
1984 metais įsidarbinau Kauno Architektų sąjungos atsakinguoju sekretoriumi ir pasinėriau į AS organizacinę veiklą – naujų Kauno Architektų namų kūrimą.
Kaune kartu su grupe architektų prie tuometinės Architektų sąjungos įkūriau JAS (jaunųjų architektų sekciją). JAS tapo savišvietos, kultūros ir kūrybinės 
laisvės centru. Čia 1984 metų gale gimė architektų postpankroko grupė „Antis“.
Dainų tekstų ir muzikos „Ančiai“ rašymas tapo mano didžiąja aistra ir netrukus, po festivalio „Lituanica ‘86“ ir muzikinio video filmo „Kažkas atsitiko“ „Antis“ išpopuliarėjo Lietuvoje, vėliau ir TSRS. Pasiskelbę perestroikos grupe, aktyviai talkinom Sąjūdžiui, daug keliavome, koncertavom įvairiuose festivaliuose Europoje ir JAV, kur dalyvavom Niujorko „New Music Seminar“. 1987 – 1989 m. kartu su kitais roko muzikantais organizavom ir kartu su „Antim“ dalyvavom „Roko maršuose po Lietuvą“.
1988 metais, mane išrinkus į Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, Kauno architektų namai tapo Kauno Sąjūdžio būstine.
1988 -1990 metais dalyvavau Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio tarybos, Kauno tarybos darbe.
1990 metais, atstačius Lietuvos nepriklausomybę, buvau pakviestas vadovauti Lietuvos televizijai.
Ir vėl teko daug keliauti ir mokytis naujo amato – TV vadybos. Mokiausi Danijoje, Prancūzijoje, JAV ir visur aktyviai domėjausi žmonių gyvenimu ir gamta.
1993 metais įkūriau įmonę „Jungtinės pajėgos“(JP). JP pagrindinės veiklos kryptys pastatų projektavimas ir statyba. Didžiausią dėmesį skyrėme gyvenamiesiems namams. Sukūrėme kartotinių gyvenamųjų namų projektų pardavimo sistemą „Jungtinių pajėgų namai“. Išleidome dešimt kartotinių gyvenamųjų namų projektų katalogų. Pagal šiuos katalogus pastatyta tūkstančiai gyvenamųjų namų. Įkūrėme medinių modulinių namų įmonę UAB „JP Haus“. Pastatėme šimtus medinių modulinių gyvenamųjų namų Lietuvoje, Vokietijoje, Danijoje, Norvegijoje, kur teko vykdyti autorinę projektų priežiūrą ir, pasnaudojus proga, daug keliauti.
Esu kviečiamas į įvairius susitikimus, seminarus skaityti paskaitas apie architekto darbą, kūrybiškumą, meninės formos ir turinio darną. Taigi nemažai keliauju po Lietuvą, bendrauju su žmonėmis, mokausi gyvos Lietuvos istorijos.
Atostogų metu negaliu ramiai išsėdėti namie ir kartu su žmona Vilija daug keliaujam po pasaulį. Apart beveik visų Europos šalių aplankėm Japoniją, Naują Zelandiją, Vietnamą, Birmą, Peru ir kitas egzotiškas šalis. Nemėgstu pasyviai ilsėtis – visur noriu kuo daugiau pažinti ir pajausti.
2015 metais dalyvavau jaunimo ekspedicijoje „Misija Sibiras“.
Close
Apie Vaidotą…
Vaidotas Marozas
Pirmąkart prie vairo savarankiškai sėdau vienuolikos, o technika domėjausi nuo mažumės. Gyvenime išbandžiau ir valdiškus krėslus, ir verslinko dalią.
Visą tą laiką domėjausi automobiliais, o kai atsirado galimybė įsigyti visureigį – nebedelsiau. Neatsitikinai tapau ir pirmojo Lietuvoje bekelės mėgėjų – „Vilniaus visureigių klubo“ – įkūrėju ir prezidentu.
Daug savaitgalių su klubo draugais praleidau pažindamas Vilniaus apylinkes ir gražiausias Lietuvos vietas, VVK komanda tapo pirmaisiais lietuviais, pelniusiais prestižinių „Ladoga trophy 2002“ tarptautinių varžybų apdovanojimus, dalyvavau organizuojant daugybę bekelės automobilių sporto varžybų, įsimintiniausios tarp jų – „VVK taurė“ Alantėlėje, uždaroj trasoj Molėtų rajone.
Įsteigiau UAB ,, Lietuviškas safaris“. Pats ieškau klientų bei partnerių Lietuvoje ir užsienyje, organizuoju rinkodarą, ryšius su visuomene, savireklamą, komunikaciją, lankau specializuotas 4×4 parodas užsienyje. Nėra dienos, kai nevažiuočiau visureigiu bekele.
Su žygio vadovu ir vienu Vilniaus visureigių klubo steigėjų Gintu Babravičium pažįstami seniai, dar nuo praėjusio amžiaus… Padėjau jam rengti ir su visu „Lietuviško safario“ automobilių parku dalyvavau raitelių ir „žemaitukų“ žygyje „2000 km istorijos“ nuo Senųjų Trakų iki Očakiv prie Juodosios jūros, ekspedicijoje „Baikalas 2011“. Jos metu buvome ne tik pirmieji lietuviai, sėkmingai įveikę įžymiąją „Šimtas dešimtojo kilometro “ trasą Užbaikalės taigoje, bet ir užtrukome rekordiškai trumpą laiką – tik 50 valandų.
O pernai, susiremontavę legendinį „Žiguli“, kartu su Dakaro ralio patirtį turinčiu Šarūnu Palioku, nukakome iki Ulan Batoro Mongolijoje…
Šaltą 2013 – jų žiemą, surengę nakvyne lauke vaikams, su Gintu nutarėmė – laikas apvažiuoti pasaulį! Spėjate, už ką esu atsakingas žygyje? Teisingai, maršruto ir automobilių paruošimas…
Arba…
Mano seneliai ir proseneliai gražia lietuviška pavarde Šaltyšius nuo neatmenamų laikų buvo nagingi visų galų meistrai: kaustydavo arklius, 
remontuodavo vežimus. Senelio Vytauto užtvenktas upelis gamino elektrą ir suko visus kalvės mechanizmus, tėtis Vytautas važinėjo trofėjiniu DKW motociklu, kurio po sprogimo buvo likus tik pusė, sūnus Vytautas būdamas trijų sukonstravo spąstus ir pagavo katę. Toks ir aš, būdamas dešimties susirinkau iš atskirų dalių ir, svarbiausia, užvedžiau motorinį dviratį…
Nuo to laiko bet koks mechanizmas man tarsi gyvas (jei ne gyvas – visada galima atgaivint) daiktas: jis – šiltas, jame cirkulioja gyvybiškai svarbūs skysčiai, jis murkia, kai viskas gerai, ir kalena dantimis, kai kas nors nepatinka.
Negaliu aš Ginto paleist į kelionę vieno. Pasiimsiu įrankių dėžę ir važiuosim kartu… maža ką.
Close
Apie Michael…
Michael Mattig-Gerlach
XX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje parašiau straipsnį Pietų Vokietijoje leidžiamame laikraštyje vokiečių kalba, tuo žengdamas pirmą žingsnį į žiniasklaidos pasaulį. Iki 1982 metų dirbau įvairiuose laikraščiuose kaip laisvai samdomas žurnalistas ir redaktorius, kol pradėjau dirbą Štutgarto (Vokietija) viešajame radijo ir televizijos tinkle redaktoriumi. Darbuodamasis SDR (Süddeutscher Rundfunk, vėliau Südwestdeutscher Rundfunk), žengiau pirmuosius žingsnius televizijoje. 1989 metais buvau pakviestas į „Vilnius Rock“ festivalį. Prieš tai SDR radijui kūriau kelioninės dokumentikos reportažus iš viso pasaulio.
Būdamas televizijos komandos, kuri lydėjo vokiečių roko grupę 1989 metų Roko Maršo Lietuvoje metu, susipažinau su Gintautu Babravičiumi, padėjau jam bei kompanjonams 1989 metų gruodžio 31 dieną įsteigti pirmąją nepriklausomą radijo stotį tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Nuo to laiko, kartu su G. Babravičiumi ir draugais iš Lietuvos, keliavau po Gruziją Kaukazo regione, į Maskvą, po Baltijos valstybes, nuvykau į Kamčiatkos pusiasalį, kur sukūriau pirmąjį 45 minučių dokumentinį filmą „Pasaulio kraštas vulkanų šešėlyje“ Vokietijos televizijai. Vėliau jis buvo daugiau kaip 20 kartų buvo rodomas kaip vienas iš pagrindinių informacijos šaltinių, apie pamirštą buvusios Sovietų imperijos užkampį.
Vėlesniais metais sukūriau daug dokumentinių filmų apie keliones traukiniu po atgavusias nepriklausomybę Rytų Europos valstybes (Estiją, Latviją, Lietuvą, Gruziją), taip pat parašiau knygą apie savo potyrius po Sovietų imperijos žlugimo (“Geburtshilfe zum Untergang”, Shaker Media, Germany 2011).
Nuo 1993 metų su draugais iš Lietuvos ėmiau domėtis Afrikos žemynu, kaip įdomia vieta kelionėms ir dokumentinių filmų kūrimui.
1994 metų lapkričio mėnesį prasidėjo iki šiol didžiausia mano ekspedicija regione, kurios metu daugiau kaip trisdešimt žmonių šešiais automobiliais ir vienu motociklu kirto Afrikos žemyną nuo Tanžero ligi Benino, aplankydami visas Vakarų Afrikos valstybes. Dokumentiniai filmai apie ekspediciją (“Unterwegs in Afrika”) buvo rodomi Vokietijoje daugiau kaip penketą metų, jie taip pat tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu apie pamirštąjį žemyną.
Gal svarbiausias ekspedicijos rezultatas buvo surinkta informacija apie ligą, pavadintą Burulio opa (Buruli ulcus), kuri tuo metu kamavo beveik 20 procentų jaunų žmonių Vakarų Afrikoje. Sukūriau apdovanojimų pelniusį filmą apie šią ligą, organizavau rinkliavas ir paramą iš Europos valstybių Dramblio Kaulo Kranto (Kot d‘Ivuaro) žmonėms ir ligos apimties kaimams. 1998 metais dalyvavau didelėje konferencijoje, kurią surengė Pasaulinė sveikatos organizacija ir Vakarų Afrikos valstybės. Konferenciją surengti padėjo ir tai, kad nuolat buvo gaunama pranešimų apie susirgimus šia liga Europoje.
Antroji mano knyga „Jokių šansų Čarlzui ir Sedibė – pasakojimas apie siaubingą Afrikos kolonizavimo baigtį“ buvo išleista 2012 metais ir padėjo skaitytojams iš naujo suprasti, kiek veiksminga yra paramos Afrikos šalių vystymuisi politika. Su pagalba iš Maroko, Tuniso, Mauritanijos, Senegalo, Malio, Burkina Faso, Ganos, Dramblio Kaulo Kranto, Gvinėjos ir Tanzanijos tyrinėjau ir filmavau kelionių traukiniu dokumentinius filmus, kuriuos rodė Vokietijos televizijos ir palydovinis kanalas ARTE.
Greta patirties, įgyjamos Europoje ir Afrikoje, užmezgiau ryšius Malaizijoje, o ypač – Amerikos šalyse. Sukūriau daugiau kaip 30 filmų Bolivijoje,
Argentinoje, Čilėje, Hondūre, JAV, Aliaskoje ir Kanadoje. Filmai buvo rodomi per Vokietijos televiziją.
Naujai planuojamas žygis aplink pasaulį man atrodo puiki proga tęsti pradėtą kelią ir rodyti teisingos žurnalistikos pavyzdį. Mano noras – parodyti ir papasakoti apie gražiausias ir nuostabiausias pasaulio vietas žmonėms, kurie niekada neturės galimybės jas aplankyti.
Close
Apie Vladą…
Vladas Ščiavinskas
Esu vis dar Vladas Ščiavinskas. Šioje kelionėje dalyvausiu, bo negaliu palikti G. Babravičiaus be vieno žymiausio fotografo valkatos. Valkatauti pradėjau nebrandžioje jaunystėje, dar sovietų laikais. Tai buvo darbas Maskvos kosmoaerogeologinėje ekspedicijoje N-3. Ploviau auksą ir dar visokius labai taurius metalus, tai buvo sunkiųjų metalų paieška. Ir taip penkis metus po penkis mėnesius. Kai gerbiamam G. Babravičiui reikėjo žmogaus, sugebančio išgyvent ekstremaliomis sąlygomis, pasikvietė mane į mūsų pirmą kelionę. Tai buvo ekspedicija visureigiais į Rusijos šiaurinę dalį Mezeną – ten vieni iš didžiausių potvynių ir atoslūgių. Nuo tada ir prasidėjo – be manęs niekur. Baltarusijos pilys, Mato Šalčiaus pėdsakais po Pietų Ameriką, po Rusijos platybes iki Baikalo ir Mongolijos, žirgais Vytauto Didžiojo keliu iki Juodosios jūros, ten juos ir pagirdėme… Per pertraukas tarp šių kelionių buvo ekspedicijos su Vidmantu Urbonu, dar vadinamu Geležiniu žmogumi, po viso pasaulio aukščiausius ežerus ir jūras. Tai – Tasmanija Australijoje, Titi Kaka Peru, Keturių kantonų ežeras Šveicarijoje, bei Plaukimas per Baltijos jūrą ir Lamanšo sąsiaurį… Visą tą ir šį laiką dirbu ,,Lietuvos ryto” redakcijoje fotokorespondentu, tai darysiu ir šioje kelionėje. Tikslas – įamžinti G.Babravičiaus veiklą skleidžiant ir aukštinant mylimos Lietuvos įvaizdį pasaulyje. Be abejo, ir kuriant būsimą nepaprastų mūsų nuotykių albumą.
Su pagarba, V.Ščiavinskas
Close
Apie Edmundą…
Edmundas Jonikas
Esu Edmundas Jonikas, gimiau 1971 04 22, Vilniuje.
1989 m. baigiau 23 vid. mokyklą , kaip ir A. Kaušpėdas, tik šiek tiek vėliau…..
Tais pačiais metais įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI).
Pradėjau dalyvauti turistų klubo veikloje ir po truputį pažinti pasaulį už Lietuvos ribų.
VISI baigiau 1994 m., tačiau noras keliauti tik stiprėjo.
Išbandžiau daug turizmo šakų, nuo kalnų iki speleo, nuo pėsčiųjų iki auto-moto, nuo vandens iki slidžių, nuo jakais Tibete iki elniais tundroje ir šunų kinkiniais arktiniuose regionuose.
Kelionių metu visada tekdavo susitikti, bendrauti su vietiniais gyventojais ir semtis gyvenimo bei išgyvenimo patirties laukinėmis sąlygomis.
Per tuos metus įgijau nemažai patirties apie kelionių logistiką, žygio komandos ūkinių ir buitinių darbų organizavimą, įrangos ir priemonių parinkimą produktų ruošimą ir maisto gamybą.
Su G. Babravičiumi susipažinau turbūt 2003 m. rudenį.
Nuo tada su Gintautu esu dalyvavęs keturiuose žygiuose – kelionėse.
Ši kelionė bus iššūkiu visiems dalyviams.
VIA EST VITA – KELIAS YRA GYVENIMAS!!!
Close
Apie Ievą…
Ieva Kieraitė-Aleksandrova
Gimimo metai: 1988-02-22
Vienas didžiausių malonumų gyvenime – mokytis ir patirti vis ką nors naujo. Esu tikra, kad vaikystėj kiekvienas buvo Robinzonas Kruzas, atsargiai tyrinėjantis Negyvenamą Salą, kosmonautas, ieškantis gyvybės Marse ar Indiana Jones‘as, mačete besiskinantis kelią per džiungles. Kai kurie augdami kažkodėl praranda tą natūralų norą tyrinėti ir patirti. Kiti tampa mokslininkais, rašytojais, keliautojais. Tik žaidimų aikštelė šiek tiek išsiplečia – nuo močiutės sodo iki… pasaulio. Aš irgi esu viena iš tų, neišaugusių. Norėjau žinoti, „kaip viskas veikia“, todėl baigiau biologijos studijas. Svajojau lyg koks XIX a keliautojas tyrinėti neatrastus pasaulius – tapau speleologe. Reikėjo sunkumų ir išbandymų – ėjau į kalnus, plaukiau jūra. Dauguma šitų patirčių nebuvo nei lengvos, nei malonios – dažnai svajodavau atsidurti namie ar bent jau ten, kur šilta ir sausa. Bet tokios mintys kamuodavo tik iki tol, kol pasiekdavom finišą. Sėdėdama ten, kur šilta ir sausa, ir vėl norėdavau ten, kur būčiau ant savo galimybių ribos. Nes nėra nieko liūdniau, nei užmigti žiemos miegu savo komforto zonoje – tik už jos ribų formuojasi asmenybė, gimsta istorijos ir geriausios idėjos. Kol kas mano pasaulio žemėlapyje dar labai daug neatidengtų vietų. Nekantrauju pradėti šitą naują žaidimą.
Kvalifikacijos ir įgūdžiai:
Speleolgija (Lietuvos speleo klubas „Aenigma“);
Uolų laipiojimas (Trenerė/instruktorė Montis Magia uolų laipiojimo mokykloje);
Nardymas (PADI AOWD kvalifikacija);
Buriavimas;
Pirmosios pagalbos įgūdžiai (Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorė);
Biologijos žinios (VU molekulinės biologijos bakalauro studijos, VU mikrobiologijos magistro studijos);
Rašymo įgūdžiai (2015 baigta JG žurnalistikos mokykla);
A ir B kategorijų vairuotojo pažymėjimas.
Žymesnės kelionės ir ekspedicijos:
2009 birželis – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina, vad. L. Tamoševičė. Urvai: Venta (-200), Dublianskij, Viola, Skazka, Jubileinaja.
2009 gruodis – Krasnyj Kamen, Užkarpatė, Ukraina, vad. Emil Vaš, Saulė Pankienė.
Konglomerato urvai.
2010 kovas – Krasnyj Kamen, Užkarpatė, Ukraina, vad. Saulė Pankienė. Konglomerato urvai, topografijos praktikumas.
2010 birželis/liepa – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina, vad. L. Tamoševičė. Urvai: Sezamas, Venta, Monastyr-Čiokrak, Dublianskij, Viola, Jubileinaja, Skazka.
2011 birželis/liepa – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina, vad. V. Aleksandrovas. Urvai: Sezamas, Jubileinaja, Mir.
2011-08 – Alpių kalnai, Prancūzija.
2012 balandis – urvas Mlynki, Ternopolio sritis, Vakarų Ukraina. Vad. A. Artiušenka. Mokyklos kelionė.
2012 rugpjūtis – Arabikos rajonas, Kaukazas, Abchazija (Gruzija), vad. J. Kasjan, A. Gudaitis. Urvas: Kruberio-Voronja (-1640 m). Mano mikrobiologinius tyrimus šiame urve parėme “Global Exploration Fund of the National Geographic Society”.
,,National Geographic”:
http://www.nationalgeographic.com/europe/exploration/voronya-cave/
http://www.nationalgeographic.com/europe/exploration/young-explorers/
Close
Apie Vilių…
Vilius Aleksandrovas
Gimimo data: 1985-12-01
Keliauju nuo tada, kiek tik save atsimenu – pirmiausiai keliavau knygomis, kartu su Žiuliu Vernu, Danieliu Defo ir kitais. Tada po šeštos klasės pirmą kartą pamačiau kalnus ir jų vaizdas bei noras sugrįžti išliko visam laikui. Besimokydamas 9 klasėje įstojau ir dalyvavau Šaulių sąjungos veikloje. Ten gavau pirmuosius tikrus išgyvenimo gamtoje, topografijos, šaudymo įgūdžius. Įgijau vadovavimo patirties būdamas skyriaus, būrio ir galiausiai kuopos vadu. Turėjau galimybę dar pagilinti šiuos įgūdžius Gen. Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje jaunųjų šaulių vadų ir instruktorių kursuose. Jau studijuodamas prisijungiau prie speleologų klubo „Ænigma“. Tada, po ilgos pertraukos, vėl galėjau grįžti į kalnus ir netgi tyrinėti juos iš vidaus. Atradau daugybę naujų sričių ir dalykų, kuriuose norėjau tobulėti. Mano interesų laukas visada buvo labai platus, tad buvo sunku pasirinkti kuo domėtis ir dar sunkiau buvo kažko atsisakyti. Speleologija padėjo pagrindus kelionėms po kalnus, virvių technikai, gelbėjimo darbams. Po to sekė nardymas, uolų laipiojimas, alpinizmas ir buriavimas. Visur siekiau gilintis ir tobulėti, kad perprasčiau sritį ir gebėčiau ja užsiimti savarankiškai. Dabar tai yra visureigiai, bekelės ekspedicijos ir auto-mechanika. Man pačiam labai smalsu, o kas toliau? Dar tiek visko neišbandyta ir nepažinta…
Kvalifikacijos ir įgūdžiai:
Speleologija
Uolų laipiojimas
Buriavimas (II eilės vairininko kvalifikacija)
Nardymas (PADI AOWD kvalifikacija)
Topografija ir navigacija (Gen. J. Žemaičio Lietuvos karo akademija, Jaunųjų šaulių vadų ir instruktorių kursai)
Vairavimas bekelėje
Auto-mechanika
Informacinės ir komunikacijų technologijos (Informatikos magistras, MIF VU)
Žymesnės kelionės ir ekspedicijos
2007-04–05 – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina, vad. A. Gudaitis/R. Daniūnas. Urvai: Soldatskaja (-280), Skazka, Venta, Viola, Novooziornaja.
2007-07 – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina, vad. M. Tamoševičius. Urvai: Sezamas, Sezamo vaikas, Jubileinaja.
2007-08 – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina, vad. R. Daniūnas. Urvai: Sezamas, Studenčeskaja, Soldatskaja, Bolšoj Buzluk.
2007-10–11 – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina, vad. S. Pankienė. Urvai: Sezamas.
2007-12–2008-01 – Austrija, vad. A.Gudaitis. Urvai: Drachenhöhle, Trahüttenhöhle.
2008-03 – Šiaurės Airija. Vad. Stephen Macnamara. Urvai: Shannon, Marble Arch ir kt.
2008-05 – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina, vad. S. Pankienė. Urvai: Sezamas, Venta, Bolšoj Buzluk, Viola, Kruber.
2008-10–11 – Šiaurės Airija, vad. Stephen Macnamara. Urvai: Mastodon – Pollasillagh (traversas), Prod`s Pot, Shannon Cave (Polltullyard), Noone`s Cave – Arch (urvu sistema), Whitefather`s, Pollaraftra.
2009-06 – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina, vad. L. Tamoševičė. Urvai: Sezamas, Venta, Viola, Skazka, Monastyr’-Čiokrak, Jubileinaja.
2009-12 – Krasnyj Kamen, Užkarpatė, Ukraina, vad. Emil Vaš, Saulė Pankienė. Konglomerato urvai.
2010-03 – Krasnyj Kamen, Užkarpatė, Ukraina, vad. Saulė Pankienė. Konglomerato urvai
2010-06–07 – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina, vad. L. Tamoševičė. Urvai: Sezamas, Venta, Dublianskij, Viola, Jubileinaja.
2011-06 – Karabi-Jailos rajonas, Krymas, Ukraina. Urvai: Sezamas, Monastyr, Čiokrak, Mir, Dublianskij, Viola, Jubileinaja. Ekspedicijos vadovas.
2011-08 – Alpių kalnai, Barre des Écrins viršūnė (4102 m), Prancūzija
2012-04 – urvas Mlynki, Ternopolio sritis, Vakarų Ukraina. Vad. E. Vash.
2012-08 – urvas Kruberio-Voronja (-1640 m.), Arabikos rajonas, Kaukazas, Abchazija (Gruzija), vad. J. Kasjan, A. Gudaitis.
2013-03 – urvai Mlynki, Ugrynskaja, Ternopolio sritis, Vakarų Ukraina. Vad. E. Vash.
2014-10–11 – buriavimas maršrutu Cagliari (Sardinija, Italija) – Barselona (Ispanija) – Melila (Ispanija, Afrika) – Gibraltaras (UK) (14 parų, 1100 jm.)
Close
Apie Aistę…
Aistė Simėnaitė
Gimiau 1992.05.05 žurnalistų šeimoje. Po penkerių metų tėvai mane pirmą sykį pasiėmė į žygį. Pasodinta tarp keletui savaičių supakuotų daiktų, drąsiai išmetusi kojas per bortą glosčiau šalia valtyje įsitaisiusį šunį ir tikėjau, kad ši kelionė – didžiausia mano gyvenime, aprašinėjau ir kūriau poemas, kurias vėliau kompanijai skaitydavau prie lužo. Nuolat tėvų klausinėjau, kurioj mes dabar šaly – atrodė neįmanoma, kad ši, vaiko akims, didžiulė ekspedicija, tęsiasi vos per keletą ežerų Aukštaitijos nacionaliniame parke. Dar ganėtinai nemažai metų kas vasarą su šeima ir kompanija kartodavome šį maršrutą ir porai savaičių keliaudavome tyrinėti vieno ar kito Lietuvos regiono. Manau, tose kelionėse man ir buvo įskiepyta meilė Lietuvai: nuostabiems kraštovaizdžiams, turtingai kultūrai bei istorijai, vis naujiems sutiktiems žmonėms. Noras atrasti naujus kraštus bei žmones niekur nedingo. Tiesa, dabar galimybės prasiplėtė ir, nors nebesu penkerių metų mergiotė, tačiau kiekvieną kelionę, nesvarbu, ar autostopu keliaučiau aplink Balkanus, su kino kūrėjų workshop’u maišyčiau Italiją, ar sugrįžčiau į vaikystėj lankytus miškus, vis dar pasitinku su nedideliu virpuliu – juk tiek naujo ir neatrasto laukia priešakyje.
Apie šią misiją perskaičiau spaudoje. Utopinę svajonę prisijungti materializavau keliais laiškais ir dabar, nors pačiai dar sunku patikėti, po truputį klijuojuosi prie patyrusių žygeivių komandos – esu projekto žurnalistė ir tinklalapio redaktorė. Nors, žinoma, beprotiškai žavi idėja metų laikus skaičiuoti ne kalendoriaus lapeliais, o nuvažiuotais kilometrais, bet man asmeniškai itin svarbu ir tai, kad šis žygis nebus įprasta turistinė kelionė, aplankant istorines vietas ir muziejus. Artima sau laikau ir idėją bei mūsų misiją. Manau, kad lietuviai – ne tik tie žmonės, kurie gyvena mūsų tėvynėje. Kiekvieno mūsų galimybių ribos išsiplėtė ir, nors tautiečiai pasklido po visą planetą, tikiu, kad kiekvienas širdyje vežiojasi istorinį Vytį. Simbolinės šimtas šalių – šimtui mūsų valstybės metų. Norisi jose sutikti šimtus žmonių, kurie, nors gyvendami daugybę kilometrų nuo mūsų, nepamiršta to, kad jaučiame ta pačia kalba.
Close
Apie Vaivą…
Vaiva Marozienė
Vien tai, kad gimiau vienu gražiausiu metų laiku – Rasų šventei žiūrint į veidą, negalėjau gimti nemylėdama Gamtos, nemylėdama Aplinkos, nemylėdama Šalies, Pasaulio… Beieškodama savęs pedagogikoje, kūryboje, gamtos moksluose, grožio srityje, medicinoje, menuose, visada didžiausią vietą mano širdyje turėjo Kelionės ir Gamta. Kur save ir artimą gali pažinti labiausiai, kur labiausiai gali pamilti gyvenimą tokį koks jis iš tikro yra – Laisvą, Nepriklausomą, Žavų, Įžūlų, Kategorišką, Spalvingą ir Žavingą. Iš Gamtos aš mokausi, taukiu viską ką ji duoda ir siūlo, kad būtume sveiki dvasia ir kūnu. Savo misiją šioje kelionėje matau labai aiškiai, kaip žmogaus tarpininko tarp fiziologinės rutinos, šiuolaikinių medicinos tecnologijų ir geografinės platumos/ilgumos…
Close
Apie Vytenį…
Vytenis Labanauskas
Esu Vytenis Labanauskas, dabar – jau žygio per pasaulį „Misija Lietuva 100“ komandos narys. Projektą stebėjau nuo pat mane sužavėjusios idėjos pristatymo, tačiau pirmąjį žingsnį žengiau, kai per Vilniaus knygų mugę išsamiau susipažinau su „Misija Lietuva 100“ veikla. Manau, kad tokiu būdu atšvęsti Lietuvos valstybės šimtmetį – ne tik puikus priminimas kiekvienam tautiečiui, kad turime, ką prisiminti ir kuo didžiuotis, bet ir didžiulis darbas ir iššūkis, norint paskleisti Pasaulio Lietuvos idėją bei įprasminti jau net keletą metų vykstančius pasiruošimo darbus.
Nors, skirtingai nei dauguma žygio dalyvių, nesu keliautojas, tačiau nuo jaunystės laikų, kuomet aplankiau Altajų, su šeima bei draugais baidarėmis lankydavome gražiausius Lietuvos kampelius ar automobiliu – įspūdingiausias Europos vietas, mintyse kirbėjo svajonė apkeliauti visą pasaulį. Kol kas man to padaryti neleido mokslai bei darbai: esu dirbęs tarptautinėse farmacijos kompanijose, prisidėjęs prie ženklo “Sveikas žmogus” plėtros ir vystymo visuose media kanaluose, po studijų 10 metų dirbau praktinį mediko darbą Kauno Universitetinėse Klinikose akių traumų punkte. Šiuo metu esu pirmojo ir kol kas vienintelio krematoriumo Lietuvoje steigėjas ir direktorius. Nors širdis kartais nukrypsta ir į medicinos sritį, o į komandą atėjau kaip turintis medicininių žinių bei patirties narys, tačiau žygio pasiruošime esu atsakingas už rinkodarą bei rėmėjų paiešką.
Close