2007 m. liepos 28 – rugpjūčio 30 įvyko „Klajūnų klubo“ ekspedicija į Mongoliją. Jos tikslas – sukurti tris dokumentinius filmus Lietuvos televizijai apie menkai ištirtą šalį, jos gamtą, istorines sąsajas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija, klajoklių gyvenimą. Dešimt ekspedicijos dalyvių (keliautojai, televizijos grupė, fotografai bei žurnalistai) trimis visureigiais per 35 dienas nuo Vilniaus iki Mongolijos ir atgal įveikė 15 885 kilometrus. „Žinoma, yra Lietuvoje žmonių, buvusių Mongolijoje, tačiau jie važiavo tik pagrindiniais keliais, o išmaišę Gobio dykumą ir važiavę upių vagomis tikrai esame tik mes. Antra pagal dydį pasaulyje kelionė Gobio dykuma mums visiems paliko su niekuo nepalyginamus įspūdžius: 500 kilometrų važiuoji stepe, kur nėra nei kelių, nei augmenijos… Retkarčiais privažiuoji jurtą, pamatai kupranugarių bandą. Pasirodo, visi kupranugariai kažkam priklauso, ant kiekvieno jų pasturgalio yra ženklas”, – pasakojo A. Sutkus. Ekspedicijos dalyviai sako buvę pasirengę visiems galimiems išbandymams kelyje, vežėsi automobilines gerves, paklotus po ratais, naudojosi tikslia navigacijos sistema. Penkias savaites keliavusieji pasakoja negalėję įsivaizduoti, kad šiandieniniame pasaulyje dar yra valstybių be kelių. Orientuotis pagal žemėlapius beveik neįmanoma, nes jie labai netikslūs. Į prarają vedantis arba į daugybę mažų keliukų išsišakojantis kelias Mongolijoje yra įprastas reiškinys. Asfaltą galima pamatyti sostinėje Ulan Batore ir apylinkėse. Mongolija – kontrastų šalis: nuostabi, žmogaus nepaliesta gamta ir visiškas civilizacijos nebuvimas. Šalies gamta – tarsi nacionaliniai parkai. Visi stepių gyventojai – piemenys. Net esant 45 laipsniams karščio jie avi aulinius batus, dėvi tautinius chalatus. O ir prausiasi jie labai retai (gėlo vandens stepėje galima rasti ne tankiau kaip kas 100 kilometrų). Privažiavę stepėje šulinį, lietuviai rasdavo jį uždarytą ir užkrautą akmenimis. „Šalia šulinio – vandens pripiltas lovys, kurį gyvuliai teršia. Vanduo smirdi, bet, neturėdamas kitos išeities, juo prausiesi, o išvirinęs ir geri. Mintis apie dezinteriją meti iš galvos, ramindamasis, jog čionykščiai nuo to dar nemirė. O šiaip gėlą vandenį pirkome miestų parduotuvėse”, – prisimena A. Sutkus. Stepių gyventojų šeimos didelės, vienoje jurtoje gyvena kelios mongolų kartos, tad vaikų apie ją laksto būriai. Medžiai stepėse neauga, todėl jurtos šildomos gyvulių išmatomis. Neįtikėčiausia tai, jog dauguma gyventojų turi televizorius, naudojasi internetu. Čia vartojama saulės baterijomis išgaunama elektra.

Keliavo: Edmundas Abromas, Gintautas Babravičius, Vytautas Brusokas, Greta Cholina, Fiodor Čerednik,
Erikas Čižauskas, Egidijus Jakubauskas, Edmundas Jonikas, Audrius Sutkus, Antanas Venckus.