Mato Šalčiaus biografija

Biografija pateikta iš Gerimanto Statinio knygos ,,Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais”

                    „GIMIAU TARP ŽALIŲ LYGUMŲ IR KALVŲ“

 

Tarpukario keliautojo, žurnalisto ir rašytojo Mato Šalčiaus (1890 – 1940) biografija – įdomi lyg kelionė, kurios metu už kiekvieno posūkio tavęs laukia vis nauji netikėtumai, kuriuos įveikęs kartais atrandi save patį.

          Liaudyje sakoma: „Margas genelis, bet svietas dar margesnis” – šią patarlę mėgo ir pats M. Šalčius. Panašiai galima būtų apibūdinti visą jo gyvenimo istoriją. Jo tėvas kilęs iš senos Šalčių giminės, kuri minima jau nuo XVIII a. Pranė ir Juozas Šalčiai augino septynis sūnus ir dvi dukteris, Matas buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Štai ką jis vėliau rašė, viename iš laiškų anglų kalba, draugui apie savo gimtinę: „Gimiau toli toli už plataus Atlanto, tarp žalių lygumų ir kalvų. Taikiame Lietuvos kaime, savo tėvo bakūžėje… Prisimenu aš ją, šiaudiniu stogu, paskendusią žalių pušų tankumyne, šalia dulkėto vieškelio, kuris staiga panirdavo į lygumas ir iškildavo kalnų pašlaitėse”.

M.Šalčius savo autobiografijoje rašė:

„Aš gimiau 1890 metuose pirmoje dienoje rugsėjo, (senu kalendoriumi, nauju rugsėjo 20d.) Čiudiškių kaime, Prienų parapijoje, Klibiškio gamine, Marijampolės paviete, Suvalkų rėdyboje.

Mano tėvas pareina nuo senos Šalčių giminės. Baudžiavos laikuose jis buvo savaščia dvarponių Žiugždų, kurie perkrikštinę mano prosenelius „Šulc’ais“, pavedė jiems saugoti „skarbavus miškus“. Motina gi paeina nuo Kavaliaučkų iš Ingavangio kaimo Šilavoto parapijos.

Pabaigus man penktus metus, mane pradėjo mokyti poterių. Nors iš pradžios labai nenorėjau jų mokytis, bet išmokau gana greit.

Pabaigus man septintus metus, tėvai pristatė mane ganyti žąsis. Tas ganymas iš dalies man patikdavo, nes aš išsivadindavau su savim jaunesniuosius broliukus, žaisdavau akmeniukus ir dainuodavau daineles, girdėtas nuo kaimo merginų. Tas laimingas laikas tęsėsi neilgai; ant kito meto mane pristatė ganyti avis. Tas ganymas man labai nepatiko, nes ganydamas su kitais vyresniaisiais piemenimis, turėjau klausyti jų: taigi turėjau visada parvesti jų ganomus gyvulius, jeigu neklausydavau, tai gaudavau nuo per kinkas su botagu.“

1905 m. carui Nikalojui II išleidus manifestą apie politines laisves Rusijoje, Lietuvoje vadovaujant Jonui Basanavičiui kilo politinės akcijos, reikalaujančios Lietuvai autonomijos, prieš rusinimo politiką ir draudžiamą lietuvišką spaudą. Būdamas penkiolikos metų M.Šalčius buvo aktyvus pilietis, rašęs straipsnius ir sąmoningai suvokęs carinės valdžios rusinimo žalą Lietuvai. Štai įdomi detalė iš jo jaunystės biografijos. Po 1905 m. revoliucijos, Marijampolėje buvo suorganizuotas mitingas į kurį atvyko ir kalbėjo žymusis revoliucionierius Leiba Bronšteinas – Trockis. Mitingas vyko rusiškai ir nenuoramos suvalkiečiai pareikalavo vertimo į lietuvių kalbą. Trockis atsakė, kad lietuviškai nemokąs ir pakvietęs kalbėti lietuvį. Buvo kreiptasi į čia pat būryje stovėjusį būsimą Lietuvos prezidentą Kazį Grinių bei jo žmoną, tačiau šie mitinge dalyvauti atsisakė. Tada nieko neprašomas, ant paaukštinimo užlipo penkiolikmetis ketvirtos klasės gimnazistas Matas Šalčius ir ėmė vertėjauti. Galime įžvelgti įdomų trikampį: pasaulinio masto revoliucionierius Trockis – būsimasis Lietuvos prezidentas K.Grinius ir pasaulyje Lietuvos vardą garsinęs M.Šalčius. Tai tik vienas epizodas rodantis  M.Šalčiaus neišpasakytą veržlumą ir norą pasaulyje ieškoti teisybės.

Be to, jis suorganizavo vieną streiką Kvietiškių dvare, kurio metu kvietė žmones į kovą prieš carizmą. Grįžtant iš dvaro buvo suimtas, uždarytas į Marijampolės kalėjimą ir pašalintas iš gimnazijos. Tuomet Matas Šalčius savarankiškai pasiruošė ir išlaikė ketvirtos klasės egzaminus Kauno gimnazijoje.

Nuo 1906 metų privačiai mokytojavo Bundzuose, netoli Šakių. Pažintis ir bendravimas su knygnešiu ir spaudos darbuotoju Jonu Kriaučiūnu, turėjo įtakos M.Šalčiaus pasiryžimui pašvęsti savo jėgas Lietuvos švietimui ir laisvei. 1907 m. rudenį įstojo į lietuvių švietimo draugijos „Saulė”  mokytojų kursus Kaune, o 1908 m. pavasarį Petrapilyje jis išlaikė labai gerais pažymiais visus egzaminus liaudies mokytojo cenzui gauti. Grįžęs mokytojavo Skuodo pradžios mokykloje, čia organizavo apylinkių mokyklų mokytojų slaptus suvažiavimus, kuriuose analizuodavo mokytojų darbą carizmo sąlygomis. G.Petkevičaitės paskatintas, pradėjo sistemingai rašyti straipsnius laikraščiams „Vilniaus žinios”, „Lietuvos ūkininkas”  ir  jo  priedui „Mokykla”, o po metų, Lietuvių Mokslo draugijos suvažiavime Matas Šalčius buvo išrinktas laikraščio „Mokykla” redaktoriumi. Išdirbęs trejus metus Skuode, 1911 m. buvo paskirtas savarankiškai mokytojauti į Vytogalos kaimą, esantį tarp Skaudvilės ir Šilalės, kur vedė pasiturinčio ūkininko nuo Joniškio dukrą – Bronislavą Rožanskaitę.

Tuo metu Matas Šalčius palaikė ryšius su žymiais visuomenės veikėjais: J.Basanavičiumi, K.Būga, Vydūnu, M.Jankumi, G.Petkevičaite, F.Bortkevičiene, J.Elisonu. Atsiliepdamas į Lietuvių Mokslo draugijos pedagogų sekcijos kvietimą parengti skaitymo knygelių pradžios mokyklai, paruošė net dvidešimt, kurių pagrindą sudarė lietuvių liaudies pasakos, dainelės ir mįslės.

1913 m. Petrapilyje buvo sušauktas visos Rusijos mokytojų suvažiavimas, kuriame M.Šalčius pasisakė prieš rusiškas pradžios mokyklas lietuvių vaikams ir pareikalavo lietuvių mokytojų ir mokymo gimtąja kalba. Netrukus jis buvo atleistas iš mokytojų ir ištremtas iš Kauno gubernijos. Atvykęs į Vilnių dirbo „Vilniaus žinių” ir „Lietuvos ūkininko” redakcijose. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui gyveno ir dirbo Maskvoje, o 1915 m. išvyko į JAV. Kelionė nusitęsė neįprastu maršrutu per Sibirą, Kiniją, Japoniją į San Franciską. Pervažiavęs skersai Amerikos žemyną atvyko į Čikagą ir Bostoną, kur studijavo žurnalistiką, redagavo laikraštį „Ateitis”. Mato Šalčiaus atvykimas į Ameriką sutapo su lietuvių emigrantų pastangomis, renkant lėšas, gelbėti karo nuniokotą Lietuvą. Amerikos lietuvių suvažiavime jis buvo išrinktas į centrinį komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti generaliniu sekretoriumi. Nepaisydamas užimtumo M.Šalčius dalyvavo Tėvynės mylėtojų draugijos švietimo komisijoje, kuri rūpinosi lietuviškų knygų leidimu bei platinimu, buvo jos sekretoriumi. Keliaudamas po Ameriką su Lietuvos istorijos, geografijos ir literatūros paskaitomis Matas Šalčius sutiko daug žymių Lietuvos žmonių: dr. J.Šliūpą, kompozitorius M.Petrauską, S.Šimkų, rašytoją J.Žemaitę, visuomenės veikėjus M.Yčą, A.Bulotą. 1917m. sudarė ir išleido Lietuvos žemėlapį ir tais pačiais metais perėjo dirbti į „Tėvynės” redakciją Niujorke. Už straipsnį „Žmonijos geradarys Liudvikas Pasteris” ( Tėvynė, 1916, Nr. 48, p.6) jam buvo paskirta literatūrinė premija. Grįžtant į Lietuvą, vėlgi per Japoniją, čia buvo priverstas kurį laiką paviešėti. Laukiant karo baigties M.Šalčius Tekančios saulės šalyje veltui laiko neleido. Vietos žurnalistų padedamas, susipažino su Tokijo įžymybėmis, bendravo su aukštųjų mokyklų studentais, vietinių spaudos darbuotojų dėka publikavo savo straipsnius apie Lietuvą Japonijos laikraščiuose „Niči – Niči”, „The Japan Advertiser”, „Hochi schibun”. Pirmosios žinios apie Nepriklausomos Lietuvos kūrimą skatino Matą Šalčių kuo greičiau grįžti namo. 1919 m. sausio mėnesį atvykęs į Maskvą kreipėsi į Vilniuje įsikūrusią belaisvių globos komisiją ir jai tarpininkaujant sugrįžo į Lietuvą. Tais pačiais metais jis išrinktas į Šaulių sąjungos centro valdybą, o taip pat imasi leisti ir redaguoti pirmąjį šaulių laikraštį „Trimitas”. 1922 m. sausio 13 d. M.Šalčius įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą, o vasario mėnesį buvo paskirtas spaudos agentūros ELTA direktoriumi. Pablogėjus sveikatai dėl nuolatinio darbo naktimis, dažnų važinėjimų kaip agitatoriui, rūpinimosi Šaulių sąjungos reikalais, Matas Šalčius atsisakė ELTOS direktoriaus pareigų ir atvyksta į Klaipėdą dirbti ramesnį darbą – spaudos skyriaus vedėju Lietuvos atstovybėje. Tačiau gyvenimo sūkuriai vėl įtraukia į aktyvią veiklą –  į Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto ruošiamą sukilimą, siekiant Prancūzijos administruojamą Klaipėdos kraštą prisijungti prie Lietuvos. Dalyvaujant sukilimo paruošiamuose darbuose, galutinai pašlijo sveikata. Apie 1923 m. sausio 15 d. sukilimo baigtį M.Šalčius sužinojo gulėdamas Karaliaučiaus ligoninėje kurioje išgulėjo beveik pusė metų. Matyt čia, turint daug laisvo laiko, berašant dienoraštį, jam kilo pirmosios mintys keliauti: „ Aš noriu ir turiu pasveikti. Nes dar daug darbų nenudirbta.” Galvojo  apie mirtį. O paskui vėl ir vėl apie tolimas keliones.”

1926 m. įkuriamas PEN – tarptautinis rašytojų ir žurnalistų klubas Kaune, o jo sekretoriumi išrenkamas Matas Šalčius. Šiuo laikotarpiu lankėsi Anglijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, domėjosi tų šalių kultūra, žmonių buitimi, papročiais bei aktyviai propagavo turizmą. Tuo tikslu 1929 m. balandžio 25 d. buvo įsteigta Turizmo sąjunga, kurio valdybos sekretoriumi buvo išrinktas M. Šalčius. Tais pačiais metais lapkričio 20 d. kartu su Antanu Poška motociklu leidosi į kelionę Po Europą, Afriką ir Aziją, kuri užtruko ketverius metus. Grįžęs į Lietuvą parašė knygą „Svečiuose pas 40 tautų” už kurią 1936 m. gavo „Spaudos fondo” premiją. Vos spėjęs pasiimti premiją išvyksta į antrąją kelionę po pasaulį iš kurios nebegrįžo. Pietų Amerikoje lankėsi Argentinoje, Bolivijoje, Brazilijoje, Čilėje, Paragvajuje bei Urugvajuje, dirbo savaitraščio „Išvien” redaktoriumi, siekdamas suvienyti išeiviją įsteigė sąjungą su latviais ir estais „Sujungtoji Baltija”.

Tačiau tikrasis Mato Šalčiaus pašaukimas buvo kelionės. Asmeniniame gyvenime M.Šalčius su žmona Bronislava Rožanskaite susilaukė  keturių dukrų: Donatos, Aldonos, Aušros ir jaunėlės Ramintos, jos visą gyvenimą laukė sugrįžtančio tėčio iš tolimų kelionių. Štai ką jis rašo viename iš laiškų. „Jums, žinoma labai keista kad Jūsų tėtis nuklydo į pasaulio galą ir ten atkakliai vargsta. […] Man per ankšta ir per maža Lietuvoje. Man reikalingi pasaulio centrai, kuriuose aš noriu užkariauti Lietuvai vietą. Aš mėgstu tą darbą. Jis įprasmina mano gyvenimą. Aš aistringai mėgstu laisvę ir pasiryžęs laisvėj badauti, negu priespaudoj tukti.”

 

 MATAS ŠALČIUS IR PEDAGOGIKA

        

Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos didaktikos katedros vedėjas, socialinių mokslų (edukologija) daktaras, docentas, knygos „Matas Šalčius bendraautorius Benediktas Šetkus jubiliejiniame M.Šalčiaus minėjime, kuris vyko Vilniaus Mokslų Akademijos salėje 2005 m. rugsėjo mėnesį pasakojo:

„Mūsų gyvenime susiklostė tokia praktika: susirenkama paminėti tų žmonių, kurie savo veikla buvo ar yra artimi tam tikrai bendruomenei, dažniausiai susibūrusiai profesiniu pagrindu. Šiuo požiūriu Matas Šalčius yra artimas pedagogams, žurnalistams ir rašytojams (PEN klubas), kariškiams, turizmo organizatoriams ir keliautojams. Ir vis dėlto, didžiausia bendruomenė būtų ta, kurią sudarytų žmonės, įsitikinę tuo, kad viena svarbiausių pareigų yra tarnauti savo kraštui. Ir svarbiausia – tarnauti nesitikint, kad už tai bus atlyginta. Kelionių bendražygio Antano Poškos žodžiais tariant „niekas neužginčys, kad velionis turėjo nepaprastą iniciatyvą, retus gabumus darbui, veik niekur nesutinkamą drąsą ir nenugalimą pasiryžimą, o betgi jis nepadarė karjeros, nesusikrovė tūkstančių“.

Pirmasis M. Šalčiaus profesinės veiklos laikotarpis paženklintas pedagogine veikla. Eidamas 18-sius metus jis tapo liaudies mokytoju. Savo dienoraštyje 1908 m. kovo 6 d. jis rašė: „Galas mano įtempimui! Šiandien buvo paskutinis kvotimas iš istorijos. Išlaikiau kuo puikiausiai. Ir taip aš jau liaudies mokytojas. Koks tai gražus vardas! Liaudies mokytojas! Gal netrukus gausiu vietą. Tada tai prasidės tikras gyvenimas. Aš pradėsiu kūnyti savo idėjas. Aš vesiu mokyklą taip, kaip vedama visose apšviestuose šalyse. Išguldinėsiu gimtąją kalbą. Kvėpsiu vaikams ir ją mylėti. Mokysiu kiek galėsiu savo mokinius gyventi praktiškai. Vienu žodžiu darbuosiuosi kaip pridera darbuotis idealistui“.

Iš tikrųjų, netrukus jis pradėjo dirbti mokytoju įvairiose Žemaitijos vietose – Skuode, Mosėdyje, po to Vytogaloje. Visi žinome, kad tuo metu lietuviams mokytojams buvo nelengva, kad juos akylai stebėjo carinės Rusijos valdininkai. Asmeniškai man didelį įspūdį daro tuomet dar jauno mokytojo

veikla. Atkreipiu jūsų dėmesį tai, kad M. Šalčiui tuomet buvo tik 18 metų, tačiau jis buvo pranokęs daugelį savo bendraamžių tautine savimone ir pedagoginiu meistriškumu. Apie tai galime spręsti iš jo įrašų dienoraštyje. Antai 1908 m. lapkričio mėn. savo dienoraštyje rašė: „3 ir 2 skyriuose turėjau lekciją lietuviškos kalbos. Beveik visi vaikai mokėjo užduotas eiles. Mat rūpėjo gauti kiekvienam knygelę, kurią aš duodu už gerą pasakymą eilių. Aš jiems skaičiau „Artojaus skundą, su paaiškinimais“, „Vilką ir katiną“ ir Kudirkos biografiją su pridėjimais. Vaikai klausėsi pastatę akis. Po lekcijų klausė, ar tuoj bus lietuvių kalba“.

Už kelių dienų rašytame dienoraštyje užtinkame tokias eilutes: „Kuomet vaikutis atsakydavo su barbarizmais, aš išskirdavau jį ir klausdavau vaikų, ar tas žodis žemaitiškas. Vaikas atsakydavo, kad ne. „Na tai ar mes privalome jį vartoti savo kalboje, jeigu turime atsakantį Žemaitišką?“ – „Ne“ – atsakydavo vaikai vienu balsu. „O kodėl?“ „Užtat, kad nė rusai, nė lenkai, nė vokiečiai savo kalboje nevartoja lietuviškų žodžių“.

Antras momentas, kurį norėčiau išskirti, tai – be galo aktyvi visuomeninė veikla. Pirmiausia, bendradarbiavimas lietuviškoje spaudoje. Bet apie tai vėl noriu prabilti jo paties pateiktomis žiniomis, kurias jis surašė 1933 m. užpildydamas Lietuvos žurnalistų sąjungos nario lapą. Taigi: „Pirmas korespondencijas pradėjau rašyti 1904 m. rudenį užsieny leidžiamam „Darbininkui“. Nuo 1905 metų bendradarbiavau „Naujojoj Gadynėj“ ir „Vilniaus Žiniose“. 1908 m. nuo rugsėjo 1 d. pavesta redaguoti „Mokykla“, ėjusi prie „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“. 1914 m. pavasarį dirbau „Lietuvos Žinių“ bendradarbiu. Tarp 1909 ir 1914 m. rašinėjau Amerikos „Vienybei“ ir Tilžės „Varpui“ ir t.t.

Norėdamas pasitarnauti Lietuvos mokyklai, kuri iš esmės išliko rusų mokytojų  rankose, 1913 m. parengė skaitymo knygeles. Tai įvairios pasakos, dainelės, mįslės, patarlės. Minėti leidiniai turėjo dominti vaikus ir pratinti skaityti lietuviškai.

Carizmo metais M. Šalčius įsijungė į lietuvių mokytojų sąjūdį dėl lietuviškos mokyklos: dalyvavo įvairiuose susirinkimuose, kur buvo svarstoma, kaip gerinti švietimo būklę Lietuvoje, rengė paskaitas kitiems. Tuo tikslu jis bendravo su to meto šviesuomene – Vydūnu, Gabriele Petkevičaite, Petru Leonu, Stasiu Matijošaičiu, Felicija Bortkevičiene, Jonu Basanavičiumi ir kt. Įsijungė taip pat į Lietuvių mokslo draugijos veiklą.

Už ypatingą dėmesį tautos švietimo reikalams jis pateko į valdžios nemalonę. Šalčius su keliais kitais mokytojais – Petru Bimba, A. Busilu, Maikausku 1913 m. visos Rusijos mokytojų suvažiavime Petrapilyje, išdrįso tarti nemalonų tiesos žodį Lietuvos mokytojams rusams. Priekaištavo, kad jie netinkamai moko lietuvių vaikus, kad carizmo švietimo politika netinkama. To pasekmėje turėjo trauktis iš tarnybos. Netrukus kilęs Pirmasis pasaulinis karas jį nubloškė už Atlanto.

Pirmojo pasaulinio karo metais Jungtinėse Amerikos Valstijose  M. Šalčius kurį laiką neapleido švietimo srities: mokytojavo lietuvių mokykloje, rengė aritmetikos vadovėlį, dalyvavo Tėvynės mylėtojų draugijos švietimo komisijoje, buvo jos sekretoriumi. Nuo 1917 m. dirbo Amerikos lietuvių patriotų sąjungos lektoriumi. Skaitė paskaitas Lietuvos istorijos, geografijos, lietuvių literatūros ir kitais klausimais.

Būdamas iš prigimties veikliu žmogumi, jis vis labiau įsijungė į lietuvių išeivių politinę veiklą. Kuomet 1919 m. grįžo į Lietuvą, M. Šalčius šio veiklos baro  jau neapleido. Tai ir galima suprasti, juk reikėjo įsitraukti į valstybės atstatymo darbą. Tačiau nepamiršo ir švietimo srities. Pedagoginėje spaudoje rašė švietimo klausimais, rengė paskaitas pedagoginių kursų skaitytojams. Jis buvo vienas organizatorių 1921 m. steigiant Lietuvos mokytojų profesinę sąjungą.

Nors vėlesniu laikotarpiu M. Šalčius nuo švietimo reikalų kiek atitolo, tačiau pedagoginė veikla jį vis dar domino ir sukeldavo malonius prisiminimus. Apie tai liudija eilutės iš jo dienoraščio, kur prabėgus daugeliui metų rašė: „Nors dabar dirbu kitokį darbą, bet širdyje likau mokytoju. Koks aš laimingas, kad juo buvau ir esu“.

 

Matas Šalčius buvo trykštantis jaunatviškos energijos ir savo žinias įtaigiai pateikdavo savo mokiniams,  todėl šie noriai eidavo į jo pamokas. Poetiškame laiške savo sužadėtinei Bronytei jis sugeba išdėstyti ne tik savo asmeninius jausmus bei pergyvenimus, tačiau ir žurnalistiškai pateikti faktų seką, kuri sukasi apie darbą mokykloje.       

„Vytogala, 1911 m. spalio 19 d.

Meilužėle Mano,

Ačiū Tau už perspėjimus ir rūpesnius apie mane! Gaila, Širdute, kad Tu negali pasidalyti su manimi tuo džiaugsmu, kurį aš dabar turiu. Aš, Katute, jau gyvenu savo kambarėliuose, taip jaukiai ir gražiai ištaisytuose, kaip buvova kalbėjusiu. Lovos tose vietose, kaip kalbėjom, jau dabar pastatytos ir labai patogiai atrodo. Tavo kambarėlyje kol kas dabar guli Andriukas ir Poviliukas. Virtuvė dar neaptaisyta galutinai, tai nė nepertvarkyta, bet su laiku turės ir tas būti. Turiu jau ir baldus. Turiu šešias vieniškas kėdes, du teburetu, du skaitomu stalu. Vieną didelį valgomajam kambariui, antrą rašomąjį miegamajam. Pirmas mano kambaryje stovi, antras Tavo. Turiu didelę šėpą drabužiams – ji taip pat mano kambaryje stovi. Bus dar antra pusšėpė, bet toji į virtuvę. Ant langų dar nieko nėra, ant perskyriančių mano ir tavo kambariuką durų taip nieko, bet aš manau lig Tavo atvažiavimo nieko nedaryti, nes galiu dar netinkamai padaryti. Mokykla taip jau padaryta ir jau pilna vaikų. Į vieną dieną susirinko apie šešiasdešimt! Tuom ir norėjau užbaigti priėmimą, bet kitą dieną turėjau dar 11 užrašyti, taip kad iš viso turiu 71! O suolų tik 10 ir po tris į suolą, tai susigrūdę juose kaip silkės bačkoje, bet neužilgo žada pristatyti dar 5 suolus sodžius nuo savęs. Žmonės man kaip neša, tai nė atsiginti negalima, taip prinešė į 70 kiaušinių, į du bakanus duonos, į 30 svarų lašinių, porą sūrių, keletą gorčių obuolių, vieną arbūzą, žada malkų atvežti. Gyventi, Aukseli, bus galima.

Šeimininkauja pas mane tie dvi moteri, ką pasakojau gyvena mano troboje. Su jomis manau išmisiu iki Kalėdų. Turiu galybę Dievo rūpesčių, čia surašyk tuos visus mokinius į mokyklos knygas, čia inspektoriui apie mokslo pradžią rašyk, apie knygas, apie algą, čia „Mokyklą“ renk ir sustatinėk, čia apie žemę rūpinkis. Nors persiplėšk į kelias puses. Oi kaip, Meilute, Tavęs esu reikalingas – greičiau bent tos Kalėdos ateitų! Povilas atvežė man žinią, kad tėvai sutinka, dabar tik reikės inspektoriui parašyti ir jau paskui, žinai, kam. Oi, Širdute, kaip aš dabar Tave paglamonėčiau, pamyluočiau, kaip laimingas dabar su Tavimi būčiau, kaip galėčiau bent valandėlei užmiršti savo rūpesnius, atsiilsėčiau prie Tavo krūtinės! Nors ir labai man rūpi, kad būtume mudu laimingu, bet man, rodos, turi pagaliau užtekėti tikra saulutė mudviejų gyvenime, juk mudu tiek kentę, tiek mylėdami vienas kitą turėsiva kaip nors sugyventi. Dievulėliau mano! Jeigu to nebūtų, sakyčiau, kad aš tikrai niekam nevertas, nėra laimės šiame pasaulyje ir geriau būtų mirti. Broniute mano! Rašyk Tu man ilgesnius laiškelius ir aprašinėk smulkiausiai viską, nes Tu tik vos, vos pamini apie mūsų dalykus paskutiniame laiške.

Bučiuoju Tau kojeles, Tėtukams ir klebonui rankeles, sesytes ir broliukus sveikinu –

Tavo, Tavo Mataušėlis

 

        „MANO  KELIONĖ  Į  AMERIKĄ“

 

 

       Pirmoji ir plačioji M.Šalčiaus pažintis su pasauliu įvyko priverstinės kelionės metu į Ameriką 1915 metais. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui jis buvo mobilizuotas caro kariuomenėn, tačiau didelio noro kariauti neturėjo. Sunku įsivaizduoti laisvos sielos klajūną ir aprengtą karine uniforma bei atliekantį muštro pratimus. Kaip tik dėl karinės aprangos trūkumo M.Šalčius buvo laikinai paleistas iki sekančio šaukimo. Suvokęs, jog patekęs į karo mašiną jis nebegalės įgyvendinti savo sumanymų ir jo veiksmai bus apriboti, todėl Matas Šalčius nieko nelaukdamas, kol jį ims ieškoti, nusprendžia per visą Rusiją pasitraukti į Šiaurės Ameriką. Kelionę jis aprašo savo darbe „Mano kelionė į Ameriką“

„Karė privertė ir mane pamatyti Ameriką. Kelionę man teko atlikti pro tuos kraštus, pro kuriuos ligi karo gal nė vienas lietuvis nėra atkeliavęs Amerikon. Ligi karo lietuvių buvo važiuojama į Ameriką pro Liepojų arba pro Vokietiją – Hamburgą, Bremeną ar Roterdamą, Prancūzijos ir Anglijos krantus, per Atlanto vandenyną į New Yorką arba kitus uostus, iš Lietuvos iškeliauta į Ameriką  – vakarus.

Aš gi atlikau kelionę visai iš kitos pusės: ne į vakarus, o į rytus. Iš Lietuvos iškeliavau iš Šiaulių, pro Vilnių, Smolenską, Samarą, Čeliabinską, visą Sibirą, Vladivostoką, Japonų jūras ir Japoniją, Didįjį vandenyną, į San Francisko miestą Kalifornijoje, o iš ten į Čikagą ir į Bostoną. Atvažiavau į tas pačias vietas, į kur yra atvažiavę visi lietuviai, tik iš kitos pusės ir tąja savo kelione patvirtinau tą dalyką, kuriuo dar daugelis mūsų žmonių netiki, kad žemė yra apvali – rutulys. Šioje kelionėje man teko tiek naujo, tiek įvairaus patirti ir pamatyti, kad nusprendžiau savo kelionę aprašyti ir tokiu būdu pasidalinti su savo tautiečiais, kurių likimas gal taip neblaškys kaip mane ir neduos progos savo akimis pamatyti tos žemės, žmonių gyvenimo, papročių, apeigų įvairumo pasaulyje, iš kurio mes galime daugelio pasimokyti.“

Šios kelionės parašymas, tai detalus pasakojimas apie pakeliui sutiktus žmones  bei jų buitį. Įdomus jis šiandien visais atžvilgiais, o šiame darbe M.Šalčius pasirodo kaip akylas stebėtojas, nepraleisdamas mažiausių smulkmenų, tikras publicistikos meistras, puikiai valdantis plunksną, žurnalistas.

„Nuo Vilniaus į Minsko pusę traukinys bėga pro plačius smiltynus, akmenynus, kabarzdynus, trakelius, pušynus, upes, ežeraičius, susitraukusius į krūvą sodžius nedidokomis bakužaitėmis, pro miestelius mažai kuo besiskiriančius nuo sodžių, su aukštai iškeltomis bažnyčiomis. Iš traukinio išlipa ir įlipa stotyse daugiausiai žydeliai su savo begaliniu erzėjimu ir maišias įvairių pirkinių. Pasitaiko kai kokis sodietis arba miestietis su skusta barzda, su apsivilkimu ir avalyne, kaip visoje Lietuvoje, bet dažnai su ta ypatinga „tuteiša“ ne tai lietuviška, ne tai lenkiška, ne tai gudiška, ar teisingiau mišiniu visų trijų kalba, kuri tuojau primena tą skaudų rytų Lietuvos klausimą, muštynes bažnyčiose, teismus su lenkininkais, tą tamsią Vilniaus dijecezijos paskutinių metų istoriją su kunigų Michalkevičiaus, Černiavskio, Gintauto ir kitų skandalais, skundais, šnipinėjimais. Retai stotyse ar traukinyje išgirsite skardžią, varsuotą, širdžiai malonią Vilniaus dzūkų tarmę, kuri mums liudija, kad nežlugus, rytų ir pietų bangoms griūvant, rytinė lietuvių giminė, kuri mums pagimdė senovėje tą galingą Mindaugo, Gedimino, Kęstučio ir Vytauto laikų lietuvių valstybę, kuri nė vienos tautos neprarijo ir nenuskandino, kuri savo krūtine dengė visą Europą nuo totorių ir nemaža dalimi prisidėjo išlaikyme vakarų Europos civilizacijos ir kultūros turtų.

[…] Praeina penkios šešios valandos, važiuojant iš Vilniaus. Kraštas nesimaino. Vis tie patys smiltynai – laukai, giraitės, upeliai, tik sodžiai rodosi dar labiau susitraukę, dar menkesnės bakūžės, laukai dar siauresniais rėželiais bėga abipusiai kelio toli į vieną ir antrą pusę ir nyksta už kalnelių. Be žydų stotyse traukiniuose matai žmones ne tai tokio pat sudėjimo ir veido, ne tai kitokio, tik jau su neskustomis, susivėlusiomis barzdomis, sunkiomis pakulinėmis kepurėmis, gramzdžiais dideliais batais, labai apvaliais apyplačiais veidais, įdubusiomis, tik pro barzdą ir plaukus žibančiomis liūdnomis akimis. Moterys stovi apsivyturiavusios galvas, apsiavusios su vyžais. Tai gudai arba baltarusiai, mūsų rytiniai kaimynai. Minsko miestas ir jo apylinkės, tai Gudijos širdis. Čia gali pamatyti tikrus gudų gyvenimo paveikslus, išgirsti jų ypatingą, toli atsiskiriančią nuo tikrųjų rusų ir lenkų kalbą su dažnai atsikartojančia, ir krintančia į ausį raide c ir dž. Tai irgi nelaiminga tauta. XII ir XIII amžiuje ji dažnai matė čia atsilankančius arba žygiuojančius į tolimesnius rusų kraštus lietuvių pulkus, vėliau lietuvių – lenkų Žečpospolitos ir Moskovijos, už ją besigrumiančius pulkus, o dabartės rusų ir lenkų ir iš dalies lietuvių politikavimą ir intrigas, užgriebti kraštą savo įtakai.“

Toliau savo darbe M.Šalčius analizuoja didžiarusius, kuo ji skiriasi nuo gudų, o taip pat aprašo Rusijos sostinę Maskvą. Kadangi jis čia kurį laiką gyveno, smulkiai vaizduojamas rusų, o taip pat lietuvių kolonijos gyvenimas Maskvoje. Pasakojimas apie šią kelionę tęsiamas.

„Pervažiavus Volgos upę, nuo Samaros miesto prasideda naujas kraštas – Totorija ir toliau į rytus Baškirija. Totoriai nėra seni to krašto gyventojai. Jie atėję  į ten apie XIII a. ir pradžioje sudarę dalį bendrosios totorių valstybės – Aukso Ordos, vėliau atskilę nuo tos ordos ir sudarę Kazanės chanatą arba karaliją, kuri buvo rusų sumušta ir prijungta in Maskoviją. Nuo tų laikų čia yra užsilikusių totorių. Senesniais šio krašto gyventojais buvę baškirai ir čiuvašai, vieni ir antri iš vadinamų Uralo fino tautų. […] Čia yra užsilikusių garsių „stepių“, tokių trąšių pievų, kuriose totoriai gano būrius kumelių, kurias melžia ir gamina iš jų pieną „kumysą“.Pavasarį, kuomet suželia ypatinga stepių žolė „kovilis“, tuomet išeina geresnis kumysas, o vidurvasarį prastesnis.

Kasmet suvažiuoja daug žmonių į šituos kraštus iš visos Rusijos kampų gydytis tuo kumysu nuo džiovos. Ypatingai daug liginių sutraukia pavasarinis kumysas, nors jie yra daug brangesnis, bet greičiau ir stipriau veikia. Girdėti buvo ir iš Lietuvos kai ką važiavus į tą Totoriją gydytis kumelių pienu.

[…] Ligi šiol aš niekad nebuvau matęs tikrųjų kalnų. Iš geografijos aprašymų ir iš paveikslėlių po knygas įsivaizdavau, kad kalnai varsto ar dviejų aukštumo, turi būti labai aukšti. Į juos, maniau sau, reikia žiūrėti užvertus galvą aukštyn ir tai vos – vos galėtum užmatyti jų viršūnes.

Kuomet pamačiau tikrus kalnus, supratau, kokis klaidingas buvo mano įsivaizdavimas! Galvos visai nereikėjo riesti aukštyn ir jie patys nebuvo taip jau aukšti – ot taip sau geroki kalniukai, gal būt daug platesni ir skardesni, kaip Lietuvoje apie Babtus ir Kelmę, arba Ežerėnų krašte.

[…]  Tie Uralo kalnai nusidriekia lyg kokia siena, per du tūkstančius su viršum varstų, nuo Ledinuotojo vandenyno veik ligi Kaspijos jūrai ir sudaro vadinamąją prigimtinę sieną tarp Europos ir Azijos. Pačiame tų kalnų viduryje, pagal geležinkelį teko matyti baltą mūrinį stulpą su parašu iš vienos pusės „Europa“, o iš kitos „Azija“. Net kažin kaip skriūdu darės, kad nuo čia, nuo šios nematomos prigimtyje vietos, bet atskirtos žmogaus vietos, prasideda naujas, nematytas, keistas pasaulis ir anas gimtasis, su visu kuo artimu, palieka užpakalyje.

[…]  Vakarų Sibiras, lygiai, kaip ir pietų rusų juodžemynai yra Rusijos grūdų aruodas, kuris gerai sutvarkytas galėtų teikti duonos pusei Azijos. Ta duonos gausybė šiame krašte, apsireiškė tuoj geležinkelio stotyse. Čia buvo galima gauti be puikios duonos, dar pieno, šutinto ar žalio, kiaušinių, veršienos, jautienos, paršiukų, kuriuos čia pat stotyse storos bobos čirškino keleivio akivaizdoje. Ir vis tai buvo labai pigu ir šviežia, nors pasitaiko, kad apsukresnė pardavėja įsuka, kur žioplesniam keleiviui ir pastovėjusių valgių.“

M.Šalčius apžvelgia Sibiro tautų istoriją, žmonių savybes bei savo nuotykius. Per Japoniją jis atplaukia į Šiaurės Ameriką ir laiškuose apie tai rašo:

 

„San Francisko, 1915 10 28

Mielas broli!

Šiandien aš išlipau iš laivo Amerikos kraštan, atvažiavęs pro Japonus, iš Rusų namų nevalios. Išlipau su 10 dolerių kišenėj. Nežinau, kaip čia man pavyks, ar gausiu kokią vietą, ar ne. Angliškai esu pramokęs pusėtinai.“

 

Brangus Petruša!

Prieš savaitę atvykau čia sėkmingai,kelionė jūra man praėjo gerai. Mumis čia visi labai domisi. Klausinėja, aprašo laikraščiuose. Visuomeninė nuomonė visapusiškai Rusijos ir jos sąjungininkų pusėje. Su lietuviais susitikęs nebuvau, galvoju rytoj vykti į Čikagą. Adresas bus laikraštyje „Lietuva“. Amerika, kaip ir Japonija, man paliko milžinišką įspūdį. Dabar JAV Rytuose silpni, Vakaruose – geriau.

Tavo Matas“

„Boston, Mass 1915 11 17

Mielas brolau!

Esu pasiekęs Bostoną ir apsistojęs „Ateities“ redakcijoje. Joje gali būti teks iš pradžios apsistoti, o paskui gal teks čia mokytojauti, nes vietos naujokynas ryžosi čia įkurti lietuvių mokyklą. Kelyje buvau apsistojęs Čikagoje ir susipažinau su lietuviais inteligentais. Kaip žmonės jie padarė į mane gerą įspūdį – dar juose matyti probiznio  – Amerikos dvasi – lietuvių sielos. Bostono lietuviai tuo atžvilgiu dar geresni. Čia mažiausia mūsų partijų kova ir jeigu kyla kuomet, tai su didžiausiomis kultūros žymėmis, kaip visuose kituose naujokynuose. Jonas atrašė laišką, kviesdamas į save ir siūlydamas vietą krautuvėje, bet aš tuo tarpu į ten atsisakiau važiuoti, vardan įsitaisymo savo specialybėje. Rašiau žmonai į Prūsus, bet gal jos ten nėra, gal yra pabėgusi. Susimildamas sužiok apie ją: paieškok po laikraščius ir parašyk viską, ką žinai, ir žinosi apie ją. Jeigu galima, paduok jai mano adresą.“

 

Įdomus Mato Šalčiaus pasakojimas apie tai kaip gyvendamas daktarą J.Šliūpą  jis mokėsi anglų kalbos. Pradžioje lankė vakarinę mokyklą, tačiau ten mokytoja buvo labiau susidomėjusi juodbruviais italais, negu neišvaizdžiu, kaip rašo jis pats, autoriumi. Vidurinėje mokykloje, kur jam patarė pasimokyti draugai, pareikalavo pradžios mokyklos baigimo pažymėjimą, todėl ir ten  M.Šalčius nepateko. Toliau jis pats pasakoja:

[…]  Nutariau mesti tą landžiojimą po mokyklų priemenes ir griebtis seno, sunkaus bet išmėginto ir tikro būdo: sėsti su skaitymo knyga, žodynu ir gramatika ir kalti…

Buvo pavasario laikas. Sėdžiu, prasidaręs langą, ir kalu, gi staiga išgirdau apačioje (mat aš gyvenau antrame aukšte) balsiai kažin ką traškiai šnekučiuojant. Žvilgterėjau atsargiai pro langą: žiūriu, susinešusio supama kėdes sėdi dvi kaimynės airės, viena sena, kita jauna. Senoji, kad pasakoja jaunajai, tai pasakoja, tik žodžiai birte byra – kaip užaugo Airijoje pas tėvus, kaip susimylėjo su vyru, kaip jis išvažiavo į Kanadą, kaip ji pasekė paskui jį, kaip jie susitiko. Aš klausiaus tūnodamas už lango, taip įdėmiai, kad nei nepajutau, kaip išėjo pora valandų.

Ant rytojaus, tą pačią valandą, vėl išgirdau kaimynes bešnekučiuojant ir išvydau besėdinčias supamose kėdėse. Aš vėl išklausiau ausylai visą pasakojimą apie tolimesnius senosios gyvenimo nuotykius ir vėl nepajutau, kaip išėjo pora valandų.

Trečią dieną vėl. Ir taip kasdien šnekios kaimynės taisyklingai susėsdavo ryte supamosiose kėdėse ir šnekučiuodavo porą valandų. Aš pasislėpęs prie lango klausiausi ir tėmyjausi. Vyručiai jūs mano! Tai ištisos pamokos iš psichologijos, šalių ir kraštų geografijos, įvairių amatų ir truputis astronomijos ir kitų mokslo šakų! Vieną kartą jų pasakos buvo panašios į dideliausią meilės romaną, kitą kartą į įdomią apysaką, trečią kartą į paprastą pasaką, ketvirtą į ramiausią idilę, penktą į anekdotą, o šeštą – nei žinau, kaip pavadinti tokią kalbos formą, kuomet giriamasi apie savo vaikus arba pasakojama paskutinė kūmučių paskala.

Tai buvo puikios pamokos, tiesa nelabai grynoje anglų kalboje, o airiška tarme, bet už tai visai nemokomos – ir ką manote? Ligi rudens, kuomet prasidėjo šaltos dienos ir kaimynės pradėjo nebesusitikti – aš pusėtinai pramokau suprasti ir vartoti šnekamąją anglų kalbą!“

 

Gyvendamas Šiaurės Amerikoje M.Šalčius laiko tuščiai neleido. Čia jis pats mokėsi ir mokytojavo, buvo Lietuvos nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos CK sekretorius Niujorke, dirbo Tėvynės Mylėtojų draugijos knygoms paremti ir išleisti Švietimo komisijoje bei „Tėvynės“ redakcijoje. Kitame laiške broliams jis rašė:

 

„ […]  Mes Amerikos lietuviai, trokštame nuo Jūsų broliško žodžio, supratimo ir rimtos kritikos mūsų darbo, pastangų. Mes laukiame Jūsų pritariančio, paskatinančio žodžio tam mūsų darbui. Mums jau nusibodo mūsų nesutikimai, vaidai ir mes juos matome. Mes augame, kylame, kultūrėjame. Per šiuodu karo metus Amerikos lietuvių niekas nepažintų, kokių įstabių atmainų juose įvyko. […] Labai dėkinga dirva sudarė vesti visus lietuvius į vienybę, prirodyti, kad sutartinai reikia visur ir visada dirbti. Todėl visos Amerikos lietuvių organizacija auga. Susivienijimas lietuvių Amerikoje per tuos dvejus metus nuo 4 tūkst. Užaugo ligi 15 tūkst. […]“

 

Matas Šalčius buvo idealistas tikėjęs, kad susivienijusi Amerikos lietuvių bendruomenėje išaugins naują kartą, pasiryžusią dėl savo Tėvynės dideliems žygiams, tačiau jo lūkesčiai nepasiteisino.

 

                                UNIVERSALUSIS  ŽURNALISTAS – M.ŠALČIUS 

 

Vartant M. Šalčiaus bibliografijos rodyklę susidaro įspūdis, kad nėra temos kurioje jis nesiorientavo ir nesireiškė. Platus požiūrių spektras pradedant nuo vaikiškų skaitymo knygelių pradžios mokyklai, publikacijų medicinos, ūkio, politikos, istorijos, geografijos iki šešių dalių „Svečiuose pas 40 tautų” knygos. Publikacijose gvildenamos istorinės, kaip antai kryžiuočių – kalavijuočių ordino atsiradimo Lietuvoje prielaidos, kurios persipina su anų laikų istorinių paminklų Kaune būkle. Naujausi įvykiai Afrikoje, Aliaskoje ir Albanijoje sugretinami su šiuose kraštuose archeologiniais atradimais. Iškeliama lenkų okupacijos problema, o taip pat ukrainiečių ir baltarusių religijos klausimai Vilniaus krašte.

M.Šalčiaus parašyti nekrologai K.Būgai, V.Putvinskiui, dr. J.Purickiui ir kt. rodo, kad žurnalistas buvo artimai pažįstamas su daugeliu, nusipelnusių Lietuvai, žymių žmonių. Čia pat, greta, jau aprašomi Amerikos jaunimo kultūros reikalai, įvykai bet kurioje pasaulio dalyje, o taip pat paraleliai šalies politiniame gyvenime mus priverčia nustebti jo sugebėjimu žaibiškai reaguoti į gyvenimo aktualijų svarbą.

M.Šalčiaus straipsniams bei jų ryžtingumui yra nemažai kritiškų atsiliepimų ir galima daryti prielaidą, kad šis žurnalistas nesitaikė su įtakingiausiomis nuomonėmis ir negailestingai pliekė biurokratinių pažiūrų valdininkus. Tai atsispindi ir jo patarimuose pačiam sau: „Niekam nepataikauti; tobulinti naudingais skaitymais protą, atmintį…”

Apžvelgiant jo publicistinę veiklą reikėtų paminėti leidinį „Išvien” Pietų Amerikoje, kur jis dirbo vyriausiuoju redaktoriumi. Čia atvykęs skaitė paskaitas apie Lietuvą o jo tikslas buvo pašalinti lietuvių kolonijų kivirčus ir juos suvienyti.

M.Šalčius buvo vienas iš Šaulių sąjungos bei žurnalo „Trimitas” įsteigėjų, o taip pat PEN- tarptautinio rašytojų ir žurnalistų klubo, Lietuvos turizmo bei „Sujungtoji Baltija” sąjungos įkūrėjas. Matome, jog jo veiklos, pareigybių o taip pat publikacijų paletė įvairiaspalvė kaip ir pačio žurnalisto gyvenimas.

M.Šalčius publicistikoje formuoja Lietuvos įvaizdį, kuris atsispindi rašinių serijoje laikraštyje „Mūsų Vilnius”. Čia autorius spausdindavo rašinius apie tai, ką mano užsieniečiai Vilnijos klausimu. Aneksuota Lietuvos sostinė šaliai tada buvo viena svarbiausių problemų. Taip pat šiame laikraštyje, kuris pasižymėjo kovos dvasia, randame M.Šalčiaus rašinių apie tautų nesantaiką, čia  iškeliami ir sprendimo būdai bei kompromisai, kurių ėmėsi kai kurios konfliktavusios šalys.

Bekeliaudamas tolimuose kraštuose žurnalistas visada, esant bent menkiausiai progai, stengdavosi vietiniams gyventojams pasakoti apie Lietuvą. Jai populiarinti buvo rengiamos paskaitos, kurių klausėsi įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės. M.Šalčius lankydamasis svečių šalių laikraščių redakcijose, teiraudavosi, ką žino vietiniai spaudos darbuotojai apie Lietuvą. Žurnalistas naudojosi geografijos vadovėliais, tikrindamas informaciją apie Lietuvą, ir sielodavosi lietuvių spaudoje, kad aplankytoje šalyje nieko neradęs apie Tėvynę. Gaila, jog daug publikacijų užsienio spaudoje yra dingę. Žinoma tik tiek, kad jis aprašydavo Lietuvos tuometinę situaciją vietos laikraščiuose. Gerai susipažinęs su nuomonių įvairove M.Šalčius Lietuvą informuodavo apie jos pačios susikurtą įvaizdį.

       Pasakodamas įtakingiems asmenims svetimose šalyse apie nelengvą Lietuvos kelią į nepriklausomybę, apie taikią jos politiką, galėjo daryti įtaką kolegoms žurnalistams rašant Lietuvos klausimais. „Savo kelionėje santykiavau daugiausiai su laikraštininkais, nes šių dienų žmonių draugijoje to paties verslo žmonės greičiau susikalba ir susipranta”, – rašė jis viename rašinyje, publikuotame „Naujojoj Romuvoj”. Po pokalbių su vietiniais spaudos atstovais tenykštėje žiniasklaidoje pasirodžiusios publikacijos neretai būdavo pirmos, kuriose minimas Lietuvos vardas.

Žurnalistas keliaudamas užmegzdavo pažintis su kolegomis ne tik redakcijose. Tik atsitiktinumas lėmė, kad apie Lietuvą pirmą kartą prabilo Japonijos stambieji ir regioniniai laikraščiai. M.Šalčius plaukdamas laivu iš JAV į Japoniją visai atsitiktinai susipažino su japonų žurnalistu, pastarasis pasiūlė parašyti apie Lietuvą į mažesnius laikraščius, o po to – į stambiuosius ir populiariausius dienraščius. Tai būta ne tik bendrojo pobūdžio informacijos, bet ir Vilniaus klausimo iškėlimas. Ispanų „La Plata”, argentiniečių „El Argentine”1937 m. išspausdino lietuvių protesto manifestą Vilniaus klausimu. Nedideliuose rašiniuose pateikiama informacija apie lenkų grobikišką politiką Lietuvoje.

„Daug kam atrodė M.Šalčiaus keliavimas betikslis, avantiūriškais polėkiais, tačiau tie, su kuriais jis bendradarbiavo, žinojome, kad jis be grynai turistinių studijų tikslų, – turėjo dar tautinius bei valstybinius tikslus.

Savo kelionėje į Indiją Matas Šalčius ne tik rašinėjo straipsnius „Mūsų Vilniui”, pateikdamas kitų pasaulio tautų išsilaisvinimo kovų ir laimėjimų pavyzdžius, bet gyvu žodžiu svetimiesiems kalbėjo apie Lietuvos reikalus, o ypač apie pagrobtąjį Vilnių”.

Keliaudamas Rytuose žurnalistas yra aprašęs Lietuvą graikų, arabų, iranėnų, persų, indusų, kinų, filipiniečių ir kitų tautų spaudoje. M.Šalčiaus rašiniai pasirodė ne tik Azijos šalių laikraščiuose. Štai 1925 m. vasarą jis lankėsi Anglijoje, kur bendravo su anglų rašytojais ir žurnalistais, domėjosi redakcijų darbu. Londono laikraščio „The Time” redaktorius pakvietė M.Šalčių bendradarbiauti jų laikraštyje. Didelį palankumą lietuvių žurnalistui parodė iliustracijų agentūra „Tropical”, pasisiūliusi savo leidiniuose publikuoti nuotraukas iš Lietuvos. Apsilankymas Anglijoje buvo vaisingas – užsimezgė ryšiai tarp Lietuvos ir Anglijos rašytojų ir žurnalistų sąjungų. Netrukus jo pastangomis anglų laikraščių „Time”, „The Daily Express” ir kitų puslapiuose pasirodė straipsniai ne tik apie Lietuvą, bet ir jos požiūrį į tam tikrus įvykius Rytų Europoje.

„Belgrado radijas pažymėjo, kad tai pirmasis lietuvių rašytojas, pasiryžęs aprašyti jų šalį. Kartu pastebima, kad lietuvių žurnalistas be savo šalies laikraščių atstovauja Šanchajaus „The China Press”, Kantono „Canton Gazete”, Javos „Sing Po”. Dar 1932 m. gegužės 4 d. „Lietuvos aidas” pranešė, kad žymus Šanchajaus anglų kalba leidžiamas  laikraštis „ China  Press ”  į  savo  balandžio  5  d.  numerį  įdėjo  platų  Mato Šalčiaus straipsnį Klaipėdos klausimo reikalu. Straipsny duota nuodugni istorinė Klaipėdos krašto apžvalga ir smulkiai atpasakojamos priežastys, kurios privedė prie Boettcherio atleidimo”. Apskritai, nepaisant varganos M.Šalčiaus padėties kelionėse, jo apsilankymas tolimuose kraštuose sukeldavo nemažą dėmesį. Apie keliautoją, jo įspūdžius bei iki tol mažai žinomą Lietuvą rašė įtakingi laikraščiai: „El Ahram” („Piramidė”), „El Siasa” („Politika”), „L’Orient” („Rytai”), „Airano” („Iranas”), „Šafarag Sorg” („Žara”), „Šun Po”, „Sin-Va-Po”, „Čian Po” bei daugelis kitų.

 „Yra dviejų rūšių keliautojai: vieni kelionei rengiasi, t.y. studijuoja numatytų pervažiuoti kraštų geografiją, meną, architektūrą, ir t.t., o kiti kelionę improvizuoja – sėda į traukinį ir važiuodami dairosi pro vagono langus su užrašų knygute rankose,- rašė rašytojas Vytautas Alantas.- Tai yra spontaniška kelionė. Tokie keliautojai nesamprotauja ir nesigilina į matomą aplinką, bet ją vaizduoja”.

Nežinia kuriai kategorijai galima būtų M.Šalčių priskirti, tai ir nėra labai svarbu, tačiau ketvirtadalį gyvenimo praleidus svetur, jam, lyg laivui tarp aisbergų, teko manevruoti kelionių sūkuriuose ir galima drąsiai teigti, jis pirmas Lietuvoje suformavo kelioninės žurnalistikos pagrindus. Gausiai rašydamas į vietinę bei Lietuvos spaudą apie keliones ir kitų kraštų kultūrą, M.Šalčius galiausiai tapo Pietų Amerikos išeivijos vienytoju spaudoje.

Rašytojas ir žurnalistas J. Šimkus kitados rašė: „Kai turtingi užsienio rašytojai ar šiaip mėgėjai, pilnas kišenes pinigų prisikimšę, vyksta „pamandravoti po svietą”, tai nieko nuostabaus, kiekvienas kvailys tai gali atlikti. Bet vykti motociklu aplink pasaulį be pinigų, tai tikriausiai nedaug kas išgali”.  Viena iš silpnųjų kelionių literatūros pusių yra jos tariamas trumpaamžiškumas. Neretai vos prieš keletą metų rašyto kelionės reportažo duomenys ir faktai jau atrodo pasenę, tačiau šie užfiksuoti momentai įgauna kitą, išliekamąją, ateities kartoms, vertę. Nuo to laiko, kai išėjo iš spaudos M.Šalčiaus kelionių reportažai „Svečiuose pas 40 tautų”, jau praėjo beveik 70 metų, tačiau šias knygas įdomu skaityti ir šiandien.

         Anot A.Vienuolio, Matas Šalčius kelionėse ne tik ieškojo gilių įspūdžių bei smagių pergyvenimų, bet kaip jautrios sielos žmogus mėgo visa, kas kilnu ir gražu, ir savo atvira širdimi traukė kitus prie to grožio. Fenomenaliu žurnalistu laikytas M.Šalčius padarė įtaką visai to meto Lietuvos žurnalistikai, pradėjęs į įvykius pasaulyje žvelgti kiek giliau ir iš arčiau. Neabejotinai jo talentas neapsiribojo vien žurnalistine veikla. Būdamas geras analitikas, įnešė į tarpukario Lietuvos spaudą politikos komentavimo pradmenų, geresnį pasaulio įvykių suvokimą. Unikaliu laikytinas todėl, kad savo itin aktyviu gyvenimo būdu ir plunksna gebėjo pasiekti ne tik artimas Europos šalis, bet ir Aziją, Ameriką. Jis ieškojo priežasčių , kodėl žmonijai lemta ištisus šimtmečius kovoti vienas su kitu. Keliaudamas po ištisus kontinentus M.Šalčius aplankytas šalis analizuodavo ir straipsnius siųsdavo į Lietuvos laikraščius, aprašydamas tų kraštų vidaus bei užsienio politiką, ekonomiką, sveikatos apsaugą, žemės ūkį, tarpusavio bendradarbiavimą ir vaidus, priežastis ir pasekmes, neretai nuspėdavo jų ateitį. Padėjęs tvirtus pagrindus Lietuvos kelioninei žurnalistikai jis savaip nešė į Tėvynę svetimųjų patirtį, įspėdamas ir apie klaidas. „Matas Šalčius mus patraukia savo retu pastabumu, sugebėjimu trumpai ir vaizdžiai nupasakoti matytus vaizdus, svetimų kraštų žmonių būtį, savo išgyvenimus tarp svetimųjų. Jo pasakojimas labai lengvas ir patrauklus. Skaitytojas visą laiką intriguojamas ir verčiamas su pasigardžiavimu „ryte ryti” šios knygos puslapius” – rašoma vienoje iš knygos recenzijų.

Matą  Šalčių galime laikyti naujosios žurnalistikos pradininku Lietuvoje. Terminas „naujoji žurnalistika” atsirado JAV praėjusio šimtmečio 70 metais. Lietuviškas atitikmuo būtų „ne beletristika”, kitaip sakant dokumentinė proza. Tai bandymas jungti žurnalistiką su grožine literatūra, apybraižą, reportažą – su apsakymu novele, žurnalistinį tikslumą su beletristikos meninėmis išraiškos priemonėmis. Kaip rašė Truman Copote: „Žurnalistika ir grožinė literatūra susilieja kaip dvi upės. Šitaip gimsta kūrinys, kuris skaitomas kaip romanas, nors kiekvienas jo žodis yra tiesa”. Rašytojas – reporteris turi būti įvykių centre, važinėti, sekti savo būsimųjų herojų gyvenimą, palaikyti ryšį, rinkti įvairiausią informaciją.

Kaip matome visą tai galime pritaikyti žurnalisto Mato Šalčiaus kūrybai. Būdamas daugybės laikraščių bendradarbiu, jis stengėsi pritapti prie laikraščio ar žurnalo stiliaus, auditorijos skonio. Rašinys, skirtas „Naujajai Romuvai” niekada nepasirodytų „Jaunojoj kartoj”, kur jis mėgo spausdinti linksmus nuotykius, patirtus keliaujant po pasaulį.  Publikacijos šiame  jaunimui  skirtame  laikraštyje   buvo  nesudėtingos,  lengvai skaitomos bei puikiai suprantamos skaitytojui. Aprašinėjant pirmus įspūdžius iš Bombėjaus M.Šalčius pasakoja ne tik apie miesto architektūrą, istoriją, jis nuodugniai paaiškina ir papročius, netikėtus susitikimus su vietiniais. Romantiškas, kiek paslaptingas rašinio tonas priverčia skaitytoją žavėtis tenykšte gamta, o jo reportažus skaityti tarsi romanus. Viso rašinio ašis – tylos bokštai, kuriuos lietuviui pavyko pamatyti, šiaip prašalaičiams čia apsilankymas uždraustas, nes bokštuose savotiškai atsisveikina su mirusiais – jie paliekami grifų susidorojimui Tačiau M.Šalčius siaubingu lietuviams papročiu nesimėgauja bet objektyviai bei emociškai nupasakoja.

Naujoji žurnalistika pasirodė kaip iššūkis tiek literatūrai tiek žurnalistikai. Jos principas yra gyvai vaizduoti, o ne atpasakoti, pateikti nesutrumpintus dialogus, kuriuose atsiskleistų veikėjų charakteristika, mintys, būsenos pasakoti trečiojo asmens vardu, vengiant nepageidaujamo subjektyvumo. Dokumentinė proza kaip literatūros žanras turi keletą charakteristikų. Tai meniška, kūrybiška, literatūrinė reportažo forma, turinti tris pagrindinius atributus: dramatinės literatūros priemones, intensyvų pasakojimą ir subjektyvų požiūrį. Žodis „reportažas” dažnai vartojamas kaip sinonimas dokumentinei prozai. Anot G.Fordo, reportažas – tam tikro ypatingo įvykio pateikimas kontekste, kuris padeda skaitytojui patirti tuos faktus ar įvykį. Mato Šalčiaus knyga „Svečiuose pas 40 tautų” parašyta būtent reportažo forma. Juose naudoja asmeninio įspūdžio įtaigą, taip sudomindamas skaitytoją. Reportažuose M.Šalčius supažindina ne tik su to krašto įžymybėmis, bet ir su papročiais, religinėmis apeigomis, pabrėžiama politinė situacija. Žurnalistas jautė, kad lietuviui viskas įdomu iš egzotiškos šalies, tad stengėsi nieko nepraleisti. Rasdamas vietos charakterio bruožams, ydoms, prietarams ir tarpusavio santykiams nupasakoti, autorius reportažą paverčia gyvu bei įdomiu pasakojimu, kurį galima vakarais pasakoti tarsi pasaką gausim namiškių būriui. M.Šalčius retai ir išimtinai naudoja interviu žanrą. Gal dėl vietos stokos, gal bijant būti netiksliam jis linkęs pokalbius perpasakoti. Tačiau labiausiai intriguojančiuose rašiniuose, pavyzdžiui, reportaže iš Kairo haremo, jis rašo dialogus. Žurnalistas jautė, kad tokiais atvejais skaitytojui knieti jam egzotišką informaciją sužinoti iš pirmų lūpų.

G.Lee knygoje „Žurnalistika – literatūros pagrindas” 1900 m. rašė apie skirtumą tarp eilinio žurnalisto ir didžio žurnalisto – žurnalisto poeto: „Poeto žurnalisto uždavinys aprašyti dieną amžiams, pratęsti ją taip…” Matas Šalčius būtent toks ir buvo, netgi pralenkė visu trisdešimtmečiu JAV naujosios žurnalistikos teorijos kūrėjus.

Kas mums Matas Šalčius, žvelgiant į jo žygius iš istorinės perspektyvos? Didis žmogus, paskyręs save Lietuvai, jos švietimui, jos garbei. Juk jis siekė dviejų dalykų- kuo daugiau apie pasaulį papasakoti, paliudyti savo tautiečiams Lietuvoje ir svetur nunešti žinių apie Lietuvą.

 

 IŠEIVIJOS  VIENYTOJAS

 

M.Šalčius suvokė žodžio galią ir suprato, kad minties užrašymas yra nelengvas darbas. Jis sakė: „Kas skaito, rašo –  duonos neprašo” – šie žodžiai galėtų būti  žurnalistų devizas. Į Pietų Ameriką jis vyko skatinamas ne vien žingeidumo pamatyti kitą žemyną, tačiau pasiryžęs ir kruopščiam darbui. Ankstesnių kelionių po Europa metu, matydamas įvykius Vokietijoje ir nujausdamas artėjantį karo pavojų, jis skuba į Pietų Ameriką telkti lietuvius vardan išlikimo. Štai ką jis rašo savo kelionės dienyne: „Manau apkeliauti visą Pietų Ameriką. Sustoti lietuvių kolonijose ir jose pakviesti į vienybę ir bendrą darbą, akivaizdoj baisaus pavojaus mūsų tėvų žemėj, gręsiančiam nušluoti visą mūsų giminę nuo žemės veido.”

Jau kitur, laiške, vėlgi rašo: „Per Lietuvą trauks milijoninės kariuomenės, kurios šį kartą šluos viską, kad nieko neliks – vokiečiams reikia naujų plotų savo gyventojams, tai jie viską naikins”.

Turėdamas patirties iš pirmosios kelionės po JAV, kai buvo renkamos nukentėjusiems nuo I pasaulinio karo šelpti aukos, Matas Šalčius suprato vieningos lietuvių išeivijos galią, turinčią ir galinčią padėti Lietuvai, užgriuvus ją nelaimėms, todėl Buenos Airėse buvo įsteigtas laikraštis „Išvien”. Kita vertus, jis buvo numatęs ir priverstinės emigracijos variantą, todėl intensyviai ieškojo tinkamiausių sąlygų šiame žemyne atvykusiems tėvynainiams. Kaip politikos apžvalgininkas ir strategas, jis mažų tautų išlikimą matė taip pat vienybėje, dėl to 1936 m. Pietų Amerikoje buvo įkurta sąjunga su latviais ir estais „Sujungtoji Baltija”. Laiške į Lietuvą M.Šalčius rašė:

„Man labai rūpi Pasaulinės Lietuvių Sąjungos likimas. Reikėtų pagreitinti jos kūrimas. Gal tai ji turėtų viso šio darbo imtis? Bet kol kas bus, DULR‘as galėtų varyti savo darbą. Aš labai laukiu Jūsų instrukcijų ir atsakų į pirmesniuose laiškuose pakeltus klausimus.

Iš čia manau vykti į Braziliją, Paragvajų ir Urugvajų – su tomis šalimis arčiau susipažinti.

Man čia pavyko surasti latvių ir estų, kurie sutinka mus besąlyginai palaikyti visuose reikalavimuose. Mes sukūrėme tam tikrą sąjungą, pavadintą „Sujungtoji Baltija“, į kurios vadovybę aš įeinu pirmininku, latvių žurnalistas Staprans sekretorium ir estas literatas Ploompum iždininku. Jie sutinka varyti darbą mūsų interesų požiūriu. Apie tuos asmenis galima būti ir šiokios ir tokios nuomonės, bet mintis ir darbas labai svarbu palaikytini. Su ukrainiečiais ir kitais mūsų kaimynais turiu užmezgęs gerų santykių mūsų naudai. Pietų Amerikos žemė gali būti sritis, kurioje galėtų būti užmegztas ir išaugintas labai svarbus darbas mūsų Lietuvos ateičiai.“

Trijų valstybių sandraugos idėja tarpukariu sklandė ore, tačiau per visus 88 Baltijos šalių nepriklausomybės metus ir nebuvo įgyvendinta dėl įvairių ambicijų. Galbūt šių šalių sąjunga išvien būtų pasipriešinusi sovietinei okupacijai ir mūsų istorija būtų pasisukusi kita linkme, tačiau Mato Šalčiaus vizijai nebuvo lemta išsipildyti.

 

Pietų Amerikoje dirbdamas ir rašydamas jis apkeliavo Argentiną, Boliviją Braziliją, Čilę, Paragvajų ir Urugvajų. Nuovargis bei kitos ištikusios negandos pakirto lietuvių išeivijos vienytojo, žurnalisto ir rašytojo sveikatą. Citata iš laiško namiškiams: „Dirbu neapsakomai dažnai po 14 – 16 valandų dienai ir darbas mano vienintelė laimė – jis gal kuomet ir Jums duos nusiraminimo ir pasididžiavimo. Linkiu ir Jums visoms daugiau dirbti, labiau mylėti darbą ir juo tikėti ir Jums turės būti geriau.”

Kitame laiške rašoma: „Sveriu 60 kg. Vėl mane nupučia vėjas, kaip kadaise sirgau. Matyt pasikartojo tos ligos. […] Sirgdamas nenustoju rašyti ir ateinančiais metais gal pabaigsiu kitą kūrinį „Didmiesčio naguose” ir gal iš kelionės galėsiu pradėti siųsti savo rašinius, nors plačiai jau gali ir netekti keliauti. […] Aš per daug  čia įsitraukiau į darbą ir nesutvarkęs kolonijos negaliu grįžti – tai yra mano pasižadėjimo dalykas. Aš jei grįšiu, tai tik jau arba surištas arba karste.”

Į paskutinę kelionę, Pietų Ameriką, Matas Šalčius išvyko 1936 metais. „Išleidęs savo kelionių įspūdžius „Svečiuose pas 40 tautų”, gavęs Vilniaus Vadavimo Sąjungos plačius įgaliojimus, išvyko pagaliau į Pietų Ameriką, kur turėjo prasidėti jo didysis Vilniaus darbas, atsiremiant į ten esančius Rytų ir Vakarų Lietuvos emigrantus. Deja jį sutiko pavyzdinga Pietų Amerikos lietuvių organizacinė netvarka: nežmoniškos visų ambicijos, nesiskaitymas su bendraisiais lietuvių tautos reikalais, plūdimai ir skundai svetimiesiems. Bandė M.Šalčius suburti čia lietuvius, redaguodamas savaitraštį „Išvien”, bet jauna P.Amerikos emigracija, atrodo, dar nepakankamai brendusi, kad būtų supratusi kilnų „Išvien” šūkį. Pasipylė prieš M.Šalčių skundai į Vilniaus Vadavimo Sąjungą, į Lietuvos Vyriausybę ir  į Pietų Amerikos slaptąją policiją…”    Iš šių Vinco Uždavinio rašytų eilučių matome su kokiais ketinimais ir sunkumais Matui Šalčiui teko susidurti atvykus į Pietų Ameriką. „Išvien” buvęs solidžios apimties laikraštis su žiniomis ne tik iš įvairių Pietų Amerikos kampelių, bet ir iš Lietuvos, nemažai vietos skirta pasaulio įvykiams nušviesti. Pirmasis laikraščio numeris pasirodė 1936m. rugsėjo 24 d. Buenos Airėse. „Pradedame naują lapą mūsų išeivių istorijoje. Dėl to pirmasis mūsų laikraščio tikslas bus padėti mūsų išeiviams ūkiškai kurtis, juos ūkiškai organizuoti, rūpintis, kad kiekvienam jų būtų daugiau duonos, kad kiekvienas turėtų geriau patikrintą rytojų”, – tokiais žodžiais į skaitytojus kreipėsi laikraščio redaktorius.

Savo keturiolikos puslapių laiške iš Santjago į Kauną Draugijai užsienio lietuviams remti – DURL Matas Šalčius rašė:

[…] Aš ryžausi pasilikti čia ir padaryti tą gi antrąjį „apčiuopiamą“ žingsnį pradėtam kolonijos atkūrimui. Gerai suprasdamas, kokį vaidmenį vaidina spauda mūsiškių, užsienyje gyvenančių, gyvenime ir matydamas, kad iš ėjusių man atvažiavus 7 laikraščių („Žinios“, „Balsas“, „Švyturys“, „Rytojus“, „Dabartis“, „Tiesa“ ir „Darbininkų tiesa“) nei vienas neveda rimtos lietuviškos ir labiausia toliarantinės linijos, ėmiau galvoti apie tokio laikraščio steigimą. Taip gimė mano redaguojamas „Išvien“. Nekartosiu aš čia smulkiai šio nelaimingo laikraščio istorijos, – ji jums žinoma. Iškelsiu čia tik kai kuriuos esmingus jo reikalų duomenis.

Išleisdamas šį laikraštį, tikėjausi ramiu ir tolerantingu tonu, nesiduodamas į jokius kraštutinumus, patraukti daugumą skaitančios visuomenės ir padaryti jį visų lietuvių išeivių lietuvišku organu.

[…] Tuo tarpu mano viltys pastatyti „Išvien“ ant savų kojų nyko. Po metų paaiškėjo, kad prenumeratorių skaičius ne tiek auga, kiek tikėjausi. Pajamos laikraščio leidimui buvo Atstovybės nutrauktos 4 mėnesiams ir gautas Jūsų laiškas, kad nustojat visai remti. Man jau vaidenosi laikraščio sustabdymas ir savo vardo sugadinimas skaitytojuose – žodžiui, visai negarbingas mano užsimojimų finalas. Bet aš ryžausi laikraštį žūt būt atlaikyti. Įdėjau į jį paskutinius savo atsivežtus skatikus, rašiau vietos laikraščiams ir ką gaudamas dėjau į laikraštį, skolinausi, taupiau iš paskutiniųjų, dirbau po aštuoniolika  – dvidešimt valandų parai, nevalgydamas, nemiegodamas, kol apsirgau, pirmu artu liepos ir rugpjūčio mėnesiais 1937 metais. Net ir tuomet buvau pasiryžęs nepasiduoti, rašiau sirgdamas“.

Kiekviename numeryje M.Šalčius ragino vietos lietuvius burtis į ūkines bendroves, būti vieningais, nesileisti į rietenas, taip pat boikotuoti visus, kurie kiršina lietuvių išeivius, tačiau kaip matėme iš to nieko gero neišėjo o laikraštis „Išvien” galiausiai buvo panaikintas.

Viename iš laiškų namiškiams 1930.02.12 iš Tel Avivo keliautojas rašė: „Mano gyvenimo tikslas – dirbti – savo Tėvynės garbei ir didybei. Ši kelionė mane įtikino, kad aš užsienyje galiu savo Tėvynei daugiau padaryti nei namie”. Štai dar vienas laiškas rašytas 1929.12.29 iš Atėnų: „Man tai sunku yra gyventi, ten kur kiti žmonės vilkai, kur sprogdina ir žudo vienas kitą ! Savo Tėvynei galima gera daryti ir užsienyje gyvenant ir gal kartais dar daugiau !”

„Mes lietuviai, pasiekėme tos išraidos laipto, kuriame mums reikia išeiti į platesnį pasaulį, jeigu norime gyventi jame, mes galime rasti didesnį savo nepriklausomybės patikrinimą, didesnę savo krašto materialę gerovę ir palankesnį mūsų opiųjų klausimų išsprendimą”.  Remiantis  citatomis iš Mato Šalčiaus laiškų bei  paskaitų rankraščio, galime daryti prielaidą, kad jis matydamas Lietuvoje sunkiai vykstančias demokratines permainas, progresyvius procesus, žmonių miesčioniškumą ir gobšumą, svajojo įgyvendinti kosmopolitiškai utopinį lietuvių integravimą į pasaulio bendruomenę planą, panaudojant darnios išeivijos pastangas o taip  pat tų   šalių  turtinius išteklius, stiprinant Lietuvos valstybingumą.

„Jam terūpi jo karjera ir litas! Litas jam Dievas, litas – Tėvynės meilė, pasišventimas, litas – pradžia ir pabaiga. Tėšk jam į veidą trąša ir duok jam litą ir bus viskas gerai! […] Tautos vienybės, jos geros ir gražios ateities nebus, jei mūsų tarpe vyraus vien godumas, vien rūpinimąsi savimi”. A.Poška savo atsiminimuose apie M.Šalčių rašo, kad jis buvo nepajudinamų principų žmogus, nemokėjęs šunuodegiauti ir eiti į kompromisus, rūstingas blogybių neigėjas ir „ciniškas” kritikas – štai kodėl jam teko be algos, be priedų, paaukštinimų ir ordinų visą gyvenimą dirbti Tėvynės labui ne nustatytomis valandomis ir dienpinigiais, bet labai dažnai neturint net duonos. Negalėjimas taikytis su blogybėmis Lietuvoje nebuvo pagrindinis akstinas jam išvykti į Pietų Ameriką vienyti išeiviją, tačiau jo norą toliau keliauti po pasaulį, plečiant akiratį ir keliant tautiečių savimonę, mano nuomone, tikrai pagreitino.

Bekeliaujant Amazonės upės intaku Mamore 1940 05 27 maliarija nusinešė Anapilin daug neįgyvendintų M.Šalčiaus svajonių.

 

  „SVEČIUOSE  PAS  40  TAUTŲ”

 

Kiekviena iš šešių „Svečiuose pas 40 tautų“ M. Šalčiaus knygų parodo tam tikrą autoriaus kelio atkarpą. Pirmoje dalyje „Nuo Kauno iki Atėnų” aprašyta žurnalisto kelionė per Europos šalis, antroji knyga „Per arabų kraštus” apėmė jo kelionę po Egiptą ir Sueco kanalo rytinį krantą, kitame reportažų tome „Po Mažąją Aziją ir Irano kalnyną” pasakojama apie Siriją, Turkiją, Iraną. Ketvirtoji knyga „Slėpiningoji Indija” parodo šią tuomet ne vienam iš tiesų paslaptingą šalį ir gretimą Afganistaną. Penktajame tome – „Džiunglių kraštuose”- autoriaus nuotykiai Indokinijos pusiasalio šalyse, o paskutinė knyga „Didysis Tolimųjų Rytų pasaulis” apima žurnalisto buvimo Kinijoje laikotarpį, apsilankymus Mongolijoje, Japonijoje ir grįžimą namo per Filipinus bei Ceiloną.

Paskaitoje apie savo keliones M.Šalčius rašė:

„Keturių metų kelionę aš atlikinėjau įvairiais tikslais. Kiekvienos 40 – ties mano atlankytų tautų domėjausi žmonėmis, kalba, kultūra, mokslu ir politika. Taip pat  man rūpėjo ir sportas. Aš norėjau apvažiuoti aplink pasaulį motociklu ir tuo atžvilgiu pasiekti pirmutinio rekordo Lietuvoje. Tačiau per vis labiau mane į šią kelionę traukė tolimi, nepažįstami kraštai, sudarę kitų tautų tarpe daug pasaulinių keliautojų, atradusių naujų žemės plotų, geriau juos išaiškinusių saviems kraštams ir atradusių juose naujų gėrybių žmonijai.

Esu šalininkas to, kad kiekvienam žmogui pirmiausia yra privalu pažinti savas kraštas. Ypač tatai yra privalu inteligentui, tačiau šiandien nieku būdu negalima tautoms pasitenkinti vien savo krašto pažinimu, užsidarymu vien nuosavame kieme ir merkimu akių į tai, kas darosi kitur. Tautų ir šalių gyvenimas šiandien šalia žmogaus valios, ar jis to nori ar nenori, yra labai surištas.

[…] Mes lietuviai, turėdami savo nepriklausomą valstybę, išeiname jau iš politinės ir kultūrinės vaikystės ir įeiname į brendimo amžių. Mes turime keletą gyvybinių interesų, kurie verčia mus vis labiau ir plačiau bendradarbiauti su išoriniu pasauliu.“

Vieną 1929 m. lapkričio dienos rytą tuščiomis Kauno gatvėmis nuburzgė motociklas su šiltais rūbais apsirengusiais dviem keleiviais. Motociklas buvo gerokai apkrautas manta, tačiau retas praeivis būtų patikėjęs, kad juo norima aplankyti visą Europą, Afriką ir Aziją, o apkeliavus grįžti į Kauną. Prasidėjusios odisėjos po pasaulį, bandant susipažinti bei perteikti Lietuvos skaitytojui kuo įvairesnes kultūras, baigėsi sulig paskutine gyvenimo diena Bolivijoje. Sugrįžęs iš kelionių, namie ilgai neužsibuvęs ir vėl vykęs į kitą kelionę.

Neretai iš keleto tolimesnės kelionės maršrutų Matas Šalčius renkasi patį sunkiausią ir pavojingiausią, bet kartu ir įdomiausią, leidžiantį kuo daugiau patirti. Žurnalistas, užuot važiavęs geležinkeliu, ryžtasi sunkiai ir pavojingai kelionei motociklu per dykumą, išeina pėsčiomis per Indokinijos džiungles, vyksta į kinų – japonų frontą, t.y. taip organizuoja savo kelionę ir tuo pačiu savo reportažų siužetą, kad skaitytojas visą laiką lieka prikaustytas prie knygos. Keliautojas ne be didelių pastangų ir apsukrumo patenka   pas  M.Gandi,  rizikuodamas   gyvybe   sutinka   užrištomis   akimis  vykti  pas komitadžių partizanus, su kontrabandininkais plaukia į Kaspijos jūrą. Sulaikomas anglų kareivių, paskui atsiduria pas sukilėlius, su kuriais tuo metu ir kovojo kolonizatoriai, kelyje per džiungles prieš jį ant tako iššoka leopardas, užpuola laukiniai drambliai, nuo kurių keleivius gelbsti tik aukšti medžiai.

„Gausus nuotykių buvimas leidžia autoriui nesikartoti ir nenusibosti skaitytojui”,- pažymėjo J. Šimkus pirmos reportažų knygos recenzijoje.Kitas, gal būt, dar svarbesnis veiksnys, nulėmęs M. Šalčiaus knygų populiarumą, buvo jo tolerantiškai demokratiškos pažiūros, nuoširdi pagarba visoms aplankytoms tautoms, blaivus įvykių bei reiškinių vertinimas. Norėdamas geriau pažinti lankomas šalis ir kuo daugiau apie jas sužinoti, žurnalistas visur ieškojo pažinčių, susitikimų su žmonėmis, kurie paaiškintu specifinius, nesuprantamus reiškinius, papročius ir įvykius. Keliautojas visur pabrėžia paprastų žmonių nuoširdumą, svetingumą. Keliavo jis neturėdamas jokio ginklo, klausydamas gero patarimo: „Nebijoki keliauti per dykumas; dykumos yra vaišingos, tik kokius žmones pasitiksi jose, vaišinki juos ir priimk jų vaišes, tai būsite draugai, ir tau nieko bloga neatsitiks”.

Beveik visi rašiusieji apie Matą Šalčių nurodė, kad jis savo lankytose šalyse ieško vien gerų bruožų ir aprašo vien teigiamus reiškinius. „Apskritai, autorius matytus kraštus, žmones, tvarką aprašo labai atsargiai, taktiškai, kad kartais neužgautų žmonių, su kuriais jis turėjo reikalo ir kurie jam tiek daug geros širdies bei vaišingumo parodė, – pažymėjo „Kultūros” žurnalas,- todėl bloga apie nieką nerašo, priešingai, kur tik jam teko pastebėti žmonių gerumus, jų skelbiamų idėjų humaniškumą, ten jis tai visu ryškumu ir pažymi”.

Tačiau autorius pastebėjo ir blogąsias gyvenimo puses. Jis greit pajuto slogią nuotaiką Austrijoje, pamatė skurdą ir vargą kadaise galingoje Vengrijoje, matė tamsumą ir fanatizmą arabų kraštuose. Žurnalistas nenutylėjo apie kolonizatorių ginklu palaikomą priespaudą ir išnaudojimą Indokinijos šalyse, ne kartą pabrėžė skurdą, kurį priversti kentėti Indijos žmonės, regėjo moterų pažeminimą Artimųjų Rytų valstybėse. M.Šalčius džiaugėsi,  kad į atsilikusius  kraštus ateina  progresas,  reiškė nedviprasmiškas simpatijas Indijos ir kitų kraštų nacionalinio išsivadavimo judėjimams. Apie tai jis kalbėjo optimistiškai ir toliaregiškai vertindamas politinę to meto situaciją, pranašavo, kad tos tautos netolimoje ateityje pabus ir nusimes nuo sprando engėjus. Ne be rizikos lankydamasis kinų – japonų karo fronte, žurnalistas savo reportažuose parodė, kad karas didžiausias nelaimes atneša paprastiems žmonėms.

Verta dėmesio Mato Šalčiaus erudicija, apsprendusi palyginti aukštą jo knygų kalbos ir stiliaus kultūrą. Turėdamas progos gerai pažinti įvairias tautas, savo reportažuose jis pateikia labai daug žinių apie jų istoriją, kultūrą, buitį ir papročius. Tuo pat metu šios žinios aprašytos glaustai, koncentruotai ir sklandžiai.

Daugelis ano meto kritikų M.Šalčiui priekaištavo, kad jis per daug akcentuoja Lietuvą ir ryšių su ja ieško ne tik Bulgarijoje ar Indijoje, bet ir ten kur jų nė negalėjo būti. Matyt, čia pasireiškė autoriaus noras dar labiau suaktualinti tolimų, mažai pažįstamų lietuvių skaitytojui, kraštų aprašymus. Štai jo mintys išlikusios rankraštyje, tačiau jų negalima pavadinti vien fantazijos svaičiojimais, nes iki šiandien nebuvo išsamiai tyrinėta mūsų lingvistikos proistorė : „Mes turime nepaprastai didelį turtą, tai savo kalbą. Ji turi reikšmės ne mums vieniems, bet gerokai pasaulio daliai, bent dviejuose žemynuose – Azijoje ir Europoje.[…] Mūsų kalba pasinaudojant, gali gerokai nušviesti žymia dalimi ir tų kraštų praeitis. Čia mūsų mokslininkams bus labai svarbi ir dėkinga dirva”.

Reikia pastebėti, kad M.Šalčius niekur nebandė dirbtinai išaukštinti, perdėtai vertinti savo krašto kultūros, istorijos reiškinių, o priešingai, ne kartą pabrėžė, kad ir iš kitų, net labiausiai atsilikusių kraštų galima daug ko pasimokyti. Keliaudamas po tolimas šalis, aprašinėdamas jų kultūros, meno paminklus, žurnalistas per visą savo pasakojimą išlaikė pakilią, romantišką nuotaiką, tačiau pabrėžtinai vengė bet kokio spalvų tirštinimo. Jis perėjo džiungles, aplankė Šventąją žemę, didžiausias budistų šventyklas, ir nepastebėjo nieko antgamtiško ar ko negalima būtų paaiškinti vietos papročių savitumais, gamtos sąlygomis bei kitais veiksniais. M.Šalčius pasakoja apie tai kaip Indijoje visai parai į žemę buvo užkastas gyvas jogas. Jis tai paaiškina kaip mokėjimą savo nepaprastų vidinių galių dėka organizmą priversti elgtis jogui norimu režimu. Žurnalistas grožėjosi didinga ir gražia gamta, gėrėjosi neįprasta ausiai muzika, ilgai negalėjo atsitraukti nuo didingų piramidžių. Visa tai autoriui atrodė didinga, tačiau ne viršžmogiška.

„Svečiuose pas 40 tautų” knygos populiarumui nemažai pasitarnavo ir vaizdinga, turtinga stilistinėmis išraiškos priemonėmis autoriaus kalba. Nežiūrint kelionės nuovargio, patirtų įspūdžių gausumo ir įvairumo, M.Šalčius beveik visuose kelionių reportažuose išliko šviežias, sugebėjo gėrėtis ir nuoširdžiai džiaugtis. Neatsitiktinai kai kurie recenzentai jo knygas pavadino romantinėmis”. Štai kaip išraiškingai žurnalistas aprašė savo kelionę Kaspijos jūra: „Ten, krante, buvo trošku, o čia vėsu, gaivu. Apačioje jaukiai pliuškena rulingiai, burė plevena ir kartais lėtai šniokščia; aplinkui tamsiai mėlyna begalybė…O saulėlydis ! Ei, jūs, rimti vyrai, karjerų darytojai, lobių troškėjai, aš norėčiau, kad jūs matytumėt nuo laivo iš jūros kalnų saulėlydį – jūs suprastumėt, juo stebėdamies, kad ne tai yra gyvenimo tikslas, ką jūs esate pasirinkę”.

Šiuose žodžiuose visas žurnalisto gyvenimas, su svajonėmis, kelionės nuovargiu ir džiaugsmu, su savo nuoširdžiu paprastumu, kuriuo persunktos ir jo reportažų knygos. Dienoraštyje jis rašė : „Platusis pasaulis mane dar šaukia. Dabar galutinai nusistačiau pasirinkti ligi gyvenimo galo žurnalizmo karjerą, ir jos ketinu ligi karsto lentos nekeisti”.

Norėčiau paanalizuoti, iki šiol kritiniu atžvilgiu neliestą, labai delikatų  ir nevienareikšmiškai paaiškinamą, knygos „Svečiuose pas 40 tautų” interpretacijos skaidrumo klausimą, jo gilesnes motyvacijos priežastis ir pasekmes. Visi literatūros ir žurnalistikos kritikai puikiausiai žino, jog Matas Šalčius į kelionę motociklu išvyko ne vienas, o kartu su Antanu Poška. Pastarasis ir buvo kelionės maršruto Kaunas – Kairas – Kalkuta sumanytojas, o ne M.Šalčius, kaip visur pateikiama. Po kelionės su motociklu per Skandinaviją  A.Poška „Mūsų laikraštis” dienraštyje aprašė savo nuotykius ir užsiminė, jog ši transporto priemonė yra prieinama ir efektinga pažintine prasme keliaujant, o taip pat apie ketinimą vykti aplink pasaulį. Tuo metu Matas Šalčius dirbo „Trimito” redaktoriumi ir pats ketino keliauti, taip likimas jų  takelius suvedė į bendrą kelią.

M.Šalčius prieš įsirengiant kelionei aplink pasaulį rašė: „Vieną 1929 m. sausio vakarą, kai lauke spigino 25 laipsnių šaltis, mudu su Antanu Paškevičiumi (Poška), dalydamiesi prie arbatos puodelio savo įspūdžiais apie keliones po Skandinaviją, Ispaniją ir kitas šalis, nutarėme, kad šiais laikais būtų  nuodėmė  nepamatyti  mūsų  žemės  penkių kontinentų per vieną kelionę. Tuoj prieš mus ant stalo atsirado žemėlapis ir pradėjome neakivaizdinę kelionę iš mažo punkto Nemuno ir Neries santakoje, apibrėžto juodu rutuliuku ir pavadinto „Kaunas”. Į vakarus mums viskas pažįstama, į rytus ir šiaurę – taip pat. Į pietus – Balkanai, Turkija, Persija, Afganistanas, magiškoji Indija. Štai kur mudviejų kelias: Kaunas – Konstantinopolis – Kairas – Kalkuta. Iškilo klausimas: kaip įveikti tą maršrutą? Nusprendėme – motociklu. Tai mums žinomiausia transporto priemonė. Ji turi tą privalumą, kad motociklu, kaip ir pėsčiomis, gali susipažinti su kiekviena žemės pėda, gali bet kur sustoti, o svarbiausia – pigu. Kitą dieną pradėjome aptarinėti kelionės planą. Išvykti nutarėme rudenį, rugsėjo pabaigoje. Iki to laiko mums reikėjo įsigyti motociklą, susipažinti su tais kraštais, surasti lėšų kelionei.”

Išvykę iš Kauno M.Šalčius ir A.Poška kartu keliavo iki Teherano, kur jų keliai išsiskyrė visam gyvenimui, daugiau jie  nebebuvo susitikę ir netgi neparašė vienas kitam laiško. Kelionėje tarp jų ėmė bręsti konfliktinės situacijos, ypač tai paaštrėjo Judėjoje. Štai ką rašo Antanas Poška analogiškoje savo knygoje „Nuo Baltijos iki Bengalijos”: ”Norom nenorom ateina Matas, ištraukiame motociklą ir mėginame išvažiuoti. Užvedu variklį, bet besisukdamas ratas dar didesnę duobę iškasa, mes dar giliau nuklimpstame.

– Reikia lentos – paklotum ir išvažiuotum, – nudžiugo Matas.

– Tai duok , paklosime !

– Eik prie geležinkelio, ištrauk žuolį, ir bus lenta. O aš lentų kišenėj nenešioju…[…]

Paklojame savo drabužius, ir aš, užvedęs variklį, išjoju iš duobės. Matas keikiasi, atneša paliktus drabužius, vėl kloja juos po motociklo ratais ir eina toliau – ieškoti kietesnės vietos. O kai aš vėl nuklimpstu, tai jis iš tolo šaukia: ,,Asile tu, asile , argi čia  tau  liepiau  važiuoti !”  12  Iš šio dialogo matome, kad jų santykiai klostėsi blogyn ir galime   numanyti, jog erzelynė prasidėjo ne vien  dėl nuovargio ir kelionės sunkumų. Priežastys yra kur kas giliau. Kaip rašo A.Poška, kelionės finansavimu, buvo prižadėjęs rūpintis Matas, tačiau honorarai iš Lietuvos už reportažus, juos pasiekdavo labai retai, tuo labiau, kad šiais pinigais turėjo išsilaikyti ir  gausi  M. Šalčiaus  šeima.  Tekdavo  verstis  kaip  išmano,   keliaujant   A. Poška skaitydavo paskaitas esperanto, kuri tuo metu pasaulyje buvo itin populiari, kalba. Gautų pinigų vos užtekdavo kurui bei motociklo remontui o kas likdavo – maistui. Tai buvo viena iš svarbesnių priežasčių kurios dėka atsirado trintis tarp keliautojų privedusi prie visiško jų išsiskyrimo. Keista tai, kad Matas Šalčius pripažintoje knygoje „Svečiuose pas 40 tautų” visiškai nemini savo bendrakeleivio, dar labiau nesuprantama ir tai, jog jis rašo iškeliavęs pats vienas. M.Šalčius motociklu nemokėjo važiuoti išvis; kai jiedu dykumoje susipyko ir A.Poška jį laikinai paliko, važiuoti motociklu jam nepavyko. Pirmuose knygos rankraščiuose Matas Šalčius apie A.Pošką rašo : „Man įsipiršo į bendrakeleivius vyrukas kuris pasisakė viską žinąs ir išmanąs apie mašinas ir net galįs padaryti jų dalis, bet kai reikėjo kely pasirodyt, tai jis pasirodė tik manąs, kad jis mokąs, o tikrumoj, kai reikėjo, pavyzdžiui, pataisyti automatinis motociklo teptuvas, tai jis tik nuėmęs pūtė, o paskui nieko neišgalvojo kito geresnio, kaip trenkti akmeniu į teptuvą”. 13

Vėliau autorius atsisako sumanymo iš viso minėti A.Pošką ir akivaizdžiai bei demonstratyviai jį ignoruoja, nežiūrint to, jog to meto spauda viešai rašė apie jų kelionę. Tačiau M.Šalčiui, kaip matyti, tai sekėsi gana nelengvai. Archyve aptikau ranka rašytas nežinomo redaktoriaus pastabas apie „Svečiuose pas 40 tautų” rankraštį, kurių viena štai tokio pobūdžio: „Neaišku, keli važiuoja : sykį „aš”, sykį „mes”, o tikrojo skaičiaus nėra; turėtų būti „mudu”. Reikia pataisyti…”

Iškyla klausimas: kodėl Matas Šalčius, pirmuoju atveju, atsisakęs minėti tik A.Poškos asmenybę, ir šitaip diskredituodamas, vėliau atsisako visai, jo kaip personažo. Galbūt šiuo atveju M.Šalčiaus neryžtingumą nulemia redaktorių, redagavusių knygos rankraščius ir patekusius taip pat į keblią padėtį, persvara būtent į šią pusę. Antra, ar autorius išlieka objektyvus sakydamas netiesą apie tai, jog jis būtent šios kelionės sumanytojas ir vienas pats motociklu nuvažiavęs iki Teherano, juk „Svečiuose pas 40 tautų” tai kelionių reportažai o ne beletristinis romanas? Tuo tarpu Antanas Poška knygoje „Nuo Baltijos iki Bengalijos” be jokių užuominų ir pagiežos rašo apie savo santykius su M. Šalčiumi ir tuo jis atviresnis bei nuoširdesnis. Šio klausimo vengė liesti visi rašiusieji apie  M.Šalčių: Č. Kudaba,  Z. Mikalauskas,  M. Zingeris,  L. Rozga, J. Skliutauskas,  M. Jokūbaitis.

Atidžiai skaitant, sekant įvykius ir lyginant abiejų keliautojų įspūdžius, (Č.Kudabos redaguotas ir sutrumpintas,1989 m. išleistas „Svečiuose pas 40 tautų”- ne pats geriausias variantas) M.Šalčiaus knygoje, aprašyme iki Teherano, galima įžvelgti sauso rafinuotumo,  autorius tarsi kažko nepapasakoja iki galo, nes į minimas situacijas  pakliūti arba išsisukti iš jų vienam būtų neįmanoma. Tvyro netikrumas, ir tik po Teherano, kai keliautojai išsiskiria, tarsi nukrenta nematoma našta, autorius lengviau atsikvėpęs toliau keliauja vienas, jo nebeįpareigoja jokie nutylėjimai bei suvaržymai kuriuos jautė ir skaitytojas.

Paradoksalu, tačiau jų tolimesnis likimas, kaip ir buvo sumanyta kelionės pradžioje, klostėsi beveik ta pačia linkme. Nors ir atskirai, jie abu vėliau pasiekė išsvajotąją Indiją, lankėsi netgi pas tuos pačius žmones – R.Tagorę, D.Neru, M.Gandį.  Grįžę kelionės įspūdžius aprašė savo knygose, Matas Šalčius – „Svečiuose pas 40 tautų”, o Antanas Poška „Nuo Baltijos iki Bengalijos”.

M.Šalčiaus kelionių reportažai, aukščiau minėta knyga, nesibaigia, periodikoje jis yra paskelbęs plačią kelionių apybraižą „Mano kelionė į Ameriką”, o taip pat išvykos metu į Pietų Ameriką buvo parašęs naują knygą „Be tėvynės ir be meilės”, tačiau šio rankraščio, autoriui staigiai mirus, likimas nežinomas.

 

                                         MATAS ŠALČIUS IR  JONAS ŠLIŪPAS

 

Kauno buvusioje prezidentūroje, muziejuje, eksponuojama Mato Šalčiaus spausdinimo mašinėlė, kurią iš JAV atvežė jo brolio Petro sūnus – Almus Šalčius. Virš spausdinimo mašinėlės, su kuria M.Šalčius Amerikoje parašė ne vieną straipsnį, kabo Lietuvos žemėlapis ir prierašas, kad prie tikslių sienų nustatymo triūsė Jonas Šliūpas ir Matas Šalčius. Internete publikuojami aušrininko sūnaus Vytauto Jono Šliūpo prisiminimus apie garsų lietuvių keliautoją:

„Mane asmeniškai Matas Šalčius suįdomino tuomi, kad 1917 metais beveik metus gyveno mano tėvo namuose Scranton, PA . Apie tą bendravimą M.Šalčius užrašė savo prisiminimuose „Mano veikla Amerikoje“, kur skaitome: „Visas mano buvimo laikas d-ro J.Šliūpo šeimynoje – tai šventos pagarbos ir džiaugsmingos lietuvybės giesmė.“ Atrodo, kad mano tėvas irgi didžiavosi šiuomi kilniu ir darbingu žmogumi, nes atsiliepdamas į p. B.Šalčiuvienės prašymą trumpai parašyti apie jos vyro veiklą Amerikoje, dr. Jonas Šliūpas jai 4 kovo, 1940 m. iš Palangos į A.Panemunę išsiųstame laiške užrašė: „Matas Šalčius atvyko Amerikon didžiojo karo metu ir gyveno mano namuose. Užsiiminėjo literatūra, rašė pradinei mokyklai vadovėlį, bendradarbiavo lietuviškuose laikraščiuose, susirinkimuose kalbas kalbėjo mūsų liaudį ruošdamas prie išsilavinimo iš po svetimojo jungo ir t.t. Vėliau jis per Vladivostoką grįžo Rusijon. Bendrai imant, Matas Šalčius buvo darbštus literatas ir paskaitininkas, iki gyveno Amerikoje…“

Savajame archyve Kalifornijoje turiu kopijas 22 – jų laiškų, kuriuos Liudvika Eglė Šliūpienė 1916 – 1917 metų laiške rašė M.Šalčiui, tipiškai motiniškai į jį kreipdamasi – „mylimas Šalčiau“. Turiu ir trijų laiškų kopijas paties mano tėvo rašytų M.Šalčiui į New York City: pirmieji du laiškai 1917 m. vasario 24 ir balandžio 15 d.; trečias gegužės 30 d. siustas jam iš Kobe, Japonijoje į Scranton, Penn. Ketvirtas laiškas jau rašytas iš Palangos 1930 m. rugpjūčio 6 d. į Tolimus Rytus: „ Visai netikėtai vakar atėjo Tavo laiškas iš Teherano, rašytas 9/VI ir labai pasidžiaugiau, kad keliaudamas po tolimus kraštus neužmiršti pėdsakų, kur mūsų protėvių gyventa. Nors daugelis šios dienos boddhisattvų neigia „romantikų“ mintis, aš vis gi tebesmi įsitikinęs, kad bendrais bruožais mūsų mintys tikros yra, beje, kad lietuvių prosenelių yra gyventa ir Padunojyj ir Danijoje ir Maž. Azijoj… Manau, kad kelionę išnaudoji Lietuvos labui. Ir tuomi labiau linkėčiau, kad savo kelionę aprašytum smulkmeniškai ir išleistum knygoje. Lietuviai mažai tesidomi savo kraštu, tai pasiskaitę kelionės įspūdžius po kitus kraštus galbūt ims labiau domėtis tuomi, kas namie vyksta dabar ir kas yra įvykę praeityje… Jeigu Tave nelaimė ištiktų kelionėje ar trumpa pasidarytų su pinigais, tai parašyk: nors pats ne ką turiu, visgi rūpinsiuosi padėti, kiek galėdamas. O kelionėje juk visaip gali atsitikti…

[…] Vasario mėn. Viduryje 1919 m. pagaliau M.Šalčius sugrįžo į Vilnių. Greitai įsitraukė vėl į mokytojo darbą. Kaune buvo viena iš pradininkų ginkluotos organizacijos įkūrime, kuri vėliau M.Šalčiaus pasiūlymu, pasivadino „šaulių“ vardu. Ši grupė daug prisidėjo prie sutrukdymo lenkiškajai POW organizacijai nuversti tuometinę Lietuvos valdžią. Netrukus buvo įkurta Lietuvos Šaulių Sąjunga, kurios laikraščio „Trimitas“ pirmuoju redaktoriumi tapo M.Šalčius. 1925 m. kovo 4d. buvo išrinktas ketvirtuoju Šaulių Sąjungos centro valdybos pirmininku. Be kitų apdovanojimų, gavo Suomijos šaulių organizacijos sidabrinį Suojaluskunta kryžių.

[…] Daug Matas Šalčius nuveikė Lietuvos labui, tačiau kaip ir anksčiau įsigijo daug pavydžių priešų. Nenorėdamas lankstytis „viršininkams“ėmė organizuoti Lietuvos turizmą, kartu ir keliauti po įvairius kraštus. Su Draugijos Užsienio Lietuviams Remti ir Lietuvos vyriausybės misija 1936 m. vasario 20 d. išvyko į Pietų Ameriką: Argentiną, Čilę ir Boliviją. Čia pietinėje Bolivijoje norėjo įkurti lietuviams apsigyventi koloniją, bet tam sumanymui nerado pritarėjų, nors lietuvių buvo išsibarsčiusių aplinkiniuose kraštuose. Santjago ir La Pase gyveno po pusmetį kiekviename. Iš Pietų Amerikos daug rašė ir straipsnius siuntė į Lietuvos laikraščius, deja į Tėvynę grįžti jam nebuvo jau jam lemta. Kur mirė mūsų didysis keliautojas Matas Šalčius, ar Bolivijoje, ar Brazilijoje nėra patikimų žinių.“

 

Šiuos užrašus Jono Šliūpo sūnus Vytautas Jonas rašė 2000 metais, skirdamas juos M.Šalčiaus 110 – jų gimimo ir 60 – jų mirimo metinių proga. Štai po penkių metų, du tūkstančiai penktaisiais, mūsų ekspedicija vyksta galutinai išsiaiškinti, surasti ir įamžinti lietuvių keliautojo amžinojo poilsio vietą.

 

                 M.ŠALČIUS – LIETUVOS  ŠAULIŲ  SĄJUNGOS  ĮKŪRĖJAS

 

Kai 1919 m. birželio 21 dieną bermontininkai nukovė ir sužeidė keliolika Lietuvos kareivių, spaudos biuro bendradarbiai su savo viršininku Matu Šalčiumi susirinko ir ėmėm svarstyti ginkluotos organizacijos klausimą. Buvo pasiūlytą kreiptis į vyriausybę ir prašyti, kad visi valdininkai būtų apginkluoti ir išmokyti prireikus jais naudotis. Birželio 27 d. buvo sušauktas trečias, gausesnis susirinkimas. Prieš jį M.Šalčius savo redaguotame „Saulėtekio“ 5 numeryje paskelbė pranešimą: „Valdžios įstaigų tarnautojų tarpe yra plačiai pasklidusi mintis, kad tarnautojams būtinai reikia mokytis karinio muštro. Tuo tikslu Kauno įstaigų tarnautojai mano sudaryti tam tikrą laisvanorių „Plieno batalioną“, kuris būtų karinių instruktorių nuolat mankštinamas. Šiame susirinkime naujoji draugija gavo šaulių vardą.“ Anot A.Klimo ir A.Vienuolio – Žukausko, jį pasiūlęs M.Šalčius. Jis taip pat užmezgė ryšius su Vladu Putvinskiu, kuris tapo pirmuoju Šaulių sąjungos pirmininku.

1919 m. spalio 20 d. buvo išrinkta pirmoji Šaulių sąjungos centro valdyba, kurios nariu buvo ir M.Šalčius. Jis suredagavo pirmąjį šios organizacijos žurnalą „Trimitas“. Prasidėjus kovoms su lenkais, 1920 m. rugsėjo 17 d. buvo įsteigtas Šaulių fronto štabas, o jo viršininku paskirtas M.Šalčius. Jo paskirtis buvo vadovauti lauko štabų veiklai, o taip pat koordinuoti šaulių kovas fronte dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Fronto štabas buvo Alytuje, o vėliau persikėlė į Kauną. Einant šias pareigas M.Šalčius atsisakė redaguoti žurnalą.

Dar tarpukariu M.Šalčiaus nuopelnai kuriant Šaulių sąjungą buvo ne tik nutylėti, bet ir priskirti Vladui Putvinskiui. Jis 1927 m. duodamas interviu apie šio sąjungos įsikūrimą pareikė: „Į Mato Šalčiaus ir Spaudos biuro vyrų šaukiamą susirinkimą atėjau savo tikslų vedinas. Tikėjausi  įpiršti mintį kurti visos Lietuvos mastu organizaciją su platesniais […] uždaviniais. Bet man nesisekė. Mat gaisro metu tolimesnės ateities idėjomis nesidomima. Žavėjausi M.Šalčiaus patriotizmu ir įkarščiu, bet tuo metu jį įtikinti man nepavyko. Į partizaniško, laikino pobūdžio šaulių skyriaus rėmus mano sumanymas netilpo. Vulgariai sakant, mano koja netilpo į M.Šalčiaus pasiūtą batą. Teko siūdintis naują batą, atseit steigti savarankišką Kauno šaulių vienetą. Bet neteisinga būtų nuneigti M.Šalčiaus iniciatyvą ir jo įsteigto šaulių skyriaus naudą.  Juk tie patys vyrai ir M.Šalčius dalyvavo Kauno šaulių būrio ir visos sąjungos steigime. Tad jie visi yra Šaulių sąjungos kūrėjai.“

Anot Aušros Garnienės, šiandieninės „Trimito“ redaktorės, čia V.Putvinskis pats sau prieštarauja, kadangi Kaune iš pradžių buvo tik vienas šaulių būrys, iš kurio ir išaugo Lietuvos šaulių sąjunga. Be to, tapęs jos pirmininku M.Šalčius pastebėjo, kad dingę pirmieji Centro valdybos posėdžių protokolai. Savo kalendoriuje1925 m. rugpjūčio 26 d. jis rašė:

„Šiandien, peržiūrinėdamas C.V. posėdžių protokolus, radau, kad jie prasideda nuo tada, kai Putvinskis atėjo į sąjungą. Pirmesnieji dokumentai organizacinės komisijos, kurioj buvau aš, Radusis ir Kubilius, kaži kieno kur padėti ir sunaikinti. Taip pat aš neįtrauktas į C.V. posėdžius, nors juose dalyvavau. Putvinskas su Mikelkevičium pasirūpino sudaryti visa, kad išeitų, jog jiedu įkūrė sąjungą.“

1925 – 1926 metais M.Šalčius buvo Šaulių sąjungos Centro valdybos viršininku ir atsakinguoju „Trimito“ redaktoriumi. Naujasis pirmininkas visą savo laiką paskyrė Šaulių sąjungos reikalams: važinėjo po visą Lietuvą į skyrių susirinkimus, skaitė paskaitas, rūpinosi teisiamųjų šaulių bylomis, dalyvavo Sąjungos Vilniui vaduoti darbe, rašė „Trimitui“ vedamuosius, sukūrė Šaulių sąjungos savišalpos statutą, gynė LŠS nuo pajungimo Krašto apsaugos ministerijai. M.Šalčius dėl statuto ne kartą kalbėjo su krašto apsaugos ministru gen. T.Daukantu, Ministru Pirmininku L.Bistru ir net Prezidentu A.Stulginskiu. 1925 m. rugpjūčio 21 d. buvo priimtas laikinas LŠS vidaus tvarkos statutas, tačiau Karo taryba ir toliau rengė statuto projektą. M.Šalčiaus kalendoriuje rašoma:

„[…] Gedmantas parnešė iš Min. K – to kanceliarijos Min. Kab. priimtąjį statutą. Tai yra tikra baisenybė.[…] S- ga pavedama išimtinai vadų ir Viršininko nuožiūrai […] Žodžiu, užsimanyta padaryti iš L.Š. S- gos „kaziona įstaigą“. Visą mano vidų sudrumstė tokia statuto operacija. Toj nubėgau pas Bistrą ir jam išdėsčiau.“ Naujas LŠS statutas M.Šalčiaus vadovavimo metu nebuvo priimtas.

Naujos Centro valdybos atsišaukime numatyta daugiausia dėmesio skirti kultūros darbui ir valstybės sienų apsaugai. Apie darbą kultūros srityje vėliau „Trimitas“ rašė: „M.Šalčius bandė atgaivinti kultūros darbą, bet dėl to, kad tas darbas buvo pradėtas per daug dideliu mastu, pasibaigė be rezultatų.“ Galbūt jis per daug stengėsi viską padaryti pats. Be to, šis vertinimas gali būti ne visiškai teisingas, nes to metu M.Šalčius buvo patekęs valdžios nemalonėn, o tai kartais atsispindėdavo tarpukario spaudoje.

Cento valdybos pirmininkas M.Šalčius kartu vadovavo LŠS Ypatingajam skyriui, kurio pagrindinis darbas buvo organizuoti ir vykdyti slaptą Vilniaus vadavimo planą. Ši veikla buvo nežinoma plačiajai visuomenei, LŠS prezidiumą ir Vyriausybę. Tarp M.Šalčiaus dokumentų rasti rašomąja mašinėle spausdinti raštai, pavadinti, „Vilniaus vadavimo planas“, „Kai kurie Vilniui vaduoti sumetimai“ ir M.Šalčiaus pasiaiškinimas apie darbą Ypatingajame skyriuje.

Vilniaus vadavimo akcija buvo suderinta tarp LŠS, Vilniuj vaduoti sąjungos, Vilniečių sąjungos, Lietuvos gudų draugijos. Šios akcijos vykdomasis organas buvo LŠS Ypatingais skyrius, jam padėjo komitetas, sudarytas iš M.Biržiškos, J.Purickio ir M.Šalčiaus. Pats J.Purickis dar Klaipėdos sukilimo metu sugalvojo planą Vilniui vaduoti. Jo pagrindinė mintis – surengti Lenkijos viduje pavergtųjų tautų – lietuvių, gudų, ukrainiečių ir vokiečių – sukilimą ir, padedant jiems iš išorės, atsiimti Vilnių. M.Šalčius kalendoriuje pasižymėjo: „Visi visiškai pritarė, nes puikus planas.“

Šis planas buvo sukurtas ir priimtas 1923 -1926 metais pasitarimuose tarp Šaulių sąjungos ir Ukrainiečių karo organizacijos ir gudų atstovų. Nežinia kiek laiko Vilniaus vadavimo planas buvo vykdomas ir kiek numatytų punktų buvo įgyvendinta. M.Šalčius asmeniškai labai daug prisidėjo prie šio plano vykdymo – važinėjo į Dancingą, matėsi su gudų ir ukrainiečių darbuotojais Lenkijoje, palaikė ryšius su Vilniaus lietuviais, gudams ir ukrainiečiams po keletą kartų teikė pašalpas savo akcijai Lenkijoj etc.

1926 m. Lietuvoje prasidėjo rinkiminės kovos, spaudoje pasipylė šmeižtų ir kaltinimų lavina. Šaulių sąjungos pirmininko kvietimas nesivaidyti liko neišgirstas: „[…] Negailima čia nei įstaigų, nei žmonių, atvirkščiai, atrodo, kad juo įstaiga kuri švaresnė, juo kuris asmuo gerbtinesnis, tuo prieš tokius labiau taikoma purvai…Mums atrodo, kad yra planingas mūsų priešų agentų darbas.

M.Šalčiui prikišamas karjerizmas, 1500 litų LŠS pirmininko alga, Šaulių sąjunga kaltinama nesveiku patriotizmu, netolerancija tautinėms mažumoms, o „Trimitas“ – neišmintingais straipsniais ir nerimta politika. Matas Šalčius buvo valstybinio mąstymo žmogus. Savo analitiniame straipsnyje „Smūgių akivaizdoje“jis kruopščiai nagrinėja Klaipėdos ir Vilniaus krašto praradimo priežastis.

„Mums reikia dabar visai šaltai pergalvoti, kodėl mus ištiko skaudūs smūgiai ir gerai išsiaiškinti priežastis, kad iš to gautume daugiau patyrimo savo tolimesniam gyvenimui.

Man atrodo, kad smūgių priežastys glūdi ne vien blogoje mūsų kaimynų valioje, bet ir mūsų pačių klaidose. Kas buvo tos klaidos?

Pirma  – mūsų politikos su kaimynais nelankstumas. […]

Antroji priežastis – tai klaidingų vilčių dėjimas kitiems mūsų kaimynams ir tolimesniems veiksmams. Mes vis tegyvename iliuzijomis, kad mums kas padės, kad mus užtars ar gins. Mes nenorėjome klausyti tų retų savo balsų, kurie sakė, kad mes tegalime savo pačių jėgomis pasitikėti lemiamomis valandomis ir į tai derinti savo veiksmus.

Trečioji priežastis – mes savo politiką su kitais nustatinėjome ne tikrove, bet savo jausmais, idealais ir troškimais, ar stačiai antipatijomis ar simpatijomis. Tai yra blogiausi, labiausiai klaidinantieji politikoje patarėjai. Gerą politiką galima turėti tik sveriant ir sumetinėjant ją šaltu protu ir visišku objektingumu, atmetant lakią vaizduotę, kantą ar neapykantą ir kitokią „metafiziką“.

Ketvirtoji priežastis – mes perdaug atlapai ir atidengtai veikėme. Visose kertėse šaukėme – rėkėme apie savo „planus“ kurių tikrumoj neturėjome. Per daug atvirai reiškėme savo troškimus.

Penktoji priežastis – mes perdaug beatodairiai ir neapgalvotai davėme didelius pažadus „dėti galvą“ dėl to ar kito siekimo, ir paskui, išmušus valandai, negalėjome tų savo pažadų įvykdyti.

Šeštoji  priežastis – mes perdaug skubinome savo politikos žygiuose. Dabar yra aišku, kad mes su savo sprendimais, kuriuos padarėme, pasiskubinome.

[…] Mums reikia nesiliauti rimtai galvoti, ką reikia daryti, kad galėtume išlikti gyvi savo krašte, jei naujo karo ar padiktuotos taikos atveju vėl nustos veikti įstatymai, dorovės ir žmoniškumo nuostatai kaip ir pereitame kare ir tuoj po jo. Krašto gynimas, mūsų pačių savisauga telieka pirmuoju gyvenimo laikotarpiu opiausiuoju klausimu.

Šiandien aiškėja, kokis svarbus darbas mūsų tarpe buvo pradėtas, kai nuo 1919 metų mėginta skleisti tautoje bent teoretines gynybos žinias, kad visi gyventojai turėtų supratimą apie visus šių dienų karo būdus ir pabūklus ir kaip nuo jų saugotis. Šis darbas reikia būtinai tuojau praplėsti ir patobulinti. […] Šią savo krašto apsaugos programą turime be atolaidžio planingai ir sistematingai vykdyti, neklausiant, ar ši būtis Europoje baigsis karu ar didžiųjų šalių padiktuota taika.

M.Šalčiui buvo svetimos politinės intrigos ir šmeižtai. Jo rašyti „Trimito“ vedamieji ne kartą kvietė partijas nesivaidyti, o dirbti valstybės kuriamąjį darbą.: „Užuot vaidijęsi ir pasidavę tarpusavio kivirčo pasiaubai, eikime kelti bendrą šalies apsišvietimą, pilietinį susipratimą, tautos sveikatą, jos ūkį, jos meną; eikime globoti ir auklėti savo tautos jaunimą, kad jis išeitų sveikas, gražus, stiprus, sąmoningas ir drąsus. Sujunkime savy senovės Spartos it Atėnų žmonių ypatybes ir sukurkime aukščiausio tobulumo žmogaus tipą.“

Kitame straipsnyje rašo: „Reikia liautis šiuo metu skirsčius mūsų tautą į partija ir partijėles ir kitokius skirtingumus. Gana žaidimų visomis partijomis, kurios mums nieko nedavė gero. […]

Valstybė nėra joks dievaitis ir vienintelis galutinis tautos tikslas. Tautos gyvybė ir visų jos narių laimė yra aukštesnis daiktas už valstybę. Mes sukūrėme savo nepriklausomą valstybę, kad ji mums visiems ir pavieniui tarnautų, o ne vien atvirkščiai, kaip norima, kai kurių pas mus padaryti. Labai pavojinga, kai valstybės valdžia viską grobiasi į savo iždą, į savo rankas ir užmuša privatinę iniciatyvą ir asmenį, tepalikdama piliečiui tik vieną laisvę – tai mokėti jai vis didinamus mokesčius ir vykdyti visus jos valdininkų įsakymus, nors jie būtų vien įgeidžio, savivalės, keršto ar intrigos padiktuoti. Tokia valstybė su savo valdžia, tai geriausias krašto parengimas įsiveržusiems jėga svetimiems viešpatauti.“  –  Šios mintys, kaip niekad, išlieka aktualios šiandienos Lietuvos politiniame gyvenime.

M.Šalčius nebuvo mėgiamas žmogus, nes vienas iš jo principų buvo: „Niekam nepataikauk!“ Jis nesitaikė su įtakingiausiomis nuomonėmis, jeigu jam tai atrodė nepriimtina, negailestingai pliekė biurokratinių pažiūrų valdininkus. M.Šalčiaus publikacijose nėra liaupsių valdžios žmonėms, visada ragindavo mokytis iš paprastų žmonių. Iki pat mirties Matas Šalčius išliko idealistas ir didelis Lietuvos patriotas, nors Tėvynėje nebuvo pakankamai įvertintas ir ne kartą patyrė moralinį terorą.

  

ŠALČIUS  – TURIZMO  PRADININKAS  LIETUVOJE

 

M.Šalčius jau tarpukaryje suprato turizmo naudą valstybei, todėl buvo vienas iš Lietuvos Turizmo Sąjungos įkūrėjų. 1935 m. jis išleido knygelę „Ką privalo kiekvienas žinoti apie turizmą“

„Tautų gyvenime yra atsiradęs naujas veiksnys – turizmas. Tai yra labai svarbus veiksnys, nes jis kartu veikia daugelį tautos gyvenimo šakų: ir susisiekimą, ir pinigų apyvartą krašte, ir darbo pagyvinimą, ir pagerinimų greitinimą, ir gyventojų suartinimą viduje ir su užsieniečiais, ir pasiturėjimą, žodžiu – visą kultūros ir ūkio gyvenimą.

Kai kuriose šalyse turizmas jau seniau yra virtęs tautos ūkio pagrindu; kitose jis turi progų tokiu virsti, arba bent žymiau veikti į gerąją pusę jų ūkį. Tų šalių skaičiun priklauso ir mūsų Lietuva. Jai turizmas yra naujas, dėl to dar mažai pažįstamas daiktas. O tuo tarpu jis įsivyrauja aplink mus ir beldžiasi į mūsų duris. Mes negalim jo paneigti ar atmesti, kaip negalim paneigti ir atmesti pačios gyvenimo raidos. […]

„Turizmas“ kilo iš prancūziško žodžio „tour“ ir „tourne“, kuris reiškia iškilą iš savo gyvenamos vietos, apsukimą tam tikros kelionės rato ir vėl sugrįžimą į nuolatinę savo vietą. Kasdieninėje kalboje turizmas dažnai neskiriama nuo paprasto keliavimo, bet tikrumoje tarp tų dviejų dalykų yra didelis skirtumas. Keliavimas, prancūziškai „voyage“, vokiškai „wanderung“ yra tęstinis, ilgalaikis reiškinys, ilgas ar pakartotinas kilnojimasis iš vienos vietos į kitą, kartais virtęs kai kurių žmonių kaip ir verslu, o turizmas trumpalaikė iškyla, aplankymas tam tikrų vietų ar vietos ir vėl sugrįžimas namo. Keliautojais daugiau vadinami nuolatiniai klajūnai – bastuokliai, vykstą iš šalies į šalį, o turistai yra sėslieji žmonės su nuolatiniu užsiėmimu, tik kartas nuo karto atitrūktą nuo savo darbo ir išvykstą pakeliauti po savo ar svetimą šalį. Keliautojai dažnai yra naujų vietų ir įvykių ieškotojai, ilgesni tautų ir kraštų studijuotojai – mokslininkai ar menininkai. O turistai – sveikatos pataisymo, aplinko pakeitimo, trumpalaikio pasimokymo ar susipažinimo su įstaigomis, žymiomis vietomis, žmonėmis, malonumo, „prasivėdinimo“ ieškotojai. Būtinas turisto pažymys yra, kad jis už visus teikiamus jam patarnavimus, patogumus ir daiktus moka, tuo tarpu kai šiaip keliautojai ieško nemokamo vaišingumo, vietos žmonių pagalbos, arba net  uždarbio iš jų. Keliautojas yra „ėmėjas“ iš krašto, dėl to dažnai nepakenčiamas, o kai kur ir visai neįsileidžiamas, o turistas yra „davėjas“ kraštui, dėl to visur mėgiamas ir pageidaujamas.“

M.Šalčius detaliai aiškina, kad turizmas yra naujausių laikų padaras ir jis išsivystė tik tobulėjant susisiekimo priemonėms. Sakoma, jog buvo jis ir seniau, tačiau prieinamas tik pasiturintiems žmonėms, kurie su karietomis ar laivais galėjo leistis į kelionę dėl savo malonumo. Paprastiems žmonėms turizmas ar keliavimas buvo neprieinamas, jie turėjo sėdėti savo mieste ar kaime ir laimingi buvo, jei kartą per keletą metų gaudavo progos patekti į platesnę savo gyvenamosios vietos apylinkę. Mes atsimename savo tėvų ir senelių pasakojimus, kad jų gyvenime labai retas įvykis buvo nukeliauti į apskrities miestą ir dar retesnis – į šalies sostinę.

Didelį dėmesį M.Šalčius skyrė ir vidaus turizmui. Jis sakė, kad kiekvienam lietuviui, ypač inteligentui privalu pažinti savas kraštas ir išskyrė dvi pagrindines jo kryptis.

„Vidaus turizmas yra sudaromas keleto reiškinių, tarp kurių yra du pagrindiniai: tai miestiečių traukimas į sodžių, o sodiečių  – į miestą.

Miestų gyventojai, tūnoję visą žiemą tarp aukštų mūrų, suspaustame garų, dūmų, dvoko ir dulkių ore, svajote svajoja nors vasarą išvažiuoti į sodžių pas kurį nors tolimą ar artimą giminę ir ten pakvėpuoti gaiviu ir grynu miškų ir laukų oru, pasigrožėti jais, pabūti Dievo laisvėje ir platybėje, atgauti gyvybingumą, pataisyti sveikatą, susisiekti su sodžiaus žmonėmis, pagyventi jų būtim ir nuotaika.

[…] Sodžiaus gyventoją traukia į miestą jo kitoniškas gyvenimas, naujoviški įtaisymai ir pabūklai, įmonės kur gaminami jo vartojimo daiktai, įžymybės, „technikos stebuklai“, miesto mintys, jo pramogos ir pagaliau progos parduoti ir nusipirkti, kurios sodiečių yra rišamos su jų „turais“ į miestą.“ – Visos šios M.Šalčiaus surašytos mintys atitinka nūdienos poreikius ir yra aktualios šiandieną. Kaimo turizmas tapo vienas populiariausių miestiečių laisvalaikio ar atostogų praleidimo būdu.

Knygutėje apie turizmą numatoma ir ekonominė jo nauda, nes lygiau paskleidžia pinigus po kraštą. Ypač didelę ateitį M.Šalčius numatė kurortinėse Lietuvos vietovėse: „Mūsų pajūris stovi pirmoje vietoje. Jis savo grožiu, švara, atvirumu į jūrą yra vienintelis šiaurės Europoje. Per visą savo ilgį apie šimtą kilometrų nuo Šventosios uosto iki Nidos yra lygutėlis, plačia nuoplova – pliažu, švarutėliu baltu smėliu, neužterštas maurais, dumblu, akmenimis ar kitokiais griozdais. […]

Dabar šiame mūsų pajūryje mes žinome keletą plukiavos ir vasarojimo vietų – Palangą, Smiltinę, Juodkrantę ir Nidą, bet tikrumoje šis mūsų pajūris visas ištisai yra vasarvietė ir kurortas. Praeis dar kiek laiko ir visos pajūrio gyvenamos vietos bus vasarvietės į kurias galės gužėti visa Europa.

[…] Lietuvos ežerų kraštai yra taip pat labai tinkami turizmui plėsti. Tokių kraštų, „ežerynų“ yra trys: Zarasų, Seinų ir Telšių apylinkėse. […] O yra žinoma, kad augalai dienos metu, ypač saulei šviečiant, išleidžia iš savęs deguonį, todėl ežerų kraštų oras vasarą turi savyje daug deguonies, ir būti žmogui tuomet tose kraštuose., reiškia „gerti deguonį“. Ežerų paviršius taip pat atmeta nuo savęs saulės spindulius. Žvyrėtos paežerių dirvos taip pat nedaug tų spindulių į save suima, dėl to jų čia daugiau yra ir jie stipriau veikia žmonių odą ir kraują.

Lietuvos upių pakrantės yra taip pat labai tinkamos turizmui vietos. Nemuno slėnis, žinoma eina čia pirmiausia, bet ir visos kitos Lietuvos upės turi tų ypatybių; Neris, Šventoji, Venta, Dubysa, Minija, ir kitos, Prie jų vandenų net karščiausiomis viduvasario dienomis esti gaivu, vėsoka. Daug kur prie pat vandens prieina pušynai. Puikiai apginti nuo vėjų slėniai tarp tokių pušynų sudaro idealias klimatines stotis – vasarvietes, ir jų gausiai jau yra visai mūsų paupiais.

[…] Pagaliau, mūsų kraštas turi ir mineralinių šaltinių labai aukštomis gydomomis ypatybėmis. Žymiausias mūsų mineralinių šaltinių kurortas Birštonas su savo druskiniai – kalkiniais vandenimis yra panašus veikimu į Kisingeno, Vildungeno ir kitų užsienio kurortų vandenis. Sieros šaltinių turime šiaurės Lietuvoje. Iš jų jau prieinami gydymuisi Pasvalio ir Likėnų. Neišnaudotų mineralinių šaltinių yra apie Stakliškes, Nemakščius, Jonavą ir kitur.Šiose vietose ateityje galėtų išaugti kurortai, kurie turėtų reikšmės mūsų krašto turizmui.“

Apie vidaus turizmo naudą edukacine bei patriotine prasme M.Šalčius rašė:

„Vidaus turizmas skatina krašto meilę, kiekvienas arčiau pažinęs savo kraštą, jo grožybes ir įžymybes, jo praeitį, vargus ir kančias, negali jo nepamilti. Atskirų vienos šalies vietų gyventojai, arčiau susipažinę, labiau prisiriša vieni į antrus, išmoksta labiau gerbti vieni kitus, atranda naujų saitų ir tvirčiau jaučia savo vieningumą ir giminiškumą. Tai yra auginimas gilaus, gamtinio ir tikrojo patriotizmo. Dėl to turizmo plėtimas ir rėmimas laikomas būtinu daiktu kiekviename krašte.“

„Ką kiekvienas privalo žinoti apie turizmą“ supažindina tautiečius su pačia Lietuvos Turizmo Sąjunga. Primenama, kad ji įkurta 1929 m. Kaune ir jog jos tikslas yra skatinti turizmą mūsų šalyje. Jos nariais gali būti pilnateisiai Lietuvos ir užsienio pavieni piliečiai ir įstaigos bei organizacijos, turinčios tuos pačius tikslus. Sąjunga yra Tarptautinės Turizmo Sąjungos narys. M.Šalčius smulkiai aprašo apie sąlygas, kurios reikalingos turizmui Lietuvoje ir bendrai plėstis. Įdomus lietuvių keliautojo įžvalgumas, jau tuomet, imti steigti Turizmo Sąjungos punktus – stotis, kur turistai galėtų apsistoti, gauti nakvynę, maistą aptarnavimą ir informaciją už iš anksto nustatytą atlyginimą. Šiandieną tai hosteliai, o informacijos srityje, tai TIC – turizmo informacinių centrų tinklas, kuriuose galima sužinoti turistams apie nakvynę, maitinimą bei lankytinus objektus.

Kai kurios M.Šalčiaus pranašystės, keliaujant ateityje, netgi primena Žiulį Verną: „Dabar statoma jau geležinkelio linijos per Kiniją, kurios galės sujungti Paryžių tiesiai su Kantonu, Saigonu, Bangkoku ir Singapūru. Sujungus Londoną požeminiu tuneliu su Paryžium, tas kelias dar pailgės. Jei bus kuomet nors išvestas tunelis ir po Gibraltaru, tai bus įtaisytas tiesioginis susisiekimas Londonas – Keiptaunas Pietų Afrikoje. Amerikiečių yra keliamas sumanymas sujungti Aliaską su Ugnies Žeme viena geležinkelio linija, kuri per Beringo sąsiaurį jungtųsi su nauja „šiaurine“ transibirine linija.

Oro linijų nustatymas tarp Anglijos ir Indijos, tarp Olandijos ir Javos, tarp Paryžiaus ir Saigono, tarp Europos ir Amerikos, tarp Indijos ir Australijos priartino vieną žemyną į kitą per 1, 2  ar 3 kelionės dienas, kur prieš 525 metus buvo reikalingi mėnesiai. „ – Lietuvių keliautojas buvo realistas, jis šią informaciją neišlaužė iš piršto, o tiesiog ją užfiksavo užsienio spaudoje, tačiau M.Šalčius tikėjo progresu ir mokslo pažanga.

J.V.Goethe yra pasakęs: „Kam Dievas nori parodyti savo palankumą – tą pasiunčia pasidairyti po pasaulį“

Gal būt M.Šalčius turėjo Dievo malonę ne tik keliauti, bet ir numatyti ateitį, nes turizmui jis numatė didelę perspektyvą.

„Turizmas turi didelę ateitį. Dabar susisiekimo išraida duoda progos lengvai apkeliauti savo ir artimas šalis, o nebetoli ir tas laikas, kai dar didesnis jo priemonių tobulėjimas duos progos visiems lengvai lankyti ir tolimus kraštus ir bendrai visą žemės rutulį.“

 

                              LIETUVIŲ KOLUMBAS IR MAGELANAS, KARTU

 

Vienoje spaudos konferencijoje Gintautas Babravičius yra pasakęs: „Vienos tautos turi Ferdinandą Magelaną, kitos – Kristupą Kolumbą. Lietuviams akis į pasaulį atvėrė Matas Šalčius“.

Iš tiesų po lietuvių spaudos atgavimo, tarpukario laikotarpyje (nors mes su niekuo nekariavome), nemažai autorių bandė atskleisti savo kelionių įspūdžius, spausdinant straipsnius to meto spaudoje arba išleisdami atskirus leidinėlius bei knygas. Tai Pranaičių Julė, Stasys Šilingas, P.Butkus, A.Vienuolis, Ventusius Zenonas Blynas, J.Savickis, Šeštokas – Margeris, P.Babickas, J.Paleckis, A.Lipnickas, V.Ruokis, A.Vaičiulaitis, I.Oginskaitė – Banaitienė, P.Cvirka, A.Venclova, J.Audronis, K.A.Sabaliauskas, I.Namikas, B.Sruoga, A.Poška. Tačiau, savo darbais, bene plačiausiai lietuviams pasaulį nušvietė M.Šalčius. Savo žurnalistiniu smalsumu, kruopštumu bei erudicija, jis detaliai aprašydavo egzotinius kraštus, jų gyvūniją ir augmeniją. To meto skaitytojui tai buvo visiškai nauja ir negirdėta. Dirbant su M.Šalčiaus archyvais, teko skaityti ne vieno jo ranka rašytą rankraštį. Stebina visur išskaitomas ir dailus raštas. Tai sako, jog M.Šalčius buvo itin kruopštus bei pareigingas žmogus ir darbas kurio jis ėmėsi turėjo būti tvarkingai aprašomas.

„Iš Teherano aš keliavau: autobusais, sunkaučiais, geležinkeliais, garlaiviais, raitas išakais, arkliais, dviračiu ir pėsčias.

Iš viso, visomis tomis keliavimo priemonėmis aš padariau per 60 000 kilometrų, jei ištiest svarbiausią mano kelionės kryptį po visus 35 kraštus į tiesią liniją, o jei pridėt dar ir visokius nukrypimus į šonus ir visokias vietines keliones, tai gali būti dar antra tiek. Pėsčias aš esu nuėjęs iš tos kelionės apie 6 000 kilometrų, t.y. dešimtą dalį kelionės.

Iš visų priemonių geriausia keliauti pėsčiomis, dviračiu ar motociklu ir savu autu. Tuomet gali sustoti ir pasukti kur nori, viską pakeliui geriau apžiūrėti. O traukiniu ar garlaiviu, autobusu ir lėktuvu esi per daug suvaržytas.

Keliaudamas jais gali matyti tik tą liniją, kuria keliauji ir dažnai per daug greitai praleki pro šalį, kad galėtum gerai įsižiūrėti. Dėl to norėdami pajuokinti pirmųjų klasių garlaiviuose ir traukiniuose keliautojus, sakome: „O jis matė kraštą per vagono langą.“

Ilgiausia mano kelinė pėsčiomis buvo skersai Birmą ir Šiaurės Siamą, apie 900 kilometrų. Pereiti juos truko 40 dienų Ėjau aš čia su vietos vedliais ir vienu amerikonų keliautoju. Tai buvo labai sunki kelionė. Birma yra labai kalnuotas ir karštas kraštas. Mums reikėjo čia perlipti vienuolika atskirų kalnagūbrių, nuo pusės iki dviejų, trijų kilometrų aukščio. Ilgų dienų čia niekuomet nesti. Visuomet saulė teka 6 val. ryte, o leidžiasi lygiai 6 val. vakare. Iš ryto beveik iš karto pasidaro šviesu, o vakare – tamsu ir sambrėškų, aušrų ir priešaušrių čia nėra. Vidudieniais saulė čia stačiai spirginte spirgina į pat maumenį. Tad mes čia keliavome anksti rytais nuo 6 tos val. iki visai sutemsta.

Kelių čia nebuvo, tik kalnų takai. Jie ėjo daugiausia per džiungles, pilnas visokių dygliuotų augalų ir vijokšlių, tiek susipynusių, kad ne su kirviu negalėtum dorai jų išskirti.

Nakvojome pas retus džiunglių gyventojus, Birmos kaimiečius, o kur jų nebuvo – stačiai miške. Nakvynei vietą pasirinkdavom kalnų viršūnėse ant uolų, aikštelėse ir miegojom prie sukurto laužo. Ugnis baido šalin visas džiunglių baisenybes. Tie miškai visose pusėse, mums bekeliaujant, degė, tai mūsų laužai nekreipė tiek į save dėmesio.

Įkaitusiam nuo dienos kaitrų, pražygiavusiam kokią 30 kilometrų visokiom kalnų pakriūtėm, prarajų briaunom, kabančiais žolės virvių lieptais, klampynėm, uolų atlaužom ir lindynėm po tankiais krūmais, plikos uolos atrodė minkštesnėmis už duknas. O pasotinus alkį arbatos puoduku, sauja virtų ryžiu ir vienu kitu bananu, ypač gerai miegojosi. Mes susitardavom budėti pagreičium prie laužo, bet kur čia tu ištversi? Žiūrėk visi knarkdavom, barzdas atmetę, prieinami visokiom nelaimėm, ir tik iš išblėsusio laužo sprendėm, kad nei vienas mūsų neišlaikė susitarimo.

[…]  Man teko ne kartą susitikti su lakiniais žvėrimis. Ypač su leopardais. Pirmą kartą leopardas nušoko kokia 20 metrų nuo manęs ir tarp uolų , ant kelio pritūpęs, žiūrėdamas į mano pusę, raitė uodegą. Aš teturėjau sprindžio ilgio Birmos peilį ir jokio kitokio ginklo, nes tikėjau, jei makaulė neišneš iš pavojaus, tai joks kitas ginklas nepadės. Šį akimirksnį supratau, kad klydau. Ir ta valandėlė, kai aš buvau bepradedąs apgailestauti savo lengvamanybę, prie manęs atsiskubino mano vedlys birmietis, ėjęs netoli manęs, pavedėjo mane į šoną ir pats mane užstojęs  iš pryšakio, buvo bekeliąs platų Birmos kardą, vadinamą „da“. Leopardas atsigrįžo, šoko atgal į uolas ir dingo jose. […]  Mano kelionės metu daugiausia tekdavo naudotis anglų kalba. Apšviestieji Azijos žmonės beveik visose šalyse kalba angliškai, o paprastieji  – vietos kalbomis. Prieš važiuodamas į kurią nors šalį, rūpindavausi jau iš anksto susidaryti sau labiausia vartojamų žodžių žodynėlį, tokių kaip „laba diena“, „sveikas“, „sudiev“, „ačiū“, „kas“, „kur“, „kada“, „valgyti“, „gerti“, „miegoti“, ir t.t. Atvykęs į šalį, aš iš to žodynėlio galėdavau šiek – tiek susikalbėti. Vietos žmonės, išgirdę savo kalbą iš tolimo keleivio, labai apsidžiaugdavo ir mielu noru visa padarydavo man.

Lėšas užsidirbdavau pakeliui. Rašiau straipsnius į vietos spaudą, skaitydavau paskaitas, dažniausia mokyklose ir pasakodavau apie Lietuvą ir bendrai Europą. Mes įdomaujamės apie tolimus Rytų kraštus, o jie – apie tolimus Vakarų kraštus. Vis žmogui maloniau pažinti ir kas yra toliau. Mokinau kalbų, kur ilgiau sustojęs, pardavinėjau iliustruotiems žurnalams savo nuotraukas iš kelionės, dirbau braižyklose, prekybos įmonėse. Paskui visuomet rūpindavausi iš vieno vietos į kitą, gauti pristatymo (rekomendacinius) laiškus nuo žymių asmenų į jų pažįstamus. Tokie laiškai kartais man labai daug padėdavo. Birmos didysis kunigaikštis davė man nuo savęs laišką, kuriame jis įsakinėjo visiems smulkiems kunigaikščiams ir kaimų galvom teikti man nakvynę, maistą, ir parūpinti nešikus ir vedlius per mišką už nustatytą mokestį. Kai kur krašto valdžios duodavo man veltui bilietus geležinkeliais, garlaiviais ir autobusais, kaip žurnalistui. Daug man padėjo kitų šalių žurnalistai, ypač Irano, Indijos, Kinijos ir Filipinų.

[…]  Buvo keletą  vietų atvejų, kai išsibaigė iki skatiko pinigai ir neradau mieste nurodytų asmenų. Blogiausia buvo Hongkonge, Pietų Kinijos mieste anglų valdžioje. Anglai ir kitokie europiečiai jokios pagalbos keliautojams dabar neduoda ir įduoda policijai, tad į juos kreiptis negalima. Kunigai ir kitokių tikybų dvasininkai panašiai ten elgiasi. Pamėginau į vieną, kitą organizaciją, – tik siuntinėjo vienas nuo kito. Nuliūdęs ėjau kreiva gatvele, galvodamas ar neverčiau būtų šokti nuo aukšto kranto į jūrą, vietoj kentus tokį likimą. Tuo tarpu mane pasišaukė kažin kokis storokas indusas sėdėjęs tarpdury. Jis paklausė, ko aš taip susimąstęs. Aš jam atsakiau, kad taip ir taip – „fiti – miti“ – nėra. Jis tuoj pagirdė mane arbata su pyragaičiais, užmokėjo mano skolą viešbutyje, pakvietė pas save gyventi, kol aš gausiu pinigų. Išėjo šešios savaitės, kol gavau. Per visą laiką tas tamsiaodis pirklys su savo draugais mane laikė ir šelpė, ir kai gavau pinigus, jis nupirko man bilietą į Šanchajų.

Jo oda juoda, bet sąžinė balta, o kas iš to, kad kartais oda balta, o sąžinė, kaip suodžiai?… Pasitaiko ir tokių, ir nemažai.

Visose šalyse aš palikau bent po vieną gerą draugą ir nuoširdų bičiulį, kuris manim susidomėjo ir visaip kaip man padėjo. Ne vienas jų pareiškė noro pamatyti mūsų  Lietuvą ir ją arčiau pažinti, ypač indusų inteligentų tarpe daug tokių atsirado.

Buvo tokių vietų, kur apie Lietuvą žmonės nebuvo net girdėję, kaip pavyzdžiui, Birmoj, Javoj, Filipinuose, Kinijoje. Dėl to ten įdomu jiems buvo paklausyti mano pasakojimų apie mažutę ūkininkų šalį Baltijos pajūryje.

Užsieny Lietuvą dažnai maišo su Latvija. Mat Lietuvos pavadinimas prancūziškai „Lituanie“, o Latvijos –  „Lettonie“.

Keliaujant daugely šalių teko sutikti lietuvių. Ypač daugiau jų buvo Irane ir Kinijoj, bet buvo po keletą žmonių beveik visose šalyse, pradedant Egiptu ir baigiant Java. Irane, Siame, Filipinuose, Kinijoj buvo lietuvių, užimančių žymias vietas. Man labai malonu buvo girdėti gerus atsiliepimus apie mūsų tautiečius tose šalyse.

Mūsų, lietuvių, yra daugiau, nei mes manome, ir mūsų reikšmė pasaulyje yra daug didesnė, nei mes galime jausti.

Mes turime nepaprastai didelį turtą, tai savo kalbą ir praeitį. Mūsų kalba turi reikšmės ne mums vieniems, bet visai Azijai ir su ja  Europai.

Keliaudamas per Bulgariją ir Graikiją, Makedonijoj – Trakijoj, Sirijoj, Irane, Indijoj, net Javos saloj aš užtikau vietos kalbose daug žodžių, vietovardžių, pavardžių, pavadinimų ir senovės paminklų, kurių aiškinimas be lietuvių kalbos niekuomet nebus sėkmingas. Čia ateity mūsų mokslininkams ir kalbininkams teks tarti savo svarus žodis, kurį įvertino visas pasaulis.

Tautų reikšmė nepareina nuo jų dydžio. Gali būti gausinga tauta, bet nesvarbi, bet gali būti maža ir įtakinga. Graikų yra nedaug – 7  milijonai, žydų – 15 milijonų, airių  – 5 milijonai, bet jų įtaka yra nemaža pasaulyje.“

 

Plaukdamas į Pietų Ameriką M.Šalčius jaučiasi tarsi Kolumbas, aprašo gyvenimą ir žmonių santykius laive. Iš jo dienoraščio galime spręsti, kokie srautai ir kokių tautybių žmonės emigravo į Pietų Ameriką tarpukaryje.

„Kas, kas, bet  gyvenimas laive, plaukiant ilgą laiką, pasidaro labai vienodas ir nuobodus. Keleiviai ilgainiui pripranta prie keturių dalykų: miegoti, vaikščioti po denį, valgyti ir stebėti vandenį bei dangų. Toliau vien tuos darbus tedirba. Tiesa, laive yra visokių žaidimų. O kartų mėgėjams tikras rojus: jie gali kirstis per dienas ir naktis, kol nusibosta. Vakarais kartais esti muzika, šokiai ir net kinas, bet žinoma ne kasdien. Tad, maloniausias dalykas yra valgymas. Valgyti visų klasių keleiviai yra šaukiami skambalu. Kai išgirsta jį, tai tuoj visi sukrunta. Tik valgymas laive, nors ir geriausių valgių, ilgainiui nusibosta. Mat, nėra vis dėlto pakankamo judėjimo, todėl kūnas nenori valgio priimti. Nors, žinoma, pasitaiko ir išimčių. Atvirkščiai, miegoti ar bent snūduriuoti pripranta ir labiausiai nemiegą žmonės. Jūros oras yra labai grynas, bet jame daug druskos. Gali sėdėti savo kajutėje kad ir visą dieną, bet vakare akiniai būna apnešti smulkios druskos grūdeliais, ir visi drabužiai pasidaro sūrūs. Žodžiu sūrus gyvenimas.

Iš pradžios keleiviai, kaip nepažįstami, laikosi iš tolo. Paskui suartėja, susipažįsta, išsikalba tiek, kad kol atvažiuoja į savo uostą, pasidaro kaip seni pažįstami.

Mūsų laive važiuojame mudu du lietuviai, apie 60 Vokietijos žydų, apie dešimtis prancūzų, apie šimtas portugalų išeivių į Argentiną, apie 40 lenkų ir ukrainiečių, ketvertas rusų, dvejetas vengrų, rumunas, pora čekoslovakų ir į vairių tautybių vienuolių. Glaudžiausia laikosi tarpu savęs tos pačios tautybės žmonės. Žydai tarp jų, žinoma, yra pirmoje vietoje. Jie priversti yra trauktis iš Vokietijos prasidėjus ten „kraujo gryninimo“ politikai. Jie visi nusiskundžia, Kad Vokietijoje liko jų uždirbti pinigai, jų įmonės ir kita. Jiems buvo duota tik ant kelio, bet ri tai tik tam tikros apibrėžtos sumos. Nuostabus daiktas – šie žmonės atrodo ujami, bet jie visi apie Vokietiją kalba kaip apie savo „Vaterlandą“ ir atsiliepia apie ją bešališkai, be jokios neapykantos. Jie važiuoja į naują tėvynę, anot jų, visiškai pasitikėdami, kad jie įstengs ten sudaryti sau pragyvenimą.

 

                         M. ŠALČIUS IR NOBELIO PREMIJOS LAUREATAS R. TAGORĖ

 

Sakoma, kad žmogus prisilietęs prie iškilių žmonių ir darbų, pats tampa kilniadvasiškas, o jo siekiai nebegali būti kitokie, negu taurūs.

M.Šalčius savo kelionių po pasaulį metu sutiko daug to meto proto bokštų, humanistų ir gyvenimo pasaulėžiūrą grindė savo empirine patirtimi bei sukauptomis žiniomis. Jis gnoseologas – idealistas, tikintis, kad pasaulis turi pasikeisti į gerąją pusę, o žmonija privalo gyventi humaniškai ir gerovėje, kitaip vardan ko vertas jo klajojimas po pasaulį? Jis, kartu ir Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais – savo tėvynainiais išeivijoje, nes pačioje Tėvynėje per gilai įsišaknijusi neteisybė. Tačiau grįžkime prie sąlyčio su gėriu bei išmintimi.

Keliaudamas po Indiją Matas Šalčius aplankė tuomet jau 74 – sius metus beeinantį Nobelio premijos laureatą Rabindranatą Tagorę. Savo įspūdžiuose jis rašė:

„Kalkutos miesto apylinkėj yra vieta, kur vyrauja didžiojo Indijos ir viso pasaulio poeto dvasia. Čia visi jį žino, visi įdomauja ką jis veikia ir kiekvieną svetimtautį atvažiavusį sutinka klausimu: „Ar esi jau buvęs Tagorės sodyboj Santiniketane?“

[…]  Dvi valandos važiavimo traukiniu iš Kalkutos ir aš atsiradau Bolpūro stoty, nuo kurios į sodybą yra apie pora kilometrų. Stoties kieme laukė vežėjas su ilgais ratais ir ilgom sėdynėm, jis pasipiršo nuvežti į sodybą. Bet ar apsimokėjo kratytis tratančiuose ratuose taip linksmai šviečiant vasaros saulutei ir lėtai ošiant karpytiems palmių lapams? Išėjau pėsčias, dėl didelio poeto pagerbimo ir kad geriau galėčiau pajusti jo sodybos aplinkos orą.                     Už miestelio, tuoj atsidengė reginys į poeto sodybą. Tai yra pavaizdi vieta, stovi ji ant pakilumo; aplink platūs dirbamieji laukai us resvais palmių ir mango medžių gojeliais. Čia atrodo šviesiau ir daugiau oro, nei gretimose tiršto žalumo ir gausingų balų Bengali lygumose. Sodyba paskendusi medžių žalumoje. Ji pavadinta labai reikšmingu ir poetišku vardu „Santiniketan“, lietuviškai reiškia „taikos sodyba“. Aukščiausioje jos vietoj stovi pati poeto vila, susidedanti iš kelių priglaustų vienas prie kito, vienas už kitą aukštesnių ketvirtainių, plačiais laiptais ir didele aikšte priešaky, nuo kurios į visas puses eina žvyruoti keliai. Ši vieta nuo senovės yra Togorės tėvų dvaras. Jame išaugo poetas ir sukūrė mums žinomus kūrinius, savo „Gitandžali“, „Sodininką“, „Alkanus akmenis“ ir kitus. Čia jis ir dabar parašo bengališkų dainų ir poemų, kuriose atsispindi poeto pasaulio meilė, jo tyro žmoniškumo ir tauriųjų jausmų dvasia.

Atėjęs į sodybą radau sode susėdusį medžių paūksmėj jaunuolių būrį, kuris mane nuvedė į svečių menę, atstojančią viešbutį; paklausė ar aš norįs europietiško ar indiško maisto, pastebėjęs, kad jei europietiško, tai teks čia vienam valgyti, o jei indiško, tai galima bus kartu su studentais. Pasirinkau, žinoma, indišką maistą, kad galiama būtų arčiau susipažinti su poeto auklėtiniais. Čia yra paprotys svečiams paskirti vieną auklėtinių budėjančiu, kuris visur juos lydėtų. […] Man krito į akis parašas menėj, kuris trumpai reiškė Santiniketano dvasią. Jis susidėjo iš tokių, pačio poeto surašytų nuostatų:

1) Šioje Santiniketano sodyboje neturi būti jokio kito garbinimo, kaip vienos Aukščiausios Esybės.

2) Į šią vietą neprivalo būti atnešta ir valgoma jokios mėsos ir negali būti atėmimo gyvybės maisto ar tikybinių apeigų reikalams.

3) Čia negali būti geriama vyno ar kitokių svaigių gėralų.

4) Čia draudžiama yra niekinti ar žeminti bet kurią tikybą ar kurios nors jų garbinamas esybes.

5) Čia negali būti jokių nepadorių pasilinksminimų.

Pabaigoje pridėta, kad asmenys nusikaltę šiems nuostatams, gali būti paprašyti išsinešdinti iš sodybos. […] Iš menės budįs nusivedė mane į auklėtinių bendrabutį. Ilga molio krėstom sienom, aukšta daržinė, nuo kurios pluktos aslos matyti buvo paprastas nendrinis stogas. Pasieniais auklėtinių lovos. Toks trobesys šiame karštame klimate yra patogesnis, nes vėsesnis, nei kiti. […] Toliau toj pačioj pusėj buvo didelė kūno mankštos salė ir klasės. Priešais kitoj, žalios kiemo vejos pusėj buvo didelis knygynas ir didesnių klasių kambariai. Klasių kambariai naudojami tik lietingame ore. Giedroj auklėtiniai mokosi ir praleidžia laiką lauke, sodų paūksmėj.

Pasigirdo skambalas. Į kiemo veją ėmė rinktis auklėtiniai ir auklėtinės. Bernaičiai išsirikiavo vienoj pusėj, mergaitės – kitoj. Ėjo kūno mankštos pamoka. Mokė japonas mokytojas, „džiju-džitsu“ specialistas, ir ši jo pamoka daugiausiai susidėjo iš to imtynių būdo judesių. Auklėtiniai kilnojo vienas kitą ant nugaros, mokėsi mesti per galvą, užlaušti ranką, papinti koją ir kitaip gintis nuo puoliko „džiju-džitsu“ būdu.

Skambtelėjo vėl skambalas ir pamoka pasibaigė. Po keleto minučių pertraukos vėl jis suskambėjo, tik jau kitokiu būdu. Šį kartą jis šaukė į susikaupimo ar meditacijos valandėlę. Auklėtiniai pasiklojo pintinėles ar kilimėlius ant žolės, susėdo ant jų Rytų būdu sukryžiavę kojas po savimi ir kokį bertainį valandos sėdėjo nejudėdami, nuleidę akis, susimąstę. Tai buvo grynai indiška jogų pamoka.

„Mes šioje valandėlėje, paaiškino vėliau auklėtiniai, apgalvojame, ką mes gero padarėme per dieną ir ką mes gera dar turime padaryti“.

Vėl suskambėjo skambalas ir susikaupimo valanda pasibaigė. Bendrai šioje sodyboje visų auklėtinių gyvenimas eina sulig varpeliu.

[…] Tuo tarpu saulė nusileido ir ėmė temti. Pasigirdo retas ilgas skambalo garsas. Vėl visi auklėtiniai susirinko ant vejos, susėdo glaudžiu ratu ir į dangų pakilo tyli iškilminga giesmė. Joje buvo girdėti padėka Aukščiausiai Esybei už dienos dovanas. Anksti rytą, tekant saulei, jie gieda rytmetinę giesmę, gerbiančią tą Esybę, apsireiškiančią liepsnose ir šviesoje ir pasižada jai praleisti dieną su geromis mintimis, gerais žodžiais ir gerais darbais.

Sodybos sode yra kuklus medinis namelis, apsodintas gėlių darželiu, įvairiaspalviais stiklais languose. Jame nėra jokios statulos, jokio paveikslo. Tai yra Santiniketano dievnamis. Į jį susirenka auklėtiniai šventomis dienomis ir kiekvienas jų sulig savo tikybos reikalavimais meldžiasi visi kartu vienai Esybei. Tai yra vienintelis dievnamis pasauly, pritaikytas melstis visoms tikyboms kartu.

Keletas stiprių, trumpų skambalo sudavimų pakvietė vakarienės. Į plačią valgyklą susiėjo visi kartu mokytojai sus šeimomis ir auklėtiniai. Tiek tarp mokytojų, tiek tarp auklėtinių galima buvo rasti visų spalvų, rasių ir tautų žmonių. Čia buvo indusų, kinų, japonų, malajų, arabų, negrų, anglų, amerikiečių ir kitokių. Mokytojai buvo parinkti sulig specialybių: japonai dėstė kūno kultūrą, kinai ir indusai – filosofiją, anglai – prekybą, vokiečiai ir amerikonai –  techniką ir chemiją, olandas – teisę, vengras – filologiją, italas – dainavimą ir t.t.

[…] Poetas įkūrė mokyklą 1901 m. praktikoje diegti savo idėjas jaunimui. Mokykla ilgainiui turėjo virsti „tarptautiniu žmoniškumo universitetu“, kuriame visų pasaulio tautų jaunimas be jokio apribojimo būtų galėjęs susipažinti su pasaulinės tolerancijos, taikingumo ir gėrio mintimis ir nešti jas į platųjį pasaulį. Poetas gavęs Nobelio premiją už savo poezijos kūrinius 1913 m., visą jos sumą apie 8000 anglų svarų sunaudojo mokyklai tobulinti, ir tuomet pastatė didumą šiandien esančių trobesių. Ilgainiui mokykla persiskyrė į paruošiamąją ir koledžą anglų ir amerikonų prasme. Paruošiamojoj mokykloj einama pradžios mokslo dalykai. Koledže – aukštesnis humanitarinių mokslų kursas. Abi mokyklos yra privačios; jokių teisių neduoda. Jose programa rūpinamasi kiekvienam mokiniui atskirai pritaikyti sulig jo palinkimų. Net pradžios mokykloj mokiniai gali pasirinkti tą dalyką, kurį labiau mėgsta.

[…] – Koks skirtumas tarp Santiniketano mokyklos ir paprastų viešųjų mokyklų Indijoj, kurios vedamos vakarų būdu? – paklausiau profesorių.

– Paprastųjų mokyklų tikslas yra pirmiausia paruošti žmogų kuriam nors verslui ar praktikos gyvenimo reikalui ir paskui jau auklėti mokinį geru žmogumi. Mūsų mokyklos pirmutinis tikslas yra išauklėti geresnį žmogų, o paskui paruošti praktikos gyvenimui. Mokykla vis viena negali išleisti pabaigto specialisto. Specialybę žmogus vis tiek tik vėliau prityrimais išsidirba praktikos gyvenime ir tai daugiausia pasidaro pats jau be mokyklos pagalbos. O geresniu žmogus be ilgesnio atitinkamo auklėjimo ir pratinimo beveik negali išaugti.

– O kodėl jūsų mokykloj greta su jaunikaičiais mokosi ir senyvų žmonių? – paklausiau.

Indijoj yra nuomonė, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime pereina šiuos laikotarpius: 1) draugijinis padaras, vaikas ir jaunikaitis nuo 5 iki 20 metų; 2) porinis padaras, mėgstąs gyvenimą poroj su moterim nuo 20 iki 40 metų; 3) atsiskyrėlis nuo 40 iki 50 metų, mėgstąs užsidaryti savyje, nusivylęs pasaulio monais; 4) ir vėl draugijinis padaras su palinkimu mokytis nuo 50 metų aukštyn. Todėl žmogus darosi vėl labai tinkamas lankyti mokyklą, būti draugėj su kitias ir dalytis su jais savo patyrimais. Tokio amžiaus žmonių buvimas mokykloj labai teigiamai veikia mokyklos draugiją.

[…] Seniau poetas pats labai mėgdavo būti tarp savo auklėtinių ir padėti jiems jų darbuose. Yra čia muziejėlis, kur kabo keletas gana vykusių jo ranka pieštų paveikslų, lipdytų statulų ir padirbtų iš medžio dalykų. Visus tuos darbus padarė jis kartu su mokiniais ir paskatindamas juos į darbą.

Dabar poetas jau yra senas. Jis eina 74 metus ir retai tegali pasirodyti savo mėgiamoj mokykloj, kurioj norėjo užžiebti naują šviesą Indijoj ir viso pasaulio auklėjimui. Indijoj savo tikslo jis yra visai pasiekęs. Jo mokykla buvo pirmutinė, kuri prakirto pirmą eketę indusų kastoms, nes į ją buvo priimami kartu visų kastų auklėtiniai. Ji taip pat praskynė kelią indusų moteriai į mokyklas ircedukacinį auklėjimą, nes ji pirmoji Indijoj ėmė priiminėti abiejų lyčių asmenis.“

R.Tagorė gimė Kalkutoje turtingų žemvaldžių šeimoje. Jis buvo jauniausias iš keturiolikos vaikų. Rašytojo tėvas – brahmanas (dvasininkas), dažnai vykdavo į šventas Indijos vietas. R. Tagorė mokėsi namuose, vėliau keliose privačiose Bengalijos mokyklose, Kalkutos seminarijoje, pedagoginėje mokykloje, Bengalijos akademijoje studijavo kultūrą ir istoriją. 1878 metais išvyko į Angliją studijuoti teisės, bet į Kalkutą grįžo, negavęs diplomo – jį labiau domino menai.

Pirmąjį eilėraštį R. Tagorė parašė būdamas aštuonerių. Keturiolikos metų išleido pirmuosius savo eilėraščius ir kritikos straipsnius, sulaukęs septyniolikos – du eilėraščių rinkinius. Pripažinimo rašytojas sulaukė po penkerių metų, pasirodžius „Vakaro dainų“ ir „Ryto dainų“ poetiniams rinkiniams. R. Tagorės eilės sprendė socialines, jaunų žmonių problemas, vaizdavo kaimo peizažus, vietinių žmonių papročius. Jo kūryba tapo liaudies dalimi – paprasti žmonės dainavo dainas pagal jo kūrinius. R. Tagorė rašė eiles, romanus, apsakymus, istorines apybraižas, dramas, vadovėlius bei pedagoginius straipsnius.

Su savo žmona Mrinalini Devi rašytojas susilaukė penkių vaikų. Tačiau vedybinis gyvenimas tetruko vos porą dešimtmečių – žmona mirė. Mirė ir rašytojo duktė bei jauniausias sūnus. Anglijoje jis leidėjams parodė savo paties į anglų kalbą išverstas eiles. Kai 1912 metais rinkinys „Aukojimo giesmės“ buvo išleistas Anglijoje, R. Tagorę ėmė skaityti ir pripažino Europa. Būtent už šį rinkinį jis tapo Nobelio premijos laureatu. Rašytojas į apdovanojimų ceremoniją iš JAV atsiuntė telegramą, kurioje padėkojo už „požiūrį, svetimus padarantį giminėmis“.

Gautą premiją rašytojas panaudojo mokyklos išlaikymui, kuri vėliau tapo universitetu, kur mokslas buvo nemokamas. Rašytojui garbės laipsnius suteikė penki universitetai, Tagorė gavo riterio titulą, tačiau jo atsisakė, kai anglų kariuomenė sušaudė taikią demonstraciją. R. Tagorė kovojo prieš karą, fašizmą, terorą, priespaudą bei okupaciją. Jis laikomas idėjiniu vadu kovoje už nacionalinę Bengalijos nepriklausomybę. R. Tagorės parašyti eilėraščiai tapo himnais: „Liaudies siela“ – Indijoje, o „Auksinė Bengalija“ – Bangladeše. Būdamas 68-erių R. Tagorė ėmėsi naujos veiklos – tapybos, paliko net du tūkstančius tapybos darbų, kurie iki šiol eksponuojami Maskvos, Miuncheno, Paryžiaus, Niujorko meno galerijose. R. Tagorė mirė 1941 m. Kalkutoje po sunkios ir ilgos ligos.

 

                                  PASKUTINIŲ DIENŲ PALYDOVĖ IR ŠMEIŽTAS

 

M.Šalčius su Veronika Verkaitė – Laurinavičienė-Balčiūninė susipažino Argentinoje, Buenos Airėse leidžiant „Išvien”  laikraštį, kurio jis buvo vyr. redaktorius nuo 1936 iki 1938 metų, o pastaroji ten dirbo administratore. Besigydant lietuvių keliautojui Tukumane, ši moteris, palikusi savo vyrą atvyko pas Matą Šalčių nes jam reikėjo priežiūros. Vėliau, M.Šalčiui pasijutus šiek tiek geriau, jie kartu keliavo apie tris tūkstančius kilometrų su dviračiais nuo Tukumano iki Santjago, o iš ten į La Pasą.

Laiške į Lietuvą M.Šalčiaus dukrai p. Ramintai ji rašė: „Jo rankraščių pas mane yra Dievo galybė, bet pirma noriu perrašyti mašinėle, nes kitaip jų neišskaitysite…Džiaugiuosi, kad mane perkėlė vėl senojon vieton kur man yra patogiau prižiūrėti Mato karstas. Aš pasistengsiu prisiųsti visus rankraščius, kurie tik yra pas mane, nes užrašų yra pasilikę B.A. Argentinos pasiuntinybėje ir Čilėje pas vieną pažįstamą damą. Iš Čilės aš galiu gauti, bet iš B.A. reikia tik peržegnoti…Siūlo parašyti Mato biografiją.

Paskutinius du metus buvau visą laiką su juo. Gal mane smerksite kaip šeimos ardytoją, bet tai būtų neteisinga… Jam buvo taip reikalingas artimas žmogus, kad jį suprastų ir jam padėtų jo sunkiose dienose Argentinoje ir kelionėje. Žmonai kategoriškai atsisakius pas jį vykti, nors jis labai norėjo kartu su savimi turėti savo šeimą. […] Apie savo šeimą jis nemėgo kalbėti nei su kuo…Laiško jokio nepaliko nei man nei šeimai. Vienintelį ką aš turiu, tai yra mudviejų kelionės užrašai….aš mielu noru prisiųsčiau…Be to buvome pradėję rašyti vieną istorinę apysaką, bet neužbaigėme, nors nedaug trūksta. Fabula man yra žinoma, reikalui esant galėčiau užbaigti…Maldauju gerbti A.A.Mato atmintį ir nesmerkti jo gyvenimo, nes Matas buvo idealistas, taurus žmogus.

Sutaupęs kiek pinigų iš savo leidinių užsimanė pažinti P.Ameriką, ypatingai kur gyvena lietuviai išeiviai. (Buvo susipykęs su smetonine valdžia, pasmerkęs suvalkiečių ūkininkų šaudymą).  1936 m. kovo  19 dieną M.Šalčius atvyko Argentinon į B.A. Lietuviškajai visuomenei jo atvykimas padarė labai didelio įspūdžio ir laikė kaip kokio išganytojo. Deja, nuo pat pirmos dienos prasidėjo jo persekiojimas ir intrigos, daugiausia vedamos pasiuntinybės sekretoriaus Br. Blavieščiūno. Šis net skundė Matą Argentinos valdžiai, kaip sovietų agentą, nors Matas ir gyveno Pasiuntinybės rūmuose. Tais pačiais metais Pasiuntinybės ir DURL (draugija užsienio lietuviams remti) skatinamas išleido savaitraštį „Išvien”. DURL pasižadėjo duoti lėšas o pasiuntinybė moralinę pagalbą. Tačiau Matas tikrumoje leido savo lėšomis, nors DURL buvo pasižadėjusi grąžinti, bet taip Matas ir nesulaikė. Leisdamas laikraštį Matas taip nusigyveno, kad neturėjo ne už ką pavalgyti. Pasiuntinybė reikalavo, kad laikraštis išeitų laiku. Šitoks vargingas darbas pakirto jo sveikatą. Sirgo smarkiu inkstų uždegimu, buvo reikalinga operacija, bet pasiuntinybė atsisakė padėti. Tuo laiku gen. Nagevičiui buvo Matas apšmeižtas iš paskutiniųjų. Kuomet po operacijos gulėjo beveik mirties patale pasiuntinybės rūmuose visų apleistas, tada pasišaukė mane. Pirmą valandą nakties mano vyrui protestuojant, nuvykau jo gelbėti. Pinigų Matas neturėjo, tad turėjau ieškoti būdų kaip nupirkti jam vaistų ir kitų reikalingų daiktų. Nors vėliau sužinojome, kad DURL būk tai tam tikslui pasiuntė pinigus, bet Matas jų negavo. Prie tokių sąlygų jam buvo labai sunku dirbti, ir sveikata mažai ką pagerėjo. Galų gale tą visą metė ir išvažiavo. „Išvien buvo pavestas p. Leščiui, kurį į savo globą paėmė K.Norkus ir Br. Blavieščiūnas. „Išvien” tuoj pat sustojo ir Matas buvo mirtinai įžeistas. Sveikatos taisyti Matas išvyko Tukumanan. Po 6-7 mėnesių sveikata gan sustiprėjo ir Matas nutarė keliauti. Būdamas Tukumane bendradarbiavo vietos laikraštyje „El orden” rašydamas į jį straipsnius apie Europos politiką. Vėliau išsirengė keliauti dviračiais po Argentiną, pasikvietė ir mane.

Dviračiais keliauti buvo sunku, bet kartu be galo ir įdomu. Kelionė truko 4-5 mėnesius. 1939 m. balandžio 28 dieną 2 valandą ryto atsiduriame Čilės sostinėje Santjago, paskutinę dieną numindami 178 km., nežiūrint, kad Andų kalnais kelias buvo be galo sunkus. Čilėje išgyvenome apie 6 mėnesius. Per tą laiką parašė vietiniams laikraščiams keletą straipsnių. Ten būnant prasidėjo ir karas. Rusai grąžino Lietuvai Vilnių ir Matas kviečiamas Jokanto buvo pasiryžęs grįžti į tėvynę. DURL neva siuntė tam tikslui pinigų, bet atstovybė jų neperdavė, tai ir vėl visos viltys sudužo. Tuomet nutarėme išsirūpinti vizas ir tęsti kelionę po Pietų, Centrinę iki Šiaurė Amerikos. Pasirinkome kelią Amazonės upės aukštupiu. 1939 m. pabaigoje atvykome į Bolivijos sostinę La Pasą. Ten išbuvome kiek leido mūsų turistinė viza – 6 mėn. Ne apsimokėjo ten ilgiau pasilikti, nes boliviečiai labai mažai mokėjo už straipsnius. 1940 m. išsirengėm Brazilijon. Kelionė, iš pradžių buvo be galo pavojinga ir sunki. Penkias dienas (apie 150 km – aut. past.) turėjome keliauti pėsti, o daiktus nešė asilai, paskui jojom mulais ir plaukėme Bolivijos upėmis plaustais, 15 dienų vargome, kol galu gale pasiekėme platesnes upės sroves, kur jau galėjome plaukti laivuku. Po dviejų mėnesių kelionės pasiekėme Brazilijos sieną. Tačiau Brazilijon negalėjom vykti nes reikėjo laukti kol ateis mano pasas pasiųstas į San Paulą pratęsti. Ir kaip ti tuo metu Matas apsirgo maliarija su smegenų uždegimu. […] Sirgo tris dienas ir nuo pat pirmos dienos nustojo kalbos ir sąmonės. Tiktai prieš pat mirtį kokias 5 minutes atgijo sąmonė, paprašė gerti. Tuo tarpu įėjo gydytojas ir Matas apsidžiaugė, kad jam esą geriau. Bet vos tik jis išėjo, Mato veidas persimainė ir pulsas staiga susilpnėjo. Pašauktas gydytojas darė ką jis galėjo, bet visos pastangos buvo veltui. Po dviejų valandų agonijos ir neišpasakytos kovos su mirtimi užsibaigė. 1940 05 26 d. 6 val. vakaro pasimirė. Kryžius pastatytas su lietuvišku prierašu: „Čia ilsisi lietuvių rašytojas ir žurnalistas Matas Šalčius“. Labai daug padėjo Brazilijos konsulas Dr. Rui Barreto ir Brazilijos vyskupas Pacia Nalti buvo pasiųstos telegramos B.A. atstovybei ir Sao Paulo konsului.”

Daug kur rašoma netiksli Mato Šalčiaus mirimo diena – gegužės 27-oji, tikroji yra gegužės 26 diena. Duktė Raminta Šalčiūtė – Savickienė teigia, kad tokia klaida įsipainiojo, dėl to, kad 1940 m. gegužės 27 dieną buvo gautas iš Pietų Amerikos pranešimas apie Tėvo mirtį. Bekeliaujant Amazonės upės intaku Mamore maliarija nusinešė Anapilin daug neįgyvendintų M.Šalčiaus svajonių. Netgi po M.Šalčiaus mirties nesiliovė spausdinamos apkalbos ir šmeižtas. Lietuviško pavydo ir pagiežos juntamas netgi 1940 metų liepos mėnesio JAV laikraštyje „Naujienos” paskelbtame nekrologe:

„Numirė rašytojas Mat. Šalčius (Oro paštu specialiai „Naujienoms”)

Bolivijos miestelyje Guayaramerin gegužės 27 d. 1940 m. nuo maliarijos ir nuo širdies ligos kariškoje ligoninėje pasimirė lietuvis laikraštininkas, keliautojas ir rašytojas Matas Šalčius. Tą liūdną žinią tik prieš pora dienų oficialiai gavo Lietuvos pasiuntinybė Buenos Aires mieste iš Bolivijos valdžios organų.

Platesnės velionies biografijos nerašau, nes gal jau būsite gavę žinią per Kauną, o be to pačios „Naujienos” žino jo parašytus veikalus, jo nuopelnus Lietuvos Šaulių Sąjungai, jo dirbimą „Ateity” (USA), „Trimite” ir „Lietuvos Aide”. Tautininkų vyriausybės ne kartą paremtas jis apkeliavo daugybę šalių ir visur nemažai prisidėjo prie lietuvių vardo garsinimo.” – Kelionės motociklu metu po Europą, Afriką ir Aziją M.Šalčius rašė į Lietuvos laikraščius ir už tai gaudavo varganus honorarus, į Pietų Ameriką jis išvyko už knygos „Svečiuose pas 40 tautų” gautą premiją, už tautininkų pinigus lietuvių žurnalistas ir rašytojas niekur nekeliavo, rašinyje jaučiamas sureikšmintas tautininkų vaidmuo. Toliau straipsnyje rašoma:

[…] Velionis buvo sunkiai sugyvenamo būdo. Nuo savo bendradarbių jis dažniausiai atsiskirdavo piktuoju. Taip buvo „Trimite”, taip buvo „Lietuvos aide”. Nemažai ginčinosi (ypač su adv. Bulota) ir Šiaurinėje Amerikoje.

Argentinoje jis planavo padaryti pragyvenimą konkursuodamas su čionaitiniais lietuvių laikraščiais. Su Pasiuntinybės žmonėmis susitaręs tam tikromis pašalpinėmis lėšomis pradėjo leisti savaitraštį „Išvien”, ignoruodamas ir žemindamas kitus „kolegas”, dirbančius spaudos darbą iš pasišventimo, be jokių pašalpų. Bet „Išvien” neįsigyveno kolonijoje, kurios dvasiai nei reikalams neatitiko. […]

M.Šalčius susidėjo su Vera Verkaite – Laurinavičiene ir išvyko į Chilę, kur gyveno apie porą metų Atsidūręs Bolivijoj pasimirė. Mat Bolivijos klimatas labai tinkamas džiovininkams pasveikti, vienok jo neperneša silpnos širdies žmonės. Prasidėjusi maliarija užbaigė audringas Mato Šalčiaus dienas. Gaila žmogaus ir gaila šeimos. Jo sukurtus naujus raštus Pasiuntinybė, jeigu atgaus, persiųs juos šeimai Lietuvon.”

Iš likusio teksto matoma, kad jis yra tendencingas ir neatitinkantis tikrovės. Širdies ligomis M.Šalčius nesirgo, o pirmą kartą maliarija buvo užsikrėtęs Azijoje, jam tuomet gydytojai patarė, jog reikia saugotis. Antrą kartą maliarija M.Šalčius užsikrėtė Bolivijoje ir gydantis daktaras užsiminė, jog yra tik 3 %, kad ligonis išgis. Keliauti per džiungles dar kartą, jam reiškė pasirašyti sau mirties nuosprendį. Nesulaukęs atvažiuojant savo šeimos ir nusivylęs savo veiklos rezultatais bei šmeižto akcijomis, pasak dukros ponios Ramintos, jos Tėvas netgi ketino gyvenimą pabaigti savižudybe. Apie mirties nuojautą M.Šalčius rašo ir ankstesniuose laiškuose: „[…] Aš žiūriu į save ir kasdien matau naujų raukšlių veide, plaukai baigia nubyrėti nuo viršugalvio, o paausiuose širmėti ir jaučiu kaip kupra auga. Nežinau, kiek man dar beliko bėginėti po pasaulį? Gerai, kad dešimtį, kitą. O kartais gali ir greičiau tekti iškeliauti į ilgiausią kelionę. […]”

Tautininkų nemalonę M.Šalčius užsitraukė kai 1928 m. pareiškė protestą prezidentui A.Smetonai dėl įvykių Suvalkijoje, kai buvo šaudomi valstiečiai. Vos atvykus į Pietų Ameriką keliautojas susilaukė reakcingos vietinių tautininkų kritikos ir netgi buvo skundžiamas vietiniai valdžiai kaip sovietų agentas. Vietiniame laikraštyje „Bandera Argentina” – „Argentinos vėliava” 1936 m. spalio mėn. 9 d. Nr. 1281 įdėtas straipsnis „Lietuvių Tautininkų Sąjunga kaltina savo Pasiuntinybę sovietiniu veikimu”

„Jūsų Ekscelencija ponas Gubernatoriau,

Siunčiame mūsų karščiausią prisidėjimą prie didžiosios krikščioniškos kovos prieš pjautuvą ir kūjį. Kaipo Lietuvių Tautininkų Sąjungos Argentinoje vadai, turime garbės kreiptis į Jūsų Ekscelenciją pareikšti mūsų atvirą simpatiją tiems kurie didvyriškai kovoja, kad išgelbėtų dvasinį ir dorovinį paveldėjimą, garbingą tradiciją šalies glaudžiai susietos su mūsiške.

Taip pat jaučiame reikalingumą pareikšti šį griežtą protestą prieš mūsų Pasiuntinybės perversminę veiklą, kurią remia komunistinius agitatorius, skatina „Liaudies frontus” ir palaiko ir priglaudžia tos pačios Pasiuntinybės būstinėje sovietinį agentą, kuris vadinas Matas Šalčius, propagandistą, kuris stengiasi įgyvendinti auksinį bolševizmo sapną Pietų Amerikos šalyse ir ypatingai Argentinos Respublikoje.

Apsčiai ir perdaug yra agitatorių, kurie ramiai gyvena Argentinos teritorijoje, vystydami savo veiklą be didesnių kliūčių. Įvairūs laikraščiai varo platų ir nebaudžiamą daugelio neįtariamą darbą, kaip žemiau paduodamais atsitikimais kraštutinieji laikraščiai mūsų kalba, pavyzdžiui: Liaudies Fronto laikraščiai –

1. „Argentinos Lietuvių Balsas” – redaktorius Kostas Norkus, administratorius – P.Ožinskas.
2. „Išvien” – redaktorius Matas Šalčius, administratorius Puodžiūnas.
3. „Momentas” – vedamas redakcinės komisijos.

Visi šie laikraščiai gauna pašalpą iš Lietuvos Pasiuntinybės.

Komunistiniai laikraščiai: „Dabartis” „Rytojus”. Šie laikraščiai  pradėjo sėti ramioje lietuvių kolonijos aplinkoje pasaulinės nesantaikos „raudoną” sėklą. […]

[…] Šį raštą pasirašė Lietuvių Tautininkų Sąjungos Argentinoje pirmininkas dr. Bruno Hincas ir sekretorius Nakutis.”

Keista, kad patys lietuviai skundė savo Tėvynės Lietuvos Pasiuntinybę Argentinos valdžiai, kaltindami visą lietuvių išeivijos spaudą probolševikinėmis tendencijomis.

M.Šalčius apie Verkaitę – Laurinavičienę užsimina laiške DULR‘ui iš Čilės rašydamas apie susidariusias kliūtys „Išvien“ laikraščiui:

„[…] Be to, Norkus nepameta savo amato ir merginomis pabizniauti. Jo įmokyta tūla Elena Mikalauskaitė – Riškienė padarė vienam olandui skandalą viešbutyje tikslu išvilioti iš jo pinigų, kuriais galėtų išdumti į Šiaurės Ameriką. Norkus vedžiojo po gatves tūlą Klusienę, kuri gaudė gatvėse vyrus, ir iš jos ėmė tokiu būdu uždirbtus pinigus. Dabar tą patį daro su tūla Kuncaitę nuo Veliuonos. Jis prikalbėjo Verkaitę  – Laurinavičienę stoti dirbti į „barą“, kurie čia eina merginyčių pareigas. Jo aukų yra išmėtytų po visus Argentinos kampus.“  – Iš šio laiško eilučių sunku ką nors apie šią moterį spręsti, tačiau susidaro įspūdis, kad ji buvusi malonios išvaizdos ir vyrų kompanijos nevengusi. Įdomu, kokios aplinkybės vertė Verkaitę – Laurinavičienę susiruošti į sunkią kelionę kartu su Matu Šalčiumi? M.Šalčiaus duktė ponia Raminta teigė, kad vėliau Laurinavičienė Jungtinėse Valstijose buvo ištekėjusi dar kartą ir turėjusi Balčiūnienės pavardę.

1959 m. liepos 19 d. Mato Šalčiaus brolis Jonas iš JAV Pitstono laiške Bronei Šalčiuvienei rašė:

„Verkaitei turėtute laišką parašyti tuoj pat ir klausti apie M.Šalčiaus rankraščius. Ji nuo manęs užsiprašė dviejų tūkstančių dolerių ir parodė vieną knygutę; kiek ji jų turi, nesakė. Gal tik tą vieną, bet kaina buvo per didelė užprašyta nuo manęs. Tai dabar kaip rašysite, tai jai suminavokite, kas aš jumi rašau.

Rašykite taip, kad jūs sužinojote nuo manęs, kad ji turi mūsų tėvelio rankraščių, gal malonėtumėte pas mumi parsiųsti. Mes sužinojom tik dabar.

Adresas:

Verkaite Veronika

Wilton Chicago  13 ILL

Dabar tikrai nežinau ar ji gyvena ant to adreso. Jeigu jūsų laiškas sugrįžtų, tai parašykite man, aš ten turiu pažįstamų, tai ją sujaškos.

Būkite sveikos Jonas“

Jonas Šalčius už savo brolį Matą pragyveno 27 metais ilgiau, apie jo mirtį rašoma 1967 m. kovo 19 d. Onos Šalčiuvienės laiške iš JAV Bronei Šalčiuvienei:

„ Brangūs giminės, mes turim liūdną žinią jums pranešti. Jūsų vyro brolis Jonas mirė kovo pirmą dieną ir buvo palaidotas kovo ketvirtą dieną“

 

                 ROBINZONO KRUZO SALOJE

 

„Čilei priklauso vadinamosios Juan Fernandez salos Ramiajame vandenyne, kur gyveno ir vargo jūrininkas anglas Selkirk, davęs progą rašytojui Danieliui Defo parašyti žinomą knygą „Robinzonas Kruzas“. Tos salos yra maždaug 500km nuo Čilės kranto tiesiai į vakarus, ties žymiausiu vakarinio Pietų Amerikos pakraščio uostu Valparaisu. Pasiekus tą uostą, mane apėmė įdomumas aplankyti tas salas ir pamayti savo akimis vietas, kur gyveno tikrasis gyvas Robinzonas Kruzas. Nuolatinio susisiekimo laivais iš Valparaiso su tomis salomis nėra. Tik kartais Europos keleiviniai laivai kokį vieną kartą per metus pasuka į tas salas ir duoda progą jas apžiūrėti. Šiaip iš Valparaiso kas 10 dienų ar kas dvi savaites plaukia vadinamosios „goletos“ į tas salas. Tai yra mažiukai laiveliai, maždaug tokie kur plaukioja mūsų Nemune. Jie vežioja iš salų į Valparaisą jūros vėžiukus, panašius į didelius raudonus šimtakojus, gausingai besiveisiančius salų pakrantėse ir žinomus savo geru skoniu.

Susiradau pirklį ir pasiprašiau, kad jis leistų man nuplaukti į salas pirmąja goleta. Pirklys iš pradžių nenorėjo, bet man pažadėjus užmokėti kiek reikia ir patikrinus, kad aš nesu joks žvejys nei pramoninkas ir tikrai neketinu paveržti to verslo ir pelno, sutiko ir pasiuntė susitarti su goletos kapitonu dėl kelionės smulkmenų.

Išsirengiau kaip buvo sutarta į kelionę; palaukėme, kol pasitaisė oras ir išplaukėme. Mūsų goleta išnėrė iš uosto į atvirą jūrą, į Ramųjį vandenyną. […] Ji slydo per tingius rulingius, varoma sraigto. Mus lydėjo balzganų ir pilkų kirlių pulkas, laukdamas ar neišmesime ko jiems palesti. Ant vandens kartais buvo matyti besisupuojančių juodos spalvos narų su ilgais kaklais ir šviesiais snapais. Jie vikriai šmurkšėjo į vandenį, po kiek laiko nežymiai iškišdami galvas ir baigdami ryti grobį.

[…] Ramusis vandenynas prie šių Pietų Amerikos krantų pasižymi tuo, kad jis iš karto čia daro labai plataus ir erdvaus vandens įspūdį. Plaukiant juo, jei pasitaiko giedras oras, ilgiau matyti krantas, nes netoli jo prieina Andų kalnagūbris su 6 – 7 km aukščio viršūnėmis.

Mes krantą matėme beveik visą dieną, nors mūsų goleta šniokštė po 10 – 12 km/h. Vakare žemė galutinai išnyko iš akių, blykstelėjusi, kaip tikino kapitonas, keltą kartų savo švyturių šviesomis. Mes dabar atsidūrėme vieniši savo geldukėje tarp begalinio vandens ir dar begalinesnio dangaus. Išnyko paukščiai iš akių, bet staiga  – tykšt vanduo į viršų netoli laivo. Kas tai? „Tai banginiai“– paaiškino kapitonas. Mat Čilės pakraščiu, nuo pietų poliaus, teka šaltoji srovė ir atneša su savimi iš ten banginių, ruonių, jūros liūtų ir kitokių tenykščių gyvių. Kai banginis arčuay mūsų geldos priplaukdavo ir švirkšdavo vandenį į viršų, atrodė, kad buvo girdėti lyg koks sunkus unkštimas ir pliaukštelėjimas uždarant čiaupus.

Ketvirtą plaukimo dieną jūrininkas budėjęs laivo priekyje, sušuko „Jau matyti salos!“ ir parodė į tolį, kurio rūke vos – vos galima įstebeilinti dunksančią, tartum kokią kalno, viršūnę. Tai buvo „Yunqe“ (skaityk Žunkė, taip vadinasi kalnas arčiausioje į krantą saloje), kuri vadinasi Mas a Tierra – Arčiau į Žemę. Plaukiant artyn Žunkė vis labiau aiškėjo, greta jo pasirodė dar ir kitų, žemesnių viršūnių, bet pačią salą pasiekėme tik penktą dieną iš ryto.

Krantas, prie kurio mes priplaukėme buvo nepaprastai aukštas, o sala labai kalnuota ir apžėlusi tiršta augmenija, ypatingai įdubimuose ir tarpekliuose. Į pietų pusę jis leidosi žemyn ir, pagaliau radome visai žemą akmenėtą ir smelėtą krantą, kur atrodė nebuvo jokios gyvybės. Sala turi  pusvienuoliktos anglų mylios ( 16 – 17 km) ilgio ir 5 mylias pločio. Joje dabar esama keleto mažyčių uostų, iš kurių yra trys žymiausi rytų šiaurės dalyje: Puerto Ingles, Puerto Frances ir San Juan Batista.

Iš viso sala šiuo metu turi per tūkstantį gyventojų.Visi jie yra ateiviai ir palyginamai jaunų kartų. Žymiausi tarp jų yra keliolika vokiečių šeima, kurios čia turi pasistačiusios gražius akmens ar medžio namus, turi dailius šiltų kraštų vaisių sodus, daržus laiko naminius gyvulius ir vadovauja vėžiukų – langustų žvejybai ir prekybai. Kiti gyventojai daugiausia čilėnai – pirmutinių pasiekusių Čilę ispanų palikuoniai.

Aš tikėjuais rasiąs šią salą negyvenamą, laisvą nuo visų šių dienų gyvenimo nerimų ir verpetų, kur gal vėl galima būtų pasidaryti Raobinzonu ir pailsėti nuo pasaulio triukšmo, bet radau pilną žmonių, įsitaisiusių radijo siųstuvą ir klausytuvus.

Mes sustojome Anglų uoste, visų didžiausioje saloje, kur yra vėžių žvejojimo centras. Laivo kapitonas ir įgula užsiėmė langustų reikalais, o aš leidausi apžiūrėti salos.

Krante mane tuojau apspito žvejų vaikų būrys. Jie jau žinojo, ko čia atplaukia nepažįstamieji. „Jūs norite pamatyti Robinzono Kruzo urvą ir paminklą?“ – šaukė jie visi kartu ir visi piršosi palydėti, tai jau įgimtas Viduržemio jūros pakraščių gyventojų paprotys. Aš visus juos mandagiai atsiprašiau, bet tik akai kurie manęs paklausė, o kiti visu būriu nulydėjo mane gilyn į salą tarp pakriaušių, kur buvo gana didelis ir gilus, gamtos padarytas ir žmonių iš lauko aptaisytas urvas su parašu, kad čia gyvenęs gyvasai Robinzonas Kruzas, jūrininkas Aleksandras Selkirk. Urvo akmens šonuose buvo išbraižyti ir padengti lankytojų parašais ir sakiniais, kurie skubinasi įamžinti tokiose vietose svarbų įvykį, kaip jų atsilankymas.

Šiaip pats urvas nieko nesako, tik kai vaizduotė primena visus Robinzono nuotykius ir jį patį, aprengtą kailiais, tai urvas, rodos atgyja.

Kiek toliau nuo jo, netoli vokiečių namų, yra akmens paminklas, pastatytas vieno anglų komandoro tam įvykiui atminti, kad šioje saloje ketverius metus išgyveno jūrininkas Aleksandras Selkirk, paliktas čia 1704 m. laivo kapitono Hardingo už nepaklusnumą ir nesugyvenamą būdą ir 1709 m. grįžęs į Angliją, kur papasakojęs apie savo vienišą gyvenimą saloje ir kentėjimus. Danielius Defo , išgirdęs tuos pasakojimus, pagražinęs juos, pramanęs dar tarną Penktadienį ir tokiu būdu sukūręs kūrinį, kuris visų su pasigerėjimu skaitomas.

Robinzono Kruzo paminklas gražiai sutvarkytas. Jį sutvarkė vokiečiai, kurie atsirado 1914 m. Didžiojo karo metu, kai anglų karo laivai paskandino šiuose vandenyse vokiečių karo laivus ir likusius gyvus jų jūrininkus atvežė čia ir paliko. Daugumas jų sukūrė šeimas ir pasiliko gyventi šiose salose. Iš jų svarbiausios yra Santa Clara ir Mas Afuera, tai yra Arčiau į Žemę, daugiau kaip šimtas kilometrų ir ligi visai neseniai, neturėjo gyventojų.

Saloje užtrukome daugiau kaip parą, kol goleta surinko visu vėžius. Aš turėjau gana laiko po salą pasivaikščioti. Reikia pasakyti, kad sala turi labai puikų, visuomet vienodą orą, daug augmenijos ir galybę linksmų upelių ir versmių. Ją vis dažniau lanko laivai, plaukiojantys Pietų Amerikos pakraščiais ir Robinzono Kruzo laika darosi tik miglotu prisiminimu.“

*                             *                               *

„Robinzono Kruzo” knygos dėka pasaulinėje literatūroje atsirado naujas terminas – robinzonada. Taip imta vadinti kūrinius, kuriuose vaizduojami žmonių nuotykiai negyvenamoje saloje. Nuo D.Defo laikų parašyta nemažai „Robinzono Kruzo” sekimų. Tarp jų yra ir Simono Daukanto „Rubinaičio Peliūzės gyvenimas”, kurią, kaip pratarmėje rašo autorius, jis ”perguldė iš teutonų kalbos į lietuvišką Žemaičių ir Lietuvos jaunuomenei”.

XVIII amžiaus pradžioje anglų admirolas Viljamas Dampjeras plaukiojo Ramiajame vandenyne, versdamasis paprasčiausiu piratavimu. Šis užsiėmimas ne visada būdavo admirolui sėkmingas, todėl įgula pradėjo maištauti. Laivo kapitonu nepatenkintas šturmanas Aleksandras Selkirkas buvo išsilaipintas negyvenamoje Mas a Tieres saloje Chuano Fernando archipelage.  Jis tikėjosi, kad netrukus į salą užsuks koks nors praplaukiantis laivas, tačiau jam teko laukti daugiau kaip ketverius metus. Į Mas a Tieros salą apsirūpinti gėlu vandeniu, visai atsitiktinai atplaukė kapitono Vudzo Rodžerso laivas. Įdomu, jog šiame laive tarnavo ir būsimasis žymus anglų jūrininkas bei keliautojas Džeimsas Kukas. Tik po kelerių metų kapitonas Rodžersas ir Kukas, kiekvienas atskirai paskelbė savo kelionių užrašus, kuriuose mini ir Aleksandro Sekirko istoriją.

Ši maža Chuano Fernando salų grupė yra apie 650 km. nutolusi nuo Čilės krantų. Šiandien visą archipelagą kaip nacionalinį parką saugo UNESCO (JT Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija).

 

SVARBIAUSIOS MATO ŠALČIAUS GYVENIMO IR VEIKLOS DATOS

 

Senelis Andrius Šalčius gimė 1820 m.  mirė 1901 m.

Senelė Ona –Šalčiuvienė (Kemežytė)

Tėvas Juozas Šalčius gimė 1851 m. mirė 1919 m.

Motina Pranė Šalčiuvienė (Kavaliauskaitė) gimė 1858 08 31 mirė 1952 11 04

Matas Šalčius turėjo 7 brolius ir 2 seseris.

Brolis Juozas Šalčius gimė 1884 09 12 d. mirė 1959 05 29, buvo ūkininkas, paveldėjo tėviškę – Čiudiškių kaime.

Sesuo Elžbieta Šalčiūtė-Markauskienė, gimė 1886 m. mirė 1974 09 28, ūkininkavo Suvalkijoje.

Brolis Jonas Šalčius gimė 1888 06 24 mirė 1967 05 01, gyveno JAV.

Matas Šalčius gimė 1890 09 22 mirė 1940 05 20, pedagogas, žurnalistas, keliautojas, visuomenės ir kultūros veikėjas, palaidotas Gvajaramerine, Bolivijoje.

Brolis Petras Šalčius gimė 1893 01 25 mirė 1958 04 22, ekonomistas, kooperacijos pradininkas Lietuvoje, profesorius, palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Brolis Povilas Šalčius gimė 1893 01 25 mirė 1949 05 08, maisto fabriko „Maistas“ direktorius, palaidotas Panemunės kapinėse.

Brolis Antanas Šalčius gimė 1895 m. mirė 1989 m., ūkininkavo Žemaitijoje.

Sesuo Ona-Kotryna Šalčiūtė-Strukčinskienė gimė 1897 11 20 mirė 1997 01 21, ūkininkė Suvalkijoje.

Brolis Jurgis Šalčius gimė 1899 m. mirė 1899 m.

Brolis Andrius Šalčius gimė 1901 07 10 mirė 1988 11 02, banko Telšiuose direktorius.

Žmona Bronislava Šalčiuvienė (Rožanskaitė) gimė 1891 m. buvo namų šeimininkė.

Dukra Donata Šalčiūtė-Jurkuvienė gimė 1913 m., vaidino Telšių teatre.

Dukra Aldona Šalčiūtė-Vaitiekūnienė gimė 1920 m., gydytoja ftiziatrė.

Dukra Aušra Šalčiūtė gimė 1925 m., gydytoja.

Dukra Raminta Šalčiūtė-Savickienė gimė 1926 03 06, gydytoja stomatologė.

 

1890 m. rugsėjo 20 d. gimė Čiudiškių k. Klebiškio vls., Marijampolės aps.

1898 m. pradėjo mokytis pas „propesorių“ Mardosą Prienuose.

1901 – 1905 m. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje.

1905 m. sėdėjo Marijampolės kalėjime už dvarų darbininkų agitaciją prieš carizmą.

1906 m. išspausdino pirmąją apysaką „Žarijoje“.

1907 m. įstojo mokytis į „Saulės” kursus Kaune.

1908 m. baigė „Saulės” kursus.

1908 m. rudenį pagal paskyrimą išvyko mokytojauti į Skuodą.

1909 m. įstojo į Lietuvos Mokytojų sąjungą ir buvo paskirtas „Mokyklos“ redaktoriumi.

1911 – 1914 m. mokytojavo Vytogaloje S.Dariaus tėviškėje, mokė Girskių (Girėnų) vaikus.

1912 m. sausio 7 d. vedė Bronislavą Rožanskaitę.

1913 m. liepos 25 d. gimė duktė Donata (Jurkienė)

1913 m. gruodžio mėn. dalyvavo visos Rusijos mokytojų suvažiavime Petrapilyje.

1914 m. pradžioje atleistas iš mokytojo pareigų ir ištremtas iš Kauno gubernijos.

1914 m. dirbo „Vilniaus žinių“ ir „Lietuvos ūkininko“ redakcijose Vilniuje.

1914 m. rugpjūčio mėn. buvo mobilizuotas caro kariuomenėn, nes prasidėjo I Pasaulinis karas.

1915 m. laikinai paleistas iš kariuomenės Maskvoje, mokėsi anglų kalbos ir lankė sąskaitininkų kursus.

1915 m. spalio 28 d. išvyko per Sibirą ir Japoniją į JAV San Franciską.

1916 m. mokytojavo Vorčesteryje, Masačiuseto valst.

1916 m. rugpjūčio mėn.– 1917 m. gruodžio mėn. buvo Lietuvos nukentėjusiems nuo karo lietuviams šelpti draugijos CK sekretorius Niujorke.

1916 m. dirbo TMD knygoms parengti ir išleisti Švietimo komisijoje, mokytojavo.

1917 m. dirbo Amerikos lietuvių patriotų s-gos lektoriumi lietuvių kolonijose JAV.

1917 m. gruodžio mėn. dirbo „Tėvynės“ redakcijoje Niujorke.

1917 m. gruodžio mėn. išvyko į Jokohamą, Japoniją.

1918 m. gyveno Japonijoje, rašė vietos spaudoje apie Lietuvą.

1919 m. sausio – vasario mėn. per Maskvą grįžo Lietuvon į              Vilnių.

1919 m. gegužės mėn. dirbo mokytoju Linkuvos gimnazijoje.

1919 m. dirbo Lietuvos spaudos biuro skyriaus vedėju Kaune.

1919 m. birželio 22 – 23 d. įsteigė Šaulių sąjungą Spaudos biuro būstinėje.

1919 m. redagavo „Saulėtekį“.

1919 m. lapkričio mėn. – 1920 m. vasario mėn. dirbo Generalinio štabo žvalgybos skyriaus propagandos vedėju.

1919 – 1922 m. dirbo mokytoju „Aušros“ gimnazijoje Kaune.

1920 m. sausio 5 d. gimė duktė Aldona (Vaitiekūnienė).

1920 m. vasario – birželio mėn. dirbo „Trimito“ pirmuoju redaktoriumi.

1920 m. vasarą rengė Kooperacijos paskaitas mokytojams – pedagoginių kursų klausytojams.

1921 m. sausio mėn. – 1922 m. vasario mėn. dirbo „Lietuvos“ redaktoriaus pavaduotoju ir „Talkos“ bendradarbiu.

1921 m. buvo Šaulių sąjungos „Šaulių fronto“ štabo viršininku.

1921 m. buvo Kauno miesto Tarybos nariu.

1921 m. dalyvavo Vilniaus vadavimo sąjungos steigime.

1922 m. sausio 13 d. įstojo į Lietuvos žurnalistų sąjungą.

1922 m. vasario – gruodžio mėn. dirbo ELTOS direktoriumi.

1922 – 1923 m. dalyvavo ruošiant sukilimą Klaipėdoje.

1924 m. dirbo „Klaipėdos žinių“ bendradarbiu.

1924 – 1928 m. studijavo Lietuvos universitete, Teisės fakultete, Ekonomikos skyriuje Kaune.

1925 m. sausio 25 d. gimė duktė Aušra.

1925 m. vasario 16 d. apdovanotas Klaipėdos sukilimo atminimo ženklu.

1925 m. kovo mėn. –  1926 m. birželio mėn. buvo išrinktas Šaulių sąjungos pirmininku (ketvirtuoju).

1925 m. organizavo reporterių kursus prie „Trimito“ redakcijos.

1925 m. vasarą lankėsi Anglijoje.

1926 m. kovo 6 d. gimė duktė Raminta (Savickienė).

1926 m. įsteigė PEN (Tarptautinį rašytojų ir žurnalistų) klubą.

1926 m. – 1929 m. buvo PEN klubo Lietuvoje atsakingas sekretorius.

1926 m. apdovanotas Suomijos prezidento sidabriniu Suojaluskuntos kryžiumi.

1926 m. rugsėjo mėn. – 1927 m. gegužės mėn. dirbo atašė prie vice konsulo Daugpilyje, Lietuvos Pasiuntinybėje Latvijoje.

1927 m. gegužės mėn. – 1929 m. gegužės mėn. dirbo Vidaus reikalų m-jos Informacijos ir propagandos biure.

1928 m. dirbo „Lietuvos aido“ redaktoriaus pavaduotoju.

1928 m. kovo – balandžio mėn. dalyvavo Tarptautiniame studentų kongrese Anglijoje, susipažino su jų švietimo sistema.

1928 m. rugpjūčio mėn. dirbo „Lietuvos aido“ akredituotu žurnalistu Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje.

1928 m. rugsėjo – lapkričio mėn. skaitė paskaitų ciklą ekonomikos temomis per Lietuvos radiją Kaune.

1928 m. dalyvavo Ekonomikos studijų draugijos kūrime.

1929 m. balandžio 25 d. buvo vienas iš Lietuvos turizmo sąjungos steigėjų.

1929 m. steigė „Jaunųjų ūkininkų“ ratelius.

1929 m. lapkričio 20 d. kartu su Antanu Poška su motociklu leidosi į kelionę maršrutu: Kaunas – Kairas – Kalkuta.

1929 m. – 1933 m. keliavo po Europą, Afriką, Aziją.

1933 m. rugsėjo 20 d. grįžo į Lietuvą.

1933 m. surengė iš kelionės parsivežtų nuotraukų suvenyrų parodą.

1934 m. buvo ROTARY klubo nariu Kaune.

1934 m. – 1936 m. dirbo Lietuvos turizmo sąjungos reikalų vedėju.

1935 m. išleido knygos „Svečiuose pas 40 tautų” VI dalis.

1936 m. vasario 16 d. gavo „Spaudos fondo“ premiją už knygą „Svečiuose pas 40 tautų”.

1936 m. vasario 17 d. išvyko į antrąją kelionę po pasaulį.

1936 m. – 1940 m. keliavo po Pietų Ameriką. Lankėsi Argentinoje, Bolivijoje, Brazilijoje, Čilėje, Paragvajuje ir Urugvajuje.

1936 m. gyveno Buenos Airėse Argentinoje.

1936 m. balandžio mėn. įsteigė Baltijos sąjungą su latviais ir estais „Sujungtoji Baltija“.

1936 m. rugsėjo mėn. – 1938 m. rugsėjo mėn. įsteigė Buenos Airėse savaitraštį „Išvien“ ir dirbo jo vyr. redaktoriumi.

1939 m. balandžio 28 d. atvyko į Čilę.

1940 m. gegužės mėn. pasiekė Braziliją.

1940 m. gegužės 27 d. mirė Bolivijoje, Gvajaramerine.