Ekspedicijos „Bolivija – Peru ‘05 M.Šalčiui atminti“ dienoraštis

Ekspedicijos „Bolivija – Peru‘05 M.Šalčiui atminti“ dienoraštis iš Gerimanto Statinio knygos „Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais“.

KELIONĖ  PRASIDĖJO

Ateina laikas išvykti, ateina ir sugrįžti, sunku pasakyti kuris labiau jaudinantis momentas, tačiau abu yra itin džiaugsmingi ir vienas be kito neįmanomi. Taip nebūna, kad į kelionę ko nors nepamirštum, sakoma, kad kiaulės dėsniai galioja net ir kosmose. Apsižiūrime, dokumentai ir pinigai vietoje, visą kitą įsigysime pakeliui, svarbu gera nuotaika ir kuo mažiau netikėtumų. Pasidėjęs ant kelių kelionės dienoraštį ir atvertęs pirmuosius lapus, dairaus pro langą ir grožiuosi vaizdais. Nors jau liepos pradžia, tačiau atrodo lyg būtų gegužė, nes pavasaris vėlavo visu mėnesiu. Keista, laukuose dar žydi pienės ir rapsas, o aš prisimenu prieš mėnesį su draugais  baidarių žygį Verknės upe, rodos niekas nuo to laiko akivaizdžiai gamtoje nepasikeitė. Gal būt tik prieš didelę kelionę ar pokyčius, mes kitomis akimis pasižiūri į supančią aplinką, nes tuomet užrašų knygelėje pasižymėjau: “Penktadienio vakaro sutemos, kvepia žole, ozonu ir laukuose išbarstytu mėšlu, Verknės paupio dumblu, arimu ir tiesiog vieškelio dulkėmis. Zvimbiant karkvabaliams aplink ausis, galvoju, kaip gera, kad gali tokią akimirką pajusti, nes ji dažniausiai pralekia pro šalį užgaudama širdies stygą, tačiau pamatyti jos nebespėji. Ir visą taip artima ir sava iki kaulų smegenų, kad net norisi pakylėti nuo žemės. Tas jausmas, būsena ir šnabžda man į ausį: “Čia tavo – Lietuva”.

Privažiuojame Latvijos sieną ir lyg iš dangaus griausmas Mariaus pareiškimas, kad į lėktuvą tikriausiai nebespėsime, sugrąžina mane į tikrovę. Tik atsipalaiduok žmogau ir imk galvoti, jog gyvenimas puikus ir kokia graži Lietuva, čia pat tau staigmena. Mano kolega žurnalistas Ričardas, pradėjęs komentuoti įvykius į diktofoną, sunerimęs įrašinėja: “Nuotykiai prasidėjo, nes visas kelias iki Rygos už Europos Sąjungos pinigus ištisai remontuojamas, todėl judame 50 km/h greičiu ir šansų laiku pakliūti į Rygos tarptautinį aerouostą šansų nebėra.” Mariui tikras išbandymas, jis skambina į agentūrą ir prašo sulaikyti lėktuvą. Penktadienį, transporto kamščių nėra tik prie Verknės, o Rygoje, ypač kai reik skubėti, jie juda itin iš lėto. Telefonu Marius mus liepia registruoti, netgi nežinojom, kad šitaip galima. Autobusas aerouostą pasiekia tik 15.56 h, jau prieš minutę lėktuvas turėjo pakilti į orą, štai ką reiškia mūsų rėmėjai – British Airways.

Pasisekė, mūsų palaukė, tačiau manau ne visur taip seksis. Pagaliau ramiai atsipučiu, pro iliuminatorių matau Nemuną primenančius Dauguvos upės vingius, o aš bandau akimis aptikti Diunamiundės, Ust – Dvindsko arba Daugavgrivos tvirtovės bastionų pylimus. Tiek kartų čia buvau, tarnavau Rygoje armijoje, o šių fortifikacinių įtvirtinimų ne karto neaplankiau, nepavyksta jų aptikti ir iš oro. Lėktuvas pasuka į Rygos įlanką, o saulėje akinantis vandens spindesys priverčia imtis į rankas plunksną. Rašau pirmame dienoraščio puslapyje Mato Šalčiaus testamentinę frazę:

“Brolau aš pašvenčiau savo jėgas šalies švietimui ir laisvei, bet mažai padariau. Tęsk tu toliau mano darbą.”

Svarstau, ar mes prikeldami iš užmaršties lietuvių keliautojo, žurnalisto ir rašytojo vardą prisidėsime prie šio reikalo, ar keliaudami jo pėdomis pasitarnausim šalies švietimui, ar nuvežtu bareljefu įamžindami jo kapavietę padarysime laisvesnę Lietuvą? Tiesiogine prasme, tikrai ne, tačiau skelbdami M.Šalčiaus idėjas ir pasakodami jo nuveiktus darbus mūsų jaunajai kartai, o taip pat skleisdami žinias apie  Lietuvą kituose kraštuose, manau nors dalele vykdome jo pradėtą misiją.

                       SVEIKI ATVYKĘ Į JAV, JŪSŲ LĖKTUVAS IŠSKRIDO!                 

Lėktuvas ramiai skrenda ir 1450 km atstumą nuo Rygos iki Londono įveikiame, net nepastebėję, kad mūsų salone, lėktuvo gale skraidinamas antrankiais surakintas kažkoks įtariamasis. Jį lydi net keturi agentai. Štai ir nenujauti mielas keleivi, kad skrendant ir žiūrint skystųjų kristalų ekrane veiksmo filmą su Briusu Viliu, netyčiom gali pats tapti jo dalyviu.

Londone be jokių nuotykių persėdame į kitą lėktuvą, netgi nereikia pasiimti bagažo, jis keliauja tiesiogiai ir po geros valandėlės mintyse ištariu:” sudie Europa”. Aerobusas “Boing – 747” vienodai ūžia, o devynios eilės keleivių, pažiūrėję norimą filmą, ramiai sau snūduriuoja. Bandau užmigti ir aš, tačiau dar matyt esu nepavargęs ir budinti siela ima blaškytis, dairausi per iliuminatorių į tamsą, ieškodamas žvaigždžių ar mėnulio. 5540 km atstumą nuskrendame per daugiau negu septynias valandas ir Niujorką pasiekiame tik ketvirtą valandą ryto Lietuvos laiku.

Dalis mūsų bagažo kažkur užstrigo, gal būt dėlto, kad vėlavome Rygoje į lėktuvą, o gal pasiklydo Londone. Po valandėlės pasiekiame registracijos vietą ir matome, kad ji tuščia. Sužinome, jog mūsų lėktuvas jau išskrido. Niekas laiko nekontroliavo, nes buvo apskaičiuota, kad tikrai turėsime jo užtektinai nusikraustyti į kitą registracijos vietą. Pasirodo lėktuvas, dėl didelio 150 km/h vėjo greičio ir prasidėjusių taifūnų Meksikos įlankoje vėlavo, todėl mes nebespėjome į sekantį, skrendantį  į Limą. Še tau boba devintinės! Ką turime dabar daryti? Pusiau apsnūdę išsidrebiame ant suolų šalia kuprinių. Žinau, niekada nereikia pulti į neviltį, prisimenu iš lėktuvo turįs dar pora suvenyrinių 50 gr. viskio buteliukų. Tai pakelia nuotaiką ir užtraukia abejingumo šydą susidariusiai situacijai…

Sakoma, kad kvailį pažinsi iš tarškėjimo, taigi apsimetu esąs ne toks, ir tyliai  stebiu kaip kiti reaguoja į susidariusią padėtį. Visi kažkaip ramūs, turbūt dėl to, jog nori miego. Ateina Marius ir praneša, kad avialinijos mums skiria nemokamai viešbutį, į kurį tuoj nuveš aerouosto autobusas, o į Peru išskrisime rytoj vakare. Prisimenu kaip Vilniuje, JAV ambasadoje, laukdami vizų, aptarinėjome, kad tikram keliautojui visada būtų neblogai dienelę pasidairyti po Niujorką, tačiau žinojome, kad neturėsime tam laiko. Netgi ir nesvajojau pamatyti šį miestą. Krauname kuprines į karučius ir stumiame link išėjimo, kur neužilgo atvažiuoja autobusas. Netoli J.F.Kenedžio aerouosto apgyvendinami “Ramada Plazza” viešbutyje, skirtame tranzitiniams keleiviams. Esame pavargę ir su kambario kolega Ričardu, net nekreipiame dėmesio, kad abiem teks miegoti dvigulėje lovoje. Krentame, lyg jaunavedžiai į minkštus patalus, visiškai  pamiršę kodėl mes čia atvažiavome ir užmiegame neramiu bet saldžiu miegu.

Miegojau kaip zuikis, ir buvau prabudęs keletą kartų bijodamas pramiegoti rytą. Keliuosi septintą valandą ir einu į dušo kambarį. Darau ritualinį apsiskutimą, nusiskutu visiškai plikai galvą ir tai užtrunka gana ilgokai. Žiūrėdamas į veidrodį prisimenu skaitęs, kad M.Šalčius buvo nusiskutęs irgi plikai, svarstau kodėl tai padariau? Pirma, manęs čia niekas nepažįsta, antra, tai padaryti norėjau seniai, o trečia – tai staigmena sau ir draugams, kaip šis netikėtas pasilikimas Niujorke. Juo esu be galo patenkintas ir net neriuosi iš kailio, norėdamas kuo greičiau ištrūkti į miestą, kol šios galimybės kas nors nesutrukdė. Atsikelia Ričardas, dar pats nesuvokdamas kurioje pasaulio šalyje esame automatiškai įjungia televizorių. Ryto žinių laidoje pranešama, kad Floridoje praūžė viesulas. Per viešbučio langą matome tamsius debesis, besitraukiančius nuo Niujorko. Štai kam mes turime būti dėkingi už lėktuvo stabdymą ir viešnagę Amerikoje. 8.30 val. po pusryčių viešbutyje, pasidaliname į dvi grupes po keturis, užsisakome taksi ir švilpiame tiesiai į Manheteną. Egidijus Niujorke ne naujokas, jis žino kokiu būdu ir kur reikia nusigauti, kad per keturias valandas apžiūrėtumėm vieną didžiausių pasaulio miestų. Juokingai skamba – per pusdienį susipažinti su aštuonis milijonus turinčiu didmiesčiu, tačiau šiais postmodernizmo ir hiperintesyvių komunikacijų laikais, tai visai normalus reiškinys, netgi turintis gero tono atspalvį. Po 20 minučių išlipame Penktojoje aveniu, o man ausyse skamba to paties pavadinimo Kees Vlako kūrinys. Niekada nesiveržiau ir netroškau į “štatus”, teigdamas pirmenybę Pietų Amerikai arba Kanadai ir mane labiau domino nepaliesta  laukinė gamta ar istorijos paminklai. JAV visada asocijavosi su rafinuotu kiču, hedonistiniais žmonių santykiais ir kosmopolitinėmis pažiūromis. “Pasaulio sąvartynas” – kažkuris iš pažįstamų taip atsiliepė apie viešnagę šioje šalyje ir tai man paliko slogų įspūdį. Štai su tokia nuostata aš žingsniuoju Niujorko gatvėmis ir mano išankstinė nuomonė, netgi man nepastebint, ima keistis. Užsukame į Antrąją aveniu prie Jono Meko modernaus kino antologijos archyvo. Skambiname į duris, tačiau šiandien šeštadienis, išeiginė diena, o iš anksto nebuvome susitarę, netgi neturine jo telefono. Su įdomiuoju tautiečiu netenka susitikti, tačiau mums prieš akis laukė Brodvėjus. Tai judriausia ir labiausiai turistų lankoma vieta Niujorke, tai lyg mūsiškis Gedimino prospektas tik šimtą kartų didesnis, nes jame tilptų beveik trys Lietuvos. Užvertęs galvą dairausi į praėjusio šimtmečio pradžioje statytus ir įmantriai dekoruotus dangoraižius ir netikiu, kad esu Niujorke, nes čia iš tiesų gražu. Tai retai pasitaikanti būsena, panaši lyg sapne, kai tu prabundi ir netikėtai atsirandi kitame pasaulio krašte. Šiuo metu turėjome būti Limoje, Peru, o dabar vaikštau po vieną iš gražiausių Šiaurės Amerikos miestų. Džiugi nuotaika trumpam dingsta priėjus Manhetene aikštę kur anksčiau puikavosi garsieji prekybos rūmai, dangoraižiai dvyniai. Čia jaučiama rugsėjo 11 dienos tragedijos atmosfera. Teritorija aptverta vielos tinklo tvora ant kurios kabo žuvusių žmonių sąrašai. Randame ir vienintelės Lietuvos pilietės, be to, mūsų operatoriaus Fiodoro Čeredniko kurso draugės, Jelenos Melničenko pavardę. Jie 1990 metais kartu mokėsi Vilniaus universitete matematikos fakultete. Priešais stovintis “Hilton” viešbutis užtamsintais langais tarsi nenoriai žvelgia į tuščias duobes kuriose jau statomi nauji pamatai. Kitas kaimynystėje dangoraižis, nors prabėgo jau trejetą metų, uždengtas žaliu tinklu,  restauruojamas ir pro plyšius dar matosi tamsūs aprūkę jo šonai. Žmonių būriai tylomis apžiūrinėja vietą, kiekvienas savaip bandydamas įsivaizduoti tragedijos mąstą. Pasiekiame krantinę nuo kurios atsiveria perspektyva su Amerikos simboliu – Laisves statula. Norint apžiūrėti šį 1886 metais paryžiečių dovanotą paminklą amerikiečiams, reikėtų plaukti laivu į salą, prieš tai gal būt valandą atstovėjus eilėje. Kadangi tam reikalui laiko neturime, ramiai atsisėdę ant suolelio atsidarome po alaus skardinę ir netraukdami jų iš popierinio maišelio godžiai malšiname troškulį. Keista, tačiau čia ne Europa, alaus gatvės kavinėje neatsigersi, reikia susirasti užeigą, o parduotuvėje pirktą alų viešoje vietoje galima gerti tik iš maišelių, kitaip gresia 60 dolerių bauda, tai perspėjo pati pardavėja. Skvere, bestovinčiai eilėje miniai, juodaodžiai rodo akrobatinius triukus, nepamiršdami susirinkti uždirbto honoraro. Aš užsižioplinu ir čia palieku naują rėmėjų kepuraitę – nenustebkite susitikę Niujorke afroamerikietį nešiojantį Lietuvos televizijos ženklą. Praeiname Voltsritą ir aš imu suvokti, kad mano nusistatymas prieš Ameriką buvo klaidingas, Niujorkas mane sužavi. Šalia Vašingtono paminklo nusifotografuojame. Bažnytėlė įsispraudusi tarp dangoraižių atrodo kukliai, jos varpų gausmas aidi, atsimušdamas tarp mūrų, ir sklisdamas tolyn link Atlanto. Prieplaukoje išdidžiai prisišvartavę stovi du dideli, matę ne vieną štormą, burlaiviai. Žingsniuojame mediniu grindiniu, stebėdami laivus ir juos nuolat išlydintį, tolumoje kabantį Bruklino tiltą. Ričardas Sartatavičius pasakoja kaip jie su jachta “Laisve” 1989 metais, perplaukę Atlantą čia prisišvartavo. Teko plaukti visą mėnesį ir penkių žmonių įgula vadovaujama kapitono …. buvo patekusi į dvi audras. Kai vėliau Ričardo paklausiau, kur lengviau buvo: plaukti jachta ar kopti į kalnus, atsakymas buvo nevienareikšmiškai  paskutinysis. Tačiau jūros ir kalnų ligos turi panašias pasekmes. Niujorke juos pasitiko vietos lietuviai, žurnalistai bei atskridę draugai. Tai buvo nuostabios akimirkos, – pasakojo kolega, o mūsų žygis buvo lyginamas su Dariaus ir Girėno skrydžiu. Grįžus Ričardas sukūrė videofilmą “ Trispalvė Atlante” už kurį gavo pirmąją Mato Šalčiaus premiją. Šios intencijos dėka Ričardas buvo pakviestas dalyvauti “Bolivija – Peru ’05 M.Šalčiui atminti” ekspedicijoje.

Baigę pažintį su miestu užsukame į uosto kavinę ir keliame bokalus už tolimesnę ekspedicijos sėkmę. Alaus skonis gana prastas, taigi dienoraštyje be jokių užuolankų parašau – tikras “myžalas” ir visi imame galvoti apie mūsų lietuvišką “Švyturio” alų. Važiuodami su taksi Bruklino tiltu, atsisveikiname su Niujorku ir mojuojame kitoje mašinoje važiuojančiam operatoriui Fediai, kuris visą laiką mums bevaikštant filmavo. Apie Ameriką filosofiškai sakoma: ”Galima jos nemėgti, bet suprasti šios šalies fenomeną yra daugybės žmonių svajonė”.  Praleidus čia tik dieną, tai pajusti tiesiog neįmanoma, o matyti vaizdai atmintyje išlieka, lyg gražūs paveikslėliai.

Aerouoste įvyksta nesusipratimas, pusė grupės nežino ar išskris, nes elektroniniai  bilietai kažkur įstrigo, o be to nepriima į lėktuvą Elegijaus parasparnio motorą. Argumentacija aiški – smirda benzinu, skrendant gali užsidegti. Aerouosto tarnyboms visiškai nerūpi, kad motoras į JAV buvo atskraidintas net dviem lėktuvais.  Tokiais atvejais, kai per trumpą laiką,  neprarandant savitvardos ir nesikarščiuojant reikia priimti teisingus sprendimus, geriausia kuo nors užsiimti, dirbti kažkokį darbą, imu rašyti dienoraštį. Marius, kaip ekspedicijos vadovo dešinioji ranka, išlieka ramus ir vadovauja bilietų paieškai, tačiau motorą, vardan visų skrydžio, tenka paaukoti. Apsauga nuodugniai visus patikrina, liepia nusimauti batus, pasidomi net mano kelionių amuletu – lokio nagu, o taip pat, bevartydami įpakuotą M.Šalčiaus bareljefą klausia ar turiu prietaisą jam pritvirtinti. Pagaliau sėdime “Boing – 300” gerokai “padrožtame” lėktuve, pasiruošę skrydžiui į Floridą, Majamį, nes tiesioginio reiso į Limą nebuvo. Nesiskiriu su užrašų knygele ir raštu samprotauju, dėl ko įvyksta įvairūs kelionės trukdžiai, juk bilietus buvome užsisakę iš anksto. Kadangi skrendame per pasaulio centrus Londoną bei Niujorką, kur yra didžiausi žmonių srautai, todėl visada atsiranda nenumatytų situacijų. Na, kad ir ši paskutinioji: lėktuve prasėdime 1.30 valandos ir niekur nejudame. Aš parašau dienoraštį, užmiegu, prabundu ir manau, jog esame nusileidę Majamyje, pasirodo niekur dar neskridome. Vėliau išaiškėjo, kad J.F. Kenedžio aerouoste du lėktuvai, ant žemės manevruodami, užkliudė vienas kitą sparnais. Įsivyrauja nuotaika, vadinama “dzin”, kai tampi visiškai abejingas ir nesvarbu kaip viskas toliau klostysis, sklandžiai ar su trukdžiais, svarbu, kad iš viso klostytųsi. Nusileidžiame Floridoje 23.05 h vietos laiku, o Vilniuje jau šešta valanda ryto. Terminale sutinkame mūsų grupės narį Vladą Ščiavinską, jam teko ryte iš Niujorko skristi vienam. Įspūdžiai apie Majamį: “Visą dieną miegojau aerouoste, o aplink mane sukiojosi vien storos bobos.”

Nežinau ar būčiau drįsęs vienas važiuoti į nepažįstamą miestą, nors ir laiko buvo apie penkias valandas. Galvoju apie M.Šalčiaus sugebėjimą įvairiose pasaulio kraštuose greitai aklimatizuotis ir nesijausti vienišam toli nuo Tėvynės.

                  PERU – PASAULIO  ENERGETINIS  TRAUKOS  CENTRAS

 

Sakoma, kad kai tik teigiamas Žemės polius buvo pajudintas ir Žemės energija pradėjo tekėti iš Himalajų į Andus, gausybė piligrimų patraukė į Peru, kad aplankytų jos šventas vietas. Mes taip pat lyg piligrimai, keliaujame su konkrečia misija, atiduoti pagarbą Matui Šalčiui.

Lėktuvas skrenda virš nakties apgaubtos Lotynų Amerikos. Klausausi muzikos ir bandau galvoje atsukti įvykių eigą atgalios. Juk viskas galėjo pakrypti kitaip, ir ši kelionė nebūtų įvykusi, mąstau sau. Atrandu ir mistinių elementų. Su žurnalistu Jonu Bulota, mirusiu prieš metus, buvome labai artimi, galbūt dvasiškai, nes mus kartu domino absoliučiai viskas, pradedant nuo atkastų Napoleono karių palaikų ir baigiant karo laikų bunkeriais. Susipažinome su juo Antakalnio požemiuose, vėliau kartu kūrėm TV laidų ciklą “Reportažai iš požemių”. Kadangi turėjau gausybę planų ir idėjų, dažnai Jono Bulotos, buvusio Vilniaus universiteto, žurnalistikos katedros dėstytojo, klausdavau patarimo, kurio darbo imtis pirmiausiai. Ketinau rašyti mokslo darbą ir bandyti gintis daktarinę disertaciją, tačiau mano Mokytojas liepė neskubėti. Turėjome bendrų projektų ir norėjome sukurti publicistinį televizijos laidų ciklą apie tremtinių vaikus “Ledo vaikai”, tačiau įgyvendinti jį nebespėjome. Tądien, per J.Bulotos laidotuves aš sutikau kunigą Antaną Saulaitį atvykusį palydėti velionį į paskutinę kelionę. Kunigas ilgą laiką gyveno Pietų Amerikoj ir lankėsi toje vietoje, kur palaidotas Matas Šalčius. Šis susitikimas buvo tarsi atsakymas į mano klausimą ir ženklas, kad turiu toliau nenuleidžiant rankų dirbti organizuojant ekspediciją. Lyg nujausdamas sėkmingą tolimesnę eigą, kuriai neakivaizdžiai paskatino apvaizda, vėlgi ėmiausi prieš keletą metų pradėto darbo.

Peru sostinė Lima, iš pirmo žvilgsnio aerouoste, visai civilizuotas kraštas. Tvarkingos patalpos, išsami informacija bei maloniai besišypsančios tarnautojos gerai nuteikia. Užstringame valandai, nes trūksta kuprinės ir reikalaujama mokėti muitą už generatorių. Giliau įkvėpiame oro atsidūrę lauke, pagaliau mes Pietų Amerikoje! Nežinau iš kur kišenėje atrandu kriaukšlę juodos lietuviškos duonos. Žiaumodamas ją prisimenu, kad esu išalkęs ir tylomis sau nusišypsau: “Su duona ir, bala dar žino kuo, Jus sveikina senoji inkų žemė”  Per visą formalumų sumaištį visai pamirštu, kad čia turėtų būti karšta, nors šilta, tačiau oro temperatūra tik + 15 C. Čia dabar yra žiema ir oras vėsokas. Nors Limoje beveik niekada nelyja, retai čia kada šviečia saulė, nes pakrantę skalaujanti šaltoji Humbolto srovė keičia klimatą. Nuo jūros atslenkantis rūkas pastoviai apsiaučia Peru sostinę, todėl drėgmė priverčia traukti šiltesnę aprangą. Mūsų jau laukia kelionių operatoriai iškėlę lentelę su užrašu “Matas”. Važiuodami autobusiuku godžiai akimis ryjame aplinkinius vaizdus. Tiesa, jie kitokie negu JAV, kur kas skurdesni, tačiau labiau viliojantys. Palmėmis apsodintu prospektu riedame į trijų žvaigždučių “Embachadores” viešbutį, kur susitinkame mūsų ekspedicijos du naujus narius: Eglę Orlovienę ir Aleksandrą Ivanovą. Neturėdami JAV vizų, jie skrido per Čilę į Santjagą. Pusryčiai vidutiniški, ir panašūs kaip visur, tačiau sultys kitokios, neragautos, tirštos ir aromatingos. Autobusiuke jau laukė simpatinga mergina, gidė Karla Marija Lopes. Jauniausias mūsų ekspedicijos narys, 27 metų Norbertas – “etatinis” ekspedicijos Don Žuanas, lyg katinas, pajutęs valerijono kvapą, ima murkti: “Kokia graži mažulė, galėtų visą kelią mus lydėti.” Vėliau, kai jai padovanojome marškinėlius ir kepuraitę su ekspedicijos emblema, ji tikrai gerai prie mūsų derinosi. Vykstame į ekskursiją žvalūs, žinodami, kad Limoje viešėsime tik vieną dieną ir norėdami kuo daugiau pamatyti.

Pirmoji vieta kur atvažiuojame, tai užmiestyje vykstanti žirgų fiesta, kuri vadinosi „XXIII concurso de amancaes del caballo peruano de paso“. Tai šokančių žirgų jau 23 varžybos, kurių metu šeimininkai ne raiti, tačiau bėgdami greta žirgo, demonstruoja jų grakštumą, mokėjimą pagal muziką žongliruoti priekinėmis kojomis. Ši tradicija atsirado kolonijiniais laikais, kai medvilnės plantacijose žirgai buvo pratinami grakščiai žingsniuoti, nekliudant medvilnės sodinukų. Žirgai neturi šuoliuoti, kaip sportininkas – ėjikas, negali bėgti, o tik žingsniuoti. Stadione vyksta grupės žirgų pasirodymas, centre žiūri, o šalia stadiono jodinėja raiteliai su baltomis sombrero skrybėlėmis. Pasijuntu trasi meksikiečių muilo serialų personažas ir prisimenu Luko iš grupės „Kastaneda“ dainą „Mama nupirk man sombrero, aš noriu būti kaip caballero“. Aplink dvelkia arkliais, tačiau šis kvapas nesukelia pasišlykštėjimo, tik labiau sustiprina įspūdį. Vos išlipus iš autobuso, prie mūsų pribėga keli kelneriai, siūlydami prisėsti prie jų lauko kavinės stalo, iš kur puikiai matosi vykstantis reginys. Perdėtas dėmesys trikdo, kai du padavėjai besiginčydami dėl mūsų vos nesusikimba, įrodinėjant vienas kitam, kad tai jo klientai. Žiūrovų nėra daug, galbūt dalyvių netgi daugiau, tačiau jaučiama, jog šios varžytinės reikalingos ne publikai, o patiems dalyviams.

Stebintys varžybas žiūrovai įdėmiai seka kiekvieno dalyvio pasirodymą ir juntamas visuotinis jaudulys, panašus kurį patyriau žiūrint Ispanijoje koridą. Tiesa, čia emocijų ir dramatizmo kur kas mažiau. Prekystaliai nukrauti skrybėlėmis, odinėmis, medžiaginėmis ir pintomis, kurių kaina siekia nuo 50 iki 100 naujųjų solių. Policininkai sveikinasi su Vladu, o šis nesupratęs kodėl jam toks dėmesys, nustemba. Pareigūnai šypsodamiesi rodo į savo ir Ščiavinsko batus, jie vienodi. Kaip tos pačios apavo „kastos“ žmogus, Vladas prašo policininkų nusifotografuoti ir šie mielai prieš foto objektyvą pozuoja. Sėdame į autobusiuką ir tęsiame ekskursiją.

Peru pavadinimas kilęs iš žodžio “pirua”, indėnų kečua kalba reiškiantis didelę kukurūzo burbuolę. Peru sostinė Lima, vadinama karalių miestu, nes čia, greta vandenyno buvo įsikūręs Pačakamak senasis inkų miestas su šventyklomis bei gynybine sistema. Jį nukariavo Ernandas Pisaro ir įkūrė Limą. Archeologinio draustinio apsaugos darbuotojų kepurės bei uniformos ženklai priminė fašistinę atributiką, o ilgavamzdis šautuvas ant peties truputį gąsdino, todėl gidė, matydama mūsų nerimą paaiškino, kad tai turistų apsauga. Pakilus apie 300 metrų ant molio piramidžių viršaus, atsivėrė dulksnose paskendęs vandenynas, bei jo bangų skalaujamos uolinės salelės. Apačioje matėsi dirbami laukai, kurie žiemos laikotarpiu buvo apleisti. Ši dirbtinė kalva anksčiau buvusi aukštesnė, tačiau užkariautojai, vėjas ir saulė viršutinę dalį nuardė. Lietaus šioje pakrantėje būna labai retai, paskutinį kartą lijo 1998 metais, todėl molio plytų statiniai ilgaamžiai. Viena vieta vadinosi Velnio kambariu, nes manoma, kad ten buvo daug pralieta aukojamo kraujo. Dėl buvusio baisaus tvaiko ši vieta buvo pavadinta Velnio vardu. Ant griuvėsių tupintys paukščiai maitėdos rodos ir laukė, kol kris nuvargęs turistas, savo grobio. Sutiktas visiškai be kailio šuo atrodė pasibaisėtinai, tačiau kinologijoje išmanantys kolegos paaiškino, kad tai tokia, Lietuvoje labai brangi, veislė. Kažkuris draugų, biznio ryklys jau kūrė planus, kaip tokį “mielą” šunytį parsigabenti į Lietuvą. Žvilgsniai nukrypo į žemyno pusę, kur už žalsvos oazės, kalvos papėdėje driekėsi, lyg skruzdėlynas, vargingųjų lūšnynai. Ten gyvena be elektros energijos, vandens ir kanalizacijos per milijoną žmonių, o visame mieste virš 8 mln. gyventojų. Paskutinis objektas griuvėsių mieste, tai valdovo Inkos Mamacuna – moterų saugykla arba buvęs haremas. Bet kurią skaistybės saugotoją vaidilutę, turėjo teisę išsirinkti Inka, taigi jis vargo nematė ir turėjo daug palikuonių. Norbertas tylėdamas klausėsi pasakojimo, tačiau vaizduotėje ji jau supo būrys patrauklių, kaip Karla Marija, inkų merginų. Mūsų gidės kvietimas važiuoti pietauti išblaškė Norberto vizijas ir gerokai  mus nudžiugino.

Lima – kontrastų didmiestis, pravažiuojame turtingųjų rajoną. Jų namai aptverti aukštomis tvoromis, viršuje apsaugoti aukštos įtampos vielomis. Kai kurių sienų viršų saugo video kameros arba pritvirtintos butelių stiklo šukės. Daugelio namų stogai plokšti, o virš jų kyšo gelžbetonio armatūros. Taip paliekama specialiai tam, jog padaugėjus šeimai ir prireikus papildomo gyvenamo ploto, galima būtų statyti viršutinį aukštą. Pietaujame prekybos ir kavinių centre prabangiame rajone, su panorama į vandenyną. Tolumoje kalnas su Laiminančio Kristaus statula ir baltu kryžiumi, būdinga Lotynų Amerikos tradicija. Restorane pamatęs gausybę egzotiškų valgių prisimenu kunigą V.Palubinską, kuris rekomendavo paragauti atskirus patiekalus ir gyrė perujietišką virtuvę. Aš prioritetą skiriu jūros gėrybėms, nes namuose juk valgome daugiausiai šaldytus ir praradusius skonį produktus. Suvokiu labai apmaudu dalyką, kad visko, nors ir po truputį, nesugebėsiu paragauti. Žvaliai jėgas atstato kokteilis iš vynuogių degtinės piskos, kiaušinio baltymo ir žaliosios Limes citrinos sulčių. Tai kartu ir tonizuojantis gėrimas, kuris duodamas nemokamai prie pietų. Norint gerti alaus tenka mokėti papildomai, taigi mes su malonumu pakartojame operatyvinį kokteilį. Labai skani žuvis su krevetėmis, kurias mūsų akivaizdoje iškepė su padažu virėjas. Ragauju kepto paršiuko, kurio skonis susimaišė su žuvimi – gavosi “jūros paršelis”. Šalti, karšti patiekalai, vėliau desertas ir gausybė vaisių, net baisu persivalgyti, nes pilvas juk ne guminis. Esu virš jo, po marškinėliais, pasikabinęs piniginę su dokumentais ir valiuta, todėl atrodau dabar lyg nėščias.

Po pietų mūsų laukia centrinė Limos dalis – senamiestis, jis 1991 m. įtrauktas į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Tačiau tai ne Madridas ar Lisabona ir jaučiamas kolonijinis santūrumas. Ispaniškasis senamiestis žavus, ypač jo žmonės, geranoriški , laukiantys šventės, stebintys besipuošiantį miestą, artėjančiai nepriklausomybės dienai. Švarkų atlapuose prisegtos juostelės, ženkliukai su Peru vėliavos, raudona – balta – raudona, spalvomis. Mūsų kepuraitės pasipuošusios lietuviška trispalve, labai panašia į Bolivijos vėliava, skiriasi tik spalvų išdėstymas, todėl pamatęs policininkas šypsodamasis sako: “O Bolivija!” Ne, ne sakau, Lithuania… Centrinėje aikštėje priešais barokinę katedrą, ant laiptų sėdi daugybė žmonių, o gretimoje gatvėje stovi policijos šarvuotis, su vandens patranka viršuje, skirtoje kovai prieš riaušininkus. Moterys indėnės pasipuošusio tradicinėmis, įvairiausių formų skrybėlaitėmis, o vyrai apsirengę europietiškai, tačiau skurdokai. Iš debesų išnyra saulė, tai toks pat retas reiškinys kaip ir lietus. Aplankome seną XVI – XVII a. pranciškonų vienuolyną. Jis aptriušęs ir auksu neblizga tačiau natūraliai jaukus. Vidinis kiemas uždaras, o jo sienos puoštos žydromis keramikinėmis “azulježo” plytelėmis. Tai kartu su ispanais atkeliavusi maurų kultūros dalis. Čia susipynusios net kelios kultūros: indėnų, arabiškoji ir ispanų. Po vienuolynu, katakombose, iš vienuolių kaulų – blauzdikaulių ir kaukolių sudėlioti simetriški piešiniai. Tai lyg savotiška figūratyvinė meno rūšis – dekoratyvinė kaulų ornamentika. Keista, kad požemiai ne skliautuoti, kas būdinga to meto architektūrai, lubos nors yra mūrytos, tačiau lygios.

Prisisotinę matytų vaizdų važiuojame vakarieniauti į bene prašmatniausią Limos restoraną “La Rosa Nautica”, kuris įsikūręs pakrantėje ant bangolaužio molo ir polių, lyg Palangos tiltas yra užsisukęs į vandenyną. Paskutinioji, dviejų aukštų rotondinė dalis, puošta ažūriniais medžio pjaustiniais ir sudaro XIX a. pajūrio vilų atmosferą, kai ispanų kabaljerai, asistuodami damoms, čia  pasakodavo apie konkistadorų žygius. Lenčas įspūdingas, ypač kai tau po kojomis apačioje plaka vandenyno bangos. Jos apšviestos ir vėjo pakelti purslai, lyg tūkstančiai baltų perlų pažyra į tamsą. Atnešami šalti patiekalai – užkeptos geldutės bei ryžių, jūros gėrybių ir vištienos troškinys – poala. Vėliau pasirinktinai karšta žuvis arba vištiena. Gurkšnojame vyną ir piskos – Lime citrinos kokteilį. Šis suveikia ne tonizuojančiai, o atvirkščiai, migdančiai. Po intensyvios pažinties su Lima, pasijaučiame pavargę, tuo labiau, kad mus veikia kita laiko bei klimato zona. Matyti vaizdai ima lietis su matomais pro rotondos langus, tarsi akvarelė, ir pasijaučiu lyg siūbuojančiame laive, plaukiančiame į sapno šalį. Aš “lūžtu”, o galvoje viena mintis greičiau į viešbutį ir į lovą. Pirma diena Pietų Amerikoje praėjo.

Mūsų ekspedicija pasidalina į dvi grupes, viena lėktuvu skris į Arekipą  ir leisis į žygį kalnuose ieškodami Amazonės aukštupio. Antra, didžioji grupė, važiuos į Naską, plauks į salas ir susitiksime Arekipos mieste. Priklausau pirmajai, šturmo grupei ir ryte 3.30 h snausdami vykstame į aerouostą. Pro miegus sunkiai įsivaizduojame lipimą į kalnus ir norime greičiau atsirasti lėktuve, kuriame galėsime užmigti. Tačiau aerouoste mūsų penketukas išskirstomas į paralelius reisus ir miegas dingsta savaime. Skrendu su Andriumi ir su juo susipažįstu artimiau.

     KOKOS LAPŲ EFEKTAS IR GILIAUSIAS PASAULYJE KOLKOS    KANJONAS

 

       Andrius ir jo žmona Eglė, prisijungusia Limoje, seni vandenininkai, jie nemažai keliavę ir šioje ekspedicijoje tikisi naujų atradimų. Eglė studijuoja fotografiją, turi gerą fotoaparatą ir grįžusi mano surengti asmeninę foto parodą.

763 kilometrus iš Limos į Arekipą, nuskrendame per gerą valandą. Vienu metu patenkame į oro duobes ir per iliuminatorių pamatome maskatuojantį lėktuvo sparną. Tokiais momentais žmogus visada turi gerą šansą pamąstyti apie egzistenciją ir savo bejėgiškumą prieš likimą. Laimei tai trunka ne ilgai, ir pasiekus ratais žemę, ne vienas pamaldus perujietis mintyse persižegnoja ir padėkoja apvaizdai už sėkmingą skrydį.

Oras saulėtas ir jau išlipus iš lėktuvo matome aplinkinių vulkanų snieguotas viršūnes. Prie išėjimo mūsų jau laukia žmogus su užrašu “Matas”, o prie autobusiuko susitinkame su likusiu trejetu. Važiuojame į “Crismar” viešbutį, esantį centre, tačiau čia ilgai neužsibūname. Susibėgę į vieną kambarį aptariame, kokiais darbais galėtumėm šiandieną užsiimti. Gintautas pasiūlo Arekipą apžiūrėti vėliau, tam turėsime grįžus iš kalnų laiko, o šiandieną išvažiuoti anksčiau ir papildomai mums aplankyti Kolkos kanjoną. Tai mūsų grupės tvarkaraštyje nebuvo numatyta. Visi šiam sumanymui pritariame. Gintas skambina mūsų ekspediciją aptarnaujančiai firmai ir klausia ar negalėtumėm užsisakyti sraigtasparnio, kuris nuskraidintų prie šio kanjono. Deja, dėl aukščio tai yra neįmanoma, todėl mums pasiūlo po valandėlės atsiųsti autobusiuką ir jo dėka, rytoj ryte galėsime grožėtis kondorų skrydžiais. Šis variantas mus tenkina, todėl išeiname į  centrą atsigerti alaus.

Viskas klostosi labai greitai, tačiau Arekipa man palieka didesnį įspūdį negu Lima, gal būt dėl aplinkinių kalnų ir vaiskaus oro. Alaus “Arekipietė” butelis didesnis negu įprasta 600 mlgr, todėl šaltą jo turinį tenka gurkšnoti paskubomis. Pro šalį praeina indėnė, siūlydama pirkti suvenyrų – jai baltasis žmogus, tai turtingas amerikietis. Nors už viešbutį sumokėta, paliekame jį susikrovę kuprines ant pritaikyto mikroautobusiuko stogo. Degalinėje pasipildome kuro bei vandens atsargas, tai visoje kelionėje bene svarbiausi dalykai. Išvažiuojame iš miesto ir kildami serpantinais į viršų stebime kalnų pramonės įmones, šalia kurių stūkso krūvos perdirbtos uolienos bei nebenaudojamos įrangos.

Kol Fiodoras filmuoja aplinkinius vaizdus, išsitraukę monoklį dairomės į tolius. Kai kur pakelėse, pastatyti avarijų aukoms kryželiai, perspėja apie galimus pavojus posūkiuose. Nuotaika puiki, nes viskas vyksta sklandžiai, aplankysime netgi giliausią pasaulyje Kolkos kanjoną.

     Važiuojame kalnų keliais, vėliau 120 km per Laguna de Pampa Blanca dykumą, esančią 4135m aukštyje. Čia yra nacionalinis parkas ir ženklai įspėja apie ribotiną 55 km/h greitį, nes dažnai skersai kelio prabėga vikunijų pulkai (ispaniškai vicuna). Tai eiklūs, stirnos dydžio, lamų šeimos gyvūnai. Poilsiui sustojame Chasquipampa kaimelyje, šalia kelio užeigos. Tai paprasčiausia iš lentų sukalta pašiūrė, tačiau joje galima nusipirkti užkasti bei atsigerti. Klausiame ar turi šeimininkė kokos arbatos?

“Si” – taip, atsako pastaroji, ir netgi kokos lapų čia galima įsigyti. Pradžioje manėme, kad tai kažkoks uždraustas vaisius, tačiau vėliau įsitikinime, jog tai tas pats, kas Vilniaus Kalvarijų turgavietėje nusipirkti stiklinę saulėgrąžų. Bandome kramtyti šių lapų ir stebime jų pasekmes. Kokos lapai yra  džiovinti, juos reikia įsidėti į burną, už žando, ir neskubant laukti kol seilės juos suvilgys. Kadangi vadas Gintautas šito visai nežinojo, lapus pradėjo kramtyti lyg mėsos kepsnį, laukdamas skonio arba soties efekto, todėl iš jo lūpų nuskambėjo tiesmuka frazė:

“Didesnio šieno gyvenime nesu kramtęs”. Iš tiesų, tai visa ceremonija, kaip arbatos gėrime ar taikos pypkės rūkyme.  Kramtant kokos lapus reikia kantrybės, ir pagarbos jiems, norint sulaukti jų veikimą. Pirmą kartą, kai gėriau mate arbatą, panašiai galvojau ir aš, o kokos lapų ir šio gėrimo skonis yra kažkuo panašus. Kai kokos lapai sudrėksta, jų nedidelę dalį lėtai, krūminiais dantimis, lyg girnomis, susmulkini ir nuryji. Efektas lyg būtum išgėręs tris kavos puodelius, tačiau širdies ritmas normalus. Visą tai daroma, lėtai, neskubant, bandant mėgautis ne skoniu, jis ne iš maloniųjų, tačiau pačiu veiksmu. Nuotaikos kreivė pašoka 100 % į viršų ir aplinkiniai kalnai, mėlyno dangaus fone, pasidaro itin spalvingi. Dingsta, netgi prasidėjusi kalnų liga. Su Norbertu imame kikenti, o draugai, nepajutę jokio poveikio, ima iš mūsų šaipytis. Pastebėjau, kad rūkaliams kokos lapai, ne motais.

Kokos lapuose yra alkaloido kokaino iš kurio gaminamas kokaino hidrochloridas, tačiau kokos lapai nėra kokainas. Andų ir Amazonės indėnai juos naudojo alkiui numalšinti, kaip vaistą ir kaip mineralinių medžiagų šaltinį. Neveltui sakoma: “Coca no es droga, es comida”. Koka ne narkotikas, o maistas. Kad lapai būtų veiksmingesni į juos įvyniojama kreidos gabalėlis. Ji padeda geriau įsisavinti alkaloidą kokainą. Kai kurie indėnai pasigamina kreidą degindami pakrantėje surinktas jūrų moliuskų kriaukleles.

Po kurio laiko maniau, kad man jų pakils skrandžio rūgštingumas ir pradės graužti rėmenį, tačiau anaiptol, virškinimas buvo kuo puikiausias. Prieš išvažiuojant, dar Lietuvoje, kunigas Vyt. Palubinskas man patarė būnant aukštikalnėse vartoti kokos lapus. Pamenu, dar paklausiau, ar tai ne narkotikai? Nusišypsojo padre, ir paaiškino, kad greičiausiai tektų visą toną lapų sukramtyti, norint išgauti 1 mlgr. kokaino. Kokos lapuose yra daug mineralų ir indėnai iš tiesų juos vartoja kaip maistą.

Kokos lapai naudojami daugelyje gaminių – konditerijoje, tabako pramonėje, dantų pastoms bei gėrimams.

Privažiuojame 4880 m aukščio perėją. Temstant ji atrodo vaiduokliškai dėl daugybės iš akmenų sukrautų mažų piramidžių, vadinamų turais. Ispaniškas jų pavadinimas yra into, o statomi jie todėl, kad kalnų dvasios keliautojams būtų palankios ir išsipildytų jų norai. Ant aukšto ir plokščio stačiakampio akmens, uždėta kepurė, sutemose atrodė lyg skrybėlė, o pati figūra priminė legendinį Zoro, kuris ne vieną amžių gainiojasi turtuolius, keršydamas už vargšų skriaudas. Išlipu tik su šortais, o lauke jau nulinė temperatūra. Pamatau greta, per akmenis nušuoliuojantį nedidelį gyvūnėlį šokliuką – biskača (isp.vizcacha), kurio uodega buvo pusiau zuikio, pusiau voverės. Leidžiamės serpantinais žemyn, todėl ima truputį pykinti. Šivay miestelį, esantį 3630 m aukštyje, pasiekiame jau tamsoje, nes Andų kalnuose greitai, apie 18 valandą sutemsta. Mano draugai eina pasidairyti po miestuką, tačiau mane purto šaltis, todėl lendu po penkiomis antklodėmis, užsimaukšlinu nusipirktą indėnišką kepurę ir skaudančia galva krentu miegoti. Grįžus kambariokams tai sukelia nemažai juoko ir jie bando nufotografuoti, tačiau mane pykina ir aš visiškai į tai nereaguoju.

Maniau, kad atsikėlęs negalėsiu pajudinti galvos, tačiau per naktį aklimatizavausi ir savijauta palyginti gera. Po pusryčių žvalus apžvelgiu Šivay miestelį. Tradiciškai keturkampė centrinė aikštė, o aplink ją lygiagrečiai nusidriekusios siauros gatvelės. Kalnų fone dviaukščiai nameliūkščiai atrodo visai mažučiai, kuriuose gyvena beveik vien indėnai. Išvažiuojame į Cruz del Condor vietovę, pasigrožėti kondorais ir giliausiu pasaulyje Kolkos kanjonu. Kratomės tris valandas kalnų keliu, kuris nėra asfaltuotas ir vingiuoja kanjono kraštu. Abiejose pusėse terasiniai žemdirbių laukai. Pralenkiame kartais indėnus, vedančius asilus ir dažnai rankose belaikančius radijo imtuvus. Kartais kelias pralenda pro uolose iškaltą nedidelį tunelį, kuriame nėra jokio apšvietimo ir nuo pakilusių dulkių nesimato kur važiuoti. Pakelėse kai kur sėdi audžiančios indėnės – jų spalvingi audiniai vilioja turistus išsitraukti pinigines.

Pagaliau atvykstame į kondorų stebyklą. Kolkos kanjono gylis 3400 metrų, o ilgis virš 100 kilometrų, tai giliausias pasaulyje kanjonas. Čia nemažai turistų, tačiau stebina vienas jaunuolis, sėdintis ant apsauginės tvorelės ir maskatuojantis kojomis. Mūvi jis šortais ir akivaizdžiai matosi vienos kojos protezas. Tai iššūkis gyvenimui, gal būt kalnams? Greičiausiai noras nepalūžti, įrodyti sau ir kitiems, kad vidinė valia bei ryžtas padaro neįmanomus dalykus. Staiga virš galvų, tarsi planeris prasklendžia kondoras. Jo išskleistų sparnų plotis apie tris metrus. Ryte, kai saulė įkaitina Kolkos slėnį, į viršų ima kilti šiltosios oro srovės. Ant jų, lyg banglentininkai, sklando didžiausi skraidantys paukščiai – kondorai. Tai indėnų mitais ir legendomis apipinti paukščiai. Jie simbolizuoja laisvę ir nepriklausomybę.

Viena inkų pranašystė skelbia, kad atvykus baltiesiems į Ameriką prasidės dvasinės tamsos era. Pasaulis puls į materializmą, ir harmonija Žemėje bus sutrikdyta. Bet po 500 metų tamsos, kai kondoras iš pietų pasitiks erelį iš šiaurės, bus pirmasis Šviesos ženklas, kad išaušo Aukso Eros rytas. Mes gyvename šios pranašystės išsipildymo laikais.

Nusidriekę skardžiai į apačią apaugę kaktusais bei kitokia dygliuota augmenija. Einant pro šalį netyčiomis galima rimtai susižeisti. Melsvas rūkelis, atslenkantis nuo priešingoje pusėje esančių ledynų, greta kurių suka lizdus kondorai, reginį paverčia nerealiu, tarsi iš nuotraukos, ir tuomet kartais susipainioji savyje – gal būt tai tik vizija? Yra maršrutas, kuriuo galima nusileisti į kanjono apačią, o po to vėl pakilti į viršų, tačiau tai užimtų visą dieną, o mes skubame grįžti į Šivay miestelį, nes po pietų lauks visureigis, kurio keliausime į Amazonės aukštupį.

Grįžtant sustojame prie indėnių, nusipirkti suvenyrų. Bandydamas Andų fleitų skambesį, tiek įsismaginu, kad pamirštu fotoaparatą. Apačioje, slėnyje tyvuliuojantys ežerai yra tikslios Peru ir Titikakos ežero kontūrų, tik sumažintos kopijos.

Užsukame į Maca gyvenvietę, kurios įdomi sena bažnyčia. Prieš 14 metų įsiveržus kaimyniniam ugnikalniui ji buvo apgadinta, o dabar baigiama restauruoti. Viduje keisti šoniniai altoriai, kuriuose įtaisyti veidrodžiai.

                                                      AMAZONĖS AUKŠTUPYS

Po pietų, sėdame į “Mitsubichi” visureigį ir aštuoniese, kartu su palydovu ir manta ant stogo, išvažiuojame į kalnus ieškoti Amazonės aukštupio. Ilgai bildame kalnų keliukais ir sustojame tik Ranran apleistame XVIII a. indėnų kaimelyje. Greta archaiška ir kukli bažnytėlė su kapinaitėmis. Mažose koplyčiose matosi tvarkingai sudėlioti žmonių kaulai. Šis apleistas kaimelis – tai ispanų kolonijinės kolektyvizacijos darinys. Iš kalnų indėnai buvo suvaromi į kaimus, kad juos būtų lengviau valdyti, tačiau ispanų galybei išblėsus, jo gyventojai išsilakstė atgalios.

Visureigis nenoriai kilo aukštyn, o mūsų organizmai vis stipriau ėmė jausti kalnų ligos požymius. Apie 17 valandą, prieš pat temstant, pasiekiame 5001 m aukštį. Tai Andų kalnams būdinga plynaukštė, kuri daugiau panaši į dykumą, negu į kalnų landšaftą. Vairuotojas atsisveikina ir skubiai važiuoja atgalios. Mūsų komanda bei palydovas Karlosas, liekame statyti palapines. Pasiekus penkių kilometrų aukštį, be aklimatizacijos pasilikti nakvoti palapinėse yra rizikinga, tačiau dėl ekspedicijos apimties ir laiko stokos, pasirinkimo neturime.

Naktį temperatūra nukrinta iki – 15 C laipsnių. Ima dusinti, pykinti, o galva plyšti, rodos būtume šventę visą savaitę. Bandau iššliaužti iš palapinės, manydamas, kad gryname ore kiek palengvės, tačiau nepajėgiu užsimauti batų. Basomis, atsidūręs lauke ir maukšlindamas ant galvos kepurę pamatau Paukščių taką. Tokio ryškaus žvaigždyno neteko matyti, jaučiuosi lyg visą tai stebėčiau iš kosminio laivo, nes aplinka tikrai priminė mėnulio kraštovaizdį. Galvoje tikra širšalynė ir noras eiti kur akys veda, nes velniškai šalta ir pykina. Girdžiu besivartančius draugus palapinėje, jiems ne ką geriau. Norbertas bando mobiliuoju telefonu prisiskambinti kunigui, tik nežinia kokiam ir dėl ko, nors ryšio čia nėra. Tikrovė susimaišė su haliucinacijomis, nesuvokiu ką darau ir aš, bent penkis kartus bandau praplauti skrandį vandeniu, deja veltui. Galiausiai imu viduriuoti, o galvoje suktis mintis, kad man atėjo galas. Andrius mąsto apie Limoje pasilikusią žmoną Eglę, prisiglaudus šalia jos būtų šilčiau ir lengviau. Drebėdami nuo šalčio ir gaudydami kiekvieną deguonies žiupsnį, praleidžiame bemiegę naktį.

Anksti iš ryto, vos užsirišę batus, dūstame, tarsi būtume bėgę 500 metrų distanciją. Apie pusryčius, išskyrus kokos lapų arbatą, nieką daugiau negalvojame, nes dar pykina ir nežinome, kaip reiks kopti į viršų. Tylenis operatorius Fiodoras, vis dėlto sugeba nufilmuoti interviu, kuriame Gintas, griežtu politiko veidu, prieš kamerą pasakoja apie dramatišką nakties atomazgą. Tokiais atvejais iš tiesų pasitaiko, kad vienam iš šimto sustoja ir “motoras”, aš dienoraštyje neperdėdamas įrašau “kraupi naktis”.

Judame lėtai, kildami virš plokščiakalnio. Kojos tarsi švininės, o žingsniai lyg astronautų žengiančių  Marso paviršiumi. Aplinkiniai vaizdai gražūs, tačiau jie mums dabar nerūpi. Rūkaliams į galvą ateina mintis atsikratyti šio žalingo įpročio, tačiau ir nerūkantiems sekasi ne lengviau. Palydovas moko, kad turime kvėpuoti neskubėdami, gyliai ir ritmingai. 5000 m aukštyje reikia nepervertinti savo galimybių ir išmokti teisingos žingsnio ir kvėpavimo proporcijos.

“Kalnuose judėk lėtai, jeigu reikia šliaužte” – sakė J.Brodskis. Juokingai velkamės vienas kitam iš paskos, nors įkalnė visai nestati, ir tai atrodo tęsiasi ištisą amžinybę. Pralinksmina prisiminta citata iš dzūkiško anekdoto:  “Cykiai, cykiai, dugnu, dugnu…ir pasieksi krantų.”

Švietė saulė, tačiau šaltas vėjas neleido nei lašeliui prakaito nukristi ant Andų uolų. Bemiegė naktis, priverstinė dieta bei kalnų liga galutinai visus išsekino. Po kelių valandų kopimo tolumoje pamatome statų uolos šlaitą, iš kurio tryško vandens srovės. Tai ir buvo mūsų žygio tikslas – Amazonės upės ištakos. Pakilimas iki šio taško buvo lėtas ir varginantis. Vos užsiropštęs iki aukštupio, krentu į žolę tarsi į fotelį ir akimirksniu iš nuovargio užsnūstu. Galvoje tuščia, tačiau sieloje gera – ne veltui ši vieta vadinama Charhua Santa, kitaip tariant, šventa vieta. Po kažkiek laiko, pramerkęs akis, matau šalia manęs išgriuvusius draugus. Andrius, ekspedicijos vėliava užsidengęs nuo saulės veidą, snaudžia, tik vadas intensyviai fotografuoja žavius vaizdus. ,,Ar sapnavote kada nors, kad teks Amazonės aukštupy būti?“ – klausia jis, o mes prabudę dairomės, nesuvokdami kur esame. Sakau, kad visai nesupykčiau, jeigu atskristų mus paimti sraigtasparnis. Gintas filosofuoja – nebūtų romantikos, bet mintis gera. Virš mūsų galvų iš uolos, pro ažūrines ledo inkrustacijas pulsavo skaidrios vandens srovės. Vietovė nepaprastai jauki, aplinkui mus supo kalnų grandinė, o kai kurios viršūnės buvo pasidabinusios sniego kepurėmis. Apačioje, plynaukštės krašte, vinguriavo nedidelis upelis, kuris ir buvo Amazonės aukštupys. GPS navigacinis prietaisas rodė 5174 m aukštį.

Amazonės ilgis yra apie 7000 km, tačiau šį pavadinimą upė gauna tik susiliejus dviems kitoms: Ukajaliui ir Maranjonui. 1984 /85 m. ekspedicija, vadovaujama garsaus keliautojo ŽakoYvo Kusto sūnaus Mišelio, net šešis mėnesius keliavo, ieškodami didžiausios pasaulyje upės Amazonės aukštupio. Jis buvo rastas Andų kalnuose. 1996 m. tarptautinė ekspedicija patvirtino šią Carhua Santa vietovę, esančią 5130 m aukštyje, kaip Ukajalio, o tiksliau – Amazonės ištakas.

Amazonės aukštupys nėra gausiai turistų lankomas, nes tai sunkai pasiekiama ir reikalaujanti specialaus fizinio pasirengimo vieta. Žemėlapiuose, kaip gamtos paveldo objektas, ji nėra pažymėta, todėl reikalingas pažįstantis vietovę palydovas.

Lietuvių keliautojas ir rašytojas Matas Šalčius paskutinę savo žemiškąją kelionę baigė prie vieno Amazonės intako, Mamorės upės, Bolivijoje. Mes buvome bene pirmieji lietuviai, pasiekę Amazonės upės ištakas. Šiuo žygiu mes tarsi toliau tęsiame keliautojo Mato Šalčiaus pradėtą pasaulio pažinimo kelią.

Pailsėję vėl kylame į viršų, nes mūsų kelias verčiasi per Paso del Mismi perėją ir nors tenka pakilti tik keletą šimtų metrų, tai reikalauja nemažai pastangų. Prisimenu esąs pūtikas ir bandau kvėpuoti diafragminiu būdu, t.y. įkvėpiant giliai į pilvą ir tai padeda. Keturi žingsniai į priekį bei du įkvėpimai sustojimo metu, taip einant mažiau kankina dusulys ir nebesvaigsta galva. Po pusantros valandos visi įkopiame į Paso del Mismi, kurios aukštis 5327 m perėją. GPS‘u užfiksuojame 15^o30.038 P ir 071^o40.810 V duomenis. Atsiveria vaizdai į abi puses  – perėjose, kaip ir viršūnėse žmogus pajunti be ribų džiugesį. Atsivėrę tolumoje kalnagūbriai leidžia suvokti, kad tu juos matai net šimtą kilometrų į priekį, rodos mintimis pavirtęs paukščiu skristum virš jų tarsi sapne. Gal būt tai labiausiai ir jaudina, kai tikrovė persipina su transcendencine būsena.   Šioje vietoje yra Ramiojo ir Atlanto vandenynų upių baseinų takoskyra.

Manėme, kad leistis žemyn bus paprasta ir nesunku. Apačioje žiojėjo didžiulis, seniai užgesęs  ugnikalnio krateris, kuriame ramiai žolę rupšnojo lamos. Paklaustas Karlosas kurioje vietoje mūsų stovyklavietė, atsakė nežinąs, nes mūsų manta su palapinėmis ir maistu su asilais ir varovais keliavo iš kitos kalno pusės. „Kažkur ten, apačioje“ – mostelėjo ranka vedlys. Jo veido išraiška buvo šaltakraujiškai rami, todėl dėl nieko nesijaudinome. Žingsniavome pasiilsėdami ir kol švietė saulė nuotaika visų buvo puiki. Tačiau kalnuose jai nusileidus, oro temperatūra greitai atvėso ir pakilo ledinis vėjas. Pasirinkome orientyrą – iš kalno čiurlenantį upelį, kuris indėnų buvo paverstas kanalu ir nukreiptas ne stačiai žemyn, bet tekėjo beveik lygiagrečiai šlaito šone į žemiau esančią perėją. Šiam irigaciniam įrengimui apie 1000 metų, aiškino mums Karlosas. Eiti, žole apaugusiais kanalo šonais,  buvo nepatogu, vietomis netgi pavojinga, tačiau taip eidami neprarasdavome reikiamo aukščio. Tolumoje pasirodė mėlynas lopinėlis, apsidžiaugėme, kad tai mūsų stovykla. Deja, po pusvalandžio priartėjus pamatėme piemenų pašiurę.

Gintą ėmė kankinti dusulys, todėl jis gerokai atsiliko nuo mūsų. Belaukdami sušalome ir pajutome tikrąjį kalnų žvarbumą. Nakvoti po atviru dangumi negalėjome, nes buvome lengvai apsirengę, o naktį temperatūra nukrinta iki -15 ^oC laipsnių. Prieblandoje eiti darėsi vis sudėtingiau. Dešinėje – perėja į kitą kalno šlaitą, kol ateis Gintas, pasisiūlau eiti žemyn į žvalgybą. Keletą šimtų metrų nusileidus, neaptinku nieko išskyrus uolas. Galvoje ateina mintis, kad geriau visą mantą neštis su savimi, kalnai – tai ne susitikimo vieta prie Katedros varpinės. Jau noriu grįžti atgalios, tačiau pamatau priekyje nemažą išsikišusią uolą. Gera užuovėja – pamaniau, galėtumėm ten įsikurti stovyklavietę ir automatiškai patraukiau lik jos. Už posūkio pamatau spalvotas mūsų palapines. Apima džiugesys, ne ką mažesnis negu perėjoje. Pagaliau! Kopiu atgal į kalną pranešti draugams gerą naujieną, tačiau kojos tarsi švininės ir nenori visai klausyti. Švilpiu, rėkiu, mojuoju rankomis, tačiau bendražygiai pasislėpę nuo vėjo, nepasirodo. Sukandęs dantis ir keiksnodamas juos ir save kylu į viršų. Save, kad išsišokau, o juos jog nesusiprotėja apsidairyti. Jau beveik pasiekus perėją kažkuris kyšteli galvą iš už uolos ir mane pamato. Pasirodo Gintas tik dabar atėjo, todėl visi jo laukė. Vos nusileidus į stovyklą, visiškai sutemsta. Iki jos leidomės 4 valandas, o pradžioje rodės, kad per pusvalandį pasieksime savo tikslą.

Įlindęs į palapinę krantu ant kilimėlio ir minutei užsnūstu, pažadina balsai raginantys vakarieniauti. Srebiame sriubą ir geriam arbatą, antro patiekalo – makaronų su mėsa, mažai kas valgo. 19 val. einame miegoti, diena buvo nors sunki, bet įspūdinga.

Kitą dieną neskubant leidžiamės žemyn pagal tą patį vandens kanalą. Jį įrengė  kojaua (kollahua) indėnai, kurie čia gyveno dar prieš ateinant inkams. Mus pralenkia varovai su mūsų mantą nešančiais asilais. Jie sparčiai žingsniuoja ir greitai dingsta mums iš akių. Tolumoje matome Ampato užgesusio ugnikalnio snieguotą viršūnę. Jo papėdėje yra išlikęs inkų mumijų kapinynas. Bandau su Karlosu kalbėti net trijų kalbų mišiniu, nes nei vienos normaliai nemoku, lankiau tik kursus. Pasirodo ispanų – prancūzų – anglų žargonu galima puikiai suprasti vienas kitą, jeigu abu pašnekovai šiek tiek šiose kalbose šiek tiek graibosi. Gaila, kad neįsitvirtino tarptautinė esperanto kalba, kuria A.Poška ir M.Šalčius bendravo keliaudami po pasaulį.

Leidžiamės į Kolkos kanjono slėnį vietoje trijų, net penkias valandas, gal būt todėl, kad dažnai ilsimės. Koporakė miestelį esantį 3606 m aukštyje pasiekiame jau gerokai po pietų, apie ketvirtą valandą. Tai autentiškas kojau indėnų miestelis, kurio centre stovi paminklas inkų vadui Maytacapac, gyvenusiam XV a. Jis paėmė sau į žmonas vietinę kojaua merginą Mamma Yachy, o jų palikuonis čia gyvena ir šiandien. Kalnuose inkai kasdavo vario rūdą ir iš jos lydydavo metalą, tačiau ispanai šią gamybą suniokojo. Pradžioje bandė lieti bažnyčioms varpus ir pasagas, bet galiausiai viskas buvo apleista.

Užsukame į barokinę XVIII a. statytą bažnytėlę, kurios frontone matosi indėniškų dekoro elementų. Viduje atrodo tikrai archaiškai: šone sukrauti bambukai, čerpės, apie altorių sukinėjasi indėnės, jos kažką ten tvarko. Aptikome sąsajas su Lietuva – ant sienos kabojo pagal vienuolės šv. Faustinos Kovalskos regėjimą nutapyto Gailestingojo Jėzaus paveikslo kopija. Jo originalas kabo Vilniuje Dievo gailestingumo bažnytėlėje ir kurį lenkai nenorėjo atiduoti iš Šv.Dvasios bažnyčios. Šią akistatą suvokėme kaip pranašingą ženklą tolimesnei mūsų ekspedicijos eigai.

                                               BALTASIS MIESTAS AREKIPA

 

Grįžtame į Arekipą autobusiuku, per Šivay miestelį, kur vairuotojas mums vietoj pietų nuperka sausą davinį. Važiuodami žiaumojame sausus sumuštinius užgerdami vandeniu ir stebime besileidžiančios saulės spinduliais nuklotus kalnus. Šią kelio atkarpą atvažiavome jau sutemus, todėl dabar iki soties galime pasigrožėti. Pasibaigus asfaltui ir sutemus pravažiuojame sugedusią mašiną, aplink kurią sukinėjasi krūva indėnų vaikų. Padėti negalime, nes jie važiuoja į priešingą pusę, tačiau indėnų veiduose jokio liūdesio nematyti. Vairuotojai pasikalba ir atsisveikina. Spusteli šaltukas.

Arekipą pasiekiame tik 20 h. Viešbutyje susitinkame su likusia ekspedicijos dalimi, kuri išsižiojusi klausosi mūsų nuotykių šturmuojant Amazonės aukštupį. Likusi grupės dalis praleido laiką taip pat turiningai. Jie iš Limos autobusiuku keliavo palei Ramųjį vandenyną, buvo Balestos salose, kurios vadinamos Mažaisiais Galapagais, aplankė Naskos slėnį ir iš lėktuvo skrydžio stebėjo slėpinguosius geoglifus – gigantiškus piešinius ant žemės paviršiaus.

Vakarieniaujant gaunu iš vado užduotį skubiai parašyti straipsnį apie Amazonės šturmą. Nors nuovargis merkia akis, tačiau užsimetu už žando kokos lapų ir kimbu į darbą.  Pagaliau turime kompiuterį, internetą – viską perrašau ir išsiunčiu į Lietuvą.

Ryte didžiosios kuprinės su gidu keliauja į aerouostą, o mes einame susipažinti su miestu. Arekipa milijoninis miestas įsikūręs 2300 m virš jūros lygio vadinamas “Baltuoju Miestu”, kadangi buvo pastatytas ant baltos vulkaninės uolos. Jis dunkso tarp trijų, Misčio, Čačanio ir Pičupiču ugnikalnių. Teigiama, kad prieš ispanams ateinant Peru simbolis buvo Kuskas, po konkistos – Lima, o Arekipa virto gimstančios respublikos simboliu. Laikoma, jog šis miestas yra lyg lietuviška Perloja, nepriklausoma  Arekipos respublika. Šiame mieste, vienintelėje Peru vietoje populiarios bulių kovos, kai du apie toną sveriantys jaučiai išleidžiami kovoti tarpusavyje.

Savitus Arekipos miesto statybos bruožus lėmė tai, kad arti buvo akmenų karjerai, kuriuose kertamos baltos lengvai apdirbamos klintys – siljaras. Todėl meistriški akmens raižiniai, puošiantys vilų ir bažnyčių fasadus, atkreipia atvykusio turisto dėmesį. XIX a. perstatyta neorenesansinė katedra pasipuošusi grakščiais akmens nėriniais.

Aplankome XVI a. Monastero de Santa Catalina moterų vienuolyną, kuriame dabar įrengtas muziejus, tačiau čia vis dar gyvena 30 vienuolių. Tai įdomus pastatų kompleksas, tarsi miestas mieste. Patalpose dominuoja  trys spalvos: oranžinė, žydra ir balta. Ekskursijos vadovė pasakoja, kad ispanų šeimos privalėjo vieną iš sūnų leisti į kariuomenę, o jauniausiąją dukrą atiduoti į vienuolyną. Įdomi lauko skalbykla, kurioje per pusines amforas tekėjo šaltinio vanduo. Pakilę į terasą minutėlei stabtelim, kad galėtumėm pasigrožėti Misti vulkano fone, penkių metrų aukščio agavos žiedu. Ant vienuolyno plokščio stogo nutūpę balandžiai ramiai sau burkuoja visiškai nekreipdami į mus dėmesio. Nors diena saulėta, miestas paskendęs švelnaus ir melsvo rūko gilumoje. Vadovė nuskuba su pagrindine grupe, stengdamasi kuo greičiau ir daugiau pateikti istorinių faktų. Pasiliekame keliese kartu su operatoriumi Fedia, stebėdami kaip jis fiksuoja šias akimirkas. Norėtumėm, kad jos nors trumpam sustotų, jog galėtumėm suvokti kiek toli esam nuo namų, kokia įdomi ši kelionė, kodėl saujelė ispanų apvertė inkų imperijos gyvenimą, kuris čia tekėjo savo įprasta vaga, kodėl ieškome Mato Šalčiaus pėdsakų? Daugelis klausimų iškyla, tačiau sau atsakyti dažniausiai tenka jau grįžus namo, gal būt rašant šias eilutes. Tuo metu įspūdžius bei emocijas tik kaupi ir leki tarsi meteoras dangaus kelionės metu.

Bepasakojančią vadovę paklausiu kas per raudonos, su juoda rainele, uogos, įtvirtintos jos pakabuke ant kaklo. Moteris šiek tiek sutrinka, tačiau po sekundėlės nusišypso, dingsta oficialumo kaukė ir ji papasakoja, jog tai džiunglėse augančio augalo sėklos, saugančios nuo blogos akies, bei nešančios sėkmę. Vėliau, Pisac mieste aš panašų nupirkau dukrai, o bekeliaujant Bolivijoje džiunglėmis, pats radau šių gražių sėklų. Keista, bet per skubėjimą taip ir neužsirašiau jų pavadinimo.

Man Arekipa palieka geresnį įspūdį negu Lima, ji kur kas archaiškesnė, nors kažkuo ir panaši. Centrinėje aikštėje aplankome katedrą, jos kaip ir miesto globėja kečua indėnų šventoji Chapi (čapi). Gaudydama turistus indėnė man prisega Peru vėliavos spalvos lanku surauktą juostelę – tenka mokėti vieną solį.

Vežami autobusiuku, nes mūsų tik penkiolika, į „Incalpaca TPX“ fabriką, kur apdorojama ir verpiama lamų šeimos gyvūnų vilna. Vėliau iš jos gaminami įvairūs audiniai bei mezginiai. Fabrike dirba 1500 darbuotojų, o jų atlyginimas siekia 700 solidų, apie 600 litų. Vaikštome po įvairiausius cechus, matome kaip šukuojama itin brangi vikunijos vilna. Šios lamų šeimos žvėrelius gaudo dykumoje, juos apkerpa ir vėliau paleidžia, todėl jų vilnos kaina, pagal svorį, prilygsta aukso kainai. Vienas metras vikunijos vilnos audinio kainuoja 1500 $. Mums tokios kainos per didelės, todėl firminėje parduotuvėje perkame alpakos ar lamos vilnos gaminių.

                                 DELIKATESAS – KEPTA JŪRŲ KIAULYTĖ

 

Po ekskursijos į lamų vilnos apdirbimo fabriką, vežami pietauti arba susipažinti su specifiniu inkų kulinariniu paveldu. Vaizdingoje vietoje  ant kalno šlaito, atvirame restoranėlyje ragaujame vietinio alaus čičios, įvairiausių sulčių kokteilių, riešutų bei kokos lapų su kreidute. Be jų perujiečiai neįsivaizduoja savo nacionalinio kolorito. Jau kitame restorane mūsų laukia neįprastas patiekalas – skrudintos jūrų kiaulytės. Jų matėme greta vienuolių celių, įrengtose aptvarėliuose, tačiau nemanėme, kad šie gyvūnėliai laikomi maistui. Pasirodo padavėjas ant padėklo nešantis pirmąsias porcijas. Visų akys susminga į lėkštes.

Jūros kiaulytė yra kilusi iš Peru priekalnių, inkai jas laikė kaip naminius gyvūnus mėsai. Tai nedideli graužikai kurių priekinės kojelės su keturiais, užpakalinės – trimis pirštais, kūnelis – trijų dešimčių centimetrų ilgio. Uodega trumputė, beveik nepastebima.  Tai tolimi voverės giminaičiai, nors kepta ant lėkštės atrodo kitaip.

Norbertas ranka pasiėmęs už kulšelės garsiai klausia ar čia ne žiurkė? Atvirai pasakius jūsų kiaulytė pačirškinta tiesiog su visomis letenėlėmis bei galva. Galima suskaičiuoti visus nagučius ir netgi dantukus. Be abejonės, pirmasis įspūdis kažkiek atstumiantis ir laukiame kuris pirmas pradėsime doroti žiurkės giminaitę. Pamenu, skaičiau kažkokią „Drąsiųjų kelių“ serijos knygą, berods M.Rido „Jūrų vilkiūkštis“, kurioje triume uždarytam berniukui teko iš bado gaudyti ir valgyti žiurkes. Baisiai šlykštėjausi, o dabar pačiam reikia tai daryti. Tiesa, aplinkybės skirtingos, čia kaip delikatesą ir savo noru. Iš ąsočio prisipilu juodųjų kukurūzų alaus čičios ir daug negalvojęs kimbu į darbą. Mintyse sukasi studentiškas pokštas: „Mergina fizikė – tai kaip jūros kiaulytė: nei ji jūros, nei kiaulytė“. Tai kas gi, jeigu ne kiaulytė? Galbūt, vaikystėje ne vienas yra laikęs šį mielą padarėlį, todėl prieš valgant iškyla sentimentų.

– Ar tikrai čia ne žiurkė? – nenurimsta Norbertas provokuodamas kitus. Mėsa apskrudusi, skoniu primena triušieną, gal vištieną? Matydami, kad su apetitu valgau, kažkas vos paragavęs atsiunčia man likusią porcijos dalį. Neatsisakau, nes prieš akis laukia kelionė lėktuvu į Kusko ir skubu greičiau susitvarkyti su maistu.

Skubame į aerouostą ir atiduodame savo kuprines į bagažo skyrių. Nors LAN kompanijos lėktuvas iki skrenda tiktai valandėlę, čia laiko užtektinai nugrimzti į apmąstymus.

                                        PASLAPTINGASIS MAČU PIKČU

Skrydis nevargino, atvirkščiai, valandėlė visai neprailgo. Vos išlipus Kuske iš lėktuvo pajuntu, jog patekome į Peru valstybės širdį. Netgi aerouoste pamatome daugybė suvenyrų kioskelių ir aplinkui zujančius indėnų vaikus. Šiandien aštunta kelionės diena, tačiau nuo gausybės įspūdžių rodos, jog praėjo visas mėnuo.     

      Kai kurie istorikai Kusko gretina net su Babilonu ir Roma. XVI a. valdant Kuską ispanams, susimaišė rasės ir gentys, tradicijos ir papročiai, religijos ir architektūros stiliai. Gal būt dėl to jis žavi turistus. Mūsų laikais šis ispaniškai indėniškas miestas – vienas svarbiausių tarptautinio turizmo centrų. Tai įspūdingiausias iki šiol kelionėje Peru aplankytas miestas. Inkų palikuonys turi netgi savo vėliavą – Vaivorykštę. Septynios jos spalvos: raudona, oranžinė, geltona, žalia, balta, žydra ir tamsiai mėlyna – simbolizuoja visas tautas, praeitį, dabartį ir ateitį.

Mikroautobusiuku važiuojame apsistoti į „Palacio Imperial“ viešbutį, esantį netoli centro. Pro kambario langus matosi puikūs senojo miesto  vaizdai, bei aplinkiniai kalnai. Viduje krebžda jausmas – greičiau į miestą ir norisi prisiliesti prie inkų imperiją menančių pastatų bei grindinių. Nors iki vakaro turime laisvo laiko, jį privalau išnaudoti straipsnių rašymui. Tampu kompiuterio įkaitu, ir ne aš vienas, kiekvienas ekspedicijoje turi savo pareigas ir turime jas vykdyti. Prieš vakarienę susitinkame su būsimu vedliu po kalnus, žygiuojant Inca trail – inkų keliais. Jis taip pat Karlosas, (prisimenu, Main Rido romanų mėgstamas personažų vardas) papasakoja apie maršrutą bei jo sudėtingumo lygį. Užduodame keletą klausimų, tačiau iš besišypsančio indėno, profesionalaus kalnų žygių instruktoriaus, nuskamba kažkur girdėta frazė: „Akuna matata“ – būk ramus arba viskas bus gerai – atsakymą.

Vakarienė senamiestyje „San Antonio“ restorane. Gausus švediškas stalas, pilnas peruiečių patiekalų. Norisi visko paragauti, tačiau tuomet gresia persivalgymas. Iškyla klausimas – nuo ko pradėti, kad sėkmingai viskas pasibaigtų. Eksperimentuoju, derindamas karštus su šaltais valgiais, pagardindamas visokiomis daržovėmis ir padažais. Pisco kokteilis – nuostabiai dera prie šios kvapų ir skonio paletės. Scenoje pasirodo net du nacionaliniai ansambliai su šokėjais, grojantys su tradiciniais instrumentais. Programa pritaikyta išlepintų amerikiečių turistų skoniui, todėl, nors ji įdomi, man atrodo per saldi ir primena kičą. Restorane, ant kiekvieno stalo pastatyta po vėliavėlę šalies, iš kurios atvykę prie jo sėdintys svečiai. Klausiame administratoriaus ar jie neturi Lietuvos trispalvės, tačiau išgirstame tik mandagų atsiprašymą. Aplankyti Kuską atvyksta nemažai lietuvaičių, tačiau galbūt į šį restoraną jie neužklysta. Po koncerto ilgai čia neužsisėdime, nes rytoj ryte laukia ankstus kėlimas.

„5 h ryto žadintuvas primena, kad drybsoti lovoje nedera, nes dienotvarkė itin sparti ir kelionės „apsisukimai“ kasdien didėja. Vos spėju dienoraštyje aprašyti tik sausus, chronologinius faktus, o emocinį lauką, nuotaiką, gal net tikruosius
savo įspūdžius, apie kurios svajojau dar prieš pusmetį, matyt teks atgaminti turint laiko, grižus namo.“  Tokias pastabas paskubomis pasižymėjau ekspedicijos dienyne.

7 val. ryto vaikai jau žaidžia futbolą stadione – tai matome pro langą, važiuojant traukiniu iš Kusko į Maču Pikču. Mūsų traukinys į kalną kyla krintančio lapo principu pirmyn – atgal, tik atvirkščiai, į viršų. Jis skirtas turistams, tvarkingas, su maitinimu, gražiomis palydovėmis bei šou programa, tačiau abipus geležinkelio – skurdžios molio trobelės bei šiukšlynuose maisto ieškantys šunys ir kiaulės. Iš aprašymų žinau, kad yra ir kitas traukinys, vežantis vietinius indėnus, jis pigesnis, tačiau kartu su keleiviais jame važiuoja gyvuliai ir bagažas. Kartą Rusijoje važiavau traukiniu kartu su azerbaidžaniečiais, turbūt blogiau nebūna. Jie šaukė, rėkė ir kėlė tikrą chaosą, o kai kažkurioje stotelėje išlipo, visi su palengvėjimu atsipūtėme.

Su Elegiju studijuojame žemėlapį ir žiaumojame kokos lapus. Vagone galime užsisakyti kavos, tačiau vartojame tradicinį stimuliatorių, kurį naudojo ir prieš tūkstantį metų vietiniai indėnai. Per visą šios kelionės Peru laiką,  juos kramtydami, mes bandome suvokti šių lapų ritualinę magiją. Išties jie įdomiai veikia – abu su kolega imame kalbėti apie panašius dalykus ir prisimename ankstesnių kelionių nuotykius.

110 km vaizdingais Urubambos upės tarpekliais traukinys rieda keturias valandas. Kuske užkilę į viršų, visą laiką palei upę, leidomės žemyn. Apie 11 h kalnų šlaite pamatome pirmuosius tašytų akmenų statinius. Jų nedaug, tačiau darome prielaidą, kad Maču Pikču nebetoli. Čia jau galima būtų plaukti su pripučiamais plaustasis – raftais. Galutinė stotelė 2040 m aukštyje Aquas Calientes – Karštieji Vandenys, čia yra mineralinių versmių gydyklos, į jas pasigydyti ir aplankyti Maču Pikču buvo atvykęs ir Matas Šalčius, taigi per daug nenukrypstame nuo jo praeitų kelių.

Aplink geležinkelį stotyje nedaug vietos, tarpeklis siauras, iš vienos pusės upė, iš kitos –  atviros suvenyrų prekyvietės. Sėdame į nedidelį autobusą ir vežami dar 400 metrų į viršų neasfaltuotu kalnų keliuku. Jis serpantinais raitosi į kalną, kuriuo tikriausiai M.Šalčiui teko eiti pėsčiomis arba joti mulu. Tuomet čia buvo tik arklių takas. Pasiekiame pasaulinio mąsto paveldo objektą, esantį 2400 m virš jūros lygio, Maču Pikču. Skelbiama, kad internete renkami 7 naujieji pasaulio stebuklai, mes atiduosime jam savo balsus, nes čia nuostabu.

Šis inkų miestas buvo atrastas 1911 m. amerikiečių archeologo Iramo Bingemo labai paprastai. Vietinis indėnas už simbolinį mokestį jam šią vietą parodė ir tuomet mokslininkas pradėjo čia kasinėjimus. Visi griuvėsiai buvo apaugę lianomis bei kita kalnų džiunglių augmenija ir šių dienų vaizdo nepriminė. Vėliau jie buvo atstatomi arba sutvirtinami. 1928 m. kai čia buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, griuvėsius pradėjo lankyti turistai. Maču – reiškia senas, Pikču – kalnas. Tai yra pagrindinė istorinio paminklo dalis. Greta yra Uaina Pikču – Jaunas kalnas. Ši vieta atskirta nuo likusio pasaulio septynių šimtų metrų skardžiais, miestas įsikūręs ant gilių tarpeklių krašto ir dažnai apgaubtas rūko. Vieni istorikai teigia, kad Maču Pikču – tai karinės tvirtovės griuvėsiai, kurią pasistatė kažkokios gentys, dar prieš ateinant inkams, kitų nuomonė, jog tai Inkos prieglobstis nuo konkistadorų. Trečia versija, kuri labiausiai paplitusi, kad Maču Pikču  – šventykla, kurioje buvo slepiamos Saulės dukterys. Miestas susideda iš žemdirbystei skirtų terasinių pakopų, gyvenamosios dalies bei kultinių pastatų. Čia yra netgi maža oazė kurioje auga kokamedžiai.

Nežiūrint gausybės turistų iš viso pasaulio, čia nėra pažeista gamtos harmonija ir išlikusi pirmykštė aura, o besilankantys žmonės tarsi ištirpsta griuvėsių ir kalnų fone. Tai mistinė jėgos vieta, savotiškas energetinis traukos polius.

Profesionalia kamera filmuoti neleidžiama, reikalaujama nemažos dolerių sumos, taigi mūsų operatoriai Fiodoras Čerednikas ir Gintas Smilga tampa mėgėjais. Fotografai čia negaili kadrų, nes iš kiekvieno skirtingo taško atrandamas unikalus peizažo ir architektūros derinys. Galima būtų daug rašyti apie šį unikalų inkų kultūros palikimą, tačiau vis vien tai neatspindėtų tikrosios nuotaikos, kurią pajunti pamačius ir prisilietus prie šio, gamtos ir žmogaus rankų sukurto paminklo. Palaikę rankas virš vieno šventyklos akmens (liesti tiesiogiai rankomis neleidžiama), daugelis tiesiogiai pajutome bioenergetiką,  – inkai žinojo daugelį šiandien pamirštų paslapčių.

Tarp griuvėsių, terasose, ant žolytės ganosi lamos, o taip pat guli išsidrėbę turistai. Pasikarstyti laiptais aukštyn – žemyn, nėra lengva. Pažįstamas pasakojo, kad čia atkeliavo pavakary su draugu be jokių organizuotų ekskursijų ir netoliese pasistatė palapinę. Prašvitus, kai čia nėra nei vienos gyvos būtybės, jie užsiropštė ant griuvėsių ir stebėjo tekančią  saulę. Tokiomis akimirkomis žmogus pajunta tai, kas neįmanoma papasakoti ar aprašyti.

Grįžtant traukiniu namo, žvelgdami į virš galvų kabančias lianas, pro pusiau stiklinį vagono stogą, įsivaizduojame save esant „Indiana Džons“ filmo herojais, o realiai kalnuose degančios džiunglės šį įspūdį tik sustiprina. Dienos įspūdžiai buvo emocionalūs, tačiau nuovargis ima viršų ir visi laimingi užsnūstame.
                         ISTORINĖ INKŲ IMPERIJOS SOSTINĖ – KUSKO

 

Nežinau naktį ar sapnavau ką nors, bet rodos niekur nebuvau iškeliavęs. Taip, pasirodo galima keliauti netgi sapnuose, tuo vėliau įsitikinau ekspedicijos pabaigoje, kai teko sapne susidurti su žmogumi kurio ieškome kapą, tačiau apie tai vėliau. Esu kartą sapne atsidūręs Dubrovnike ir mačiau karo nuniokotą miestą. Po keleto metų teko realiai aplankyti šią unikalią vietovę. Net Bernardas Šo yra pasakęs: “Tiems, kas trokšta išvysti rojų žemėje, vertėtų nuvykti į Dubrovniką ir jį pamatyti“.

Kitą kartą keliaudamas po Liepoją ir apžiūrint jūrinę tvirtovę sušukau, jog esu čia buvęs! Prisiminiau sapne jau matęs šiuos vaizdus. Kai ilgą laiko tarpą užsibūnu namie niekur neiškišdamas nosies, stengiuos išnaudoti nieko nekainuojantį keliavimo būdą. Tiesa, tai nėra taip paprasta ir reikia įgūdžio, kuris pasiekiamas ilgų pratybų metu. Kartais tai nepavyksta, o kitąsyk nubundi ir išlipi iš lovos …tiesiai iš Amerikos. Prausdamasis dar būni užsimiegojęs ir žvelgdamas į vonios kambaryje kabantį veidrodį, klausi savęs kurioje šalyje tu randies?

        Ryte jau laukia mūsų autobusiukas su ekskursijos vadove, pasiruošusia papasakoti ir atsakyti į mūsų klausimus apie Kusko – buvusią Inkų imperijos sostinę. Kai kurie istorikai šį miestą gretina su Babilonu ar Roma. Mūsų laikais šis indėniškai ispaniškas miestas – vienas svarbiausių tarptautinio turizmo centrų. Pasak legendos Kuską įkūrė Manko Kapakas ir jo žmona Mama Oklja, o architektūra suklestėjo X          Va. Prie Inka Pačakuteko. Kuskas 1983 m. įtrauktas į UNESCO  kultūros paveldą.

Saqsaywaman vietovė yra priekalnėse 3567 m. aukštyje, tai Saulės šventyklos griuvėsiai, kuri manoma buvo kartu ir citadelė. Didžiuliai akmenų luitai – megalitai, tobulai nušlifuoti ir suleisti vienas greta kito, tokiu būdu, kad net peilio ašmenys tarp jų negalėtų įlysti. Daugelis šių akmenų buvo ispanų vėliau panaudota Kusko miesto namų bei bažnyčių statybai. Žvelgiant iš viršaus į miestą, kuris įsikūręs lomoje tarp kalnų, prisiminiau Vilnių, jie kažkuo panašūs. Prie griuvėsių sukinėjasi vaikai su lamomis, jie turistams mielai pozuoja už vieną solį. Netoliese yra Qenqo šventykla, skirta garbinti Motiną Žemę ir astrologinė stebykla, o taip pat arena ritualinėms apeigoms.

Mus lydėjusi specialistė pasakojo, kad XV a. paskutinė Inkų imperijos princesė, ištekėjo už italo ir su inkų turtais pabėgo į Europą, į Lenkiją. Ten, pasistačiusi rūmus ar pilį, gyveno. Tačiau, inkvizicija ją čia surado ir nugalabijo. Manoma, kad dalis inkų turtų ir dabar yra išlikę paslėpti Lenkijoje. Grįžus reikėtų panaršyti archyvuose ir gal būt, teks organizuoti naują ekspediciją į Lenkiją, ieškant legendinių lobių. Kitą vertus, visa tuometinė abiejų valstybių Respublika buvo įvardijama vienu, Lenkijos vardu. Gal inkų princesė, kartu su Milano bei Bario kunigaikštytės Bonos Sforcos dvaru, atkeliavo į Lietuvą ir buvo įsikūrusi, tarkim Dubičiuose ar Plateliuose. Čia ir šiandien yra išlikusios Bonos vardu vadinamos piliavietės. Istorijos vingiai painūs, kas žino kokių siurprizų laukia mūsų archeologų ir senovės tyrinėtojų.

Tolimesnė mūsų programa, tai aplankyti Pisac miestą, kuriame vyko spalvinga Virgen de Carmen religinė šventė. Pakelės turgavietėje, kuri įsikūrusi panoraminėje apžvalgos aikštelėje, sustojame pasigrožėti vaizdais, o taip pat pasiderėti su prekeiviais. Užsimaukšlinęs indėnišką pončą imu mėgdžioti jų šokius. Jie nustebinti mano choreografiniais sugebėjimais ir tikriausiai mano, kad aš tos inkų princesės palikuonis. Bijodami apsirikti, jie paprašo užmokesčio, tačiau aš, paklausęs vadovės, kad neužilgo bus didesnis suvenyrų pasirinkimas, įšoku į autobusą ir mes nuvažiuojame.

Didžiulis Pisac miesto kečua turgus visus sužavėjo ir gerokai pratuštino pinigines. Masė vietinių indėnų susimaišiusi su turistais sudarė margaspalvę minią. Centrinėje aikštėje, priešais bažnyčią vyko vaidinimai, šokiai ir kitos linksmybės, o indėnai, tarsi maži vaikai, net išsižioję visą tai žiūrėjo. Gražu buvo juos stebėti, nuoširdžius ir besidžiaugiančiais gyvenimu. Nustebino indėnų folkloro apranga: megztos baltos kaukės su ūsais visai nepriminė įsivaizduojamų indėnų su plunksnomis. Aptinku juvelyrinių dirbinių iš sidabro su raudonomis džiunglių augalo sėklomis. Klausiu ar tikrai jos turi maginę galią ir nuperku papuoštą inkų kryžių lauktuvėms dukrai.

Marius sako suradęs kitą, indėnų turgų, kuriame parduodamos daržovės, vaisiai, mėsa, prieskoniai bei kiti ūkyje reikalingi daiktai. Sekdamas kuriomis gatvėmis einu, kad nepasiklysčiau, surandu turgavietę, tiksliau sakant ilgą gatvę, kurioje virte virė savitas gyvenimas. Prekiaujančios moterys čia pat gamino maistą, pačios valgė ir maitino kūdikius. Šunys laukė savo dalios arba taikėsi nugriebti nukritusį kąsnį. Kitos verpė, audė ar perrinkinėjo kukurūzų burbuoles. Vyrai žiaumojo kokos lapus, dorojo skerdieną ar rūkė pigias cigaretes. Ant gatvės, ragais į apačią, gulėjo nulupta oda karvės galva, kurioje mintys apie žolę nebesisuko.

Važiuojant, pakelėse matėsi kartys, ant kurių plevėsavo raudoni polietileniniai maišeliai – tai vietos, kuriuose parduodamas čičia – silpnas alkoholinis gėrimas iš kukurūzų. Po pietų aplankome Ollantaytambo – seną inkų miestą, kuriame ir šiandien gyvena jų palikuonys. Tai buvęs administracinis, religinis, žemės ūkio ir karinis inkų kompleksas. Išlikusi irigacine sistema, gatvių grindiniai ir terasinės žemdirbystės įrengimai, byloja apie šios tautos sumanumą. Nors čia įspūdinga, tačiau kažkuris iš draugų porina, kad pradžioje reikėjo apsilankyti čia, o po to važiuoti į Maču Pikču, nes dabar nebėra norimo efekto.

Grįžtant kitu keliu, pavakarę, grožimės snieguotomis Andų viršūnėmis ir neįprastu saulėlydžiu. Į Kuską sugrįžtame sutemus. Mes su Egidijumi, išlipame centre, nes norime pajusti naktinį šio miesto gyvenimą. Parduotuvėje nusiperkame raudono vyno ir atsisėdę pagrindinėje aikštėje ant suolelio atsikemšame butelį. Prieš akis srovena fontanas, apšviestų bažnyčių fone. Jaunimas sukinėjasi šalia kavinių, tačiau daugumoje tai turistai ar vietiniai studentai. Prisipylę vienkartines stiklinaites vyno, pastebime link mūsų atžingsniuojant du policininkus. Nenorėdami atkreipti jų dėmesį, stiklinaites uždengiame kuprinėmis, tačiau dėl to per daug nesijaudiname. Čia turistai iš Vakarų gerbiami, nuo jų priklauso netgi šalies biudžetas. Tvarkdariai praeina pro mus net nesureagavę kuo mes užsiimame. Egidijus ima pasakoti apie save. Jis auditorius, bet savęs keliautoju nelaiko, tiesiog tai jam įdomu. Domisi menais, ypač dailės kūriniais, jam žinoma Jono Rimšos kūryba. Tikisi La  Pase aptikti šio dailininko, buvusio M.Šalčiaus draugo, paveikslų. Klausiu kaip pateko į ekspediciją ir ko iš jos tikisi? Tai neeilinė kelionė, su konkrečia misija ir įdomiais žmonėmis, – atsako pašnekovas, todėl ir ryžosi kartu keliauti. Į viešbutį pareiname pėsčiomis, nors po visą miestą galima važinėti tik už 2 solius. Vakarienė prabangiame restorane, su folkloro programa bei šokėjais. Vėlgi stebina jų kaukės, labiau panašios į pietryčių Azijos negu į indėnų. Vėlai vakare viešbutyje, užeinu pas Elegijų ir kaktomuša susitinku vadą Gintą. Šis klausia ar išsiųstos dienos žinios į Lietuvą. Po intensyvios dienos merkiasi akys ir didelio entuziazmo rašyti nėra, tačiau tenka sėsti prie kompiuterio. Disciplina primena kariuomenę, o ekspedicijos nariai – karius, išeinančius į mūšį – rytoj anksti žygis į kalnus inkų keliais.

                                                               INCA TRAIL 

 

Senieji inkų keliai angliškai vadinami Inca trail, buvo nusidriekę tūkstančius kilometrų, šiandien dalis jų išliko ir indėnų naudojami susisiekimui tarp kalnų pueblo – kaimų kaip ir prieš kelis šimtmečius.  Inkai nutiesė apie 22000 km. kelių, kuriuose buvo įrengti ir virviniai tiltai. Manoma, kad inkai nepažinojo rato, susisiekimas vyko lamomis, pranešimai buvo perduodami bėgikų, tačiau istorikai tvirtina, kad inkai žinojo ratinę sistemą, tačiau ja nesinaudojo, dėl ekonominių priežasčių.

5 h ryto pusryčiai tikrai lyg armijoje, todėl pusiau snausdamas dedu kiaušinienę į burną ir kad lengviau jį nusirytų ant viršaus įbruku gabalą meliono. Protingesni kolegos pasidaro sumuštinius ir tik atsigėrę kavos, pasiima juos su savimi. Su paruoštomis kuprinėmis atvažiuojame į Kusko priemiestį, šalia istorinio paminklo Tambomachay, pastatyto 900 m.e.m. Tai buvusi šventykla ir astronominė stebykla. Nuo čia pradedame antrąjį kalnų žygio etapą ir iš lėto imame kilti į viršų. Po Amazonės šturmo kopimas nebesukelia didesnių problemų, tačiau antrai grupei, tai rimtas išbandymas. Štai ką rašė kolega žurnalistas Ričardas Sartatavičius:

„Dabar keli sakiniai tiems, kurie niekada nėjo į kalnus (toks esu ir aš). Taigi, jeigu pirmą kartą kopiate į kalnus, pirmiausia pasirūpinkite tam tinkama avalyne. Ekspedicijai parinkti ispaniški „Bestard“ treko batai viršijo visus lūkesčius. Kopdami į kalnus, o ir šiaip ilgesnį laiką žygiuodami, ne kartą mintyse džiaugėmės. Jei ne šie batai, traumų išvengti nepavyktų. Antra – po ranka būtina turėti geriamo vandens. Teoriškai jį reikia gerti mažais gurkšneliais, vos suvilgant lūpas. Praktiškai tai sunku padaryti, kadangi organizmas dehidratuoja ir reikalauja vandens. Ir trečia – teoriškai reikia žingsnį suderinti su kvėpavimo ritmu. Praktiškai, kai akys pradeda lipti ant kaktos, širdis su trenksmu veržtis iš krūtinės, o plaučiai beveik sprogti, tada minutėlei sustoji, žiopčiodamas kaip žuvis, atgauni kvapą ir toliau į viršų, į kalnus. Viso to galima išvengti dviem būdais. Pirmas – visai neiti į kalnus, antras – kelias dienas adaptuotis kalnuose. Mūsų ekspedicija neturėjo laiko adaptuotis, o kito kelio nebuvo. Tad kopėme… “

Nešuliniai mulai apkrauti ekspedicijos amunicija bei maistu, ir netgi yra paruoštas atsarginis arklys, jeigu kam nors atsitiktų bėda. Juokaudamas Karlosas sako, kad kritiniam atvejui turi paėmęs ir deguonies kaukes. Smagus pasivaikščiojimas kylant arba leidžiantis aukštikalnėmis neprailgsta bepasakojant  praėjusių kelionių nuotykius.

Papasakoju draugams apie savo klajones Sibire, Sajanų kalnuose, kai dviese su draugu per taigą nukeliavome 150 km, o upe su katamaranu nuplaukėme 250 km. Tą kart galvojome, kad namo nebegrįšime, nes neturėdami tikslaus žemėlapio buvome pasiklydę, vėliau susitikome akis į akį su meška ir skendome, tačiau likome gyvi nes tikėjome, kad gamta neduos pražūti, jeigu nepažeidi jos taisyklių. Chakasai mus išmokė atnašauti ir daryti simbolines aukas, prieš pradedant valgyti ar gerti, trupinėlį ar lašelį nuliejant, taigos, vandens ir oro dvasioms. Pradžioje į tai žiūrėjome su ironija, tačiau vėliau prie šitos apeigos pripratome ir tai tapo mūsų ir gamtos sandora. Šios kelionės metu supratau vieną dalyką, kad norint įminti gamtos paslaptis, reikia joje likti vienumoje ir išmokti su ja bendrauti. Gal būt todėl tikri keliautojai yra vienišiai.    Tuomet, palaukiant Abakano upe sutikome garsaus rusų keliautojo Jurijaus Senkevičiaus draugus, žurnalistus iš Kemerovo. Po dešimties metų vienas iš jų atsiuntė knygą apie keliones po Sajanus, kurioje aprašyti ir mes, du lietuviai, beklaidžiojantys po taigos platybes. Knyga vadinosi „Posolon“, kas lietuviškai reikštų – dienos nueitą kelią nuo saulėtekio iki saulėlydžio.

Panašiai keliaujame ir mes, nuo ryto iki vakaro, o pietų metas prabėga kaip trumpa akimirka, kurios metu galima buvo nusnausti ir atgauti jėgas. Elegijus pasinaudojo proga, dalį kelio jojo raitas ir atrodė kaip tikras Don Kichotas, besivaikantis nematomų vėjo šuorų, kad galima būtų su parasparniu pakilti į dangų.

Vakarėjant, laisvanoriškai pasiskirstome į dvi grupes, vieni žygiuos trumpesniu, antri ilgesniu, bet įdomesniu keliu. Didžioji dalis pasirinkusi trumpesnę atkarpą, nusuka į tarpeklį, o mes leidžiamės paskui mūsų vedlę jauną indėnę, sparčiai žingsniuojančią priešaky su verpstuku rankose. Apsirengusi ji buvo tradiciškai, medvilnės megztuku bei gelumbės sijonu, ant pečių užsirišusi margaspalvį ryšulį, iš kurio ji traukė lamos vilną. Ant galvos pūpsojo juoda skrybėlaitė a la – katiliukas, o plaukai buvo supinti į dvi varno juodumo kasas. Basas kojas buvo įsispyrusi į pliažo šliures ir atrodė keista kaip čia kalnuose jų nepameta. Žygiavo ji sparčiai visą kelią ranka verpdama, o kita rodydama kur reikia eiti. Stebėjomės jos energija ir žvalumu. Pasiekiame senąsias inkų akmens skaldyklas. Čia, žole apaugusiame šlaite matosi dideli stačiakampiai akmens luitai, kurie buvo transportuojami į apačią ir skirti statyboms. Atsisėdame pailsėti ant jų ir grožimės atsivėrusiu vaizdu į tolumoje nusidriekusį kalnagūbrį. Išsiimu maišelį kokos lapų ir ruošiuosi jų pakramtyti. Šalia sėdinti mergina mane seka akimis, todėl nieko nepagalvojęs gestu pasiūlau ir jai. Ši noriai sutinka ir tik tuomet man šauna mintis į galvą, kad moterų kramtančių kokos lapus neteko matyti. Pasakau jai savo vardą ir laukiu atsakymo. Jos vardas Dorotė, toks pat kaip mergaitės iš pasakos apie Smaragdo miestą. Išsitraukęs iš kuprinės rodau jai savo dukros ir žmonos nuotraukas. Ji nuoširdžiai nusišypso ir nuo veido dingsta nepasitikėjimo išraiška.

Es esto tu el esposo? Ar tai tavo vyras? Klausiu rodydamas į indėną, bindzenusį mūsų užpakalyje. Ne, atsako, jis gano kažkur kalnuose ožkas. Lengviau atsipučiu, gal šis flirtas ir kokos pasiūlymas indėnų laikomas nepadoriu? Dorotė paklausia kiek mano dukrai metų, o aš bandau rankomis parodyti, kad 20. Persimetimas keliais sakiniais ir kokos lapai užmezga tarp mūsų trumpą draugystę. Žygiuojant ji visuomet nusišypsodavo, o akių žvilgsnis pasakydavo daugiau nei žodžiai. Kaip išsireiškė Norbertas, jos veriantis žvilgsnis tarsi laukinio žvėrelio, baugus, tačiau primityviai nuoširdus. Ji iš tiesų tarsi nužengusi iš Ozo šalies, geraširdė ir norinti visiems padėti, iš pasakos, kurią vaikystėje skaitėme.

Leidžiamės ir mes į tarpeklį, išdžiuvusio upelio vaga, apaugusia džiunglėmis. Po pusvalandžio apačioje pamatome kvapą gniaužiantį vaizdą. Sutemose, terasoje buvo išsimėtę griuvėsiai, kurie sudarė kažkokią darnią visumą. Sužinome, jog tai Huchuy Qosjco –  Mažasis Kuskas, miestas klestėjęs XV a. prie inkų imperatoriaus Pachacutec – Pačakuteko. Iš kitos kalno pusės matome besileidžiančius nešulinius arklius ir mūsų draugus. Nors jie ėjo trumpesniu keliu, atėjome tuo pačiu metu, nes jų grupėje keliavęs Don Kichotas -Elegijus, vis dėlto aptiko tinkamą vietą ir oro sąlygas skrydžiui, todėl pirmoji grupė užtruko ilgiau negu tikėjosi.

Nakvynei stovyklavietė įkuriama senojo miesto teritorijoje. Visų nuotaika itin pakili, todėl Andrius iš kuprinės ištraukia „Ballantais“ viskio butelį. Ima gerokai vėsti, yra tik + 4^oC laipsniai, todėl šlakelis stipraus gėrimo, pasirodo pačiu laiku. Nuliejame lašelį aukai žemėn, čia gyvenusių inkų vėlėms. „Jūs čia miegosite kaip kūdikiai. Didysis Pačakuta jus saugos“ – per vakarienę sako Karlosas. Nors šąlą rankos dienoraštyje palieku tokį įrašą:

„Vieta, kurioje apsistojome, neišpasakytai, nerealiai ir netgi nežinau su kuo palyginti, graži. […] Šį momentą užfiksuoju estetine prasme ir dedu į atminties lentyną. Tokių ypatingų akimirkų savo kolekcijoje turiu keletą, tai naktis Balgos pilyje Karaliaučiaus krašte, Karakumuose šalia Ak Kala senojo miesto, kai ūkaujant pelėdoms, sėdėjome prie saksaūlų lauželio… Tai neišdildomi įspūdžiai, išliekantys iki gyvenimo pabaigos, o galbūt iškeliaujantys kartu ir Anapilin.“

Prisimenu aprašytą M. Šalčiaus ir A. Poškos kelionių epizodą, kur jiems teko nakvoti Egipto piramidžių papėdėje ir bandau palyginti jų bei mūsų ekspedicijos pojūčius. Jie, manau, panašūs, nes istorines vietovės turi ypatingą aurą.

 

                                         SVEČIUOSE  PAS  KUSKO  MERĄ

 

          Nors naktį temperatūra nukrito iki 0 laipsnių, ryte buvome žvalūs ir, kaip niekad, gerai pailsėję. 5.30 val. geriame arbatą. Nors svajojome ryte kalnuose meniškai užfiksuoti saulėtekį, lyg tyčia, debesys užklojo senąsias inkų miesto griuvenas ir pradėjo lynoti. Šis reiškinys čia retas, tačiau atplaukę debesys mums po kojomis, dar labiau išryškino mistišką vietovės aplinką. Greta esantis tarpeklis, kuriuo atžygiavo pirma grupė, liko nenufilmuota dėl prietemos, todėl su grupele savanorių ir operatoriais po pusryčių išeiname į radialinį žygį.

Nežymiai kylame aukštyn, palikdami pašonėse besiganančias lamas, nesuprantančias, kurių galų be reikalo reikia trankytis po kalnus. Pakamarkos upės kanjonas – vienas iš įspūdingiausių Kusko regiono kanjonų, kuris pasižymi ne dydžiu, bet tarpeklio siaurumu bei inkų kelio išmoningumu, serpantinais vingiuojant stačiais uolų šlaitais. Filmuojant tokiomis sudėtingomis sąlygomis tenka gerokai paplušėti ne tik operatoriui, bet ir visai komandai. Šiuo taku, prieš tūkstantmetį, keliavo kariai, žvalgai, prekybininkai bei tokie patys keliautojai, kaip ir mes. Šiandien jis nepakitęs ir svarbus kaip anksčiau, nes vietiniai indėnai jį prižiūri ir puoselėja. Šalia įėjimo į tarpeklį matosi buvę sargybiniai vartai, greičiausiai čia buvo muitinė, imanti imperijos nustatytą mokestį.

Stovyklavietėje pasilikęs Elegijus išskleidžia parasparnį. Šį kartą jam sėkmingiau paklūsta kalnų vėjas. Besileisdamas į apačią patenka į lietų, tačiau, indėnų nuostabai, tiksliai nusileido į per raciją nurodytą vietą. Subėgo visas šimtas Lamay kaimo mokyklos vaikų, nes dar tokio stebuklo nebuvo matę. Šiame krašte dar gyva inkų dvasia ir žmonės laukia naujojo Pačakuteko, o čia iš dangaus, tarsi Dievas, nusileidžia baltasis žmogus…

Vakarėjant, visi pėsčiomis nusileidžiame į Urubambos slėnį, kur mūsų laukė pietūs ir autobusas. Susikrovus ant stogo kuprines, prieinu prie Dorotės, paskutinį kartą pavaišinu kokos lapais ir atsisveikinu. Ši maloni mergina, kažkokia vidine šiluma nostalgiškai priminė namus, kurių po truputį pradėjome ilgėtis. Vėliau, jau Bolivijoje, La Pase, aptikau atvirutę, ant kurios buvo nufotografuota besišypsanti indėnė aimarė, ji buvo labai panaši į Dorotę, ir aš ją nusipirkau.

Grįžtame į Kusko, iki jo tik valanda kelio. Mūsų laukia įdomus priėmimas – iš anksto suderintas vizitas pas šio miesto merą. Viešbutyje prausiuosi ir paskubomis prisėdu prie kompiuterio pasitikrinti elektroninį paštą. Gautas laiškas iš kunigo Vytauto Palubinsko gerokai nudžiugina. Jis rašo, kad Guažara Mirim vyskupas iš Brazilijos mūsų laukia, domisi mūsų ekspedicija ir paprašė Bolivijos pusėje Guajaramerine kunigui ir vienuolei mums padėti.

Atvykstame su mūsų vertėju ir palydovu perujiečiu Eriku į Kusko meriją. Esme paprašomi minutėlę kitą palaukti. Stebiu mero kabinetą erdvų, tačiau ne per didžiausią. Palei šonines sienas po šešias sustatytos įmantrios kėdės, ant kurių sėdėdami laukiame audiencijos. Ant priešakinės sienos kabo didžiulis moderno stiliaus 1931 m tapytas paveikslas, vaizduojantis senovės inkus, garbinančius saulę.   Prieš jį didžiulis, puošniai drožinėtas stalas, ant kurio pastatytos Peru valstybinė ir inkų vėliavos. Pastarosios spalvos primena vaivorykštę: raudona, oranžinė, geltona, žalia, balta, mėlyna ir violetinė. Jos simbolizuoja visas tautas, praeitį, dabartį ir ateitį. Ant šoninių sienų – XVIII a. drobės su šventaisiais bei miesto globėjais. Pagaliau atsidaro durys ir įeina Kusko meras senjoras Carlos Valencia Miranda lydimas savo sekretorės. Jis taria sveikinimo žodį ir dėkoja, kad mes atvykome. Mūsų gidas Erikas labai jaudinasi, tarytum būtų pas patį inkų valdovą, visas prausta ir verčia padrikai, tačiau suprantamai. Atsakomąją kalba drožia ekspedicijos vadovas Gintautas Babravičius. Jis įteikia marškinėlius, kepuraitę, suvenyrus puoštus mūsų ekspedicijos atributika bei knygą apie Vilnių. Taip pat perduoda Vilniaus mero Artūro Zuoko linkėjimus, nes rugsėjo mėnesį, čia Kuske jis lankysis Pasaulio paveldo miestų kongreso metu. Ši organizacija vienija daugiau nei 140 miestų, o minėtame simpoziume apie nematerialųjį paveldą Vilniaus merui teks moderatoriaus vaidmuo.

Paprašau Kusko mero autografo mūsų ekspedicijos dienoraštyje.

„Con mucho aprelio y carismo para la expedicion de Lituania, gracias por visitar Cusco, Peru.  19. 07. 05   Carlos Valencia, alcalde del Cusco Peru  ”  – Tokį įrašą palieka  Kusko meras, visiems įteikia paauksuotus, simbolizuojančius inkų saulę, ženklelius ir atsisveikindamas linki ekspedicijai sėkmės.

Po vizito merijoje išeiname su gera nuotaika ir nusprendžiame šią progą atžymėti, juk ne kasdien būna oficialios audiencijos. Keturiese užsukame į senamiesčio kavinukę, įsikūrusią tradiciškai antrame aukšte,  su mediniu balkonėliu. Užsisakome stiklą viskio ir smalsiai stebime kaip perujietis, išradingai su vamzdžiu, įpūtinėja židinyje ugnį. Ant sienos kabo įrėminta nuotrauka, kurioje prie pianino sėdi nuoga mergina – Norbertas tokia muziką mėgsta. Žydrius su Gintu Smilga aptarinėja kažkokius planus ateičiai, o aš stebiu kavinės aplinką ir jos lankytojus. Ji bohemiška ir primena Vilniaus senamiesčio barą, o prie staliukų sėdinti publika įvairi, daugiausia turistai. Vos atsipalaidavus gauname žinutę, jog reikia grįžti į viešbutį, ten pildomos emigracinės anketos. Sėdame į taksi ir važiuojame „Palace Imperial – Mabey“ viešbutį. Rytoj anksti išvažiuojame į Boliviją.

                   PALEISTI Į AUTOBUSĄ AKMENYS, PAKELIUI  Į BOLIVIJĄ

 

         Ryte, vos išvažiavus iš Kusko centro, skambina mūsų gidas Eric Gonzales, kad viešbutyje bagažo skyriuje palikome generatorių. Kadangi šiuose žygiuose jo nereikėjo, buvome pasidėję į  atskirą saugojamą kambarį, todėl skubėdami ir pamiršome. Kol atvežamas generatorius, paskutinį kart žvilgsniu atsisveikiname su Kusko miestu. Erikas perspėja, kad Juliakos rajone vyksta autotransporto darbuotojų streikai, todėl keliai gali būti užblokuoti, tačiau mes pasirinkimo neturime.

Pro langus skriejantys kalnų vaizdai veikia monotoniškai, todėl kas antras užsnūstame. Užsimerkęs prisimenu, kad prieš išvykstant į šią kelionę kažkas manęs prašė iš Pietų Amerikos parvežti nors mažą akmenėlį, kuris primintų didžio lietuvių keliautojo keliones. Mintys sukosi ratu, taip, tai juk Minties rato gatvės Nr. 53  Kaune gyventoja Daiva Vitkevičienė.

Daiva šiandieną gyvena name, kurį Matas Šalčius su savo broliais 1923 m. statė, o vėliau ilgą laiką čia gyveno. Tuomet prie šio namo filmavome epizodą, kuriame dukra Raminta Šalčiūtė – Savickienė mums pasakojo apie savo tėvo kambarį, kuriame būdavo tvarkingai laikomi jo atsiųsti laiškai mėlynoje dėžutėje ir apie tai, kad kitoje gatvės pusėje buvęs paštas. „Kartą mamą iškvietė pašto viršininkas – jai iš Pietryčių Azijos skambino tėvelis. Mama kalbėjosi tėčiu esančiu už tūkstančius kilometrų, tai buvo tikras įvykis!“ M.Šalčius turėjo retą progą nemokamai paskambinti į namus, taip padarydamas didžiausią staigmeną namiškiams.

Šiandieną namas Minties rato gatvėje restauruojamas, todėl jo šeimininkė Daiva nuėmusi metalinę lentą, kurioje rašoma, kad čia gyveno lietuvių žurnalistas ir keliautojas M.Šalčius, tačiau vėliau ši vėl bus pritvirtinta. Šalia namo gražiai įkurtame miniatiūriniame japoniškame darželyje tarsi sklando iš Rytų parvežtos Mato Šalčiaus idėjos.

Prabundu ir tik dabar pamatau, kad už manęs sėdi mergina. Tai 23 metų vairuotojo dukterėčia Sonia. Pradžioje  ji buvo nepastebima, tačiau užkalbinus noriai ėmė bendrauti. Bandome sužinoti indėnų kečujų kalbos paslapčių. Žydrūnas, šiek tiek mokantis ispaniškai, bando vertėjauti. Prašome pakalbėti indėnų kalba.

„Nok‘a – kamy?“ – Koks tavo vardas?

„Nok‘a – čiū Sonia“ Mano vardas Sonia

Labas! – napaykullayki! Yaw!

Ačiū – dyuspagrasunki

Sudie – rikunakusun

Skaičiai: 1 – huk; 2 – iskay; 3 – kimsa; 4 – chusku; 5 – pichqa; 6 – suqta; 7 – qanchis; 8 – pusaq; 9 – isqun; 10 – chunka

Visus žodžius Sonia užrašo man į dienoraštį, tačiau perskaityti ir teisingai ištarti nėra lengva.

Privažiuojame 4335 m aukštyje esančią Feliz Viaje perėją ir pirmą kartą išlipame ant sniego. Nusifotografuojame ir bėgame greičiau į autobusą, slėpdamiesi nuo šalčio, o taip pat nuo suvenyrus siūlančių indėnių. Jos būna įsikūrusios turistų stovėjimo, arba apžvalgos aikštelėse. Artėjame prie Titikakos ežero rajono ir darosi neramu dėl užblokuotų kelių. 15.30 h privažiuojame Juliakos prieigas. Profsąjungų suorganizuoti vežėjai protestavo prieš draudimo įmokų ir benzino kainų didėjimą. Streikas, lyg tai eina į pabaigą, tačiau keliai kai kur užgriozdinti akmenimis. Į pravažiuojantį mūsų autobusą vaikai ima mėtyti akmenis, laukiame kol prie jų prisijungs ir kiti indėnai. Pasidaro labai nejauku, žinant, jog gali būti išdaužyti langai. Fiodoras bando filmuoti, tačiau yra prašomas tai nedaryti ir neerzinti vietinių. Laimei suaugusieji tik abejingai stebėjo paauglių pramogą. Mūsų autobusas vingiuoja tarp krūvų akmenų, aplenkdamas jas kelkraščiais. Jais zuja daugybė triračių motociklų bei dviračių. Į autobusą buvo paleisti 24 akmenys, laimei langų neišmušė, tik šiek tiek apgadino autobusą. Lengviau įkvėpėme, kai išvažiuojant iš miesto pamatėme žaidžiančius futbolą indėnus. Didžiulė minia žiūrovų nekreipė į autobusą dėmesio ir užsimiršome, kad dar prieš minutę mums grėsė pavojus. Andrius įsijautęs ėmė rėkti: „Įvartį, įvartį…“, įtampa atslūgo.

Nuo Puno miesto pamatome kalnų jūra vadinamą Titikakos ežerą. Krantai kai kur apžėlę meldais, iš kurių gaminamos valtys, jie naudojami pašarui, bei kitokioms reikmėms. Su šiuo ežeru artimiau susipažinsime vėliau, Bolivijos pusėje. Artėjame temstant prie sienos. Prabundu nuo raginimo greičiau keltis ir ieškoti savo daiktus, juos teks per sieną persigabenti patiems, nes Bolivijos pusėje laukia kitas autobusas. Krauname kuprines į vežimėlius ir stumiamės link muitinės, kažkas liepia paskubėti, nes čia sieną galima kirsti tik darbo valandomis, o iki 18 h beliko dešimt minučių. Muitinės pastate niekas nedraudžia filmuoti ir fotografuoti, todėl mūsų operatoriai su pasimėgavimu tai daro. Betikrinant pasus staiga dingsta elektra ir visas muitinės namelis paskęsta tamsumoje. „Gal tai sabotažas“ – šauna pirma mintis galvon, ir stipriau prispaudžiu ant kaklo kabančią piniginę su dokumentais. Po kelių minučių įsižiebia lemputė ir besišypsantis pareigūnas, dėdamas antspaudą į pasą, sako „Bienvenidos a Bolivia!“ – „Sveiki atvykę į Boliviją!“, o veido išraiška leidžia suprasti, kad tokie reiškiniai, čia ne naujiena.

Aštuonioliktą valandą visi jau sėdime bolivų autobuse ir džiaugiamės, jog nereikėjo čia laukti visą naktį. Dar pora valandų ir mes atvažiuojame į Bolivijos sostinę La Pasą.

                                     AUKŠČIAUSIOJE SOSTINĖJE LA PASE

Bolivijos sostinė La Pasas – aukščiausiai pasaulyje sostinė, ji įsikūrusi net 4 kilometrų aukštyje. Čia yra El Alto, skurdžių priemiestis, o centrinė miesto dalis yra kilometru žemiau. Tai unikalus miestas, pradžioje kėlęs mums košmarą dėl bendro alaso, bei transporto chaoso, tačiau vėliau, apsipratus jis tapo toks savas, jog besiruošdami safariui į didžiausią pasaulyje Uyuni druskos ežerą, skyrėmės su gailesčiu.

„Rašau Jums iš Bolivijos sostinės La Paso, į kurį atvykau apvažinėjęs visą Argentiną. La Pase šiuo metu esame trys lietuviai: dailininkas Jonas (ne Petras) Rimša, aš ir Lietuvos pilietis Levinas. Bolivija labai įdomi šalis. Pusė kalnai – be galo pilni visokių metalų, kaip sidabras, syris, švinas, cinkas, auksas, bismutas, volframas, molibdenas, geležis, akmens anglis ie žibalas. Kita pusė – lygumos, atogrąžų miškais ir pievomis. Šalis turi pusė milijono ketvirtainių kilometrų ir du su puse milijono gyventojų. […] Šalis po nepavykusio karo nori prisiauginti daugiau gyventojų. Ji duoda gerų žemių visais pakraščiais ateiviams iš Europos, bet tik kultūringiems ir parinktiems. Vienai šeimai duoda ne daugiau kaip 50 ha nuosavybės, maždaug už 100 litų mūsų pinigais. […] Čia galima būtų įkurti bent vieną lietuvių koloniją iš kokio šimto šeimų, kuri turėtų visa savo. Čia oficiali kalba ispanų, bet labai toleruojama ir svetimos kalbos. Žodžiu ši šalis turi didelę ateitį ir nors ji yra toli nuo uostų ir dar maža turi geležinkelių ir plentų, bet gerėjant ir pingant oro susisiekimui, ji bus greitai pasiekiama iš Europos.“ –  Tai ištrauka iš laiško, parašyto M.Šalčiui apsilankius pirmą kartą La Pase. Vėliau, susipažinęs su šia šalimi jis numatęs vietas kur galėtų kurti lietuvių kolonijos, ir paruošęs netgi kolonijos nuostatus.

Dienos šviesoje pagaliau apžiūrime Bolivijos sostinę La Pasą. Prie aukščio esame pripratę, galbūt tik Vytenis, prisijungęs prie mūsų vakar, jaučia kalnų ligą. Šiandien turime susitvarkyti Brazilijos vizas, tačiau nuvykus, ambasadoje reikalauja lėktuvo bilietų – jų tuomet mes neturėjome. Tenka šį darbą atidėti rytdienai. Pirmieji įspūdžiai, palyginus su Lima, visai kitokie. La Pase daugiau laukinio šurmulio ir tuo pačiu daugiau pavojų, bet jis kažkokio šarmo turi daugiau negu Peru sostinė.

Aplankome Mėnulio slėnį, kur molio kalnai yra išplauti vandens ir primena Palangos pajūryje statomas smėlio pilis. Turgavietėje matome vaikams pravedamą pamoką – taip jie supažindinami su žemės ūkio naudmenomis. Turizmo policija Vladą perspėja, kad atvirai pasikabinęs fotokamerą nesinešiotų. Aš nusiperku lauke keptų smulkių žuvyčių, primenančių ančiuvius, su aštroku padažu. Pradžioje kreivai į mane žiūrėję draugai, prašo duoti paragauti ir jiems. Buvome instruktuoti, kad sveikatos sumetimais, derėtų vengti pakelėse ar turguje gaminamo maisto, tačiau kai esi išalkęs, o kvapai vilioja, į perspėjimus numoji ranka. Kiti kolegos nusiperka kokos lapų, o mes Rička gauname nemokamai šiems lapams stimuliatoriaus. Tai ne kreidutė, tačiau salsva, juoda masė, primenanti džiovintą bananą. Ją reikia taip pat įvynioti kokos lapų gniužulo vidų, kad stimuliuojantis efektas veiktų greičiau.

Vakare Vytenis ir Norbertas mane išsitempia į netoli viešbučio, iki vėlumos veikiantį, „raganų“ turgų. Šitaip vienas iš draugų pavadina jį todėl, jog čia galima įsigyti visokiausių amuletų, žolelių, džiovintų lamos embrionų ir dar bala žino ko, kurių  burtai padės įgyti norimų malonių. Perku amuletą, kad sektųsi darbai, dukrai – mokslai, o kolega, jog neapleistų vyriška galia. Besirenkant reikiamą amuletą, prie manęs prieina senyvo amžiaus indėnė ir ištiesusi ranką prašo išmaldos. Apsimetu nematąs jos ir toliau apžiūrinėju prekystalį. Ji paliečia mano petį ir ranka rodydama į grindinį įkyriai zirzia: Senjor, senjor, žiūrėkite… Tik dabar pamatau, kad bemokant pinigus, man iš kišenės iškrito 200 bolivijanų (apie 60 litų). Greitai traukiu kelias metalines monetas ir dėkodamas bruku jai į delną. Nesuprantamas dalykas, juk indėnė galėjo tuos pinigus man nuėjus pasiimti sau, tačiau kažkodėl to nepadarė.

Ryte, Brazilijos ambasadoje sutvarkome dokumentus, reikalingus vizoms gauti. 11 val. apklijuojame tris visureigius mūsų ekspedicijos, Klajūnų klubo ir rėmėjų lipdukais bei išvykstame į safarį per Uyuni – didžiausią druskos dykumą.

Tolar gyvenvietėje, šalia pakelės valgyklos, sustojame užkasti. Kadangi šiandieną neturiu apetito, lieku lauke saugoti mašinas ir stebiu  grįžtančius iš mokyklos vaikus. Kas antras nešasi rankose po dūdą ar būgną, o merginos – šokėjos lazdeles. Keista, kad tokia nedidelė gyvenvietė turi savo mokyklos orkestrą. Bandau juos kalbinti, tačiau angliškai jie nesupranta, matyt mokykloje šios kalbos nesimoko, užtat groja pučiamaisiais instrumentais. Orkestras yra kultūrinio gyvenimo ašis, nes visos religinės šventės ar futbolo varžybos be šios muzikos čia neapsieina. Futbolas  – Pietų Amerikoje, tai antroji religija ir abejingų šiam sportui, nėra. Grojama labai primityviai, tai teko ne kartą girdėti, pradžioje unisonu aukštieji instrumentai pučia kokią nors melodiją, trombonai ir baritonai atsako kontrapunktinę liniją, bosai laiko tonacijos funkcijas ir visa tai įvelkama į triukšmingų būgnų ritmingą tarškėjimą. Orkestro muzika palydima gausiu ir spalvingu šokėjų būriu, kurie turi šaižius švilpukus ir be perstojo juos pučia. Toks kolektyvas girdimas iš labai toli ir pritraukia būrius smalsuolių.

Su „Trimito“ orkestru per 15 metų teko groti įvairiuose koncertuose, masinėse šventėse ir atsakinguose, Lietuvą atstovaujančiuose renginiuose. Bene įsimintiniausios akimirkos buvo 1993 metais, kai Norvegijoje Hameryje, viename iš didžiausių pasaulio pučiamųjų orkestrų festivalyje – konkurse (dalyvavo 11 tūkstančių muzikantų, o renginys įtrauktas į Gineso Rekordų knygą) šou programoje užėmėme pirmąją vietą ir gavome aukso medalį, o dirigentas Romas Balčiūnas buvo pripažintas geriausiu dirigentu. Tuomet įveikėme JAV karinių pajėgų kolektyvą ir buvome palydėti stadiono žiūrovų audringomis ovacijomis. Pučiamųjų orkestras universalus kolektyvas, galintis groti įvairią, netgi klasikinę muziką. Anglijoje, bažnyčioje „Trimitui“ atliekant Vagnerio muzika „Procesija į katedrą“ iš operos „Lohengrinas“, klausytojai su ašaromis akyse atsistoję plojo orkestrui ir stebėjosi pučiamųjų muzikos didingumu, bei jos unikalia interpretacija.

Tikriausiai jau pasiilgau savo orkestro, jog imu galvoti apie jį. Grojant apie tai visiškai nesusimąstai, tiesiog dirbi savo darbą ir stengiesi jį atlikti kiek įmanoma geriau. Tačiau čia, Pasaulio užkaboryje, pamačius vaikus su man artimais instrumentais, širdies kertelėje pajuntu, kad man tai be galo artima. Juk tūkstančiai kilometrų apkeliauta koncertuojant ir patirta daugybė nuotykių bei atradimų.

Prie mašinų prieina porą berniukų ir ima tyrinėti ekspedicijos lipdukų turinį. Aiškiausi jiems žodžiai tai „Bolivija“ ir „Peru“. Pasikviečiu juos arčiau ir paprašau į kelionės dienoraštį įrašyti savo vardus. Tai devynių metų  Jose Luis‘as ir jo draugas Elias Mamani. Kadangi nieko neturiu atsimokėti, išėjęs iš valgyklos Marius berniukams duoda saldainių ir vieną bolivijaną. Jų juodai – rudos, lyg angliukai, akys džiaugsmingai nušvinta ir abu laimingi dingsta už kampo.

Draugai išeina papietavę ir ima ginčytis ar jų skrandžiai priims moliuskų sriubą? Kadangi labai mėgstu jūros gerybes, jų abejonės priverčia mane gailėtis atsisakius valgyti. Mūsų džipo ekipažą sudaro: vairuotojas Brayjanas, nei velnio nesuprantantis angliškai; Žydrūnas – sociologas, tyrimų bendrovės “TNS – Gallup“ šefas ir ispaniškai susikalbėti galintis vyrukas; Vladas – nemažą kelionių patirtį turintis, bei „Lietuvos ryto“ fotoreporteris; Aleksandras – buvęs jūrininkas ir puse svieto apiplaukęs, o dabar verslininkas; Elegijus – vaikystėje turėjęs daug vargo dėl savo vardo kilmės aiškinimo, o dabar prisiekęs skraidytojas parasparniu. Jo patekimo į ekspedicija istorija atsitiktina ir šmaikšti.

Kartą, man befilmuojant Vilniaus senamiestį LTV laidai „Keliaukim!“ kilo mintis pasivažinėti dviračiu senųjų namų stogais. Tačiau tokį triuką galėjo atlikti tik Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Stogą, tinkamą pasivažinėjimui atradome Vilniaus universiteto pastatų ansamblyje, reikėjo surasti patį Karlsoną su motoru ant nugaros. Pirmiausiai prasidėjo propelerio paieškos ir taip aš susipažinau su reto vardo savininku Elegijumi. Jis sutiko paskolinti parasparnio pakabinamo motoro propelerį, o aš pasiūliau ekspedicijos vadovui G.Babravičiui kelionės metu galimybę filmuoti iš oro.

Iki Oruro miesto važiuojame asfaltu palei Lago Poopo ežerą, kuris nusidriekęs virš šimto kilometrų. Oruras laikomas Bolivijos folkloro sostine, o jo spalvingieji karnavalai yra įtraukti į UNESCO Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevrų sąrašą. Šiame mieste gyvena virš 200 tūkstančių gyventojų, tačiau pats miestas mus pasitinka itin niūriais vaizdais. Kadangi per centrą nevažiuojame, tenka matyti tik miesto pakraščių šiukšlynus bei visiška chaosą. Rodos sąvartyno čia nėra, nes šiukšlės pilamos kur pakliuvo ir vis naujose vietose. Kai kur matosi, krematoriumus primenančios nedidelės plytų degyklos ir iš kaminų rūkstantys dūmai. Vėjo plazdenami polietileno maišai bei dulkių sūkuriai palieka slogią nuotaiką ir Marius neiškentęs sako, kad šis vaizdas jam primena Apokalipsę.

Važiuojant nuvargsta nugara bei šonai, kitaip tariant nieko neveikiant, todėl man labiau prie širdies pačiam žygiuoti, čiuožti slidėmis, plaukti upėmis ar keliauti minant dviratį, t.y. aktyviai pačiam judant.

Neužilgo už Oruro baigiasi asfaltas ir mūsų visureigiai ima kratytis Gran Pampa Salada dykumos vieškeliais. Stebimės mūsų vairuotojais, sugebančiais sutemus surasti teisingą kelią, o jie čia be jokios tvarkos išvažinėti skersai ir išilgai. Vienas džipas atsilieka, todėl laukiame, bijodami, kad jis nepasiklystų. Prieš vidurnaktį, iš už kalnų lyg skraidanti lėkštė išnyra didžiulis, pilnatimi prinokęs, mėnulis. Kadangi, čia 3,5 km aukštis, jis ypatingai didelis, nepaprastai ryškus ir tokio niekam nebuvo tekę matyti. Jis priminė kažkokią ekranizuotą pasaką, kai piktadariai nutarė pagrobti mėnulį ir palikti Žemę naktį visiškoje tamsoje.

Važiuojame palei geležinkelį pralenkdami prekinį traukinį. Jis juda lėtai, gal būt dėl kreivų bėgių, todėl galima būtų lengvai prisivijus į jį įlipti. Sovietmečiu buvo netgi toks keliavimo būdas. „Avan – turistai“ sužinoję prekinių traukinių tvarkaraščius, gaudavo visos Sovietų Sąjungos geležinkelio linijų žemėlapius ir pirmyn po plačiąją šalį. Teko su tokiais bendrauti, iš Lietuvos jie Krymą pasiekė per porą savaičių. Buvo keletą kartų mašinistų pagauti, nuklydę su vagonais visai į priešingą pusę, užgriuvę lentomis ir vos nenuskendo cemente. Kai nusigavo prie jūros, kelias dienas mirko joje, nes atrodė lyg Donbaso angliakasiai, o aprangą teko išmesti, ji nebeatsiskalbė. Nepajutau, kaip mano mintys pasiliko prekiniame traukinyje ir aš užmigau.

Tik 2.30 val. nakties, galutiniai sušalę, per penkiolika valandų, nuvažiavę 550 km, atvykstame į Ujuni miestelį. Sukinėjame ratais po jį, ieškodami viešbutuko, kuriame pernakvosime. Daugelis abejojo iš viso ar toks čia yra, tačiau kelionėje išmokome būti kantrūs ir susitaikyti su esama padėtimi. Jeigu reiks, miegosime ir po atviru dangumi.

                                          DIDŽIAUSIA DRUSKOS DYKUMA

Kelia mus Marius, žygiuodamas koridoriumi ir lyg budistų lama po nosimi burbėdamas mantras: “Rytas, jau rytas…”

Žvilgteriu į laikrodį – 8.30 h, reiškia miegojome penkias valandas, o tai kelionėje pilnai užtenka organizmui atstatyti jėgas. Karšto vandens yra ne marios, todėl prasikrapštau akis, išsivalau dantis ir einu pusryčiauti. Viešbučio interjeras primena kaimo buitį ir sutvarkytas skoningai, paprastai bet ne prastai, aplinka dekoruota uolienų bei druskos mineralų kristalais, kai kur pakabintas kabo kukurūzas ar namų rakandas –  tai sako, jog su vakarų turistų skoniu šeimininkai susipažinę gerai.

Nedideliame valgomajame viduryje ant kojelių stovi metalinė krosnelė, skleisdama malonią šilumą. Ant sienos kabo veidrodis su budistiško stiliaus mediniais rėmais, medžiokliniai šautuvai, balnakilpės, o kampe balnai. Nors nesu buvęs Himalajuose, nežinau kodėl, tačiau man ši aplinka primena Tibetą ar Nepalą. Mintimis bandau nulėkti į kitą svieto kraštą ir tai jau transcendencinė kelionė, kurią nemiegant, patyriau pirmą kartą. Žinojau, kad galima keliauti sapnuose, apie rašė ir K.Kastaneda, yra toks būdas, tiesa, ne visados jis pavyksta, tačiau tai visiškai ne svaičiojimai. Porą kartų man teko miegant sapnuose nukeliauti ten, kur nesu buvęs, į Dubrovniką Kroatijoje ir Liepoją Latvijoje, ir po kurio laiko realybėje, ten nuvykus mačiau beveik tuos pačius vaizdus. Nežinojau, kad šios kelionės pabaigoje manęs laukia dar viena labai svarbi kelionė sapnuose, nuo kurios priklausė visos ekspedicijos sėkmė, bet apie tai vėliau.

Po pusryčių, kol mašinos ruošiamos, išeinu pasižvalgyti Ujuni miestelį. Kai šviečia saulė, bet kuris kraštovaizdis įgyja džiugesio spalvą ir mus pasitikusi vakarykštė naktinė aplinka tampa miela ir svetinga. Tarp plačių dvigubų gatvių matau paminklą, vaizduojantį kažkokią moterį  – motiną, pastatytą 1989 metais. Mieste yra kelios bažnyčios, tačiau visi pastatai, tarp jų ir varpinės bokštai visai žemi. Užsuku į gretimą turgavietę, kurioje karaliauja kinų prekės ir vienas kitas žemės ūkio produktas, tai ne turistams skirtas objektas. Tarp parduotuvėlių yra interneto svetainių, kurios mums pravers grįžtant. Šalia mūsų visureigių, iš viešbučio išeina jauna pora europiečių, jau pusė metų keliaujančių po visą Pietų Ameriką. Pasidaliname įspūdžiais, mums rūpi kokios sąlygos yra Selvoje, t.y. džiunglėse? Jie sako, kad gyvūnų labai mažai tematė, išskyrus kelias beždžionėles ir papūgas. Palydovinis telefonas keliauja iš rankų į rankas, pirmą kartą skambinu į namus ir pasikalbu su dukra Deimantė. Smagu, kai žinios iš namų geros, tada ir kelionė nušvinta kitokiomis spalvomis. Dukra klausia kodėl mano balsas keistai liejasi lyg girto, atsakau, kad esu kitame Žemės pusrutulyje, todėl garsas per palydovą šiek tiek vėluoja. Vairuotojai paima pietų davinį ir prisipylę kuro bei vandens atsargas išvažiuojame druskos ežero link. Paskutinėje gyvenvietėje Colchani sustojame pasižiūrėti kaip druska elementariai išvaloma ir pakuojama į maišus. Senas indėnas užsikišęs už žando saują kokos lapų, nedidelėje patalpoje pasakoja ir rodo kaip su semtuvu druska vartoma, išgarinamas likęs vanduo ir vėliau supilama į polietileninius maišelis. Greta yra sukrauti druskos kristalų luitai, iš kurių bus statomi viešbutėliai turistams. Jie panašūs į kreidos blokelius iš kurių pas mus statomi namai. Lauke, prie stalų parduodami suvenyrai iš druskos bei kaktuso kiauto. Tai įvairios figūrėlės, peleninės su užrašais Salar de Uyuni. Šis kaimas yra šalia šio, didžiausio pasaulyje druskos ežero, pakraštyje. Po valandėlės mūsų visureigiai važiuoja didžiausia druskos dykuma Žemėje, kuri užima net 12 000 km² plotą ir yra 3656 m aukštyje. Apima jausmas, kad patenkame ant ledo. Oro temperatūra tik + 4,7 ⁰ C ir pučia šaltokas vėjas, todėl esame apsirengę šiltai su striukėmis bei indėniškomis kepurėmis. Sustojame šalia kitų safario grupių  po druskos dykynę mašinų. Iš čia jos išsibarsto po visą didžiulį plotą ir važiuoja kur kam patinka, be jokių kelių. Druskos paviršius kietas ir pravažiuojanti mašina palieka tik nežymias vėžes, tačiau pagrindiniai maršrutai nusidriekia beveik tomis pačiomis kryptimis, todėl įžvelgti provėžas vis dėlto galima. Šalia druskos supiltų krūvų džiaugiamės visi lyg vaikai žiemos rytą pirmu iškritusiu sniegu. Imame druską į rankas – ji nešalta, tik kur kas kietesnė ir sunkesnė.

Dabar, berašant šias eilutes, išsiėmiau iš lentynos mažą plastikinį buteliuką, įsibėriau į saują žiupsnelį parsivežtos druskos, laižau kristalėlius ir mintimis grįžtu į tas neužmirštamas akimirkas, o kartokai sūrus skonis burnoje, man padeda rankai vedžioti šį tekstą.

Draugai gulasi ant druskos, kad dar kartą įsitikintų, jog tai ne ledas, ne iliuzinė apgaulė. Kvapo nesijaučia jokio, tačiau burnoje, nuo vėjo gainiojamų mažų druskos dalelių sūroka. Vienoje eketėje silpnai burbuliuoja, tačiau tai ne verdantis vanduo, o tik besiveržiančios į paviršių dujos. Vytenis įkišęs į vandenį pirštą tyrinėja ar jis iš tiesų ne karštas. Sakoma, kad čia maudantis rytais galima išsigydyti nuo įvairių astminių ligų. Kadangi ligonių ir laiko neturime, važiuojame tolyn. Smagu palenktyniauti mašinomis, nebijant jog nuvažiuosi nuo kelio, tačiau reikia laikytis         saugaus atstumo. Fiodoras filmuojant užsilipa ant stogo ir bando įamžinti šiuos kadrus į skaitmeninę video juostą. Per raciją Gintas režisuoja kokiu atstumu ir išsidėstyme turime važiuoti, kad pavyktų nufilmuoti gražius vaizdus. Mūsų vairuotojas skuba pasivyti likusius, o mes jam aiškiname, kad reikia važiuoti lėčiau ir su įjungtais žibintais.

Sustojimas šalia “Salt Hotels” – “Druskos viešbučio”, nedidelio pastatėlio, skirto turistams ir pastatyto iš druskos plytų. Viduje yra kavinukė, o ant sienų pritvirtinta įvairiausios keliautojų atributikos: kepuraičių, atvirukų, nuotraukų bei vizitinių kortelių. Nusprendžiame, kad mes turime taip pat čia įsiamžinti. Šeimininkas duoda gremėzdišką plaktuką ir vinių, o mes ant sienos “nukryžiuojame” ekspedicijos marškinėlius, kad pasakotų atvykstantiems į šį pasaulio kraštą apie didį lietuvių keliautoją Matą Šalčių ir jį įamžinti pasišovusią ekspediciją. Mane užkalbina du portugalai rodydami į mano skrybėlę su užrašu “Portugal” manydami, kad aš jų tautietis. Paaiškinu, kad ją parsivežiau iš Lisabonos, kur viešėjau piligriminės, Taize bažnyčios organizuotos kelionės, metu. Kiekvienam malonu kelionėje sutikti aplankiusį tavo šalį svetimtautį. Šalia viešbučio lauke, ant stiebų plevėsuoja daugelio šalių vėliavos, keliame ir mes savo trispalvę. Indėnas sako, kad sumaišėme spalvas, nes Bolivijos yra raudona, geltona, žalia, tačiau mes nesutinkame teigdami, jog tai Lietuvos vėliava ir tik labai panaši į jų. Savijauta prie plazdančių vėliavų, lyg Šiaurės ašigalyje, pakili ir džiugi, rodos šiandien būtų didžiausia šventė. Tikriausia pati kelionė yra šventė, kuriai tu iš anksto ir ilgai ruošiesi. B.Gorbulskis yra parašęs dainą kuri vadinasi “Džiugesio valanda” – ji dabar galėtų skambėti ir pilnai atspindėtų mūsų dvasinę būseną.

Pietaujame Salar de Uyuni ežero viduryje. Vienkartiniuose induose dar šiltas kepsnys su bulvėmis. Egidijus teigia, kad tai argentiniška jautiena, ši šalis didelė jautienos mėsos importuotoja ne tik Pietų Amerikoje bet ir visame pasaulyje. Valgome sėdėdami ant “ledo” – druskos ir jeigu kam jos trūksta kepsnyje, čia pat gali juo pabaksnoti į didžiausią pasaulyje druskinę. Tolumoje matosi kalnai, kitoje pusėje horizontas tuščias, atstumai iki krantų apgaulingi ir stulbinantys. Mažiausias atstumas iki rodos netoliese esančių uolų, tik 50 km. Balta ir žydra erdvė, druska ir dangus, tiksliau druska ištirpstanti dangaus mėlynėje. Kramtydamas kepsnį žvelgiu į druską tiesiai po manimi, kai kuriose vietose jos storis siekia iki 5 metrų, o po ja – vanduo. Lapkričio – kovo mėnesiais čia prilyja iki pusės metro vandens ir važinėti visureigiais  būna pavojinga, nes oksiduojasi automobilio laidai, įdomu būtų tai pamatyti. Elegijus išsitraukia parasparnį ir ruošiasi pakilti virš šios druskos dykynės, tikriausiai tai dar niekas čia nedarė. Vėjas stiprokas, todėl tikimasi sėkmingo pakilimo. Išvyniojame ilgą virvę, atsarginiam atvejui, kad sparną patrauktų visureigis. Visi sekame ar pavyks tai padaryti? Pilotas pasitaiso apraišus, šalmą ir bando pagauti vėją trukteldamas, lyg arklio vadžias, stropas. Ežero paviršius nelygus ir sparnas kabinasi už aštrių druskos kristalų. Draugai nubėga palaikyti už parasparnio šonų, palengvindami jo atitrūkimą nuo kito druskos paviršiaus. Po poros bandymų vėjo šuoras pagriebia sparną ir ne kelia jį į viršų, bet ima nešti pažemiui, ne mažu greičiu vilkdama paskui save Elegijų. Šis vos spėja bėgti iš paskos ir laimei neparkrenta, kitaip būtų visas nusitarkavęs į aštrius druskos kristalus ir būtų susižeidęs. Tenka atsisakyti sumanymo praskrieti virš Salar de Uyuni ežero ir vynioti parasparnį atgalios į kuprinę. Tuo metu Fiodoras filmuoja viską iš eilės, Gintas, lyg medžioklėje, aplik viską pyškina su fotoaparatu, Vladas gaudo tik įdomiausius kadrus, Eglė, kuri neabejinga fotografijai, išsirenka tik meniškus vaizdus. Aš tuo metu įamžinimu vakardienos įspūdžius ekspedicijos dienyne. Likusieji, nežinia kuo, tačiau užimti, galbūt taip pat dėlioja nuotykius savo atminties lentynose. Visi laimingi, kad esam unikalioje Žemės vietoje, ir dar prieš akis ilga kelionė.

Visureigiai lygiai važiuoja 80 km/h greičiu ir artėja prie kranto, užgesusio Tunapa vulkano papėdės. Viršūnė esanti 5321 m. aukštyje, iš kurios išsiveržė magma yra nunešta, ji rausvo atspalvio. Pasiekiame Coqueza indėnų aimarų kaimelį krante, su keletą žole dengtų namų bei akmeninėmis tvoromis, tačiau nesimato nei gyvos dvasios. Imame kiti į viršų, tačiau suvokiame, kad į viršūnę nebespėsime, saulė krypsta vakarop. Einame takeliu tarp uolų į inkų kapines, kurios yra olose. Čia mumijos susodintos ant žemės, laukiančios paskutinės teismo dienos, kad galėtų atsikelti ir eiti pasitikti Virakočos – vyriausiojo jų Dievo. Šalia padėta kažkokių rakandų bei šukių, aplinka paprasta ir kukli. Netoliese ganosi lamos, jos stebi mus inkų akimis, kokia intencija čia lankomės.

Turiu draugą Salantuose, jis turi mini zoosodą, o jame laiko lamą. Pasakojo, kad tai gana keistas padaras, gali būti ramus lyg avelė, tačiau labai priklauso nuo jos nuotaikos, jeigu jau yra nuleidusi ausis – verčiau prie jos nesiartinti, gali apkandžioti, apspardyti ir geriausiu atveju būsi tik apspjautas. Lenkiame lamas pro šalį, o norintiems jas paglostyti, papasakoju salantiškio kelionių draugo pamokymus.

Vakarėjančios saulės paliestas kaimelis, balto ežero fone atrodė, lyg mažas kupstelis milžino pašonėje. Pilka bažnytėlė su varpine ir vienišu varpu atrodė išsigandusi mūsų apsilankymo, o ant altoriaus papuoštos lėlės vaizdavo šventuosius, galbūt šio užmiršto pasaulio kampelio globėjus. Uždegame žvakeles be galo kuklioje aplinkoje, o juk inkų šventyklos tviskėjo auksu! Tai buvo galinga imperija, valdžiusi didžiulius turtus, tačiau po šešių amžių ši šalis tapo skurstančia, štai ką atnešė civilizacija! Pietų Amerikoje ispanai atliko didžiausią žmonijos istorijoje genocidą ir holokaustą, tačiau apie tai garsiai nekalbama, o lietuviai išlieka aršiausi žydšaudžiai.

Iš už kampo pasirodo žmogysta, besišypsantis indėnas, o šalia jo šuo. Pasisveikiname. Man jis tarsi nužengęs iš K.Kastanedos knygų Don Chuano personažas, kuriose jis autorių moko kaip haliucinogeninių grybukų pagalba patekti į kitus, transcendencinius pasaulius. Šis seniokas kramto kokos lapus ir jo pasaulyje mes egzistuojame tik kaip judantys šešėliai. Čia, druskos dykumos pakraštyje, labiausiai tinkama vieta, iš kur galėtume pasisėmę Don Chuano mokymo ištrūkti į kitas galaktikas. Tai mistiška vieta, tinkama čia kurti siurrealistinį filmą.

                                                           KAKTUSŲ SALA 

Neužilgo ims temti, nes saulė nuskendo sūriame horizonte. Ima snaudulys, o prie vairo, įjungus autopilotą, galima būtų ir numigti, nes važiuojame tiesiai, niekur nenukrypdami ežero paviršiumi mažiausiai 40 km. Prieš mieguistas akis ima artėti nedidelė Incahuasi sala ir 18 val. sustojame čia nakvynei. Šiandien nuvažiavome apie 160 km druskos ežero paviršiumi. Visa sala apaugusi gigantiškais iki 5 metrų aukščio kaktusais su sprindžio dydžio spygliais. Šie, iki kelių šimtų metų augantys augalai viduje turi medinį ažūrinį koralą ir vietinių naudojamą kaip statybinę medžiagą. Pakrantėje stovi keletą trobelių skirtų turistų nakvynei, juose taip pat gyvena aptarnaujantys indėnai. Pagrindiniame pastate yra įvesta elektros šviesa, išgaunama generatoriaus pagalba, kitose trobelėse sutemus uždegamos žvakės. Miegosime ant čiužinių, patiestų tiesiog ant grindų. Kol šeimininkai ruošia vakarienę, kuriame židinį, šioje kelionėje taip trūko laužo šilumos ir namų jaukumo. Kažkas liepia eiti į lauką pasižiūrėti tekančio mėnulio.

Kaktusų fone išnyra prinokęs, pilnaties kupinas, didžiulis mėnulis. Jis apšviečia tarsi ledyną, druskos ežerą, kuris kitaip negu sniegas, ima nepastebimai žėrėti. Dar kartą norėdamas įsitikinti, kad po kojomis ne ledas, atsiguliu ant druskos ir prisimerkęs žvelgiu į žvaigždynus. Apima euforija, kurios metu pajuntu neišpasakytą laisvės protrūkį ir mano mintys nuskrieja tolyn… Šioje ekspedicijoje tai patyriau pirmą kartą, gal būt prisiliečiau, anot J.Ivanauskaitės, prie Kelionių Dievo, o per jį, susitapatinęs su Mato Šalčiaus asmenybe pajutau ir jo kelionių dvasią. Pirmasis užsibrėžtas tikslas buvo pasiektas gal dėl to, jog šiose vietose tikrai lankėsi Matas Šalčius ir čia nuo to laiko niekas nepakito. Laiške namiškiams jis rašė:

“Cochabamba 1936.VI.18

Brangutės mano! Rašau Jums iš Bolivijos, kur išbuvau apie mėnesį laiko. Labai graži ir įdomi šalis. Aplankiau Bolivijoje Tupizą, Unjuni, Oruro, La Pazą, Titikakos ežerą ir Kočabambą. Iš čia skrisiu į Santa Cruz ir Puerto Suarez lėktuvu virš pusiaujo miškų iki Corumba Brazilijoj, kur yra žymiausios deimantų kasyklos. Bolivija labai maloni šalis gyventi ir jos valdžia nori ateivių iš Lietuvos. Aš laikausi gerai. La Paze buvo žiema, labai šalta. Tai man buvo maloni atmaina. Pradėjau versti savo kūrinį ispaniškai, per  pusę metų, manau, bus gatava. Rašau taip pat pirmą tomą apie Pietų Ameriką. Jūs vasarojate Palangoje. Gerai pasirinkite sveikatos. Bučiuoju karštai Jus visas! Labų dienų visiems prieteliams. Jūsų tėtis. Būkite geros ir išmintingos.”

Grįžtu į viešbutėlį lyg ne savas, tarsi po susitikimo su pačiu M.Šalčiumi, o prie židinio jau skamba gyva muzika. Tai Andrius užsakė aimarų muzikos – indėnas pučia Andų fleitas, kaire muša didelį, per petį pakabintą būgną ir kartais sugeba dar šokti. Žmogus – orkestras groja archajiškas melodijas akompanuojamas trankiu ritmu. Draugai linksminasi, o man reikia prie kompiuterio dirbti, parašyti trijų dienų dienoraštį ir nusiųsti ekspedicijos į tinklalapį. Šiai dienai išsiųsti du reportažai LTV “Labo ryto” laidai ir Ričardas yra parašęs net tris straipsnius į “Lietuvos ryto” dienraštį. Lietuvoje žino apie mūsų nuotykius, daugelis seka internetą, kuriame aprašoma kiekviena diena ir iliustruojama Vlado nuotraukomis. Kaip vėliau sužinojau, mano dukra Deimantė spausdindavo dienoraščio tekstus, veždavo į sodą ir skaitydavo vasarojantiems mano Tėvams.

Naktį lauke buvo – 5^o C laipsniai, tačiau miegoti nebuvo šalta. Mėnulis pro langą švietė į tiesiai į plikę, todėl sapnavosi keisčiausi sapnai. Gerai pailsėję atsikeliame ir einame dienos šviesoje pasidairyti po salą. Nustembu pamatęs katės mumiją, kuri guli uolos daubelėje prie pat mūsų trobelės. Atrodo, kad ji saulėkaitoj prigulė pailsėti ir užmigo amžinai ir tik iš tuščių akiduobių tai supratau. Niekas netrukdo jos ramybės ir niekam ji nemaišo. Lipu į vulkaninės kilmės 60 m turinčią kalvą, esame 3660 m aukštyje  Takelis vingiuoja pro kaktusus – gigantus, nesuprantu kaip jie pakelia minusinę oro temperatūrą. Sustingusi lava įvairiausiomis formomis dabina salos peizažą ir papuoštų ne vieno alpinariumo aplinką. Aš labai norėčiau nors keleto akmenų parsivežti į savo japonišką sodelį prie namų. Ten esu pritempęs iš Ispanijos, Italijos Liuksemburgo, Prancūzijos, Vokietijos ir Estijos salų įvairiausių akmenų, aišku tokio dydžio, jog galėdavau parsivežti autobuse. Deja šį kartą tai padaryti nepavyks, na nebent kokį akmenuką įsidėti į kišenę. Ant kavos viršaus užrašas, kad čia rugpjūčio 1 d. renkasi indėnai aimarai pagerbti Motiną Žemę, ši vieta jiems šventa. Atsiveria vaizdas į visą ežerą ir tolumoje dunksančius kalnus, atstumai  atrodo apgaulingai arti, tačiau iki jų 30 – 50 kilometrų.

Generatorius krauna kompiuterius bei satelitinį telefoną, kuriuo išsiunčiame paskutines žinias. Abu operatoriai filmuoja nepakartojamus vaizdus, prieš kameras sakome tekstus: Ričardas dokumentiniam filmui apie ekspediciją, aš LTV “Keliaukim!” laidai.

“XIX a. nutiesus geležinkelį greta Salar de Uyuni, čia lankėsi nemažai garsių žmonių, tarp jų ir Salvadoras Dali. Galime daryti prielaidą, kad šį didžiausią pasaulyje ežerą aplankė ir Matas Šalčius” – kai sakiau šį tekstą dar tiksliai nežinojau ar šią vietą keliautojas aplankė ir tik grįžus aptikau archyvuose aukščiau patektą laišką.

                                                     ŠOKIAI SU  INDĖNĖMIS

Andrius su Egle sužinoję kryptį išeina pėsčiomis į priekį, o mes galiausiai susikrovę daiktus pasileidžiame su visureigiais jų link. Pradžioje netgi jų nesimato, baltoje plynėje jie ištirpo. Tikriausiai turi pasiėmę raciją, kitaip jiems gali būti riesta. Pasiklydus viduryje ežero, žūti gal ir nežūtum, per keltą dienų pasiektum krantą galutinai be vandens išsekęs. Krantuose supermarketų nepristatyta, reikėtų ieškoti kaimelio ar gėlo vandens upelį. Pagalvoju apie tai, kad sėdime nerūpestingai sau automobilyje ir grožimės aplinkiniais vaizdais, tačiau jeigu visureigis sugestų, arba pasiliktum vienas čia, tektų tikėtis tik Dievo pagalbos. Pagaliau pamatome mažus du taškelius, tai mūsų porelė susikibusi už rankų žingsniuoja nežinia kur.

–     Gal pavėžėti, ar norite medaus mėnesį prisiminti druskos dykumoje?

• Taksi užsakinėjome, nes jau pavargome, čia vis eini, eini ir vietoje, – šmaikštauja kauniečiai.

Fiodoras su kamera lipa ant stogo, o mes imame tarpusavyje lenktyniauti. Galima čia būtų ir reaktyvinę mašiną greičio rekordui išbandyti, juk visur aplinkui lygi vieta. Spigina saulė tiesiai į akis ir tenka dėtis nuo jos akinius. Sustojus mūsų vairuotojai – palydovai demonstruoja kaip galima surasti druskos kristalus. Imamas kaplys ir juo prakertama eketė. Rankomis po šaltą dumblą ieškomi maži kieti kristalėliai kurie skiriasi nuo esančių paviršiuje. Nors ežeras atrodo ir vienodas, skirtingose vietose susidarę kitokie ornamentų raštai. Kai kur jie paviršiuje išsidėstę ratilais, kitur nuo sausros suaižėję,  ar nusidriekę vingiuotomis juostomis. Po valandėlės esame ežero pakraštyje, kur druska susimaišiusi su žeme. Sustoję fotografuojame lyg miražą dykumos fone esančius kalnus – jie tarsi pakibę ore.

Pietaujame Atulcha kaime, druskos viešbutėlyje valgome tradicinius lamos kepsnius. Jie truputį primena avieną. Kaimo gyventojai visada domisi atvykėliais, o mes jais dar labiau, po pietų einame pasidairyti po kaimą. Darbo, čia nėra, tenka verstis žemės ūkiu arba važiuoti į Uyuni miestelį. Yra sidabro kasyklų, tačiau ten darbas sunkus ir mažai apmokamas. Tai sužinome iš indėnų, kurie mielai su mumis  bendrauja. Susidraugauju su šešerių metų mergaite, kuri ant kupros nešasi mažą broliuką. Ji judri kaip vijurkas, kažką aimarų kalba sako, tačiau aš nieko nesuprantu. Duodu jai vieną bolivijaną, o Fiodoras filmuodamas mane bara, kad tokių turistų dėka

indėnų vaikai pasidaro dykaduoniai ir elgetavimas tampa jų kasdienybe. Manau, kad paaukodami bažnyčiai negalvojame apie tai, jog ją paverčiame elgeta, tai panašiai ir čia, jeigu galiu tai duodu, kas Ciesoriaus – Ciesoriui…

Vakarėjant pasiekiame San Juan gyvenvietę ir kol nesutemo, skubame ją apžiūrėti. Šalia bažnytėlės, kapinės, kuriose jau 1970 metų antkapiai vos įskaitomi, įdomu kaip mums pavyks ieškoti M.Šalčiaus kapavietę? Prie bažnyčios atsiranda prižiūrėtojas ir man ją atrakina, tačiau ir čia turiu paaukoti nors bolivijaną, o kadangi smulkių jau nebeturiu, tenka pakloti dešimtinę. Aišku tai sąžinės reikalas, neturėčiau, niekas manęs neprievartautų.

Praeidamas pro vaikus gainiojančius kamuolį pamatau nustebęs užrašą: ”Museo regional de arquelogia San Juan del Rosario”. Tokiame nedideliame kaimelyje yra muziejus? Pasirodo ši vietovė garsi savo ikikolumbine gyvenviete, o netoliese yra inkų nekropolis. Aplankau šį nedidelį tačiau, informatyvų muziejų. Jame trumpai ir aiškiai išdėstyta ekspozicija pagal metus – 500 m.e.m. – Tiwanaku kultūra; 1200 m. – Senjoros laikotarpis; 1450 m.  – Inkų imperija; 1532 m. – ispanų kolonija; 1825 m. – Bolivijos Respublika. Čia yra 300 eksponatų: papuošalų, žemė ūkio naudmenų, kuriuos maistui vartojo inkai, buities reikmenų, suspaustų bei trepanuotų kaukolių, kai kilmingiems inkams būdavo atidaromas galvos kiaušas ir kaulo vietoje implantuojama aukso arba platinos plokštė. Tai buvo laikoma piktųjų dvasių išlaisvinimu ir suteikta galimybe per padarytą ertmę bendrauti tiesiogiai su dievais. Nuostabu, kad po tokių operacijų daugelis žmonių išgyvendavo visą savo amžių. Jeigu kuris mirdavo, reikšdavo, kad taip norėdavo dievai. Eksponuojama ir keletą mumijų, atgabentų iš gretimo akropolio. Kadangi ima temti, muziejaus prižiūrėtojas uždega dujinį šviestuvą, nors kaime yra ir generatorius, tačiau matyt jo nepastovus darbas jam kelia nepasitikėjimą. Išeinant matau užrašą, jog šį muziejų finansuoja Vokietijos techninė korporacija bei šios šalies ambasada, štai dėl ko čia viskas pavyzdinga!

Jau prietema ir į nekropolį nebespėju, grįžtu į “Alojamiento Sol de Manana”viešbutėlį, kuris be jokio apšildymo, tačiau su elektros šviesa. Mano bendražygiai guodžiasi, kad nepavyksta su satelitiniu telefonu išsiųsti informacijos, gal būt kalta nepastovi srovė. Galiausiai ji dingsta ir nors įjungiamas mūsų generatorius, kažkokie trukdžiai vis vien neleidžia tai padaryti. Aš parašau dienoraštį į kompiuterį, galbūt rytoj pavyks išsiųsti. Vakarienei –  makaronai su svogūnų padažu, nuo kurių aš ir Eglė sunegaluojam., tiksliau suviduriuojam. Po vaistų, pasidaro geriau, o Marius praneša, kad vakare bus indėniška diskoteka, arba šokiai – pokiai su vietine publika. Nors ir baisu eiti tokioje būsenoje, pasiimu daugiau tualetinio popieriaus ir pirmyn į pasilinksminimą, juk negalima praleisti progos tai pamatyti. Užsimaunam ant kepurės žibintus – ciklopus ir einame į tamsoje paskendusį kaimelį. Susitikimo vieta kavinė, kur galima atsigerti cervezos – alaus bei stipresnių gėrimų. Iš čia vietinis “džiumbras” (supr. – pijokėlis) nuveda ten, kas mūsų kolūkyje vadinosi kultūros namai.                  Ilgos trobos viename gale įrengta tarsi amatų ekspozicija, o kitame sceną atstojantis pakylėjimas. Keista, tačiau indėnai sugeba pravažiuojančius turistus pasijungti savo reikmėms, kitaip tariant savo linksmybėms. Jie čia įkaušę šoka dainuoja ir už tai iš keliautojų ima penkis bolivijanus. Salėje du dujiniai žibintai ir ilgi suolai palei sienas. Mūsų esame tik Marius, Vytenis, Norbertas ir aš, vienu žodžiu pats reikalingiausias kontingentas. Pirmasis kaip vadovas, antrasis – viskio žinovas ir trečiasis –  merginų viliotojas. Su dalyviais viso susidaro apie dešimt žmonių. Indėnas su kažkokia stygine bandūra ima dzeržginti, o antras barškina į korpusą ritmą.  Trys poros indėnų su moteriškėmis dainuoja ir trepsi kažkokį šokį. Melodija primityvoka, unisoninė ir primenanti afrikietiškas intonacijas. Ji atliekama ilgokai, gal 10 minučių, vėliau, kol muzikantai ir šokėjai pailsės, kitame salės gale pasakojama apie tradicinį mezgimą bei audimą. Moterys čia pat tai demonstruoja, o norintys turistai gali nusipirkti šiltų kepurių, megztinių, pirštinių ar apsiaustų.

Antroji dalis prasideda su švilpine, būgnu ir dainomis. Moteris šokdamos mosuoja su baltomis vėliavėlėm, kuriose išsiuvinėtas žalias paukštis ir tai trunka ilgai, gal būt jos atlikimo metu apdainuojama kokia nors legenda ar padavimas. Pertraukos metu vedantysis pasakoja apie grūdines kultūras, kaip jos malamos bei ruošiamas maistas. Akmeninėm girnom trinanti indėnė labai griežtų bruožų, tiesiog be jokio grimo galėtų vaidinti kokioje nors pasakoje raganą, o jos rudų akių kerintis žvilgsnis tiesiog persmelkia kiaurai.

Po kiekvienos dalies indėnai prieina prie staliuko ir iš virdulio įsipila čičios –  vietinės gamybos raugą, kiti iš dėžės išsiima alaus butelį ir tiesiai iš jo maukia. Trečioje dalyje groja dvi didelės švilpynės, o priekyje moteris neša  karnavalinę vėliavą. Judesiai nesudėtingi du žingsniai pirmyn, du – atgal su kojos pristatymais, tačiau judant ratu į priekį. Staiga prie mūsų trijulės prieina indėnės ir išsiveda šokti. Man į porą pasitaiko minėtoji ragana su nugertu buteliu alaus rankoje. Še tau boba – devintinės! “Labai žiūrėjai, reiškia patinku, o jei taip, eime sušoksim” – skaitau mintis jos akyse. Ne veltui anksčiau minėjau, kad indėnai turi šeštąjį pojūtį. Trepsime ir mes net uždusdami, nes juk esame pusketvirto kilometro aukštyje. Po 10 minučių ima žliaugti prakaitas, bet negi pasirodysi esąs silpnavalis, šokame toliau įgydami pagreitį. Pasidaro baisiai juokinga pasižiūrėjus į draugus, ypač į palyginti aukštą Norbertą, kurio porininkė mažutė indėnė ir jie atrodo nepakartojamai. Ne geriau atrodau ir aš, vos nelipdamas mane pakvietusiai indėnei ant kojų. Burnoje troškina ir galvoje ima suktis mintis gal pas kolegę paprašyti atsigerti alaus? Tačiau laimei muzika nutyla, gal tai tik pauzė, bet mes garsiai šaukdami gracijas, gracijas (ačiū, ačiū) neriame ant suolų pailsėti. Likusieji žiūrovai kikena susiėmę pilvus iš mūsų kankano, tegul patys pabando tai padaryti. Aukštikalnėse šokiai virsta pokiais, t.y. tai, kai pamiršti, jog prieš pusvalandį tau skaudėjo pilvą, bet geriau dūkti čia, negu sėdėti tualete.

                                            RAUSVŲJŲ  FLAMINGŲ   KARALIJOJ

Naktį atvėso iki – 12^o C laipsnių, bet po vakarykščių šokių miegoti kambarėliuose šalta nebuvo. Nusiprausęs šaltu vandeniu su Ričardu dviese prieš 7 val. einame aplankyti Kausay Wasi nekropolį, kiti spėjo apžiūrėti jį vakar. Apie kilometrą tenka nužingsniuoti, kol pasiekiame mirusiųjų miestą. Nedidelėse lavos olose, tarsi amforose, pamatome pirmąsias mumijas Mirusiuosius mumijomis paversdavo vėsus, nepaprastai sausas ir išretėjęs kalnų oras, nors kai kurie kronikininkai mini, kad inkai, balzamuodami mirusiųjų kūnus, vartodavę įvairių dervų. Gražiai aprengtas mumijas, padabintas įvairiais papuošalais, kartu su namų apyvokos reikmenimis, darbo įrankiais ir maisto produktų atsargomis laidojo išraustose arba natūraliose olose. Inkų įsitikinimu, mirusieji ir toliau tęsdavę pradėtus darbus, todėl kartu į kapavietes dėdavo jo brangenybes, tačiau jos per tiek laiko buvo išgrobstytos. Kai kuriose atvirose, be stogo vietose likę tik kaulai, bei plaukai. Pasižiūrėjus iš toliau niekada nepasakytum, jog čia yra kapinės, nes jokių kryžių ar dirbtinai paliktų ženklų nėra. Tai tarsi natūralios slėptuvės, kuriose inkai norėjo amžiai pasislėpti nuo ispanų konkistadorų. Vaizdas nors slogus, bet įdomus, tačiau reikia skubėti į pusryčius.

Stovint ryto saulėje kūno šešėliai nutįsta apie 15 metrų, o iš šnervių, dėl šalčio ima ristis garų kamuoliai, atrodome lyg ugnim kvėpuojantys drakonai. Kaimelis dar nenubudo, o mums širdyje, kaip ir kas rytą sieloje sukrebžda baisiai smagus jausmas, – šiandien vėl į kelionę, vėl ieškoti nuotykių! Rodos galėtum šitaip visą gyvenimą,  tačiau po kurio laiko, pasiilgstama namų ramybės. Kitose kelionėse, vos tik spėji atvažiuoti bei įspūdžių kaitroje apšilti ir jau reikia grįžti atgalios. Šioje ekspedicijoje per šešias savaites turėsime daug laiko pasisotinti kelione tik ar ilgam laikotarpiui? B.Bertolučio kino filme “Perskeltas dangus” sakoma: “Turistas yra tas, kuris vos atvykęs ima galvoti apie namus, o keliautojas gali namo nebegrįžti niekada”. Nežinau, ar aš save laikau tada keliautoju? Manau ši frazė metaforiška, nes dėl kelionėje tykojančių pavojų kartais namo ir nebesugrįžtama, kaip atsitiko M.Šalčiui.

Po valandėlės privažiuojame geležinkelį ir Chiguana vietovę. Šiuo geležinkeliu traukinyje keliavo S.Dali ir M.Šalčius, aišku gal ne kartu, tačiau tikrai tais pačiais kreivais bėgiais, kurie nuo to laiko nebuvo keisti.

Prisiminiau, jog prieš išvažiuojant į šią kelionę buvau susitikęs su Mato Šalčiaus krikšto sūnumi profesoriumi Mindaugu Strukčinsku, štai kokie jo atsiminimai apie krikštatėvį:

“Aš esu jauniausios Mato Šalčiaus sesers Onos – Kotrynos Šalčiūtės-Strukčinskienės sūnus. Taigi Matas Šalčius – tikras mano dėdė.

Nesąmoninga pažintis su dėde Matu prasidėjo man ką tik gimus. Matas Šalčius pirmasis su gėlių puokšte, kaip pasakoja mano Mama, atėjo pasveikinti į Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninę mane pagimdžiusios savo sesers. Pamatęs mane, jis atkreipė dėmesį į tai, kad mano galva didelė ir išpranašavo, kad aš tikrai būsiu profesorius. Žinoma, kai tikiu tapau paaiškėjo, kad neužtenka gimti su didele galva. Reikia labai daug dirbti, o svarbiausia siekiant to, būtina dar sėkmė.

Gulėdama ligoninėj, Mama buvo viską apgalvojusi ir nutarusi mano krikštatėviais prašyti savo brolį Petrą (jau tada žinoma kooperatininką, Kauno universiteto docentą, vėliau profesorių) ir Mato Šalčiaus žmoną Bronę. Todėl ji paprašė, kad brolis Matas pakalbėtų su būsimais krikštatėviais ir jo vardu paprašytų toms ceremonijoms. Dėdė Matas, tai išgirdęs, pats pasisiūlė į krikštatėvius. Jis                                        pasakė, kad Petras labai užimtas ir nėra reikalo jo trukdyti. Mama sutiko, nors širdyje, kaip man pasakojo vėliau, bijojo, kad aš neatsigimčiau į savo krikštatėvį.

Ji prisiminė mano močiutės pasakymus apie tai, kad tas jos Mataušėlis (dėdė Matas) tiek yra ištraukęs ašarų, kiek nei vienas kitas vaikas.

Tokiu būdu mano krikštatėviu liko dėdė Matas. Vėliau mūsų šeimoj apie dėdę Matą buvo plačiai kalbama. Visą laiką buvo aptarinėjamos jo kelionės, kurių aprašymai dažnai buvo spausdinami “Mūsų rytojaus” laikraštyje.

Po savo didžiausios kelionės, kuri aprašyta knygose “Svečiuose pas 40 tautų”, dėdė Matas atvažiavo mūsų šeimos aplankyti.

Atsimenu kaip aš, neiškentęs, anksti rytą pravėriau duris ir smalsiai žiūrėjau ką veikia mūsų svečias. Dėdė Matas iš karto mane pastebėjo ir pakvietė gultis šalia jo į lovą. Atsigulus kartu, jis ilgai pasakojo apie buvusios kelionės įvykius. Pasakojo kaip išvyko raiti ant dramblių medžioti tigrų, kaip laive susižalojo koją. Parodė nuo kurios vietos šlaunies nupjovė odos ir kur prigydė. Tikrai, nupjautoje vietoje oda buvo šviesesnė, ten neaugo plaukai.

Jis manimi visada džiaugdavosi. Kaip pasakoja teta Teklė Strukčinskaitė, jis labai pergyveno neturėdamas sūnaus. Kaltino dėl to žmonos giminę, kurioje buvo daug moteriškos giminės atstovių. Jo gi šeimoje augo keturios dukros. Tuo tarpu Matas Šalčius turėjo net šešis brolius.

Išėjus jo knygoms “Svečiuose pas 40 tautų”, jis po vieną tomą prisiųsdavo mums. Net dvi knygas turėjau su jo užrašu. Tos knygos buvo dedikuotos man. Aš labai didžiavausi savo tokiu garsiu krikštatėviu.

1934 m. vasarą buvau su Mama atvažiavęs į Kauną. Tai įvyko tuojau po Valdemaro organizuoto pučo (1934.VI. 7-8). Atsimenu pasakojimus apie tą nevykusį perversmą. Tada abu su Mama po labai sunkios kelionės traukiniu, atsiradome dėdės Mato ir dėdienės Bronės bute, Kaune, Žaliakalnyje, Minties rate. Po tokios kelionės man skaudėjo galvą, darėsi bloga, tikriausiai nuo prisiuostytų dūmų vagone.

Rytojaus dieną dėdė Matas pastebėjo, kad mano diržas labai prastas. Jis nupirko man diržą, kurį aš daug metų nešiojau ir štai jį išsaugojau iki šių dienų.

Vėliau likimas taip susiklostė, kad teko artimai bendrauti su dėdės Mato šeima. Jo žmona Bronė, kaip mes ją vadinome dėdienė arba teta Bronytė, mano Tėvo pusseserė buvo nuostabi moteris. Todėl šios šeimos namai buvo daugumos giminių kelio galas Kaune.

Aš gi su dėde Matu daugiau nesimačiau, bet apie jį naujų faktų sužinojau iš savo artimųjų pasakojimo, t.y. iš Mamos, kitų dėdės Mato brolių ir iš jo brolio prof. Petro Šalčiaus paliktos archyvinės medžiagos.

[…] Stebėtis reikia jo dideliais gabumais. Jis pirmas šeimoje pasiekęs daugiau mokslo, mokydavo kitus brolius. Jo brolis Petras prisimena savo dienoraštyje Mato pamokas. Jų metu Matas Šalčius buvo griežtas, kartais juos skriausdavo. Nepaprastai jis domėdavosi gamtos mokslais, gerai pažindavo paukščius, žinojo ir kitų gyvūnų gyvenimo būdą. Mėgdavo pasakoti, fantazuoti. Pasakodavo apie visokias keliones. Pasižymėjo nepaprastais gabumais kalboms. Gerai kalbėjo be rusų, lenkų, taip pat anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, latvių kalbomis. Kelionių metu buvo pramokęs arabų, kinų kalbas.

Man teko domėtis ir rinkti medžiagą apie Šalčių giminę. Pasirodo, kad daugiau kaip 200 metų Šalčiai gyvena Čiudiškiuose. Visą laiką jie buvo renkami tai kaimo seniūnais, tai kitais pareigūnais, o sovietmečiu net kolūkio pirmininkais. Mato Šalčiaus pirmoje kartoje, kurią pradėjo jo tėvas Juozas Šalčius ir Pranciška Kavaliauskaitė iš Ingavangio kaimo buvo septyni broliai ir dvi seserys. Antroje kartoje buvo 43 vaikai, iš jų 24 mergaitės ir 19 berniukų, iš kurių išaugo ir 38 asmenys. Trečioje kartoje buvo 74 vaikai iš jų 41 mergaitė ir 33 berniukai. Iš tų dviejų kartų, t.y. 117 asmenų yra daug gydytojų, inžinierių, agronomų ir mokytojų, keletas mokslo darbuotojų, yra baigusių vidurines su aukso medaliais, o aukštąsias su pagyrimu, bet nei vieno iki šio laiko neatsirado, kuriame pasikartotų Mato Šalčiaus turėta tokia genų kombinacija – toks paveldėjimas: kalbų mokėjimo atžvilgiu, aistros kelionėms, žurnalistinių gabumų, nepaprastos drąsos atžvilgiu”.

Gausi Šalčių giminė pasklidusi po visą Lietuvą; jau sugrįžus iš ekspedicijos kolegoms teko Palangoje užsisakyti picą, o ją pristatęs kurjeris ant kvito pasirašė – Matas Šalčius. Draugai be abejo buvo nustebinti ir užklausė vyruką ar nebus jis ano giminaitis? Pasirodo, kad taip, M.Šalčiaus brolio vaikaitis, o vardas duotas garsaus keliautojo garbei.

Tačiau grįžkime dykynę, kurioje yra didžiausių temperatūros pokyčių per parą pasaulyje vieta. Dieną saulė gali įkaitinti iki +20^oC, o naktį prisnigti ir temperatūra nukristi iki – 40 ^oC laipsnių šalčio, tai įtakoja 4 km aukštis. Keistai atrodo, kai vidurdienį, saulė šviečia šiaurėje, tai patvirtina kompasas, dėl to, kad čia Pietų pusrutulis.

Šiandien vėl atsinaujina pilvo negalios, jis ima mausti ir jokie vaistai nepadeda. Prisimenu beturįs pelyno tinktūros, tačiau po jos pradeda pykinti. Ant dulkėto kelio pastebime priekyje važiuojančio visureigio paliktą ištisą šlapią pėdsaką. Į racijos pokalbį niekas neatsako, gal būt išseko baterijos? Bandome vytis, tačiau kelias ne itin geras, kad galėtumėm kaip druskos ežere palenktyniauti. Pagaliau matome mašiną sustojusią, su pakeltu priekiniu skydu ir iš ten virstančiais garais. Pasirodo per naktį vanduo automobilio aušinimo sistemoje buvo sušalęs į ledą, todėl likusi jo dalis važiuojant užvirė ir ėmė bėgti per viršų, tai mes ir pastebėjome. Kai garai kamuoliais ėmė kilti lyg iš garvežio, sustojo ir pats ekipažas, sako –  pradžioje galvojome, kad tai kyla dulkės. Bolivai ramūs ir dėl to nei kiek nepergyvena, į aušinimo sistemą jie ima pilti mineralinį vandenį. Naudodamasis sustojimu operatorius su stovu nurūksta į filmavimo poziciją, o aš neriu į krūmus, tiesa pasakius, anokie čia krūmai, kažkokie sausi saksaulai. Betupint tarp kojų pastebiu urvelį, o iš ten kažkokį bekaišiojantį liežuvėlį snukutį. Gal tai buvo tik driežiukas, tačiau angą, dėl viso pikto užkimšau akmeniu. Apsidairau aplink, ogi čia visur pilna tokių skylių, prieš tūpiant bent kvadratinį metrą reikėtų užkamšyti, nes nežinia kas juose gyvena?

Važiuojame pro beveik šešių kilometrų aukščio veikiantį Ollangue vulkaną. Jo šone iš fumarolių kyla garai, pastebime, kad į viršų vingiuoja kelias ir su visureigiu galima užvažiuoti vos ne iki kraterio. Iki Čilės sienos lieka tik 10 km. Kitas kalnas jau Čilės pusėje, o ten nusidriekia garsioji Atakamos dykuma. Jeigu turėtumėm pasus, juos palikome Brazilijos ambasadoje, galėtumėm pervažiuoti ir sieną, tačiau tai užimtų daugiau laiko. Įsivaizduoju, kad ten kraštovaizdis greičiausia panašus. Kratydamiesi velniškais kalnų keliais 11.30 val. pasiekiame Laguna Canapa, o už pusvalandžio ir Laguna Hedionda ežerus 4105 m aukštyje, kuriuose pamatome rausvuosius flamingus. Stebina sieros kvapas, ledu padengti krantai ir properšose besiganantys grakštūs paukščiai. Didžiuliai šių, garnius primenančius paukščių, būriai drąsiai braido nebijodami smalsių keliautojų  fotokamerų.

Tai vieninteliai paukščiai, kurie maitinasi filtruodami vandenį. Panėrę snapus  flamingai liežuviu varo vandenį į snapą ir jį košia per plyšius snape, taip surinkdami mažus augalus ir gyvūnus. Flamingas gali ryti maistą tik tada, kai jo galva nuleista. Dideli paukščiai užauga iki 4,5 kg. Kaklas ir kojos ilgos. Masyvus snapas beveik stačiu kampu išlinkęs žemyn. Žandų kraštuose yra raginių plokštelių. Priekiniai pirštai sujungti plaukiojamąją plėve. Plunksnos minkštos, gana purios ir turi rausvą atspalvį. Sparnai ir uodega trumpi. Flamingai peri kolonijomis ir iš dumblo statosi kūgio formos lizdus. Deda 1-2 kiaušinius ir yra paplitę daugiausia tropinio ir subtropinio klimato juostose. Flaminginių  šeimoje yra  6 jų rūšys. Lietuvoje aptikta tik viena – didysis flamingas. Nėrius Pečiūra knygoje “Aš ir Atsuktuvas”rašo: “Aš laimingas kaip flamingas.” Nors aplink vaizdai išties žavintys: mėlynas dangus, snieguotos viršūnės, pilkas, vietomis ledu padengtas vanduo, ir karališki rožiniai flamingai… įdomu kiek laiko jo laimė tęstųsi naktį sušalus į ragą.

Būčiau ir aš laimingas, jeigu ne maudžiantis pilvas. Ričardas pasiūlo patikrintą priemonę nuo tokių negalių – gurkšnį lietuviškos starkos. Sutinku ir tuo kartu pasidaro geriau, tačiau kaip sakė mano vienas draugas, arielka gydytis, tai tas pat kas šaltą žiemą apsisisioti, kad būtų šilčiau.

Iš ekspedicijos dienoraščio: “Egidijus provokuodamas mus klausia ar vertėjo tiek kelio belstis į kitą pasaulio kraštą, kad visą tai galima pamatyti visai nesivarginant per TV kelionių kanalą. Aš šypsausi ir tyliu, nes bijau atsakyti kokią nors nesąmonę. Tokie momentai sunkiai aprašomi, tačiau ar verta tai daryti? Visažinis Aleksandras teigia, jog gražūs vaizdai daugelių yra aprašyti, Vladas – teisesnis, jis porina, kad kiekvieno aprašymas skirtingas ir individualus, o tuo pačiu nepakartojamas kaip pats subtilus gamtos grožis. Jį reikia ne tik pamatyti, kaip sakė Egis, bet ir pajusti vietoje, o to televizija pateikti negali” – tokie elementarūs filosofiniai pokalbiai parodo, kaip gamta įtakoja žmogaus sielą ir mąstymą.

Prieš išvažiuojant iš flamingų lagūnos Žydrius paprašo bolivo duoti jam pavairuoti visureigį, tačiau išgirsta keistą atsakymą:

• Negaliu, nes mašinos dvasia gali supykti, tuomet neišsisuksime nuo rimto gedimo…

Pradžioje manėme, kad tai tik kvailas atsikalbinėjimas, tačiau vėliau supratome klydę.  Indėnai tiki, kad mašina kaip ir kiti gyvi sutvėrimai turi sielą ir su ją kalbasi, tai vėliau pastebėjome kai visureigis tikrai sugedo. Tai atsitinka apie 14 val., antrajam visureigiui, kadangi pametėm varžtus, nuo ašies nusinėrė priekinio rato šarnyras. Nesmagu dykumoje sugęsti ir nežinia kas mūsų laukia toliau. Man vis vien, nes kai kažką skaudą, galvoje sukasi viena mintis, kad greičiau tai praeitų. Atsisėdęs ant uolos bandau rašyti dienoraštį, tačiau iškeverzoju tik sausus sakinius. Aplink išsimėtę gražių formų rausvų uolienų dariniai, juos filmuoja ir fotografuoja kolegos. Aptinkame keistą kempininį augalą, iš šono panašų į žaliomis samanomis apaugusį akmenį. Sudžiūvęs jis pajuoduoja ir indėnų naudojamas kaip kuras, nes kalnuose medžių nėra. Marius su Tomu netgi bando jį uždegti, tai dėl viso pikto, jeigu reikėtų pasilikti čia nakvoti. Visi kažkuo užimti ir netgi rodos patenkinti priverstiniu sustojimu.

Kaip viskas šiame gyvenime, gal ir aname, priklauso nuo atsitiktinumų: nebūtų mašina sugedusi, nebūtumėm pasilikę… nebūtumėm pasilikę, būtumėm išlikę… vaje ką aš čia paistau? Tai tik nenuspėjami nuotykiai, kurių ieškoti, kaip  Matas Šalčius, mes čia ir atvažiavome. Šis keliautojas irgi ieškodavo sunkesnių bei ekstremalesnių būdų kaip įveikti kliūtis, taip apie savo bendražygį prisimindavo Antanas Poška. “Paprastu keliu gali praeiti kiekvienas keliautojas, tačiau sudėtingesniu, tik stiprios valios žmonės”  – pabrėždavo M.Šalčius.

Nepastebime kaip prabėga valandėlė, o mūsų vairuotojas Louisas pasirodo esąs patyręs mechanikas – trūkstamas dvi veržles jis nuėmė nuo likusių visureigių, kitaip tariant pasidalino jas tarp trijų mašinų ir gedimą sutaiso. Pagaliau išvažiuojame ir dėl to vis vien smagu.

Iš ekspedicijos dienoraščio: “Nuo gretimų ugnikalnių yra nusidriekę sustingusios lavos liežuviai. Iš jų vanduo, saulė ir vėjas suformavo fantasmagorinę S.Dali kūrybos aplinką. Gamta čia pateikė apsčiai visokiausių figūrų ir nesuprantamų formų, kad nežinai žmogau, ar grožėtis, ar jų bijoti?“

Keltis per upelius sausuoju žiemos periodu nėra pavojinga, tačiau kas kita vasara, kai nuo kalnų viršūnių ima tirpti sniegas ir tokie keliai tampa nebepravažiuojami. Tektų laukti nakties kol šaltis sukaustys vandens srovę ir upelis nuseks.

Dėl mašinos gedimo gerokai sugaišome laiko, todėl pietūs nusikėlė į vakarienę. Aš kuprinėje, kuri pritvirtinta ant visureigio stogo, turiu užkandai lašinių, bei sausų dribsnių, tačiau negi juos dabar trauksi? Juk visi nori valgyti, ne aš vienas, teks pakentėti.

Kartą Sibire sutikome savaitę nevalgiusį „laisvą medžiotoją“, taip jis save pristatė, tačiau buvo aišku, kad greičiausiai tai besislapstantis nuo teisėsaugos „zekas“. Jis turėjo šautuvą ir galėjo būti pavojingas, tačiau mums pasiūlius užkasti, karabiną atrėmė į kedrą, o jo akys, mums traukiant iš kuprinių lašinius, sublizgo lyg katino. Mes išsiėmėm ką turėjome: dribsnius, šokoladą, džiūvėsius, dešros, ėmėm pjaustyti svogūną. Medžiotojas visas gerybes, kartu su saldumynais, susivertė į dubenėlį, užpylė verdančiu vandeniu ir mūsų nuostabai paskubomis ėmė srėbti. Vėliau jis paaiškino tokį savo elgesį. Pamatęs tiek maisto, jis vos neapalpo, o protas nebesuvokė eiliškumo, ką pirmą reikia pradėti valgyti: lašinius ar šokoladą, dešrą ar saldainius? Todėl susikrovė viską kartu. Prie laužo, begeriant arbatą, medžiotojas ėmė pasakoti apie gyvenimą taigoje, neveltui čia sakoma: „Zakon – taiga, medved – prokuror“ –  „Taiga turi savo įstatymus, o prokuroras – lokys“.

„Civilizacija žmones gadina, jeigu aš ten grįžčiau – sėsčiau vėl į teisiamųjų suolą, o čia mano sąžinė švari ir niekam blogo nedarau. Yra čia blogų žmonių, kenkia vieni kitiems, galėčiau juos nubausti ar nušauti, tačiau kam man imtis teisėjo dalios, juos pati taiga nubaus. Paklius ant meškos, pateks į griūtį arba nuskęs upėje.“

Klausiame ar jis, kaip ir čiabuviai chakasai, tiki taigos Dvasia?

„O ką, dar patys tuo neįsitikinote? Tik jos dėka aš nepadvėsiau iš bado ir jus sutikau“ – išgirstame atsakant. Nuo to karto visada į žygį, neskaitant bendro maisto, įsidedu atsargai, kitaip tariant juodai dienai.

Įvažiuojame į lygesnį vieškelį ir greitis padidinamas iki 80 km/h. Dešinėje pusėje lieka, lyg terakotiniai kariai, pasvirusios uolos. Tai sustingusi lava ir per ilgą laiką suaižėjusi į atskiras kolonas. Įdomu būtų čia paklaidžioti ir pafotografuoti, bet skubame į gyvenvietę. Pasiekiame benzino kolonėlę ir kelis molio plytų pastatus su užrašu“Vila Alota“. Čia užkąsti negausime, todėl reikia dar keliasdešimt kilometrų važiuoti. Kaimelyje Culpina vyksta fiesta, tiksliau baigiasi kažkokia religinė šventė ir viduryje naujai sutvarkytos aikštės matome keistoką reginį. Dar tiek girtų indėnų vienoje vietoje neteko matyti. Mušant būgnui ir pritariant švilpynei, su alaus buteliais rankose į ritmą svyrinėjo vyrai ir moterys, kai kurie apsikabinę, kad nenugriūtų. Apgailėtinas vaizdas bei žinia, jog ir čia negausime valgyti, sugadina nuotaiką.

Vakarėjant atvažiuojame į San Cristobal kalnakasių gyvenvietę, kuri išsiskiria iš kitų Bolivijos miestelių tvarka. Čia kasamas cinkas, siera, sidabras ir kitos naudingosios iškasenos, o šeimininkauja amerikiečiai. Jiems priklauso ir techno stiliaus įrengta kavinė, kuri priminė XIX a. kalnakasių aplinką. Ilgokai laukiame mums ruošiamo maisto, tačiau pasirinkimo neturime. Viduryje degė didelis židinys, labiau panašus į kalvių žaizdrą, negu į kepsniams kepti skirtą krosnelę. Grojo amerikietiška ar senų Europos šlagerių muzika. Pilvas dar streikuoja, tačiau neklausau draugų patarimo nevalgyti ir kemšu viską iš eilės, ką tik atneša. Internetas čia labai lėtas, todėl naudos iš jo mažai, išvažiuojame 19.30 h

Po trijų dienų turo grįžtame 70 km į Uyuni miestelį tik 21 valandą.

Iš Uyuni į La Pasą išvykstame anksti ryte, 6.25 val. Mums reikia nukakti 550 km ir puse to kelio – dykumos vieškeliais. Po pusvalandžio pro apšalusį visureigio langą stebime tekančią saulę.

Važiuodami visą dieną stebime pro langus besikeičiančius vaizdus. Įdomiai įrengta krepšinio aikštelė: ant iš molio plytų sumūrytų stačiakampių kolonų pritvirtintos lentos su kibiro lankais, o kietą pagrindą atstoja suplakta molio asla. Kitoje vietoje virš futbolo vartų skersinio pritvirtinta iškelta krepšinio lenta, todėl čia vienu metu gali žaisti ir futbolo ir krepšinio komandos. Pakelėse ganosi vikunijos bei lamos, į jas, tarsi karves, nebekreipiame dėmesio.

Pravažiuojame Vatacalpes ir Sevaruyo geležinkelio stotis, primenančias vesterno filmus. Mūsų visureigiai, kirsdami brastas, lyg žirgai taško vandens purslus – dabar čia sausasis žiemos periodas ir upėse nėra gilu. Pietaujame Challapatoje, užeigoje labai skambiu pavadinimu “Los Angelos”, tačiau iš išorės ji atrodo lyg nebaigtas statyti barakas.

Oruro miestą pasiekiame 15 val. ir vėl patenkame į užblokuotą kelią. Vėl streikuoja vairuotojai – šį kartą dėl dyzelinio kuro kontrabandos. Bolivijoje šis kuras pigesnis negu gretimose šalyse, todėl beveik visas išvežamas kontrabandos keliais. Degalinėse nėra dyzelino ir susidariusios didžiulės krovininių automobilių eilės. Barikadas laimingai apvažiuojame dykumos aplinkeliais ir akmenimis į mus niekas nemėto, nors naktį sapnavau, kad buvo išdaužtas mašinos langas. Gal būt bolivai santūresni? Poste už kelius reikia mokėti policininkui ir civiliam asmeniui.

Į La Pasą atvažiuojame 19 val. jau sutemus, kai čia ima kunkuliuoti vakarinis gyvenimas ir aukštajame, varguomenės rajone El Alto, patenkame į kamštį. Iš kažkur atsiranda policininkas ir imasi daryti tvarką, reguliuoti eismą. Baisu, kad jį patį nesuvėžintų, nes vairuotojai važiuoja per raudoną šviesoforo šviesą ir dar signalizuoja. Visai nebeaišku, kokios čia galioja eismo taisyklės. Vėliau supratau, kad čia yra teisus pirmas, nesvarbu, ar tai nusižengiant kelio ženklams ar ne, tačiau stebėtina, jog visi būna labai atidūs ir avarijų daug matyti neteko. Moteriškė su ryšuliais ir vaikais, eidama per gatvę visiškai ne perėjoje ir tarsi žuvis nardo tarp mašinų. Gatvėmis kursuoja daugybė mini autobusiukų, kuriuose pro atvirus langus yra garsiai skanduojamas jo važiavimo maršrutas. Pradžioje nesupratome, dėl ko šitaip yra daroma, juk priekyje matomas maršruto pavadinimas. Pasirodo daugumoje neturtingų indėnų yra neraštingi, todėl skaityti jie nemoka, tenka tai daryti specialiai samdytam žmogus konduktoriui – šaukliui. Aplinkinis šauklių triukšmas bei signalų garsai susilieja į bendrą ūžesį ir tik siauresnėse senamiesčio gatvelėse šiek tiek ramiau. Pravažiuojame kvartalą, kuriame prekiaujam vien karnavalui skirtomis prekėmis. Tai įvairūs kostiumai, kaukės, rakandai ir petardos, kurie bala žino kada bus reikalingi, tačiau karnavalo industrija dirba ir jau prieš metus ruošiasi svarbiam įvykiui. Kitas senamiesčio rajonas – tikri Gariūnai, kur ištisai viskas parduodama tiesiog gatvėse. Neįprastas vaizdas, kai indėnas viduryje gatvės tiesiog eidamas šlapinosi.

Pagaliau mes žemutiniame La Pase, šį kart turtingųjų dalyje ir apsistojame Oberlando viešbutyje, kuris yra netoli Mėnulio slėnio. Čia būsime tris paras.

TITIKAKOS  EŽERAS  IR  SAULĖS  SALA

Po poros valandų važiavimo iš La Paso, autobusas nusuka nuo plento, o vairuotojas paaiškina, kad palei Titikakos ežerą streikuotojai vėl užblokavo kelius. Trečią kartą patenkame į tokią situaciją. Mūsų autobusas vidutinio dydžio, didesnis negu mini, ir mažesnis negu įprasta. Aplinkiniai kalnų vieškeliai, tai ne Lietuvos žvyrkeliai, čia nebent su visureigiu reikėtų keliauti, tačiau indėnai dėl to nesuka galvos. Kai siaurame kalnų serpantine susitinka dvi priešingos mašinos, dažnai vienam tenka atbulam važiuoti iki praplatėjimo. Mums prieš akis iš už posūkio išniro sunkvežimis, kuriam bestabdant pakilo dulkių debesis ir šis jame pasislėpė. Manėme, kad bus visai riesta, tačiau dulkėms prasisklaidžius prasidėjo įdomūs manevrai. Sunkvežimis pasitraukė atbulas ir visai prigludo prie uolos; mūsų autobusas taip pat pavažiavo atbulomis ir … įsibėgėjęs, palei pat skardžio kraštą nėrė į priekį. Pasirodo lėtai važiuojant prie pat byrančių akmenų krašto galima nuslinkti į apačią, todėl tokias vietas reikia tiesiog greitomis prašokti. Mūsų nuostabai tai pavyksta ir panašiai daro užpakalyje važiuojančios mašinos. Užgaištame papildomą valandėlę, tačiau laimingai pasiekiame asfaltuotą plentą ir sustojame iš viršaus pasigrožėti Titikakos ežeru.

Tai aukščiausiai (3810 m.v.j.l.) esantis ežeras kuriame vyksta laivyba, o taip pat didžiausias Pietų Amerikos gėlavandenis vandens telkinys. Ežero ilgis 194 km , plotis 65 km., o bendras plotas 8300 km².  Bolivijos gyventojai ežerą vadina dviem vardais: pietrytinė ežero dalis vadinama Lago Huiñaymarca, o didžioji dalis – Lago Chucuito. Perujiečiai atitinkamai šias abi ežero dalis vadina Lago Pequeño (Mažasis ežeras) ir Lago Grande (Didysis ežeras). Titikakos vardas aiškinamas keliomis versijomis. Viena iš jų – kečujų ir aimarų kalbų kombinacija, reiškianti “akmeninė puma”, neva dėl to, kad ežero kontūrai primena pumą, griebiančią triušį, taip pat “švino uola”. Dar viena nepagrįsta versija – kad pirmieji Titikakos ežerą atradę europiečiai buvę portugalai Peteris ir Fani von Titicaca.

Titikakos ežeras susijęs ir su garsiu norvegų keliautojo Turo Hejerdalo vardu.    Po nesėkmingo plaukimo pirmuoju „Ra“ plaustu jis nutarė “Ra-2” statyti, pasinaudodamas Titikakos ežero indėnų patirtimi. Buvo pasikviesti keturi Bolivijos aimarų genties indėnai, kurie Maroke pastatė „Ra-2“, per 57 dienas sėkmingai įveikusį kelią nuo Maroko iki Barbadoso.

Atvykstame 11.30 h į San Pedro de Tiquina prieplauką ir esame susodinti į motorinę valtį, autobusą perkelia kitas keltas. Po kelių minučių išlipame San Pablo de Tiquina krante ir laukiame perkeliant autobuso. Aplink užkandines ir turgelį turistams, vaikšto daug kariškių, jie išlipant tikrino dokumentus, mat čia pasienio su Peru zona. Kai kurie kolegos neturėjo pasiėmę jokių dokumentų, nes niekas šito neperspėjo, todėl aš kažkuriam daviau savo tarptautinį žurnalisto pažymėjimą ir užteko parodyti jo raudoną viršelį su didelėm raidėm PRESS užrašu. Tai ne JAV pasienio kontrolė, kur teko nusiauti batus, gerai, kad ne kelnes!

Sulipę atgal į autobusą sužinome, kad šis persikėlimas per sąsiaurį sutrumpino mūsų kelią kone visa valanda, o gal ir daugiau? Trisdešimt kilometrų dar kalnų keliais riedame į Kopakabanos (Copacabana) miestą. Tokiu pat pavadinimu yra ir garsusis Rio de Ženeiro paplūdimys Brazilijoje. Pradžioje pamatome prie pat ežero prigludusį kalną, kuriame iš tolo matėsi kryžiai bei koplytėlės, greičiausiai ten įrengtos Kalvarijos. Kopakabana laikoma šventa vieta ir inkų, ir šiais laikais, todėl į čia piligrimai traukia nuo senų senovės. Matyt inkų laikais ant kalno buvo Saulės šventykla, nes nuo viršaus labai patogu pasitikti ar palydėti saulę. Mums pavyko stebėti saulėlydį vakare nuo laivo, bet apie tai vėliau.

Apačioje, miestelyje, puikuojasi graži, baroko – maurų stiliaus, dekoruota azulježo keramikinėmis plytelėmis, katedra. Jos masyvios medinės durys, puoštos            drožyba, kur vaizduojamas šventųjų gyvenimas. Vienas iš jų yra inkas, šis indėnų šventasis  – miesto globėjas. Pati katedra uždaryta, tačiau aplankome šoninę koplyčią, kurioje gausu žmonių deginančių žvakes. Šalia altoriaus kabo daug votumų, sidabrinių ar auksinių skardelių, iškaltų, norint pavaizduoti pagijusios kūno dalies ar kitos gautos malonės reikšmę. Koplyčioje, kai kurie indėnai buvo netgi nenusiėmę kepurių. Sienos juodos, gal būt nurūkusios, todėl čia niūru ir norisi greičiau išeiti į saulėtą dieną.

Perkame suvenyrų, nes kaip galime apsieiti be jų? Vytenis įsigijo indėnišką švarkelį, o Andrius, Tomas ir Rička  – po plačiabrylę skrybėlę. Pasipuošę jie atrodė lyg tikri gaučai. Pietaujame lauko restoranėlyje ragaudami kepto Titikakos upėtakio. Lengvai apskrudinta, su daržovėmis bei ryžiais, žuvis tirpo burnoje, nes buvome gerokai išalkę. Užgėrėme alumi, antri Čilės vynu, priklausomai, kas ko pageidavo. Esame skubinami žingsniuoti į prieplauką, nes mūsų laukė jau užsakytas laivas. 14 h su kateriu, kurio pavadinimas buvo „Manko Kapak“ išplaukiame į Saulės salą.

Inkų mitologijoje pasakojama, kad Manko Kapakas su broliais ir seserimis išniro iš Titikakos ežero, o jų tėvas buvo Saulė. Iš Manko Kapako ir jo sesers – žmonos Mama Oklos, kilo inkų palikuoniai.

Užsilipęs ant katerio stogo žvelgiu į Saulę, pasklidusią po ežero paviršių, raibuliuojančią tūkstančiuose bangelių, į apačioje stovinčio indėno vairininko ramų veidą, į nutolstančią Kopakabanos kalvą, kurioje buvo garbinamas inkų protėvis – Saulė.

Kita komandos dalis, užliūliuota ežero teliūskavimo, kajutkompanijoje išsidrėbusi ant suolų snūduriuoja. Kartu su mumis plaukia dvi merginos turkės, keliaujančios po Pietų Ameriką. Jos komunikabilios ir noriai bendrauja su mumis. Vladas randa bendrą kalbą, o pagrindinė tema – fotografijos, nes viena iš merginų, turi gerą fotoaparatą. Nepajaučiu kaip ir aš valandėlei užsnūstu. Priplaukiame sąsiaurį tarp salų, dešinėje pusėje pasilieka dvi  burinės valtys su turistas. Dar pusvalandis ir mūsų kateris prisišvartuoja prieplaukoje Saulės saloje. Kylame į viršų apžiūrėti šventyklos griuvėsių. Prie tvora aptvertos teritorijos įėjimo sėdi indėnas ir už apžiūrą ima mokestį. Esame prisižiūrėję įspūdingesnių inkų pastatų liekanų, čia tik santūrūs griuvėsiai, tačiau nuo jų paganyti akis į ežerą, verta. Nors galėtumėm žingsniuoti ir pėsčiomis, taupydami laiką, plaukiame toliau į apgyvendintą Saulės salos dalį. Už uolos pamatome įlanką ir kur kas didesnę prieplauką, kur išlipame į krantą. Tolėliau plūduriuoja iš nendrių surištas, katamaraninis laivas su dviem galvomis. Jis panašus į Turo Hejerdalo laivą, su kuriuo jis plaukiojo po vandenyną. Krante vyksta intensyvus judėjimas, indėnai apkrovę asilus ir lamas ryšuliais, gabena jais į viršų atplukdytus krovinius. Vienintelis susisiekimas su sausuma vyksta per šitą uostą. Čia gyvena indėnai aimarai, taip pat inkų palikuonys. Turime gerą valandą laisvo laiko, todėl išsibarstome pagal savo valią į įvairias puses. Aš su Norbertu kopiame tiesiai į viršų, lenkdami nešulinį asilų karavaną. Nors sala virš ežero iškilusi tik kelis šimtus metrų, gerokai uždūstame, nes esame beveik keturių kilometrų aukštyje. Sala pasirodo yra didesnė negu manėme, nes kopėme apie pusvalandį, tačiau aukščiausios vietos nepasiekėme. Bala nematė, atsisėdome ant uolų šalia gyvenamųjų namų ir ėmėme grožėtis ežero vaizdais. Iš kažkur išdygo besišypsanti maža indėniukė, su kuria nusifotografavome. Sutikau su Norberto nuomone, kad būtų puiku čia kelioms dienelėms pasilikti ir ramiai apžygiuoti visą salą. Prie pagrindinio tako ranka rašytos iškabos byloja, kad kai kuriuose indėnų namuose gali apsistoti turistai, ar atsigerti gaiviųjų gėrimų. Leidžiamės atgalios akmens takais, nes laikas verčia grįžti, tačiau kolega mostelėjęs ranka prabyla: „Ech, negaliu palikti šios salos ramia sąžine, sėdam Gerimantai lauko kavinaitėje, pakelsim bokalą alaus už šį gražų Žemės kampelį“

Gurkšnojame alų sustabdę bėgantį laiką mūsų laikrodžiuose, kurių neturime ir žvelgiame į anapus ežero iškilusias virš šešių kilometrų aukščio, sniego viršūnes.  Ežero mėlynė, balti kalnų kontūrai ir ištirpstantis bedugnis dangus buvo vertas N.Rericho pasteles, gal būt dailininko J.Rimšos drobės, kurios dar niekas nebuvo matęs. Tai šioje kelionėje dar viena vieta, kurią nesinori palikti, galbūt indėnai jos todėl ir nepalieka, ji jiems tiesiog šventa.

Pro netoliese stovinčią seną bažnytėlę matome praeinančius kitus mūsų draugus, todėl nusivalome nuo ūsų alaus putas ir skubame žemyn prie laivo. „Norėčiau, kad čia mano senelė gyventų, atvažiuočiau čia kas vasarą…“

Plaukiant atgal pasitinkame ežere saulėlydį, kuris užgniaužia visiems žadą. Tai priminė pas Kusko merą matytą paveikslą, kuriame inkai iškėlę rankas garbino tekančią, o gal būt besileidžiančią, Saulę. Aplink didžiulį saulės diską dangus buvo pasidengęs aukso spalva ir kuo labiau ji niro į ežerą, tuo daugiau spinduliai krito ant mūsų, akindami ir leisdami pasijusti Saulės vaikais.

„Mes visi Saulės vaikai, gamtos dalis. Ji mumyse, ir mes joje. Visiškai priklausomi nuo Žemės, Saulės ir Vandens. Gamta vystosi mūsų kūnuose. Bet turime ir dvasinį kūną, kilusį iš Saulės – ne matomos akimis, o kito matavimo, Saulės svilinančios dvasine liepsna. Iš jos sudaryta žmonių dvasinė šviesa. Mes atėjome į Žemę iš tos Saulės; ir į ją sugrįšime. Mes Saulės vaikai.“ – sakoma inkų sakmėse.

                         DAILININKO  JONO RIMŠOS  PĖDSAKŲ  BEIŠKANT   

24 de marzo de 1971  Santa Monica

California

„Gerbiama Dr. R.Savickienė; šiandieną gavau Jūsų laišką į kurį pasistengsiu atsakyti!

Taip! Aš draugavau su Jūsų tėvu Matu Šalčiumi. Pirmą kartą mes susitikom 1936 metais Bolivijoje La Paso mieste, kur jis buvo mano svečiu. Buvo labai malonus ir kaip sakoma – „duša na raspašku“ – ir mes iš karto susidraugavome.

Gerai kalbėjo ispaniškai kuo Bolivijoj užkariavo daugelį pažįstamų. Kai kurie iš jų vėliau jam padėjo įsikurti Santa Kruze (tai laukinė ir apatinė Bolivijos dalis, kuri jungiasi su Brazilija), bet apie tai paskiau. Ir taip La Paso mieste turėjau galimybę iš jo paties žodžių sužinoti daugelį įspūdžių jo kelionėse po visą mūsų planetą.

Sveikatą atrodo turėjo stiprią, nežiūrint to kartais sirgdavo. Kartą La Pase mano ateljė – vienas mano draugas skulptorius bolivietis Fausto Alois statė jam „taures“; bet pas mus nebuvo tikrų, todėl teko naudoti stiklines. Bet nežiūrint to ligonis per porą dienų buvo sveikas. Paskui mes visi širdingai juokėmės: po viena stikline neužgeso popierėlis ir aišku Matas riktelėjo, bet Faustas būdams kurčias jo paklausė: „Ką tu nori man pasakyti?“

Dar vieną kartą mes abu, vienam tipingam indėnų kvartale, vaikštinėjom ir sutikom jauną indėną su pora lamų. Matas panoro jį nufotografuoti. Po ko indėnas perduoda tuos gyvulius mums ir reikalauja sumokėti tam tikrą sumą. Jokiu būdu nenorėjo atstoti nuo mūsų, nors Matas jam už paslaugą ir davė 5 bolivijanus.

Paskui paaiškėjo, kad jis nusprendė, jog fotoaparatas iš lamų ištraukė sielą ir todėl jam nebetiks.

Vėliau taip pat man atsitiko su pozuotojais, bet jie nereikalavo pinigų, tik pabėgo pamiršę savo skrybėles. Jie taip pat galvojo, kad jų sielų dalis pernešiau į drobę.

Taip abu ir pažindinomės su šia įdomia egzotiška šalimi.

Neužilgo jis grįžo į Buenos Aires Argentinoje, o aš likau Bolivijoje dar metams. Tada susirašinėjome laiškias, bet rodos jie yra pasimetę, nes nei vienoje vietoje neužsisėdėdavau ilgiau.

Jeigu mano archyve, su laiku kas nors atsirastų, būtinai pasistengsiu parsiųsti Jums.

Mano visi daiktai randasi Buenos Airėse pas mano brolį ir todėl, pakol kas  neįmanoma patikrinti. Savo ruožtu aš paklausiu kitų draugų kurie atrodo taip pat susirašinėjo.

Ir taip 1937 m. aš grįžau į Buenos Aires, kur radau Matą sergantį, jam traukė skystį iš inkstų. Po to is pasijuto geriau ir greitai išvažiavo į Tukumaną Argentinos provincijoje, o aš patraukiau į pietus –Patagoniją.

Ten būdamas aš vėl sužinojau, kad mano draugas Matas vėl sirgo, kas tai buvo su kojomis. Kelis mėnesius aš dirbau miške ir gyvenau palapinėje, o kai grįžau į Bariloche, tai iš Čilės konsulo sužinojau, kad mūsų ligonis iš Tukumano pravažiavo dviračiu rodos daugiau nei 3 000 km iki Čilės. O šis konsulas, tarp kitko, Domeikos (didelio Adomo Mickevičiaus draugo) anūkas.

Neprisimenu – rodos tada jo laiškų negavau, bet susitikome mes vėl Buenos Airėse 1940 m. Tada jis man sakė, kad rengiasi vėl važiuoti į Boliviją, kur vyriausybė jam padovanojo žemės sklypą Santa Kruze ir ruošiasi įsikurti kaip žemdirbys. Kvietė ir mane, bet aš nesiryžau, nes žinojau, kad ten blogas klimatas ir be to daug didžiulių vorų – tarantulų, skorpionų ir gyvačių. Bendrai jeigu ir būčiau galėjęs tai visada vengiau tokių vietų, bet vis dėlto su visa tai teko susipažinti Brazilijoj, Bolivijoj ir Peru.

Ir taip, jis išvažiavo, o aš vėl grįžau į Patagoniją. Taip, kad tada buvo paskutinis mūsų susitikimas.

Nepamenu tiksliai kada sužinojau apie Jo mirtį, kuri ištiko ten Santa Kruze, savo žemės sklype.

1943 m. aš vėl grįžau į Boliviją, bet jau kaip Dailės Akademijos direktorius. Ten sutikau gydytoją, kuris jį gydė ir matė jį mirštantį…

Pasirodo Jis mirė nuo maliarijos ir jo vieni iš paskutiniųjų žodžių buvo: „Tiek pavojų pergyvenau savo gyvenime, sutikęs Bengalijos tigrus, ir kitokius žvėris, o tenka mirti nuo moskito…“

Palaidotas Jis ten, tik nežinau tikslai kur…

Ach,   Jo fotografiją, kurią Jis man dovanojo su užrašu, aš prieš 6 metus perdaviau vienam lietuvių žurnalistui emigrantui, kad nežūtų. Jis gyvena JAV ir aš asmeniškai jo paklausiau ar negalėtų tos fotografijos perduoti Jums.

Tai viskas ką galėjau parašyti apie mūsų draugystę su Matu!

Man buvo labai malonu tai aprašyti mano draugo dukrai.

Su pagarba

Jūsų Jonas Rimša“

Šiame laiške Jonas Rimša įneša neaiškumą dėl M.Šalčiaus palaidojimo vietos. Kai 1990 m. besilankant Bolivijoje Guajaramerine pas Aleksandrą Bendoraitį lietuvių grupei nepavyko aptikti M.Šalčiaus kapo, remiantis šiuo laišku imta daryti prielaidą, kad, lietuvių keliautojas gal būt atrado amžino poilsio vietą Santa Kruze, tačiau prie šio klausimo dar sugrįšime.

Kadangi šiandien yra visa laisva diena pagal savo nuožiūrą, nusprendžiame paieškoti La Pase M.Šalčiaus buvusio draugo dailininko Jono Rimšos. Kaip skaitėme jo laiške M.Šalčiaus dukrai, jie buvo geri draugai ir pasaulio klajūnai. Tik vienas savo kelionių įspūdžius įprasmindavo proza knygose, o kitas – spalvų pagalba savo drobėse.

Amerikos lietuvių dailininkas, tapytojas Jonas Rimša gimė 1903 06 12 Svėdasuose, 1925 gyveno Kaune, tais pačiais metais išvyko į Paryžių, 1929 – į Argentiną. 1931-34 m. Buenos Airių dailės akademijoje studijavo tapybą. Nuo 1936 metų gyveno Bolivijoje, 1943 – 44 m. vadovavo Sukrės meno mokyklai, 1950 – 57 La Pase turėjo privačią dailės studiją. 1966 m. lankėsi Taityje, nuo 1967 m. gyveno JAV Kalifornijoje, Santa Monikoje kur 1978 05 13 mirė. Palaikai, jo pageidavimu buvo kremuoti, o pelenai  išpilti virš vandenyno.

Ankstyvieji kūriniai realistiniai, sodrių, tamsių spalvų kolorito; vėlesniems būdinga egzotiški motyvai, dekoratyvumas, ekspresyvios stilizuotos formos, raiškus kontūras, kontrastingos spalvos”. Labai mėgo Gogeną ir norėjo savo kūryba būti panašus į jį, tad dažnai šis menininkas net buvo vadinamas “lietuviškuoju Gogenu”.

Už nuopelnus Bolivijos kultūrai J.Rimša pelnė Andų Kondoro ordiną – garbingiausią Bolivijos civilinį apdovanojimą. Pats menininkas buvo paskelbtas Bolivijos garbės piliečiu, jo paveikslai – nacionaliniu turtu, draudžiamu išvežti iš šios Lotynų Amerikos šalies, jie kabo sostinės merijoje, prezidentūroje. J.Rimša iki šiol labai gerbiamas, o jo mokiniai – pasaulinio garso dailininkai.

J.Rimša visą gyvenimą ilgėjosi Lietuvos, apie ją nuolat kalbėjo, svajojo nors trumpam aplankyti gimtinę, bet “geležinė uždanga”, o vėliau silpna sveikata nebeleido tai padaryti. Savo piešinius jis puošdavo lietuvišku Vyčiu ir pasirašinėjo “Pintor lituano” (išvertus iš ispanų – “Lietuvos dailininkas” arba “lietuvis dailininkas”).

1977 metais Lietuvoje buvo organizuota šio dailininko darbų paroda. Pirmą kartą Vilniuje, Dailės muziejuje, meno mylėtojams buvo sudaryta galimybė susipažinti su J.Rimšos darbais. Kad paveikslai pasiekė Lietuvą, didelis dabartinio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus nuopelnas. Tuomet jis, žinomas gamtosaugininkas, palaikė ryšius su daugeliu išeivių. Dar 1958 metais V. ir A.Adamkai, lankydamiesi Buenos Airėse, susipažino su šiuo dailininku ir bendravo iki pat jo mirties.
V. ir A. Adamkai padėjo J.Rimšai surengti darbų parodas Čikagoje, Klyvlende, Kalifornijoje ir kituose JAV miestuose, pirko paveikslus asmeninei kolekcijai, tuo palaikydami dailininką moraliai ir materialiai, padėjo apsigyventi Kalifornijos valstijoje, Santa Monikos mieste. Iš pradžių J.Rimša apsigyveno Čikagoje, bet žiemą jį vargindavo dusinančio kosulio priepuoliai, o Santa Monikos klimatas buvo švelnesnis, čia gyventi buvo geriau. Šiame mieste svėdasiškis ir mirė, taip ir neišvydęs gimtinės bei savo artimųjų.

J.Rimšos testamentu 28 tapybos darbai dovanoti Lietuvai, ir dar 28 kūriniai  yra asmeninėje V. ir A. Adamkų kolekcijoje.

Taupydami laiką, išsikviečiame taksi ir už 25 Bs – bolivijanus (apie 20 litų) važiuojame į La Paso centrą. Tenka važiuoti apie 20 minučių, o autobusu sugaištumėm visą valandą. Išlipame  Plaza Murillos aikštėje, šalia katedros, kurioje yra įrengtas maršalo ir pirmojo Bolivijos prezidento Andres de Santa Kruzo (1792 – 1865) mauzoliejus. Lauke stovi grenadierių uniformomis pasipuošusi garbės sargyba. Uniformuoti indėnai maži ir atrodo juokingai, it būtų susiruošę kariauti vaikai. Mauzoliejus įrengtas katedros šoninėje koplyčioje, kurioje visai nedaug laisvos vietos apie aukštai iškeltą marmurinį sarkofagą. Sienos tapytos freskomis, vaizduojančiomis scenas iš šalies herojinių etapų.

XV a. dabartinę Boliviją į savo imperiją įjungė inkai. Inkų imperijos dalimi šalis išliko iki ispanų atvykimo XVI a., kai ji tapo Ispanijos Peru vicekaralystės dalimi. Pasipriešinimas pradėtas 1809 m., kurį laiką kartu su Peru sudarė vieną valstybę, tačiau nepriklausomybė pasiekta 1825 m.

Eidami į nacionalinį meno muziejų tikėjomės pamatyti nors keletą Jono Rimšos darbų, tačiau pakilę į antrą aukštą pamatome vienintelį „Fiesta de Altiplanica“ 1945 m. nutapytą paveikslą. Tai mano pirmoji pažintis su šiuo dailininku. Jis nėra didelis, pakabintas tiesiai prieš duris, todėl vos įžengus į ekspozicijos salę, pajuntama tapyto laužo šviesa bei šiluma, apie kurį linksminasi indėnai. Norėdamas įamžinti paveikslą, Norbertas išsitraukia fotoaparatą, tačiau budinti pareigūnė jam to neleidžia daryti. Rodydamas į kepuraitę su lietuviška trispalve, sakau, jog mes esame „lituano“, o maestro Chuan Rimsa (taip ispaniškai J.Rimša buvo vadinamas)  – mūsų tėvynainis, o be to Bolivijos ir Lietuvos vėliavos panašios.

„Vosotros sois lituano?“ „Jūs esate lietuviai?“ –  nustebusi klausia prižiūrėtoja. „Si, si sinjorita“ – atsakome. Pradžioje rūstokai atrodžiusi moteris mus pasiveda į šoną ir rodo, kad nuo čia, stebinti kamera mūsų nemato, todėl galime drąsiai fotografuoti. Manome, kad J.Rimšos autoritetas buvo didelis, jis gerbiamas čia ir šiandien, todėl vardan jo, mums daroma išimtis.

Meno muziejus nėra didelis, jis įsikūręs gubernatoriaus XVIII a. rūmuose. Einame pas administraciją norėdami sužinoti kur yra dar vienas J.Rimšos paveikslas, nes buvome skaitę, jog čia yra mažiausiai du darbai. Čia mums nieko negali atsakyti konkrečiai, pataria ieškoti municipaliniame muziejuje. Išgirstu lauke grojant pučiamųjų orkestrą ir lyg kulka šaunu į gatvę pasižiūrėti, kas čia per vienas groja? Gal būt kol aš keliauju, mano orkestras „Trimitas“ atvažiavo į La Pasą pasveikinti bolivų su Peru Nepriklausomybės diena? Centrinėje aikštėje, tik ką baigėsi šiai progai skirtas renginys – Bolivija ir Peru yra glaudžiai susijusios, todėl kaip ir mes pažymime Latvijos bei Estijos nepriklausomybę, čia švenčiamos kaimyninių šalių šventės.

Susirandame senamiestyje Calle Jaen gatvelę, grįstą akmenimis, su daugybe iškabų ir senų žibintų. Tai tikra bohemiška aplinka, kur kavinių kiemeliuose galima atsigerti kavos ar koks lapų arbatos. Susirandame reikiamą muziejų, kuris išsimėtęs per atskiras keturias vietas. Pirmajame sužinome, kad Bolivijos vėliavos spalvos: raudona, geltona, žalia – simbolizuoja gėlelę „kantuta“. Pradžioje šios šalies vėliava buvo tokia pat kaip mūsų ir tik po trečio karto pakeista. Bolivija tapo pirmąja valstybe pasaulyje, kurioje dar 1888 m. buvo nuspręsta nacionaliniu simboliu paversti raudonai geltonai žalią trispalvę. Lietuva 1918 m. tapo trečia šalimi pasaulyje, pasirinkusia šią trispalvę, ir iki šiol lieka vienintele Europoje, tiesa Afrikoje priskaičiavau net šešias valstybes su panašiu deriniu savo vėliavose.

Kitoje ekspozicijoje skaičiuoju visus Bolivijos prezidentų portretus, jų net 64, tačiau gidė pasako, jog čia dar ne visi pavaizduoti, per visą Bolivijos laikotarpį, iki šių dienų, jų buvo net 170! Prieš mums išvykstant į kelionę, birželio 6 dieną Bolivijoje atsistatydino Karlos Mesa, jį pakeitė prezidentas Evo Moralesas. Šioje politiškai nestabilioje šalyje prezidentai keičiasi, kartais, po du –  per metus.

Gerą įspūdį palieka aukso kambarys, kuriame eksponuojami Tiwanaku kultūros dirbiniai. Jie gana primityvūs, tačiau originalūs savo formomis, pritaikytomis prie kūno dalių. Egidijus mus palieka, nes išvažiuoja susitikti su J.Rimšos sugyventinės Jolandos dukra, o mes tęsiame šio dailininko kūrinių paiešką muziejų salėse, tačiau bergždžiai.

Labiausiai man patiko muzikos instrumentų muziejus, kur galima buvo ne tik pačiupinėti bet jais ir pagroti. Didelė įvairovė mušamųjų instrumentų, styginių, kurie buvo net su penkiais, ratu pritvirtintais, įvairaus derinimo grifais. Grojant tokia bandža reikėtų būti geru žonglieriumi, kad reikiamu laiku, pataikytum persukti reikiamą grifą.

Prieš išvykstant iš La Paso į druskos turą, Žydrius su Smilga, turėdami adresą 1990 metais parvežtą jo tėvo Alfonso Gaudiešiaus, nuvyko pas J.Rimšos mokinį Gil Imaną.  Šis padovanojo savo ir žmonos dailės kūrinių reprodukcijų knygas, su įrašais „Chuano (Jono Rimšos) atminimui“. Vėliau jie aplankė Bolivijos ambasadoriaus Brazilijoje našlę Lily Virreira, gyvenančią La Pase, Calle 30 – 112 Q, Cassa Blanca 3033, Achamani rajone. Ji taip pat turėjo J.Rimšos kūrinių.

Aplankome net septynis muziejus bei galerijas, tačiau pamatėme tik vieną J.Rimšos kūrinį. Gal būt kitiems pavyks aptikti prezidentūroje, merijoje ar kitose valstybinėse įstaigose? Žingsniuojame į jau aptiktą antikvariatą, kuriame yra vienas nedidelis J.Rimšos darbas. Praleidę visą dieną gerokai praalkome, todėl  nedvejodamas pakeliui nusiperku virtų bulvių pyragėlių. Norbertas to daryti nedrįsta, matyt dar nealkanas, o aš jau žvejoju kur nusipirkti dar vieną, nes jie pigūs ir skanūs. Norbertas klausia dviejų simpatiškų moteriškos giminės personažų, kur galėtumėm atsigerti alaus? Merginos angliškai nekalba, tačiau parodo į kažkurią pusę, o aš nesuprantu, ar mano draugas tikrai nori alaus, ar tai tik pretekstas pabendrauti su žaviomis būtybėmis. Galbūt teisingas yra trečias variantas – su jomis kartu atsigerti alaus. Deja, jos dingsta iš akių, o mes nurodytoje vietoje aptinkame kažkokią skylę vertą „snarglinės“ pavadinimo. Už tat čia baisiai pigus alus: 600 ml tūrio butelis kainuoja tik 1.50 lt, todėl daug negalvoję prisėdame prie stalo. Lauko durys atviros ir mes gurkšnodami šaltą alų stebime šaligatviu einančius indėnus. Jų veidai labai išraiškingi ir įsimintini, galbūt dėl to       J.Rimša pasiliko šiuose kraštuose ir pradėjo naują vadinamą „El indigenisimo“ stilių, kas reikštų (isp. indigena čionykštis, XX a. 2 – 3 dešimt. Lot. Amerikos dailės ir literatūros kryptis, kuriai būdinga indėnų gyvenimo, buities, kovos dėl nepriklausomybės vaizdavimas) indėnus vaizduojantis menas.

San Francisko prospektu, kur ant žirgo sėdi Simonas Bolivaras, nužygiuojame į jau minėtą antikvarą. Čia pamatome kompiuterio ekrano dydžio J.Rimšos paveikslą. Tapytas jis ant kordono ir jame vaizduojamas kažkoks miškas, galbūt džiunglės, ir visas skendi žalumoje. Keliose vietose dažai nusilupę ir man šis darbas nesukelia jokių emocijų. Šeimininkas tvirtina, kad tai tikrai J.Rimšos darbas ir už jį nori tiktai 3000 dolerių. Aš suabejoju paveikslo autentiškumu ir tokios sumos tikrai nemokėčiau, tačiau kadangi nesu jo žinovas, patyliu. Norbertas svajoja šį paveikslą nusipirkti ir galbūt namie padaryti biznį, tačiau šeimininkas paveikslą išsineša namo.

Grįžus vakarieniaujame savo viešbutyje ir laukiame atvykstant iš Peru raftingo instruktorių, deja jie neatvyksta. Rašau dienoraštį ir žiūriu per TV naują kelionių laidą „Travel & living“, – ech, nuostabu kelionėje žiūrėti kelionių laidą!

Šiandieną su mumis atsisveikino ekspedicijos sielovados vadybininkė ir vienintelė moteris, Andriaus žmona, Eglė. Taip ir buvo planuota, kad ji su mumis keliaus iki čia, o vėliau viena grįš namo. Ekspedicijos dienoraštyje Eglė paliko įrašą:

„Mano kelionė šiandien baigėsi. Palieku Andrių ir dar krūvą simpatiškų vyrų Bolivijos džiunglių globai. Tikiuosi, kad džiunglių dvasia juos globos, žinoma, jeigu protingai jie elgsis.

Šitoje kelionėje man daug kas buvo pirmą kartą: toks tolimas skrydis, Pietų Amerika, pirmą kartą tokia kompanija – 15 vyrų ir aš. Viskas  buvo stebėtinai puikiai. Mažų nesklandumų net neverta minėti, jų būna visada. Bet šiaip jokių konfliktinių situacijų, jokių forsmažorinių aplinkybių. Negaliu nustatyti priežasties, gal tai tiesiog supančios amžinos ir didingos gamtos įtaka.

Sudie, ne geriau iki pasimatymo Pietų Amerika!”

 

                               TIWANAKU  VĖJO  SUKŪRYS

2005 m. liepos 29 diena, pasibaigė trečia ekspedicijos savaitė. Kelionė jau įpusėjo ir persiverčia į antrąją pusę. Diena saulėta ir vaiski, todėl su gera nuotaika pasiruošę keliauti. Šiandien taip pat laisva diena pagal savo nuožiūrą. Vieni ruošiasi skraidyti su parasparniu, kiti važinėtis motociklais, o mūsų ketveriukė: aš, Norbertas, Vytenis ir Egidijus užsisakę taksi išvažiuojame į Tiwanaku, esanti nuo La Paso už 70 kilometrų. Suderame už pusdienį, su kelione pirmyn ir atgal, 40 dolerių.  Po dviejų valandų pravažiavus Lacha gyvenvietę sustojame 4028 m aukščio Lloco – Lloco perėjoje. Aukštis rodos nemažas, bet kadangi esame Altiplano plokščiakalnyje, jo visai nesijaučia. Dalį kelio į perėjos viršų vieškeliu užveža taksi, o likusią dalį, einame patys. Kalno aukščiausioje vietoje pastatytos, galbūt mobilaus ryšio, aukštos antenos, link jų ir žygiuojame. Nuo čia per miglą dar matosi už 50 km esantis La Pasas, šone snieguotos viršūnės, ir dvidešimt kilometrų į priekį – Titikakos ežeras. Taksistas laukia apačioje, todėl ilgai neužsisvajojame.

Niekados nesiskiriu su rašikliu ir nešiojuos jį, nes visuomet reikia kažką pasižymėti. Tai tenka daryti ant muziejaus bilieto, atvirutės ar popierėlio skiautės. Anksčiau nešiodavausi nedidelio formato dienoraštį, tai labai patogu, klausaisi gido – užsirašai, pamatai ką nors įsimintino – pasižymi, tačiau kai kartą jį kažkur pradanginau, su kelių ankstesnių kelionių aprašymais, šio sumanymo atsisakiau. Teko atkurti keletą žygių, todėl dabar dienoraštį branginu ir saugau, o dienos įspūdžius daugiausiai aprašau vakare, arba anksti iš ryto. Kartais tai darau belaukiant transporto arba pačios kelionės metu. Kaip jau minėjau knygos pradžioje, dienoraščius vadinu opusais ir dabar šioje ekspedicijoje rašau jau vienuoliktąjį. Priklausomai nuo kelionės trukmės ir įspūdžių gausos į vieną opusą telpa nuo trijų iki dvidešimties kelionių bei žygių aprašymų. Kad lengviau butų archyvuoti, kiekvieno dienoraščio pradžioje rašau trys skaičius: pirmas reiškia pačio opuso numerį, antras – eiliškumą opuse, trečias – visų kelionių skaičių. Šios ekspedicijos numeracija tokia: 11 – 1 – 122, reiškia, kad tai šimtas dvidešimt antra kelionė. Turiu kelionių dienoraščio rašymo nuostatus, kuriuos susigalvojau 1988 metais. Štai keletas punktų:

1. Dienoraštis rašomas bet kurio turistinio žygio metu, arba atkuriamas po jo.
2. Komandiruotės, koncertinės ar turistinės išvykos metu, jeigu užtruko daugiau negu 24 valandas ir už Respublikos teritorijos ribų.

[…] 5. Dienoraštį gali rašyti bet kuris dalyvis, patartina tam tikrą kelionės dalį.

Nerašydavau dienoraščio, kai tekdavo lankytis po kelis kartus tose pačiose vietose, todėl įvardinti, jog ši ekspedicija -122 kelionė, nebūtų visiškai tikslu. Greičiau tai etaloninių kelionių skaičius.

Žingsniuodamas ir norėdamas pasižymėti perėjos pavadinimą liemenės kišenėje nebeaptikau rašiklio. Prieš dešimtį minučių jį dar laikiau rankose, o dabar nebėra. Gerai rašantis rašiklis, tai minčių įamžintojas, ir kai ji pameti supranti, kad netekai lyg artimo bičiulio. Grįždamas akimis seku kiekvieną kelio pėdą ir kai atrandu, pakėlęs jį pabučiuoju, nes jau antrą kartą šioje kelionėje jis sumanė nuo manęs pasprukti. Vėliau trečią kartą pamečiau džiunglėse, bet ir vėl pavyko jį surasti, todėl grįžus namo, dukra man patarė pakeisti pasibaigusią šerdelę ir naudoti rašiklį kitose žygiuose kaip talismaną.

Dar dvidešimt kilometrų ir mes jau atsirandame plačiame slėnyje kurį iš abiejų pusių tolumoje supo kalnai. Stovėjimo aikštelėje pristatyta daugybė autobusų, susipažinti su prieš inkine Tiwanaku kultūra atvežti moksleiviai, nes šiandien savaitgalis. Kasose perkame gana nepigius bilietus po 10 dolerių arba 80 bolivijanų, nes visą kompleksą sudaro net keturios ekspozicijos. Tiwanaku kultūra klestėjo 600 – 1000 metais ir nežinia kodėl ji išnyko, tačiau, kad jos tęsėjai buvo inkai, aišku kaip dieną, nes valdos beveik tos pačios. Inkai taip pat perėmė ir Andų vadinamą, trijų pakopų, su skyle viduryje, kryžių. Muziejuje eksponatų nėra daug, kai kurios gigantiškos akmens statulos čia saugomos nuo atmosferos ir saulės daromos įtakos. Pagrindinė Akapanos piramidė, tai greičiausiai iš kalvos suformuotas, šonuose sutvirtinant akmens luitais, statinys. Šiandienai tai vėlgi kalva su archeologų išraustomis duobėmis. Tik pasižiūrėjus į lankstinuką galima įsivaizduoti jos formas bei dydį. Tiwanaku buvo religinis ir kultūrinis centras, netoli Titikakos ežero, bet per kelis šimtmečius vanduo nuslūgo ir atsitraukė. Sekantis šventyklų kompleksas vadinasi Kalasasaya arba Saulės vartai yra 130×120 m platforma, nelabai aukštai iškilusi, su keliomis stovylomis. Centre stovinti statula žvelgia pro vartus, kurie veda į apačią. Nusileidę laiptais pamatome dar vieną, keturkampę  daubą. Jos sienose daug akmeninių galvų. Labai įdomus rakursas iš apačios, pro Saulės vartus, į akmeninę bobą. Ši vieta bene įspūdingiausia, kurioje jaučiama kažkokių susikirtimo linijų energetika. Indėnų ornamentika nėra gražbylė, tačiau griežta ir išraiškinga. Ji atsispindi ir kolonijinės architektūros pavyzdžiuose – barokinėse bažnyčiose. Išskirtinis bruožas yra monumentalumas ir savitas indėniškų motyvų dekoras.

Pribėgę vaikai prašo mūsų autografų – keista pasijusti nežinoma žvaigžde. Čia gera aura, tai patvirtina ir Egidijus, jis juk auditorius, šiuos dalykus jausti jo  profesionalumo įrodymas.

Viso istorinio draustinio teritorija gana didelė ir aptverta tvora, kad nekasinėtų senienų ieškotojai, tačiau tokių matyt atsiranda vis vien. Anapus tvoros tupinėja indėnai ir rodo kažkokius mums ženklus. Vytenis, mokantis susikalbėti ispaniškai paklausia ko jie nori. Indėnai siūlo pirkti antikvarinius daikčiukus, rastus čia kasinėjant. Užkimbame ant jų meškerės ir nusiperkame po nedidelį seną niekutį. Vėliau, antikvariate, parodžius savo suvenyrą sužinojau, kad tai originali žalvarinė lamos galva, kuri liko nuo smeigtuko. Egidijui pasisekė mažiau, jam teko falsifikatas, taip mūsų pirkinius apibūdino antikvaras.

Kerikala – tai kitas objektas, laukiantis tyrinėjimų bei rekonstrukcijos. Beeinant prie belaukiančios mūsų taksi, su kurią teks važiuoti į tolimiausia piramidę Puma Punku, pakyla didelis vėjas. Staiga priešaky pamatome keistą reiškinį – vėjo ir dulkių sūkurį, kuris išdygsta 50 aukščio ir 5 metrų pločio judančiu į mus stulpu. Sustojame lyg įbesti ir stebime kur jis toliau judės. Pradžioje sūkurys slinkęs į mus, nusuka link vaikų autobuso. Matydamas besiartinantį monstrą iš jo iššoka vairuotojas ir vėjo bei smėlio verpetą ima žegnoti. Tai jam padarius tris kartus, mūsų akivaizdoje, stulpas lyg iš filmo „Mumija“ smėlio kariai  – išnyksta. Viskas įvyksta taip greit ir netikėtai, jog rodos mums tai tik pasirodė. Galbūt ši vieta nepaprasta ir sakoma, kad joje tvyro ypatinga aura.  Vairuotojas nusivalo rankas ir patenkintas įlipa į autobusą, jis matyt tai daręs ne kartą. Vėliau, ne kartą teko matyti dykumoje tokius verpetus, bet taip iš arti pirmą kartą. Vytenis juos žegnojo, tačiau anie buvo per toli ir kaip dūmas neišnyko.

Puma Punku piramidė yra gerokai laiko ir žmonių suniokota, todėl kalvoje matosi daugybė iškasinėtų duobių ir išvirtusių, sveriančių po 440 tonų, megalitų. Sunku įsivaizduoti jos pirmapradę didingą išvaizdą, nebent tai pamatytum iš kondoro skrydžio.

13.50 h baigiame nepaprasto istorinio Tiwanaku paminklų komplekso apžiūrą ir sėdę į mūsų belaukiančią taksi, važiuojame atgalios. Pakelėse pastebime besėdinčius elgetaujančius šunis, o vienas tiesiog stovi viduryje kelio ir nesitraukia, laukdamas savo duoklės. Tai supratome vėliau, kai pamatėme iš priekyje važiuojančios lengvosios mašinos pro langą bemėtant šunims maistą. Vaizdas panašus lyg pas mus, kai važiuoja vestuvininkai ir mėto vaikams saldainius.

La Pasą pasiekiame po ketvirtos valandos, todėl taksi vairuojas reikalauja daugiau pinigų, nes buvo tartasi tik pusdieniui. Egidijus aiškina, kad pas mus Lietuvoje pusdienis baigiasi tik penktą valandą… nebūtų jis laisvo oro auditorius!

Miesto centre, prisėdęs ant suolo, kol draugai išsigrynina bankomate pinigus, bandau analizuoti savo būseną, ar aš metafiziškai jaučiu, jog esu labai toli nuo Lietuvos ir ar nevaržo manęs diskomfortas? Pirma sąvoka lieka pakibusi ore: lyg jaučiu lyg ir ne, tačiau žinau, kad man čia gera ir aplinka nebetrikdo – aš tapau jos dalimi. Tai kitokia atmosfera negu turtingoje Vakarų Europoje, kitaip negu Niujorke ir dar kitaip negu musulmoniškuose kraštuose. Gal ypatingas kalnų slėgis padaro žmogų kitokiu, juk esame beveik keturių kilometrų aukštyje. Pamenu, kaip pasakojo mums ekspedicijos globėjas Kauno meras Arvydas Garbaravičius, čia viešėjęs prieš metus. „Atskridome į La Pasą ir iškarto susirgome kalnų liga. Prakaitavome, pykino, nesinorėjo valgyti ir bendrai negalavome. Tai tesėsi kelias dienas ir tik pradėjus fiziškai daugiau judėti pagerėjo. Visumoje įspūdžiai liko geri.“

Etnografinis muziejus lankytojams yra nemokamas ir įdomiausia ekspozicija tai naujau įrengtas numizmatikos skyrius. Mus lydi policininkas, stebintis kiekvieną mūsų žingsnį, todėl pasijaučiame, lyg nusikaltėliai. Išeidami gailimės, kad neturėjome su savimi pasiėmę lietuviškų monetų, būtume palikę jas muziejuj atminčiai.

Vaikštome po sutemusį miestą ir stebimės plūstančiu į gatves jaunimu. Savaitgalį jaučiamas žymus pagyvėjimas, tačiau kavinėse sėdi tik užsieniečiai, indėnai būriuojasi parkeliuose, skveruose ant suoliukų. Šalia universiteto kavinėje „Aleksander“ pastebime studentų bei dėstytojų, tačiau jie gurkšnoja kavą ar gaiviuosius gėrimus. Mes užsisakome po stiklą vyno.

Egidijus iš anksto sužinojęs, kad kažkokiame antikvariate yra parduodama J.Rimšos skulptūra užsimano žūt būt ją pamatyti, o gal net ir įsigyti. Paprašyti mes jį lydime ir kadangi nėra žinomas tikslus parduotuvės adresas, važinėjame su taksi iš vieno galo miesto į kitą. Po valandėlės randame tariamą antikvariatą ir prašome parodyti ieškomą skulptūrą. Mums ištraukiamas kažkoks molinis keistų formų „vazonikas“. Nors šeimininkė ir simpatiška moteris, jai ši rolė ne prie veido, nes teigti, jog tai J.Rimšos darbas, kai ant vazos dugno aiškiai matomos kitokios inicialų raidės ir užrašyti 80 metai, yra visai absurdiška. Kai Egis nustebusiom žuvies akim ima vartyti vazą, prisimenu anekdotą apie čiukčių ir pradedu  kikenti į kumštį.

Ateina čiukčius į parduotuvę pirkti vazą žmonai dovanų. Žiūri, kažkas ją apvertęs aukštyn dugnu ir palikęs ant prekystalio, tačiau jis to nežino. Kas čia? – klausia. Vaza – atsako pardavėja. Kodėl nėra skylės gėlėms įmerkti? – rodydamas pirštu į vazos viršų, vėl klausia jis. Po to pakelia vazą, pasižiūri į apačią ir sako – va ir dugno nėra…

Tai čia tikrai J.Rimšos darbas? – dar kartą klausia Egis, o gražuolė net nemirktelėjus – si senjor… Aš nebeištvėręs juoko priepuolio su Norbertu išeinu į gatvę, palikdamas juos savaeigei derybų pabaigai. Nesusipratimas gavosi ir tiek. Grįžtant, pakelėje matome policijos motociklus ir ant kelio numuštą žmogų.

KELYJE.   RYTAI  IR  VAKARAI

Paskutinis rytas La Pase. Pusryčiaujame, krauname daiktus į tris visureigius, dalį jų nereikalingų, paliekame viešbutyje, jie turės atvažiuoti į Rurrenabakę, kur baigsime žygį Tuiči džiunglių upe. Ketvirta mūsų karavano mašina, tai  pusiau krovininė „Toyota“, kurioje sukrauti pripučiami plaustai, katamaranai, kajakas, irklai ir kita, žygiui upe reikalinga amunicija. Vedliai atvyko net iš Peru, jie turi nemažą ekstremalių kelionių  kalnų upėmis patirtį. Paskutinį kartą metu žvilgsnį iš viešbučio kiemo. Mallasos rajonas, kuriame buvome apsistoję „Oberland“ viešbutyje, tolokai nuo centro, tačiau iš čia gerai matosi aplinkiniai kalnai, tarpeklis, ir pro jį ištisa jūra namų. Viską sustygavę 8.40 h pajudame. Mieste rytiniai transporto kamščiai, todėl kol paliekame miestą sugaištame net dvi valandas. Stebimės vairuotojų ramumu, įžūlumu ir sugebėjimu iš kebliausių situacijų išvažiuoti. Visą laiką jie atidūs, nesvarbu ar jų pagrindinė ar šalutinė gatvė. Bandant apvažiuoti kamštį, patenkame į labai stačią įkalnę. Moliu padengtas asfaltas labai slidus, todėl mūsų keturių ratų varomas visureigis, nors ir įjungęs pažemintą pavarą, ima atbulas slysti į apačią. Visa kolona už mūsų, tai pastebėjusi, pradeda riedėti atbulomis, tačiau iš priekio atvažiuojantis autobusas stabdydamas čiuožia tiesiai į mus. Viskas baigiasi palyginti greitai ir tvarkingai. Susidaro įspūdis, kad vairuotojai žino į priekį, vienas kito veiksmus, gal tai indėnų nuovokumas ar ilgalaikės patirties rezultatas.

Po vidurdienio pasiekiame Achacachi gyvenvietę ir važiuojame palei vadinamą Andų jūrą – Titikaką. Carabuco miestelyje sustojame pietauti. Kol ruošiami mums pietūs, taisomas vieno visureigio ratas. Laukiame šalia kelio, eukaliptų giraitėje, esančioje už 200 metrų nuo Titikakos ir atsirėmę į apgriautą molinę tvorą galvojame kuo čia užsiėmus. Vieni nusiperka alus ir ima diskutuoti apie kosminių laivų brydes             visatoje (suprask kalba aukštomis materijomis), kiti nupėdina link ežero ir išbaido beknaisiojančių po pakrantės dumblą deglų kiaulių būrį. Aš stveriu rašiklį ir fiksuoju į dienoraštį dienos įspūdžius.

Valgome ryžių sriubą ir iš ežero pagautas keptas šviežias žuvis. Dydžiu jos panašios tarp stintos ir kiršlio, ir gauname tik po vieną žuvį. Mažokai, vienok, mano Siamo katinas Murkis ir tai kokias keturias iš karto prarytų, o čia vyrams po vieną, tai vieni juokai. Indėnai mažai valgo, aukštikalnėse persivalgius būtų sunku judėti. Užtat ryžių gauname iki soties.

Vėl pajudame į kelionę, o visureigiai keldami dulkių debesis, darda raizgiais serpantinais, kylant į viršų ar vėl besileidžiant žemyn. Titikaka lieka užnugaryje ir mes nusukame į dešinę pusę. Kažkurį laiko tarpą užsnūstu, o kelias nusidriekia į vakarus.

*      *       *

M.Šalčius grįžęs iš savo didžiosios keturių metų kelionės paskaitose po Lietuvą skaitė: „Visus kraštus kuriuos aš apkeliavau, kultūros atžvilgiu galime padalinti į Vakarus ir Rytus.

Vakarais  vadiname tas šalis, kurios raido iš graikų, romėnų paveldėtą kultūrą, išpažįsta daugiausia krikščionių tikybas, ir siekia materialinės gerovės. Visos šalys, panašios į Vakarų Europą, nežiūrint jų geografinio padėjimo, kaip abi Amerikos, Australija, dalimi Afrika yra Vakarų šalys.

Rytais vadiname Azijos šalis, kurių vyriausias pažyminys yra koncentravimas idėjų į žmogaus vidų, siekimas dvasinės laimės, kai aukščiausio idealo. Tikybos atžvilgiu Rytai yra Budos, Brahmos ir Konfucijaus viešpatija.

Tarp Rytų ir Vakarų yra didelė tarpinių kraštų juosta, kur abiejų pusių kultūros yra sunirusios kaip dviejų supintų rankų pirštai.

Iš mano perkeliautų kraštų yra Vakarų, Rytų ir tarpinės, mišrios kultūros. Vokietija su Austrija ir gretimais kraštais yra neabejojamai Vakarų šalys. Indija ir Kinija – Rytų šalys. Arabų kraštai ir Airanas (Iranas), kaip ir visos mahometonų šalys yra priskaitomos tarpinių, mišrių šalių skaičiui. Balkanai taip pat yra tarpiniai Vakarų ir Rytų kraštai. Yra nuomonių, kad ir mūsų kraštas su kaimynais į šiaurę ir pietus priklauso taip pat tai pačiai tarpinei juostai.

[…] Rytai dėl savo taikumo ir gilaus žmoniškumo filosofijos niekuomet nesiekė pasaulio užkariavimo, į kurį visuomet taip veržiasi Vakarai, ir jie nuo europiečių atsidanginimo į Aziją XVI a. yra išbraukti iš savarankių pasaulio jėgų tarpo. Nuostabus daiktas, kad 500 milijonų kinų, 350 milijonų indusų ir per 100 milijonų kitų mažesniųjų Azijos tautų, kaip malajai, filipiniečiai, korėjiečiai ir kt., tai yra kaip tik pusė žmonijos, beveik neturi šiandien jokio balso tarptautiniais reikalais, nors tarptautinė teisė Rytuose gimė, tūkstančiais metų pirmiau, negu Vakaruose.

Beveik visą milžinišką Azijos žemyną valdo šešios Vakarų valstybės: Anglija, Rusija, Prancūzija, Olandija, JAV ir Portugalija. Tos šalys pasinaudojo Azijos tautų nekaringumu ir technišku atsilikimu ir užkrovė joms savo valdžią, turinčią tikslo ištraukti kuo daugiau naudos sau iš Rytų.Azija toms Vakarų šalims visuomet buvo žaliavų versmė ir didelė prekyvietė jų gaminiams. Prieškarinis Vakarų žydėjimas didžia dalimi buvo paremtas tokiu Vakarų ir Rytų santykiavimu. Juo laikėsi visa tuometinė pramoninių Europos kraštų sistema.

Jei šiandien Vakarai gyvena vis gilėjantį ūkio krizę, tai dėl jo geroka dalimi atsakingas ir pagrindinai pasikeitęs Azijos santykiavimas su europiečiais.

[…] Rytai šiandien daugiau nebenori Vakarų globos. Jų tautos nori pačios spręsti savo likimą namie ir užsieny.

Dvi didžiausios Rytų šalys Indija ir Kinija eina to judėjimo priešaky, o jas seka vis eilė mažesniųjų. Tuo judėjimu didesniu ar mažesniu laipsniu yra apimtos beveik visos Azijos tautos nuo Port Saido iki Singapūro. Jos yra sudariusios didžiulę Azijos tautų sąjungą, deja suskilusią šiandien dėl vadovavimo, kuri yra iškėlusi šūkį ‚Azija azijiečiams“. Indija, Kinija ir kitos mažesnės Azijos šalys vis labiau kratosi Vakarų prekių tiesioginio boikoto keliu ir vakariečių valdymo.

Vakaruose net jau bijomasi, kad tuomet jiems gali ateiti juoda valanda ir žlugimas, nes atsipalaidavusi Azija užplūs ir sunaikins Europą.

Man atrodo, kad tai yra mažai pamatuota baimė. Tokio pavojaus gali būti tik iš vienos Japonijos pusės, kuri yra visai moderniškai susiorganizavusi, apsiginklavusi ir apmokyta.

Iš kitų tautų pusės tokio pavojaus nėra. Man teko kalbėtis tuo klausimu su vis eile svarbiausiųjų šių dienų Azijos vadovų, kaip Gandi, Rabindranatas Tagorė, Siamo princu Bidija Karana, Filipinų respublikos buvusiuoju prezidentu generolu Aguinaldo, kinų tautos vadovo dr-o Sun – Jat – Seno sūnum Sun – Fo, maršalu Čan – Kai – Ši ir kitais.

Jie visi pabrėžė, kad Rytai nori išsivaduoti ne dėl vakariečių rasinės ar kitokios neapykantos, bet dėl socialinės teisybės. Rytai išaugo ir beatodairio klusnumo Vakarams. Jie mato tautų didesnę ar mažesnę lygybę                       Vakaruose ir nori ją turėti Rytuose, kuri ten buvusi iki Vakarams ateinant. Išsivadavusieji Rytai nori ištiesti ranką laisviems Vakarams ir pradėti santykius kaip lygus su lygiu.

Kai kurie Azijos šiandieninių valdovų, kaip Gandi ir Tagorė, yra sudarę net savotišką teoriją, kad išsivadavus Azijai, įvyksianti Vakarų ir Rytų kultūrų susiliejimas ir iš to išaugsianti nauja ateities žmonijos kultūra, tobulesnė už šiandieninę.“

Tokie M.Šalčiaus samprotavimai parodo didelę vidinę jo erudiciją, toleranciją ir nuovokumą. Jis sakė, kad ateityje pasaulyje ims dominuoti geltonoji rasė, kuri įsivyraus visiškai ne jėga, o per intelektą, prekybą bei darbštumą. Jau šiandieną daugiausiai pasaulyje pigiausių prekių yra pateikusi Kinija, o kiniečių virtuve garsėjančių restoranų galima aptikti daugelio pasaulio miestuose.

*         *         *

Prabundu apie 18 val. vienoje iš perėjų 4500 km aukštyje. Iš toli atslenkantys debesys nusidriekia mums po kojomis. Vladas Ščiavinskas fotografuoja ir niurzgia ant vairuotojų, dėl jų nenuovokumo, stabdant sukelti tokį didelį dulkių debesį. Saulei nusileidus, į abi puses, sutemose matosi paskendę kalnai su snieguotomis viršūnėmis, o apačioje plaukianti balta debesų upė atrodo labai mistiškai ir norėtųsi ilgai grožėtis šiais vaizdais. Važiojame jau tamsoje, o dulkės ima lipti prie uždarų langų. Iš vidaus jie rasoja, nes salone važiuojame net aštuoniese ir yra tvanku, tačiau atidaryti langų negalime, nes kamuoliais imtų virsti į vidų dulkės. Pravažiuojame Araucaria kaimelį ir leidžiamės į upės tarpeklį. Aštuntą valandą vakaro visureigiams sustojus, įsikuriame stovyklavietę. Prie lemputės, kuriai elektrą gamina mūsų generatorius, rašau dienoraštį, antri kuria laužą, o treti pilsto degtinaitę. Artėjant į maliarijos zoną profilaktiškai rekomenduojama kas dieną po truputį vartoti alkoholio. Vėliau, grįžus iš kelionės, po kelių mėnesių, Egidijus, kuris nevartojo šių gėrimų, susirgo maliarija. Ankstyvesnėje „Klajūnų klubo“ Afrikos ekspedicijoje, vokiečiai, kurie gėrė tik sausą vyną ir vengė stipresnių gėrimų, grįžę taip pat susirgo maliarija. Patirtis rodo, kad tai nėra prasimanymas, tai teigia ir patys medikai.

Pirmas vakaras kai yra šilta ir nereikia galvoti apie aprangą, nes nusileidome žemyn. Vedliai jau ruošia vakarienę, o likusieji stato palapines. Jaučiame, kad prasideda naujas kelionės etapas tropinėmis džiunglėmis.

                KALNŲ DŽIUNGLĖMIS ARBA ĮŽNYBK MAN, AR AŠ NESAPNUOJU?

Naktis buvo puiki, tik paryčiais atvėsta. Ryte pamatome kokioje šaunioje vietoje, tiksliau tarpeklyje esame apsistoję. Kalnai apaugę džiunglėmis ir labai knieti greičiau prie jų prisiliesti.

Pravažiuojame Charazani gyvenvietę ir dairomės į vešlią augmeniją. Ant vieno medžio auga net kelios rūšys kitų, parazituojančių augalų: lianos, kažkokios agavos ar žiedais pasidabinę vijokliai. Kelias vingiuoja kalnų papėdėmis, tai kylant į viršų, tai besileidžiant apačion. Po kiekvieno pravažiavusio visureigio kyla debesys dulkių, todėl vairuotojai stengiasi laikytis atstumo. Kitoje tarpeklio pusėje matome iš aukštai krentančius krioklius. Jie ne tokie kaip galingi kaip Norvegijoje, tačiau žaismingi su savita muzika ir polėkiu. Sustojame norėdami pasigrožėti, nufilmuoti bei nufotografuoti. Iš to džiaugsmo dalis ekipažų narių sulipa ant visureigių stogų ir taip toliau tęsia kelionę, norėdami ne pro langą, bet tiesiogiai iš viršaus stebėti gamtą. Vienas iš lydinčiųjų perujiečių įsilipa į baidarę, pritvirtintą ant stogo ir pasiėmęs į rankas irklą, važiuojant irkluoja, tarsi būtų upėje. Jie visą laiką šypsosi ir yra geros nuotaikos. Važiuojant pro kaimelius, viršuje sėdintys iš indėnų gauna bananų, tenka ir mums, mojuojantiems pro langus. Šalia iš lentų sukaltų namelių matome džiovinamus kokos lapus. Jie ruošiami pardavimui, tai vietinė aukso gysla. Tiesa, kaip matėme vėliau, daugelyje vietų kalnų džiunglėse visa augmenija išdžiuvusi, ir tai ne nuo sausros, tačiau kaip aiškino mūsų vedliai, nuo amerikiečių chemikalų, kuriuos jie purškia iš lėktuvų ant  kokos lapų augimviečių, šitaip kovodami su narkotikų platinimu.

Sustojame prie upelio, kuris pro kelią teka žemyn. Bandome pereiti per rąstą, tačiau nuplyšęs, liana pririštas turėklas, vos nepridaro nemalonumų. Aš susvyravęs vos nenuverčiu Ginto, su fotoaparatu, tiesiai į vandenį, tačiau pavyksta išlaviruoti pusiausvyrą. Aplink taip gražu, ir po šalto aukštikalnių oro, maloniai šilta, kad net Vladas vienu metu sako, įžnybk man, ar aš nesapnuoju? Aleksandras komentuoja: “Nebudink, tegul sapnuoja toliau“ ir išsitraukęs „Red Leibel“ viskio butelį klausia ar gražų vaizdą nereikėtų užfiksuoti 50 gr. fiksažu? Likusieji šiam sumanymui pritariam. Nors tik pirma dienos pusė ir vokiečiai mus palaikytų pamišėliais, kad geriame nesulaukę  17 h, mums į tai nusispjauti, juk daugelis džiunglėse esame pirmą kartą. Džiaugiamės lyg maži vaikai, patekę į Disneilendo pasaulį, o savijauta nepaprastai pakili, ypač kai nuo perėjų, iš viršaus matome banguotas kalnų džiungles. Vairuotojas rodo kavos, kokos, bananų plantacijas, o mes tik dūsaujam, tarsi kokos lapai svaigintų  per nuotolį.

Sustojame kaimelyje užkąsti, o mano kolega Ričardas apžiūrinėdamas vietinės gamybos šautuvą pasijunta lyg kovinio filmo personažas. Nors esame gerokai praalkę, indėnai aiškina, jog neturi kuo mus pamaitinti. Iš lentų pašiūrės, jaučiu kažkokio maisto kvapą, todėl klausiu kas ten verdama. Mūsų vedlys aiškina, jog tai saldžiosios bulvės batatai. Apsimetu, jog esu kulinarinio paveldo specialistas, todėl man labai smalsu būtų jų paragauti. Ant lėkštės atnešami garuojantys batatai. Puolame prie jų ir per kelias minutes minėtų daržovių nebelieka. Indėnė prideda dubenį minėtų bulvių, o mes, daug nesigilindami į jų skonį akimirksniu vėl juos sušveičiame. Vedlys jau klausia ar mums patiko, kad taip greitai suvalgėme, – atsakiau, kad ne, tiesiog skonio receptoriai dar nesuveikė, reikėtų dar vieno dubenio. Indėnė neša jau trečią kartą, tačiau žinome, jeigu sakysime, jog patiko, reikės mokėti, todėl jau numarinę kirminą, sakome, kad labai specifinis skonis ir raukydamiesi nueiname prie visureigių. Šeimininkė liko nesupratusi, kodėl reikėjo suvalgyti visą puodą batatų vien tik tam, kad pajustum jų skonį, juk tam užtenka kelių kąsnių?

Keista, kad vietiniai indėnai savo išvaizda gerokai skiriasi nuo savo tėvynainių gyvenančių aukštai kalnuose, o jų genotipas panašus į azijietišką. Čia tradicinių rūbų nebėra ir moterys sijonų su skrybėlėmis nebedėvi. 16.30 h nusileidžiame nuo kalnų į pampą (kečujų k. – lygus, Pietų Amerikos subtropikų zonos stepė) ir atvažiuojame į Apolo miestelį. Norėdami patekti į Alto Madidi nacionalinį parką, čia turime sutvarkyti formalumus ir užpildyti kai kuriuos popierius.

Belaukdami pietų, su Elegijumi, užkandame čia pat aikštėje ant iešmo kepamų žarnų. Kiti tai daryti nedrįsta, o mes pasigardžiuodami sukertame po porciją šio patiekalo. Pietums gauname sausą vištą, tirs kartus perkeptą ir sudžiuvusią lyg šliurė, todėl draugai vaduojasi užgerdami ją alumi. Turime sočiai laiko, todėl aplankome vietinį turgelį. Kadangi mėgstu džiovintą žuvį, noriu surizikuoti ir nusipirkti vytintos lamos mėsos. Bandau išsiaiškinti kaip ją reikia paruošti vartojimui. Iš to nieko nesigauna, o skraidančios aplink musės, galutinai atbaido mane nuo šio sumanymo. Indėnė juokiasi, o krūvoje ant žemės besimėtanti mėsa, dar neseniai man atrodžiusi viliojančiai, kelia šleikštulį.

Aikštės viduryje paminklas indėnui su lanku ir strėlėmis, o po juo užrašas „Capitan Santos Pariamo“. Kultūros centre vyksta uniformuotų moksleivių išleistuvės. Prie salės centre stovinčio stalo, kur kažkas įteikiama, einama poromis, tėvas su dukra, sūnus su motina. Ant šonuose pastatytų stalų matosi gaivieji bei alkoholiniai gėrimai. Pučiamųjų orkestrėlis groja „Vergų chorą“ iš                  D.Verdžio operos „Nabukas“ taip pro šalį, kad net suima juokas, tačiau vietiniams tai didelė šventė, o nederančios dūdos jiems ne motais. Šiandien pasilinksmins beveik visas Apolo miestelis, nes juk šeimos čia daugiavaikės, todėl kieno nors vaikas, brolis ar sesuo, gaus abitūros brandos pažymėjimą.

Laukiame šalia policijos nuovados, daugiau panašios į parduotuvėlę, negu į valstybinę įstaigą. Tik ant sienos kabanti Bolivijos vėliava bei uniformuotas pareigūnas primena, kad čia sprendžiama, lesti ar ne, mus į nacionalinį parką. Galiausiai susimokame po 10 dolerių, patikrinami mūsų pasai ir įrašomos pavardės į nuvalkiotą kanceliarinę knygą. Nusileidžia saulė, o mes vis lūkuriuojame, negalėdami išvažiuoti. Pasirodo vyksta vėl streikas, šį kart nacionalinio parko darbuotojų, todėl vedliai derasi jau su streikuotojais. Po valandėlės, į krovininį automobilį lipa du liaudies atstovai ir viena moteris. Jie bandys įkalbėti mus praleisti pro užkardą, kurioje budi streikuotojai.

Mūsų karavanas pajuda tik 19 valandą. Naktinis važiavimas džiunglių keliais itin jaudinantis, nes esame per duobes kratomi, lyg runkeliai, vežami per dirvoną, į Pavenčių cukraus fabriką. Dar po valandėlės sustojame, nes nuleido vienam iš visureigių padangą. Turime pusvalandį laisvo laiko, todėl keliu nužingsniuojame iki plačios, bet seklios upės. Garsai atogrąžų miške labai specifiški, čirškia cikados, žiogeliai bei retkarčiais suklykia naktinis paukštis. Baugu kišti nosį į tankmę ir rodos tave seka daugybė akių, todėl žingsniuojame viduryje tako. Virš galvų kažkas praskrenda, gal būt tai kraugeriai vampyrai, kurie tik ir taikosi kaip nuleisti kraujo išlepusiems europiečiams. Vairuotojai neturėjo jokio žibinto, todėl mums teko šviesti jiems, bekeičiantiems atsarginį ratą. Vėl važiuojame į nežinią, laukdami užkardos. Pasirodo dvi mūsų pirmos mašinos, spėjo pro ją prašokti, o mums kelią pastojo indėnai. Liaudies atstovai nuvažiavo priekyje, todėl derėtis imasi vairuotojas Mario. Pasirodo šis vyrukas geras oratorius ir pusvalandį aiškina vietiniams čiabuviams apie tai, kad paprastiems bolivams nėra ko pyktis, dėl keleto europiečių, juk jie neša tik pelną, o dėl mažų atlyginimų kalta valdžia, dėl to ir vyksta streikas. Praleidžiami pasivyti savo kolegas ir berods daugiau kliūčių iki tikslo nebelieka.

Vidurnakty atvažiuojame Tuiči (Tuichi) upės. Tai didelė ir plati, tačiau srauni upė, todėl Žydrūnas įšokęs joje atsigaivinti, paskandina joje savo vienintelius akinius. Statomos palapinės, ruošiama vakarienė, o Vladas ir aš sėdame prie kompiuterių, vienas rūšiuoti ir perrašyti nuotraukas į diskelius, antras – dienos įspūdžius ekspedicijos interneto puslapiui. Pastebiu, kad nebelieka laiko rašyti dienoraštį į savo užrašų knygutę, todėl joje pažymiu tik sausus faktus.

                                                                TUIČI  UPĖ

Štai ir atėjo paskutinis 2005 metų vasaros mėnuo rugpjūtis. Jį pasitinku Bolivijos džiunglėse prie Tuiči upės, vietovėje vadinamoje Pata. Rytas gražus ir saulėtas. Matome kaip su plaustu iš bambukų, per upę į mūsų krantą, keliasi indėnai. Jie žino, kad visureigiai atgalios grįžta tušti, todėl gali pakeliui paimti ir juos. Tai vienintelis būdas susisiekti su civilizuotu pasauliu arba visą savaitę upe leistis žemyn iki Rurenabakės miesto, tik nežinia kokiais būdais apie mūsų atvykimą indėnai sužino. Pusryčiaujame, kraunamės daiktus į neperšlampamus hermetiškus maišus ir nekantriai laukiame starto valandėlės. Ruošiamės plaukti plačia bei vandeninga upe ir susidaro pirmas įspūdis, kad ji visai nepavojinga. Deja, ji savo tikrąjį veidą parodys vėliau, kanjone. Tuichi yra Beni upės intakas, o pastaroji įteka į Mamorę, prie kurios palaidotas M. Šalčius.

Tomas ardo satelitinį telefoną, nes nėra ryšio, jis lyg tyčia neveikia. Pasirodo buvo nekokybiškos naujos baterijos, jos jau nebetinkamos naudoti, todėl visą upės žygį nebeturėsime ryšio su likusiu pasauliu ir nors kas atsitiktų, pagalbos neprisišauksime. Belieka pasikliauti apvaizda ir tikėtis, kad džiungles įveiksime laimingai.

Mes nekantraujame ir esame truputį suirzę, nes vedliai neskuba, jie ruošia kartu ir pietus, o tuo metu Marius pagauna didelę žuvį. Mano nusiminimui ji iškepama ir atiduodama mūsų vakarykščiam derybininkui Mario, jo laukia ilgas kelias atgalios. Pagaliau į vandenį nuleidžiami pripūsti trys plaustai ir du katamaranai, ant kurių pritvirtinti visi mūsų daiktai. Vedliai aiškina saugumo techniką ir kaip reikia elgtis iškritus iš valties. Vėliau demonstruojami gelbėjimo darbai. Savanoriai sulipa į vieną iš plaustų, ir beplaukiant, vairininkas, davęs komandą visiems sušokti ant vieno plausto šono, apverčia jį. Priekyje, plaukianti žvalgybinė baidarė padeda plūduriuojantiems išsikapanoti ant apversto plausto, bei surankioja pamestus, neskęstančius irklus. Toks plaustas kainuoja apie 5 tūkstančius dolerių ir yra gana atsparus stipriems smūgiams. Jis elastingas ir gerai laikosi ant vandens, prisitaikydamas prie krintančio vandens. Nors plausto keliamoji galia porą tonų, tačiau ji apversti nėra itin sunku, todėl vandenyje, be irklavimo, reikia laviruoti lygsvarą ir žaibiškai orientuotis, kitaip atsidursi po vandeniu. Nenorėdamas mirkti vandenyje, gelbėjimo darbus stebėjau iš šono, tačiau dalyvavę savanoriai pasakojo, kad virsdamas plaustas skaudžiai tvoja per galvą ir esant be šalmo, yra pavojus būti pritrenktam. Tokiu atveju žmogus nebesiorientuoja kur yra vandens paviršius ir ima skęsti. Gelbsti liemenė arba laiku pastebėję draugai.

Tuči upė teka Madidi nacionalinio parko teritorija, kuris viso užima 18 957 kvadratinius kilometrus ir yra į šiaurę nutolęs nuo sostinės La Paso. Šiame regione nėra išvystytas turizmas. 1997 metais Nacionalinės geografijos laukinės gamtos apsaugos skyrius šia upe organizavo ekspediciją, kurios tikslai buvo keleri, tai brangakmenių ieškojimas, apsaugoti džiungles nuo kirtimo ir deginimo nes tai kėlė grėsmę regiono ekosistemai, įtraukti vietos gyventojus nacionalinio parko tvarkyme, bei paruošti dirvą ekologiniam turizmui plėtoti. 2000 metais ši organizacija paskelbė ekspedicijos ataskaitą, kurioje įvardintos net 988 gyvūnų rūšys, o tai reiškia, kad Madidi nacionaliniame parke   gausi biologinė įvairovė – čia jų tiek rūšių, kiek visoje Šiaurės Amerikoje.

Tuiči upės slėnis užima 2000 kvadratinių kilometrų. Klimatas šiltas, tropinis, drėgnas, per metus čia iškrenta nuo 700 iki 5000 mm – labiausiai drėgnose vietose. Nors šilta, tačiau muselytės skaudžiai kandžioja rankas ir kojas, tenka vilkėti marškinėlius ir ilgas kelnes. Pirmasis upės prispaudimas prie uolos ir pirmasis vandens purslų krikštas, kurį neužilgo gauname. Esame užsivilkę gelbėjimo liemenes ir ant galvų užsidėję šalmus. Slenkstis, dar vienas, komandos jau “susigrojusios” tarpusavyje, nes nebe pirmą kartą plaukiame kalnų upe, tai pastebi ir mūsų vedliai, todėl leidžia nusiimti šalmus, naudosimės jais tik pavojingose vietose. Krantuose auga kalnų džiunglės, išlipus galima eiti tik šalia upės, vos įkišus nosį giliau, patenki į spygliuotų augalų gyvatvorę. Be galo smagu plaukti, kai nežinai kas tavęs laukia už upės posūkio.

Prieš akis atgyja vaizdai, kai teko pirmą kartą leistis žemyn Mažojo Abakano upe Sajanuose. Buvome tik dviese, todėl apie jokias žvalgybas nebuvo nei kalbos. Žinojome, upė praplaukiama ir pavojingų krioklių nėra, todėl rizikavome. Pamenu, priplaukus Jaučio Gerkle vadinamus slenksčius, tik skubomis abu persižegnojom ir nėrėm į putojančią vandens masę. Tuomet Gintaras dar nebuvo inicijuotas budistas, todėl apie tai daug negalvojo, svarbu buvo, kad neapverstų katamaraną. Bangos jį mėtė lyg skiedrą ir žaibiškai nešė prie išsikišusios stačios uolos. Iš toli matėsi, jog tenai pakliūsime į „bačką“, kai vanduo atsimušęs į uolą, versdamasis gali įtraukti ir mus, todėl iš visų jėgų rėkdami yrėmės į priešingą pusę. Praskriejome visai greta uolos, tačiau priekyje mūsų laukė nauji išbandymai. Katamaranas užšoko ant didžiulio akmens, o vandens srovė stengėsi mus apversti, todėl įsikibę į plausto karkasą iš visų jėgų laikėmės, stengdamiesi išsilaikyti, tarsi kaubojus ant padūkusio buliaus nugaros. Neturėjome tuomet nei liemenių, nei šalmų, ir manau elgėmės neapgalvotai lengvabūdiškai. Tačiau mums sekėsi ir atsipirkdavome tik šaltu dušu.

Visai kitokia vandens temperatūra Tuiči upėje, jis šiltas ir malonus, todėl ramiose vietose mes išsiverčiame į vandenį ir plūduriuojame lyg ančiukai. Išgirdus komandą, su draugų pagalba, grįžtame atgalios į plaustus. Kalnai žemėja, vietomis matosi pesticidais nupurkšta, nudžiuvusi augmenija, tai amerikiečių darbas, aiškina vedlys. Apie 16 h sustojame lenčui – pietums, nes ant vandens gerokai išalkome. Valgome virtus ryžius, bulves bei smulkiai pjaustytą mėsą, paruoštą su svogūnais. Net nemaniau, kad ryžius galima taip skaniai valgyti kartu su bulvėmis. Beplaukiant, aukštai medžiuose pamatome pirmąsias liūtines beždžionėles –„manky lion“, nes jos su gauruotomis rudomis, primenančiomis liūtus, apykaklėmis. Dažnai praskrenda šaižiais balsais klykaujančios įvairiaspalvės papūgos. Jos ilgomis uodegomis ir skraido daugiausiai būriais. Amazonijos baseino gyvūnija gausi, tačiau didžioji jos dalis yra naktiniai gyventojai.

„Stovyklai parinkta smėlėta pakrantė, tačiau jis bene vulkaninės kilmės, nes juodai pilkos spalvos. Šalia guli išvirtę gigantiški lapuočiai medžiai, jie paplauti upės ir įspūdingi savo gabaritais. Kuriamas laužas, statome palapines, rašau dienoraštį. Dabar yra be kelių vinučių 19 valanda, ima temti. Romantiška vieta, primenanti Sajanus“ – Tokius sakinius parašau savo dienknygėje. Šį žodį mėgo vartoti pats M.Šalčius ir ne vienoje vietoje radau jį užrašytą. Dėl minties, jog ši vieta kažką primena, galiu pasakyti, kuo daugiau keliauji po pasaulį, tuo labiau įsitikini, kad jis visur panašus, galbūt skirtingų formų, tačiau turinys išlieka toks pat. Panašūs visur ir žmonės, ir čia pacituosiu M.Šalčių:

„Genys margas, svietas dar margesnis“, sako mūsų patarlė, bet žmonių jausmai ir troškimai visų vienodi. Gali būti skirtinga žmogaus odos spalva, veido ir nosies forma, akių išraiška ir kita, bet žmonės visur mėgsta, kad į juos meiliai prakalbama, gražiai ir teisingai su jais apsieinama, jų neniekinama, ir nežeminama, bet gerbiama, jiems padedama jų varguose, rūpesčiuose ir nelaimėse, paguodžiama, geresnio pamokoma, pralinksminama. Visur žmogus nori pavalgyti, pasirėdyti, pasilinksmint. Visur „Seni, jauni ir kuproti,

visi nori būti ženoti.

Seni šoka – dantys kleba,

Jauni šoka – žemė dreba.“

Tuo atžvilgiu visas pasaulis yra lygus ir visa žmonija vienoda.“

Todėl epitafijoje, ant M.Šalčiaus paminklinio bareljefo, kurį gabenamės su savimi, įrašyti jo paties žodžiai: „Saulė šviečia lygiai visiems“

„Antradienis, jau prasidėjo ketvirtoji ekspedicijos kelionės savaitė. Sapnuose, grįžęs namo namiškiams pasakojau apie savo kelionę, tačiau niekaip neprisiminiau Brazilijos. Juk iš tiesų joje dar nebuvau. Matyt jau pasiilgau namų, nes juos sapnuoju. Kiek besitrankytum po pasaulį, visada traukia namai, kaip ir iš namų į kelionę. Įsivaizduoju M.Šalčių, kuris keliaudavo ištisus metus ir daugiau. Namų ilgesys išlieka visada.“ –  Dienoraštis, jau trečią kartą sugrįžtu prie jo. Tai bene vienintelis, mus su Matu Šalčiumi siejantis bendras užsiėmimas, kuris po ilgo ir kruopštaus darbo duoda savo vaisius.

Pirmieji mano dienoraščiai, kaip rašiau, buvo kelionių ar žygių įspūdžių fiksavimas tik sau. Vėliau, draugas žurnalistas ir „Jaunimo gretų“ redaktorius Algis Petrulis, patarė man juos išspausdinti žurnale. Taip prasidėjo mano žurnalistinė karjera. Rašiau žurnale „Tik vyrams“ apie savo egzotines keliones, vietinių tautų papročius ir apeigas. Apie nuotykius, linksmus ir nelabai, kai teko už peilį patekti į areštinę Ukrainoje, rašiau „Pirmadienio“ „Respublikos“ laikraščiuose, bei „Kelionės ir pramogos“ žurnale. Dar vėliau, „Muzikos barų“ žurnale ėmiau redaguoti „Dūdų kampą“, nes mano amatas yra pūsti dūdą „Trimito“ orkestre. Po kurio laiko, dalyvavau Lietuvos televizijos atrankoje į kelionių laidos „Keliones“ Taigi galiu pareikšti, kad kelionės ir jų dienoraščiai, mane išvedė į žurnalistinį kelią.

                                      PIRMASIS  UPĖS  SLENKSČIŲ  KRIKŠTAS

Po 10 valandos, papusryčiavę saldžios košės lipame į plaustus, šiandieną mūsų laukia rimtas išbandymas, tai kanjono pradžios slenksčiai. Nors yra karštoka, velkamės ilgas kelnes, nes kojos ir rankos yra sukandžiotos mažų, vos matomų  moskitų. Jos nusėtos spuogeliais, ir atrodo lyg sergant vaikiška liga – vėjaraupiais. Nors ir purškiamės bei tepamės apsauginėmis priemonėmis, nei velnio tai nepadeda. Mūsų vedliai iš Peru jauni vyrukai, matosi, kad yra šios srities profesionalai ir keliavę kalnų upėmis su turistais ne kartą. Žvalgas, plaukiantis priešaky su trumpa baidare, vartaliojasi po vandenį lyg tikras ančiukas. Jo hermetiška sterblė neleidžia vandeniui patekti į baidarės vidų. Apvirtęs po vandeniu, jis grakščiu irklo mostelėjimu atsiduria pirmykštėje padėtyje, tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta ir žavu. Tokie manevrai reikalauja didelės ištvermės ir treniruočių.

Aplink skraido delno dydžio žydri drugeliai ir geltoni, panašūs į mūsiškius machaonus. Krantuose neįžengiamos džiunglės, o nuo palmių ar kitokių medžių kabančios lianos, kartais nukarusios tiesia į vandenį, arba virš mūsų galvų. Upės srovė greitėja, jaučiame, kad krantai įspraudžia upės vagą į kanjoną.

Priekyje girdime garsų vandens šniokštimą ir tai suteikia gerą dozę adrenalino. Operatorius Fiodoras, su transportiniu katamaranu, leidžiamas plaukti į priekį ir užimti filmavimui patogią poziciją. Vedlys stebi žvalgą, o šis ženklais rodo pro kurią pusę geriausiai plaukti. Įsakoma užsiveržti šalmus bei liemenių dirželius, kad išvirtus neišsinertumėm iš jų. Mūsų vairininką indėną, esame išmokę lietuviškų komandų, jos tik dvi: „į priekį“ ir „atgal“, bei „stop“, kai irkluoti nereikia. Aleksandras, toks mūsų vairininko vardas (ekipaže du Aleksandrai, vienas mūsiškis) geras psichologas, žino, kad kritiniu momentu, angliškos ar ispaniškos komandos bus pamirštos, todėl geriausiai išmokti jam pačiam šiuos žodžius keliaujančiųjų kalba. Juokingai atrodo kai indėnas įnirtingai komanduoja: pirmyn, atgal, stoooppp… Šliūkšteli banga ant priekinių irkluotojų ir mes su pasišūkavimais laimingai prašokame pirmuosius slenksčius. Už sėkmingai įveiktą rėvą, iškėlę irklus sumušam mentimis į krūvą. Tiesą sakant, jaučiasi vandens stygius, jeigu jo būtų perpus daugiau, čia garmėtų lyg tikras kunkuliuojantis katilas. Aleksandras leidžia nusiimti šalmus ir atpalaiduoti suveržtas liemenes, o norintiems išsimaudyti.

Plūduriuojam virš vandens, nes liemenės neleidžia nugrimzti. Vienas kanjono krantas status tarsi siena, o antras šiek tiek atsitraukęs, todėl srovė sulėtėjusi. Vanduo šiltas ir šitaip plaukti tikra palaima. Pajaučiu, kad vandenyje prie šono kažkas  tabaluoja, gal tai piranijos? Apsigraibau – pakabintas mano suomiškas peilis. Nenorėčiau jo pamesti, nors jis nedidelis, tik per rankos plaštaką, tačiau ir nedidelis akmuo apverčia vežimą.

„Hop, hop, atgal į valtis“ – komanduoja vairininkas, priešakyje vėl slenksčiai ir aš atsipeikėju, sugrįždamas iš nemalonių, bet pamokančių prisiminimų.

Įveikę eilę slenksčių apie 14 val. sustojame pietauti, nes gerokai praalkome. Dumblinoje upės pakrantėje Vladas su fotoaparatu aptinka drugelių paplūdimį, kur jų tūkstančiai sutūpė šildosi prieš saulę, o gal pietauja, todėl metas ir mums užkąsti. Kažkuris pamato nedidelę gyvačiukę, besirangančią tarp akmenų ir bando su foto objektyvu prisėlinti artyn. Vedliai rodo, jog verčiau to nedaryti, nes ši gyvačiukė gali būti mirtinai pavojinga, tuo labiau, kad palydovinis ryšys neveikia ir pagalbos neprisišauktumėm. Suvokiame, jog aplinka, atrodanti iš pirmo žvilgsnio žavi ir draugiška, gali pasirodyti klastinga ir pavojinga. Pietums valgome šaltai paruoštus makaronus su daržovėmis ir majonezu. Vėl stebiuosi perujiečių kulinariniu išradingumu, o gal tai vis alkio pasekmės? Tačiau kiti taip pat giria mūsų virėjus. Toliau plaukiame atsipalaidavę, grožėdamiesi džiunglių gamta, galvoje tuščia, dūšioje – ramu, tik rankų raumenys dirba, priversdami mūsų valtį judėti greičiau už upės srovę. Puikus poilsis ant vandens, pilnas netikėtumų ir azarto. Gali svajoti, mąstyti, prisiminti jaudinančius nuotykius ar tiesiog garsiai kurti eiles.

Slenkstis, dar vienas. Šniokšdama upė pasigauna laivus ir, mūsų džiaugsmui, mėtydama į šonus, perlieja visus nuo galvos iki kojų vandeniu.

Stovyklavietė įkuriama 17.30 h dviejų upių santakoje. Iškeliamos Lietuvos ir ekspedicijos vėliavos, todėl ji atrodo įspūdingai. Čia matome didžiules kažkokio gyvūno pėdas. Vedliai aiškina, kad tai sačavaka (isp. sachavaca) – asilo snukiu ir karvės kūnu, pusiau mistinis padaras. Vladas sako, kad Brazilijoje panašus vadinamas čiubakabra. Jis pjauna gyvus padarus bei išgeria kraują. Iš tiesų sačavaka – tai tapyrų šeimos atstovas Lyguminis tapyras, (lot. Tapirus terrestris, angl. Brazilian Tapir) neporakanopis žinduolis. Ilgis 1,7-2 m, masė 225-250 kg, kailis šiurkštus ausys su baltais galiukais, karčiai siauri. Mėgsta buveines prie vandens. Gerai plaukioja, o sprukdamas nuo jaguaro ar pumos paneria į vandenį. Ganosi naktį, gal todėl apie jį sklando visokių legendų. Sačavaka minta įvairiomis žolėmis, nendrėmis bei vaisiais. Paplitęs Pietų Amerikos šiaurinėje ir centrinėje dalyje. Tačiau Vladui juokais dar kartą ištarus čiubakabros vardą, indėnai nutilo, surimtėjo ir daugiau apie tai nešnekėjo.

Taigi pasiliekame nakvoti gražioje, tačiau paslaptingoje vietoje. Žvejai bando laimę, nes ant kranto daug žuvų kaulų, tačiau bergždžiai. Gal tai sačavakos – čiubakabros puotos žymės? Vakarienei – žiedinių kopūstų sriuba ir makaronai – spagečiai su pomidorų padažu. Draugai aptinka kepurės dydžio rupūžę, kuri striksi zuikio greičiu, (vos neparašiau Zuoko greičiu) nepaisydama kliūčių.

Rašyti įsijungus kompiuterį, neįmanoma, nes tamsoje šviečiantis monitorius privilioja pulką vabzdžių, kurie ne tik užgožia ekraną, tačiau be perstojo kandžioja veidą ir bando perskaityti kelionės dienoraštį.

UAIRURO SĖKLOS IR  SU PLAUSTAIS PER  KANJONĄ                                   

Rytas debesuotas, tačiau nėra šalta. Išeinu vienas pats artimiau susipažinti su džiunglėmis. Matau gražų užutekį, todėl pakrante bandau prasibrauti link jo. Pradžioje sėkmingai tai pavyksta, tačiau toliau tenka rankomis ir kojomis praskiriant augalus, po truputį brautis į priekį. Dažnai susiduriu su spygliuota ar aštria lapija, kuri staigiai braukiant sužalotų rankas bei veidą. Supratau, kad su jėga ir greičiu čia neprasmuksi, reikia iš lėto ir atidžiai sliuogti, švelniai besiliečiant ir tarsi prašant, jog tave praleistų, tuomet tai pasiseka. Čia auga gausybė bambukų iš kurių išsidrožiu įvairiausio dydžio skudučių ir imu jais groti. Jeigu kuris neatitinka tono ir yra per žemas, galą nudrožiu ir turiu beveik visą gamą. Įsismaginęs jaučiu, kad mane kažkas seka, tačiau pro vešlią lapiją labai sunku tai pastebėti. Vakar kolega sakė matęs beždžiones, jos labai žingeidžios, tačiau kartu ir baugščios, todėl nufotografuoti jų nepavyko. Atidžiai imu stebėti aplink save ir ant žemės pamatau raudonas su juodomis dėmelėmis, sėklas. Tai tos pačios sėklos, kurios neša sėkmę ir apsaugo nuo blogos akies. Jos vadinasi huayruro, o jų medžiai siekia net iki 40 metrų aukščio. Dabar pamatau, kad čia jų nemažai, tik reikia paieškoti tarp nukritusių sudžiūvusių lapų. Kaip grįžęs į Lietuvą pastebėjau, tai buvo bene geriausios draugams lauktuvės, nes juk visi nori būti laimingais. Tiesa sakė viena moteriškė Kolos pusiasalyje: norit, kad gamta atskleistų savo paslaptis, reikia joje pasilikti vienam. Prisirinkęs saują gražių sėklų į stovyklą grįžtu išties laimingesnis, juk pačiam surasti žymiai smagiau, negu jų nusipirkti, nors ir indėnų turgelyje.

Marius visą rytą spiningauja, bando musėlinę ir plūdines meškeres, tačiau žuvys nekimba ir tiek, nors skaidriame vandenyje jų matosi pulkai. Pasirodo, pirmą dieną Marius pagavo irgi atsitiktinai, kablys buvo užsikabinęs už žuvies šono. Iš žvalgybos sugrįžęs Tomas su Mariumi tarpusavyje kažką pasitaria ir pasiėmę maišą, išeina prie Tuiči mažesnio intako. Šie vyrukai, vardan mokslo pažangos ir ekspedicijos kulinarinės gerovės, nutarė paeksperimentuoti. Radę nedidelį užutekį pilną žuvies, iš maišo išsitraukė elektros generatorių ir įkišę laidus į vandenį, truktelėjo starterio virvutę. Didžiausiai jų nuostabai, kaip vėliau pasipasakojo, (ši operacija, kaip ir visi didieji bandymai, buvo vykdoma paslapčia nuo „žaliųjų“) generatorius veikė be sutrikimų, o žuvys toliau plaukiojo be jokių pokyčių. Pasirodo gėlas vanduo yra blogas laidininkas, todėl žuvies plikomis rankomis „paimti“ nepavyko.

Iki pietų leidžiamės putojančiomis rėvomis, artėdami prie linksmiausios dalies. Antrą valandą pasistipriname iš ryto paruoštomis šparaginėmis pupelėmis su keptu kiaušiniu, ryžiais, bulvėmis ir ant viršaus uždėtu majonezo sluoksniu. Tai primena daugiau salotų asorti, negu sočius pietus. Plaukiant vėliau išsireiškiu: „Žemyn kalnai vis mažėja ir mažėja, o valgyti norisi vis labiau ir labiau…“ Karts nuo karto prisimenam lietuviškus lašinius su svogūnėliu, och kaip jie čia dabar sueitų! Kažkuris pamini cepelinus, su spirgais. Mėgsta tas lietuvis riebiai pavalgyti, o kai to nėra, labai ilgisi.

Prasideda Tuichi upės didysis San Pedro kanjonas. Kairėje pusėje Sierra de Manuque, dešinėje – Serrania del Beu kalnagūbriai. Kanjono stačios sienos primena sudėliotas Lego kaladėles – tai vulkaninės kilmės, apaugusios vešlia augmenija, uolienos. Šie slenksčiai prilygsta ketvirtai sudėtingumo kategorijai ir plaukiama nuosekliai juos išžvalgius. Fiodoras filmuoja iš visų pusių, todėl sudėtingų vietų šturmas užima nemažai laiko. Renkami savanoriai suvaidinti prieš kamerą valties apvirtimą. Žydrius, Aleksandras, Elegijus iškarto pasišauna tai atlikti. Kamera įjungta, startas duotas, likusieji stebime šią sceną ant kranto. Šokant nuo slenksčio, vairininkas griebiasi už virvės ir visi sušoka į vieną borto pusę. Valtis virsta ir, jog tai suvaidinta, televizijos žiūrovai nelabai supras. Visi laimingai išsikapanoja ir sako, kad buvo visai smagu.

Toliau plaukiant per slenksčius, Žydrūnas atsitrenkė į Aleksandro koją, o aš, vos neišlėkiau už borto. Vėliau mus užnešė ant uolos, teko išlipti ir laikant už virvės plaustą perplukdyti į kitą vietą. Jeigu upėje būtų aukštas vandens lygis, valtis paprasčiausiai būtų apversta, o mes išsibarstę, lyg ančiukai po upę.

Teko matyti, kai apverstas laivas prispaudžia nelaimėlį prie akmens ir tik po penkių minučių gelbėtojams pavyko jį ištraukti, tuomet būna suskaičiuotos sekundės. Tąkart, po intensyvios dirbtinio kvėpavimo bei širdies masažo procedūros plaukiką pavyko atgaivinti laimingo atsitiktinumo dėka.

Persikėlimo ant uolos operacijos Vladas Ščiavinskas bijojo labiausiai, nes jo foto aparatūra „Canon“ kainavo apie 50 000 litų. Jis sako, netgi sapnavęs naktį, kad ją paliko traukinyje, Pabradėje. Per neatsargumą ar skubėjimą, ji išties galėjo „nuvažiuoti“ į upės dugną.

Šiandien pati šauniausia plaukimo diena, nes gavome nemažą porciją adrenalino ir pajutome Tuiči upės slenksčių bei rėvų galią. Nuplaukta tik trečdalis džiunglių etapo ir liko dar  4 dienos. Labai gražūs buvo krantuose vietovaizdžiai, vėl matėme aukštai medžiuose beždžiones, daug filmavome ir fotografavome. Apie 17 h stojame kairiame upės krante nakvynei. Mūsų palapinės ir drabužiai kiaurai permirkę, nes krovininiai katamaranai buvo taip pat išmaudyti bangose. Laimei sausų drabužių dar išliko hermetiškuose maišuose. Ant besimaudančių kolegų kūnų matosi tūkstančiai moskitų paliktų įkandimų. Kai kam nuo to sutinsta kojos ir rankos.

Ima temti, gurkšnodami kavą, kompiuterio ekrane žiūrime per dieną nufotografuotus Vlado kadrus. Įspūdingiausios nuotraukos – šokant nuo slenksčių, matosi tik galvos su šalmais bei purslai.

                                      NORBERTAI, SU  28 – JU GIMTADIENIU! 

Ketvirtadienis ir ketvirta žygio upe diena. Keista, kad net džiunglėse skaičiuojame dienas, nors rodos keliautum be didesnių rūpesčių ir džiaugtumeisi gyvenimu. Tačiau laikas ir čia, lyg upės srovė, primena savo tėkmę. Šiandieną ekspedicijos jauniausio nario Norberto Pranckaus 28 – asis gimtadienis. Nors ne jubiliejus, tačiau neeilinis gimtadienis, nes jis bus sutiktas džiunglėse ir bendraminčių apsuptyje. Galvoju, ką čia padovanojus, kad jis prisimintų šią ypatingą aplinką. Surandu išplautą upės medžio šaknį, panašią į liūtą, tai juk Norberto zodiako ženklas! Išsitraukęs iš maišelio laimę nešančių huayruro raudonai – juodų uogų, pragręžiu jose skylutes. Manau padarysiu iš jų liūtui karūną, nors draugai pataria geriau jomis papuošti žvėrių karalių iš apačios: „Norbertui vyriška garbė svarbesnė, negu karališkas orumas…“ Taigi laimingosios sėklos, paklausius vyresniųjų išmintingų bei humoro nestokojančių žodžių, atsiduria apačioje J.

Ryte Andrius užmeta valą su kabliu ant kurio užmauna drugį ir vos neištraukia didelės žuvies, tačiau ši nukandą valą ir pabėga. Štai ant ko reikėjo gaudyti žuvį, o ne eksperimentuoti, vardan progreso…J.

Tuiči upė išsiveržusi iš kanjono neskubėdama patenka į platų slėnį, tačiau karts nuo karto mūsų nuotaikas paįvairindama seklumų purslais. Pasikeičia kraštovaizdis, gamta, o taip pat ir gyvūnija. Krante pirmą kartą pamatome didžiausią pasaulyje graužiką – kapibarą.  Kapibariniai (lot. Hydrochoeridae) – graužikų (Rodentia) šeima, kuriai priklauso stambiausias dabartinis graužikas – kapibara (Hydrochoerus capybara), sveriantis iki 80 kg. Gyvena Pietų ir Centrinės Amerikos paupiuose ir paežerėse.

Tai baugštus gyvūnas, primenantis pusiau kiaulę, pusiau bebrą, todėl rodau Gintautui Babravičiui, kad stebėtų savo „giminaitį“, tačiau šis greičiausia nieko neišgirdęs nesupranta, ko aš čia šūkauju.

Per pietus Marius pagauna 1,5 kg žuvį, o vedliai sako, jog ji vadinasi korbina (isp. Corbina). Su apetitu valgome ryžius ir pupas su mėsos imitacija arba padažu.

Plaukiame atsipūtę, nes rėvos jau nebe tokios pavojingos, tačiau vėliau suprasime, kad klydome. Stebime džiungles ir stebimės, kad nėra čia tiek gyvūnijos, kiek mums parodo „Discovery channel“ ar kiti TV kelionių kanalai – taip postringauja V.Ščiavinskas. Suprantame, kad gyvūnijos čia tikrai pakankamai, tačiau, ją stebėti reikia visiškoje tylumoje ir geriausiai nejudant vienovėje. Didžioji dauguma retų gyvūnų nufilmuojami tik su slaptomis kameromis, kurios įsijungia artėjant žvėriui. Tik grįžus namo, internete, teko pamatyti 2003 m ekspedicijų Tuiči upe ataskaitas, o taip pat jaguarų nuotraukas. Gausiausiai gyvenamas šių plėšrūnų arealo žemėlapis apėmė būtent šias, Tuiči upės atkarpas, pro kurias mes plaukėme.

Tradiciškai, po penktos valandos, ieškome vietos stovyklavietei. Marius iš valties pagauna 2 kg korbina žuvį, jaučiu, kad bus iškilminga vakarienė! Ant sunešto upės žvyro bei akmenų kranto statome tik vidinę palapinės dalį, kuri saugos nuo moskitų. Čia kažkas jau buvo prieš mus įsirengęs stovyklą. Pakol galutinai nesutemo, kompiuteriu rašau dienos ataskaitą, nes vėliau, tikras vargas, neįmanoma susikaupti, vos spėju vaikyti uodus ir museles.

Kol virėjai ruošia žuvį, mes 19 h iškilmingai pradedame švęsti Norberto gimtadienį. Sugiedame „Ilgiausių metų“, dovanoju suvenyrą – „liūtą karalių“, o Vytenis iš savo kuprinės ištraukia, savo bičiulio iš Kanados Mindaugo Gabrio, įdėtą geriamą siurprizą. Mindaugas labai norėjo kartu keliauti su mumis, tačiau žmona ir trejetas vaikų jo neišleido, todėl dabar, šiuo pat metu, t.y. 19 h vietos laiku, jis pakels taurę už ekspedicijos sėkmę! Mes keliame jas taip pat, tuo labiau, kad tai sutapo su Norberto gimtadieniu ir šiam atvejui buvo visą laiką gabenamas šampanas! Prie laužo valgome arbūzą, geriame „Bacardi“ romą ir visky užkasdami žaliomis citrinėlėmis. Tikra prabanga, viduryje džiunglių, ypač kai virėjai pateikia keptą žuvį su ryžiais, gal būt atplaukusią iš pat Amazonės.

Vakaras taip gražiai „užsisuka“, kad vėliau, išgirdę griaustinį, nudundėjusį upės slenksčiais  į apačią, neriame į palapinę, pamiršdami, kad ši pastatyta be stogo. Vidurnaktį ima pliaupti lietus ir mes su Elegijumi pašokę iš miego, griebiamės užtiesti palapinės tentą. Nors ir lijo, naktį buvo tvanku ir gerokai troškino, todėl teko atsigerti „relikvijos“ – Amazonės aukštupio vandens, supilto į „Vytauto“ mineralinio buteliuką.

                                               AUKSO IEŠKOTOJŲ PĖDSAKAI

Rugpjūčio penktoji, šiandien sukako ketvirta ekspedicijos savaitė, po dešimties dieną ir mano gimtadienis atšuoliuos, 45 –as, tačiau jis nebus toks iškilmingas kaip vakar Norberto, nes bus sutiktas kelyje, važiuojant per Braziliją. Rytas drėgnas ir visi džiovinimui padžiauti drabužiai, šlapi. Tenka juos džiovintis ant savęs, o tai procedūra ne iš malonių, ypač kai pradeda vėl lyti. Saulė pasirodo tik antroje dienos pusėje.

Praplaukiame didžiulius, vos ne iki 100 metrų aukščio, molio skardžius, kurių fone laiviūkščiai atrodo lyg žaisliniai. Juos pastoviai paplauna srauni upė, tai matyti iš gigantiškų medžių, atsidūrusių vandenyje. Priešingame, lėkštame krante pastebime smėlio ir žvyro krūvas, tai aukso ieškotojų pėdsakai. Tai patvirtina ir Vladas žvelgdamas į sąnašas, jam Sibire pačiam teko dalyvauti aukso paieškose.

Sibire tuo užsiima geologai ir blogos reputacijos žmonės: nusikaltėliai bei recidyvistai, kartą teko sprukti nuo aptiktos panašios stovyklavietės, nes pastarieji be perspėjimo ima iš ginklų šaudyti. Tai žino ir Vladas, tačiau manome, kad džiunglių ir taigos įstatymai gal kuo ir panašūs, tačiau bendravimo požiūriai skiriasi.

Srovė silpna, todėl visą laiką tenka iš peties irkluoti. Plaukimas pasidaro  monotoniškas, ima mausti pusiaują. Irkluojame tylomis, o mūsų vairininkas dažniau ilsisi. Tokios valandėlės, tai savotiško transo būklė, kai raumenys dirba, o smegenys nei apie nieką negalvoja. Tiesiog stebi aplinką ir medituoja. Šios vietos unikalios, tai juk Amazonijos baseinas ir žalieji planetos plaučiai.

Per pietus, krante aptinkame  Madidi nacionalinio parko informacinę lentą. Ji pasislėpusi tarp medžių bei lianų ir sprendžiant iš visko, keliautojų čia lankosi mažai. Krante guli luotai, surišti iš į bambuką panašaus, balzos  medžio. Su Andriumi aptinkame takelį ir tikėdamiesi lengvai pasiekti indėnų kaimelį, kylame juo į viršų. Po dvidešimties minučių žygiavimo, suprantame, kad greičiausia ne tik nieko nepešime, bet ir liksime be pietų, todėl skubame atgalios prie upės.

*                           *                              *

Tuichi upę išgarsino Josi Ginsbergas (Yossi Ghinsberg). Jis gimė ir užaugo Izraelyje, trejus metus tarnavo Izraelio Raudonosios jūros laivyne, kur susidraugavo su Sinajaus dykumų beduinais. Po tarnybos laivyne 1980 metais jis su trimis kolegomis atvyko į Pietų Ameriką.

1982 m. su kuprine beklajodamas „beorėse“ Andų aukštikalnėse, Bolivijos sostinėje La Pase, Ginsbergas ir dar du klajūnai, šveicaras Markus, bei amerikietis Kevinas, susipažino su Karlu iš Austrijos, prisistačiusiu aukso ieškotoju, jaguarų medžioklės ekspertu ir apskritai visų galų meistru neprieinamose Bolivijos džiunglėse. Karlas pasisiūlė už solidžią kainą trijulę nuvesti  į nuošalų  indėnų kaimą  ir kelias garantuotas aukso radimvietes šalia Tuiči (Tuichi) upės. Ginsbergas – iki kaulų smegenų nuotykių ieškotojas, iškart sutiko. Po kelių dienų, su pora kontrabandinių šautuvų ir keliais ryžių maišais, ketveriukė išskrido žemyn nuo Andų aukštikalnių į Amazonės baseiną. Kelių savaičių kelionės džiunglėse metu, trys keliautojai ėmė abejoti Karlo sugebėjimais ir jo pasakojimo tikroviškumu. Nei indėnų kaimelio, nei aukso radimviečių jie taip ir nerado. Galų gale išsekę ir demoralizuoti, jie sugrįžo į savo išvykimo tašką ir užsakė pas vietinius indėnus pagaminti balzos medienos plaustą. Jie tikėjosi patogiai nuplaukti iki Rurenabakės (Rurrenabaque) miestelio ir pasiekti aerodromą.

Tačiau upė nepasirodė svetingesnė už džiungles. Nuo pat pirmosios mylios jie suprato, kad nėra pasiruošę plaukti kalnų upe. Po dviejų dienų gąsdinančios kelionės iki baltumo įsibėgėjusiomis vandens srovėmis, grupė išsiskyrė. Karlas bei jaunasis šveicaras Markus, su puse provianto atsiskyrė ir iškeliavo pėsčiomis aukštyn upe. Nė vieno iš jų niekas daugiau nebematė, jie pradingo.

Yossi išplaukus toliau su amerikiečiu Kevinu, situacija iškart pablogėjo: krantai iš lygių paplūdimių tapo stačiomis sienomis, o upės greitis ir jėga išaugo keturgubai. Jie pasijuto lekiantys tiesiai į riaumojantį vandens pragarą, kuris tegalėjo būti liūdnai pagarsėjęs nepraplaukiamas San Pedro kanjonas. Plaustas įsirėžė į uolą ir buvo prispaustas vandens srovės. Kevinas iššoko ir nuplaukė link kranto. Nuo čia jis pamatė, kad plaustas su beviltiškai į jį įsikabinusiu Yossi lėtai išsilaisvino ir nulėkė link 10 metrų aukščio krioklio ir toliau link klaikaus San Pedro kanjono.

Ginsbergas ilgai neišsilaikė ant šokinėjančio plausto, bet ir nenuskendo. Po minutėmis matuojamos amžinybės ir begalės mylių jis atsirado ant siauro žvyro kranto, visas apdaužytas, negalintis atgauti kvapo, gyvas ir vienui vienas.

Per daugiau negu 20 sekusių dienų pasitaikydavo kai jis gailėjosi išsivadavęs iš juodų Tuichi upės gniaužtų. Sunku įvertinti ką Ginsbergui teko patirti per tas tris savaites beklaidžiojant džiunglių gilumoje beieškant kelio, maisto ir pagalbos. Štai kokie jo tykojo pavojai: kartą jis pabudęs pamatė, kad jo kūnas visas juodas nuo aplipusių siurbėlių; beeinat nuslydo nuo šlaito ir giliai persismeigė užpakalį į sulūžusią lazdą; kelis kartus jį iki pažastų buvo įtraukęs slankusis smėlis; naktį jis išsekęs nusišlapino pats ant savęs, o pabudęs pamatė termitus, puntančius sūrius drabužius ir besiruošiančius sugraužti jį gyvą; kitą naktį jį pažadino į veidą kvėpuojantis jaguaras; odą pūdantis raudonasis grybelis pavertė ėjimą ne tik agonišku, bet tiesiog neįmanomu; kelis kart gelbėtojų lėktuvai praskrisdavo virš tankios lapijos, neišgirdę jo pagalbos šauksmų.

Galų gale vieną dieną, ūžimas galvoje nebebuvo nei haliucinacija, nei agresyvus vabzdys – tai buvo laivas, kurį valdė upeivis Tico Tudela, o priešaky Yossi vardą šaukė jo draugas Kevinas. Jie nugabeno Yossi į Rurenabakę (Rurrenabaque), ir tuo Ginsbergo išgyvenimo džiunglėse istorija pasibaigė.

Josi Ginsbergas vėliau 1986 m. parašė ir išleido tarptautiniu bestseleriu tapusią knygą „Džiunglės: šiurpi istorija apie išlikimą“. Pagal jo knygą 2005 m. „Discovery Channel“ sukūrė dokumentinį filmą, apie tai plačiai buvo rašyta internete.

*                             *                               *

Mes keliaujame su patyrusiais vedliais, nors ir sausuoju periodu, tačiau atsipalaiduoti negalima, džiunglėse neapgalvotas žingsnis – tolygus pavojui. Rodos, kokie čia galėtų tykoti pavojai? upė jau rami, plaustas tvirtas, o karavanas saugiai lydimas gelbėtojo baidarės, tačiau rytojaus dieną Vladas įsitikins savo kailiu, kad ši, virš vandens plevenanti iliuzinė idilė labai apgaulinga.

Į pavakarę, iš laivų išlipame sustirę ir tarsi apduję, gal būt pavargome? Užpakaliai visų šlapi, nes kad nebūtų nuobodu, vairininkas Aleksandras, besišypsodamas plaustą vis taikydavo į didžiausią bangą. Kaimyninis ekipažas klausia ar matėme per upę plaukiančias kapibaras? Sėdu rašyti, o likusieji kolegos prie generatoriaus šviesos ima pliekti kortomis. Vladas pasiėmęs fotoaparatą išeina į naktinę medžioklę, jis aptiko labai garsiai kurkiančią varlę. Metu rašyti ir einu su žibintuvėliu pasišviesdamas į kitą pusę susipažinti su naktine fauna. Tikra fantastika – po pakrantės smėlį, besislapstydami į urvelius, laksto maži vėžiagyviai, primenantys krevetės. Skruzdelės  – lapų nešikės, gyva grandine tempia apgraužtus lapus į savo skruzdėlyną, o skardžiabalsė varlė, ne tokia jau didelė… Norėčiau pasižvalgyti giliau į džiungles, tačiau akys merkiasi ir grįžęs į stovyklą griūnu į palapinę ant miegmaišio.

Šios dienos dienoraščio paskutiniai žodžiai: „Girdžiu garsiai virstančias molio nuošliaužas į vandenį, čia viskas gyva. Miegu, lyg kareivis, pripratęs prie diskomforto, kai kūnas vargsta – siela ilsisi.“

                                ŽMOGUS UŽ BORTO

 

„Jei galėčiau, mesčiau savo ramentus ir keliaučiau su jumis,“ – kalbėjo garsaus praeities keliautojo ir žurnalisto Mato Šalčiaus dukra Raminta Šalčiūtė-Savickienė, išleisdama ekspediciją į Pietų Ameriką. Panašiai kelionės dienoraštyje vėliau įrašė ir kunigas Vyt. Palubinskas: „Kokie laimingi, kurie galėjote dalyvauti tokioje ekspedicijoje! Jei būčiau 10 metų jaunesnis, gal būčiau susigundęs važiuoti kaip vertėjas!“

Nors jau ir pavargę, esame laimingi, nes plaukiant Tuiči upe pajutome tikrą džiunglių atmosferą, kurią jautė bekeliaudamas šiose vietose ir M. Šalčius. Jis, greičiausiai keliavo balzos plaustu, vėliau siauromis ir ilgomis valtimis. Nežinojome, kad panašia motorine valtimi visai ekspedicijai teks įveikti paskutiniuosius kilometrus iki Rurenabakos.

„Plaukiant krapnoja lietutis, apsiniaukę, nuotaikos – šiaip sau, nes visi žino, kad daug dar kilometrų reiks mojuoti irklas. Upė platėja, slėniai gylėja, manome, jog dar dvi dienas plauksime, jau pabodusiais vietovaizdžiais, todėl mechaniškai kilnojame irklus ir atsipūtę visi apie kažką mąstome, o gal ir visai nemąstome. Kai tik nebėra pavojaus jaudulio, atsiranda monotonija ir nuobodulys, o su juo ir atsipalaidavimas. Vedlys arba plausto kapitonas, duoda komandą irkluoti į priekį, tačiau mes pasyviai grėbšnojame vandenį. Valtis praplaukia visai šalia styrančio baslio, trinkteli į šoną, „apkabina“  Ščiavą ir šis … netikėtai pliumpteli į vandenį. Pamačiau tik į viršų užverstas kojas ir Vladas dingo po valtimi. Irklas ir šliurės nuplaukia sau, o mes šokame jį gelbėti. Pagaliau jis už liemenės įtrauktas į vidų, pats stebisi, kaip paprasta lygioje vietoje suklupti, visa laimė, kad lyg nujausdamas bėdą, brangią foto aparatūrą įdėjo į neperšlampamą maišą ir paguldė plausto dugne. Jo sapnas, kad fotoaparatą paliko kažkur traukinyje Pabradėje, buvo pranašingas.“ – Tokias eilutes pasirašiau dienoraštyje. Po šio įvykio visi lyg prabundame, ir imame energingiau irkluoti. Prisiminiau maudynes, kurios prieš dešimtį metų Sibire, vos nesibaigė tragiškai.

Tuiči lėtai daro kilpas ir per pietus iš už vieno posūkio pamatome ilgą, su stogu valtį. Apsidžiaugiame, kad pasirodė pirmieji civilizacijos pėdsakai, tačiau su šiais ženklais ne visada ateina malonios naujienos. Priplaukus arčiau matome, kad tai uniformuoti nacionalinio parko darbuotojai: trys žemaūgiai indėnai ir mergina. Jie pirmiausiai patikrina mūsų dokumentus ir leidimą keliauti nacionalinio parko teritorija. Mūsų vedliai yra atvykę iš Peru, o čia Bolivijoje savi įstatymai. Nors prieš išplaukdami Apolo miestelyje jie ilgai tvarkė dokumentus, vėliau derino su streikų komitetu, pasirodo reikiamo leidimo mūsų ekspedicija taip ir neturėjo. Galbūt čia kaip ir draustiniuose Rusijoje, administracija rajono centre išduoda  vieną popiergalį, kuris sutiktam jėgeriui dar nėra leidimas. Tuomet jį vėl tenka pirkti.

Inspekcija bando per raciją susisiekti su Rurrenabaka, tačiau ilgai tvarko anteną, kuri atrodo labai primityviai – tarp dviejų lazdų ištiesta paprasčiausia viela. Tuo metu mes suspėjame neskubėdami papietauti. Tiesa, likusios maisto atsargos tebuvo virti makaronai su padažu. Lyg nujausdami, kad tai paskutinė plaukimo diena, su Norbertu nueiname atsisveikinti su džiunglėmis. Jos gerokai nuo upės atsitraukusios ir išplatėjęs Tuiči slėnis priminė užliejamas Nemuno pakrantes. Šimtą metrų žingsniuojame žvyro pliažu, retkarčiais atsigręždami į pasilikusius savo draugus. Įžengiame į džiungles, manydami, jog jos retesnės ir galėsime pasivaikščioti, deja čia toks pats tankumynas kaip ir aukštupyje. Užvertę galvas bandome įžvelgti klykaujančias papūgas, kurios lyg balandžiai skraido būriais. Nuo palmės ant žemės nukrenta kažkoks vaisius, todėl bandau jį surasti, tačiau pakliūnu į aštrių vijoklių pinkles ir tokios minties tenka atsisakyti. Sunku eiti taigoje per užvartas, tekdavo nuropoti tik 1 km per valandą, tačiau čia tiesiog nežinau ar pavyktų be mačetės ar kirvio visai pajudėti.

„Kaip manai Norbertai, jeigu „chebra“ mus paliktų, ką reikėtų veikti toliau? – klausiu 28 –mečio vyruko.

„Paskambinčiau draugams į Lietuvą, šie ką nors sugalvotų…“  – šypsosi niekada neliūdintis bičiulis. Kartą Norbertas jau bandė skambinti, tiesa tai buvo aukštai, greta Amazonės ištakų, košmarišką naktį. Grįžtame su jauduliu prie valčių ir sužinome, kad mes areštuojami. Mūsų vedliai su dviems inspektoriais pasilieka, jie turės išardyti plaustus, o mes su kuprinėmis sodinami į valtį ir būsime nuplukdyti į Rurrenabaką. Pradžioje neįvertinus situacijos, pasijusti areštuotais nėra smagu, tačiau vėliau sužinome, kad inspekcija mums priekaištų jokių neturi, visa kaltė ir manau bauda atitenka mūsų palydovams. Jiems už šį žygį kiekvienas mokėjome po 1200 dolerių, todėl atsakomybę prisiima mūsų vedliai. Sunku suvokti, kad visi penkiolika ekspedicijos narių su savo manta sutelpame į šią siaurą nors ilgą valtį.

Penkiolikos metrų ilgio laive pakabinti du Yamahos varikliai, todėl pasroviui plaukiame gana greitai, apie 17 km/h, beveik lyg važiuotum su dviračiu. Sėdime ir sparčiai besikeičiant vaizdams pr šalį mąstome: juk maždaug panašiai ir buvo planuota, pasiekiame laivybai tinkamas vietas ir taupydami laiką, toliau keliaujame su motorinėmis valtimis. Taigi viskas vyksta kaip numatyta, koks skirtumas kas mus gabena, inspekcija ar kontrabandininkai. Prasideda dar vienas neišbandytas kelionės etapas.

Valtis pagaminta iš klijuoto medžio faneros ir atrodo trapi, tačiau keliamoji jėga jos tikrai nemaža, apie pusantros tonos. Priekyje stovi indėnas su ilga kartimi, o laivo gale antras vairininkas prižiūrinti variklius. Priartėjus prie staigaus upės posūkio, varikliai išjungiami, ir stovintis priekyje su ilga kartimi atsispiria ir nukreipia valtį į reikiamą pusę. Seklumose, kurių vis dažniau pasitaiko, indėnai iššoka į vandenį ir ją stumia. Negalėdami ramiai žiūrėti kaip jie vargsta, mes taip pat išlipame ir stumiame kartu, iš  turistų – amerikiečių, jie šito nesulauktų. Vienoje seklioje rėvoje valtį suskersuoja, ima semti per bortus vanduo ir gali apvirsti. Tuomet gaudyk vėją laukuose o žuvis gelmėse. Per pavojingus vandens žygius, dokumentai ir pinigai visuomet kabo neperšlampamoje piniginėje ant kaklo, tačiau čia šito daryti kaip ir nereikėjo, todėl yra pavojaus, kad apsivertus valčiai mūsų daiktai su dokumentais paprasčiausiai nuskęs. Stengiamės iš visų jėgų atsukti valtį ir nustumti į gilesnę vietą. Tai darant reikia būti visada pasiruošusiam įšokti laiku į valtį, nes tuomet reikės traukti iš vandens patį gelbėtoją. Kažkuriam tai ir atsitinka, tačiau viskas baigiasi laimingai. Vėl skrodžiame drumzlinus Tuiči vandenis ir tai mums pradeda patikti.

Andrius laikydamas rankoje GPS imtuvą sako, kad artėjame prie Beni upės. Už posūkio matome atplaukiant panašias valtis su turistais. Jiems knieti pasižiūrėti į tikras džiungles, nes šis žodis skamba labai romantiškai. Nemanau, kad Y.Ginsbergas savo knygoje liaupsino džiungles, tačiau skaitantiems žmonėms jos vis vien viliojančios, nors klastingos, tačiau patrauklios savo pavojais ir ekstremaliomis sąlygomis.

Apie 70 kilometrų plaukėme keturias valandas, dairydamiesi į krantus, kuriuose keitėsi ir kraštovaizdis. Kalnai atsitraukė į šoną ir už aukštų medžių rodėsi tuoj pasieksime didžiąją Beni upę, tačiau Tuiči žiotyse neskubėdavo, išsiliejusi plačiai į užutekius sudarydavo dideles seklumas, tačiau valtis, gramdydama dugnu akmenis skynėsi kelią į priekį. Andriaus duomenimis mes jau Beni upėje, tačiau palydovinė sistema turi paklaidą ir ne visada tiksliai nurodo buvimo vietą.

17 valandą įplaukiame į Beni upę, kuri yra Mamorės – Madeiros, o ši Amazonės intakas. Tai dviejų Nemunų dydžio upė, drumzlinu vandeniu, skalaujančiu akmenuotas bei uolėtas pakrantes. Tai į vieną, tai į priešingą pusę plaukioja indėnų ilgos valtys, varomos senų, labai dūminančių  ir garsiai birbiančių variklių. Indėnai tarpusavyje sveikinosi pakeldami ranką arba galvos linktelėjimu. Krante matome palmių lapais dengtų trobelių, palei upę su šunimis lakstančius vaikus. Vanduo visada viliojo mažuosius nenaudėlius su vilnimis nusinešdamas jų svajones pamatyti platųjį pasaulį.

Tik dabar suprantame, kad inspektorių valtis mus pasitiko pačiu laiku, nes ramia upe tokį atstumą su sunkiu plaustu būtume įveikę nebent  per 2 – 3 dienas, taigi nėra to blogo… Kontroliniame poste inspektorius atneša anketą, kurioje surašome savo vardus ir pavardes, reikia ir paso numerį, tačiau traukti dabar iš hermetiškų maišų pasus, kai liko visai nedaug kelio, būtų tiesiog kvaila, todėl prirašome skaičių derinių kokių tik šauna kam į galvą. Gera kombinacija, pavyzdžiui, palikti savo mobilaus telefono numerį, gal sugebės iššifruoti?

Beni įsispraudžia tarp dviejų, per drąsiai prisiartinusių kalnų, todėl upė išsigandusi ima putoti ir sprunka dideliu greičiu žemyn. Krante nuo mūsų į mišką neria kapibara. Tai paskutinis mūsų kelionės upe slenkstis, per kurį plaukiant gyslose kraujas ima pulsuoti taip pat greičiau. Abiejuose krantuose matosi namai, elektros stulpai ir vandens paviršiumi sklinda muzika. Štai mes pasiekėme vėl civilizaciją. Nedaug buvome nuo jos pabėgę, tačiau sugrįžti vis vien yra malonu, nes tai yra pokyčiai, o jie žmogui reikalingi lyg oras, nes nuo monotonijos, tarsi karosas prūde, jis uždūsta.

Rurrenabakos miestelio pakrantėje stovi išvilktas plokščiadugnis laivas ant kurio matosi likęs užrašas „Hospital“. Greičiausiai tokie laivai keliauja per džiungles gydydami vietinius indėnus, skiepydami juos nuo tropinių užkrečiamų ligų. Greičiausiai tokį laivą buvo pasistatęs ir daktaras Aleksandras Bendoraitis, gyvenęs Guajaramerine prie Mamorės upės, ten kur mes ir vyksime.

                                               ŠŪVIAI  RURRENABAKOJE       

Apsistojome miestelio pakraštyje esančiame „Safari“ viešbutyje, kurio kaina 10 dolerių žmogui už nakvynę. Kieme žydras baseinas, bei aplink jį po trumpai nukirptą žalią veją vaikščiojantis strutis nuteikia puikiai, ir dera prie viešbučio nendrinio stogo. Tai tvarkingi apartamentai su išlaikytu safari stiliumi, kuriuose nesibodėdami apsistoja amerikiečiai, atvykę čia pasižiūrėti džiunglių idilės. Mūsų penkiolika, todėl įsikūrę jaučiamės čia tarsi šeimininkai. Po maudynių, einame į jau sutemose paskendusį Rurrenabakos mietelį.

Čia gyvena lygumų takana genties indėnai, kurie kaip sakoma viename iš turistinių vadovų, pasipriešino krikščionybei ir vakarų civilizacijai. Dėl šių teiginių sunku pasakyti, tačiau vietinių išvaizda gerokai skiriasi nuo iki tol matytų indėnų. Jie yra žemo ūgio ir primena daugiau kiniečius ar vietnamiečius, o vaikščiojant tarp jų lengviau įsivaizduoti save esant Pietryčių Azijoje negu Pietų Amerikoje.

Vakarieniaujame pakrantės restorane ir užsisakome žuvies barakudos kepsnį sojos padaže. Keista, tačiau kepsnys visai nekvepia žuvimi, balta mėsa skani, deja labiau primena vištieną, negu Amazonės žuvį.

           Tai barakuda, plėšri žuvis, panaši į lydeką. Nors jau sutemę, oro temperatūra + 20 laipsnių šilumos, todėl valgome neskubėdami, užsigerdami alumi, kuris laikomas termosuose, kad jis per greitai nesušiltų. Dar vakar vakare nakvojome džiunglių apsuptyje palapinėse ir klausėmės įvairiausių nakties garsų, o šiandien  – jau civilizacijoje lepinamės jos sukurta gerove, o aplink skamba boliviškai – ispaniška muzika. Užsukame į interneto svetainę – parašau, jog žygį upe baigėme ir esame gyvi bei sveiki. Grįžtant turgelyje už 5 bolivijanus nusiperkam arbūzą ir „Bacardi“ romo. Šalia viešbučio, prie baseino, vaišiname iš miestelio sugrįžusius likusius draugus ir keliame tostus už laimingai įveiktą dar vieną kelionės etapą, žygį upe. Aplink vaikščiojantis strutis keistai spokso į ant stalo padėtą arbūzą, kurio sėklomis greičiausiai jis neatsisakytų pasmaguriauti. Į koją žaisdamas kanda šeimininkų mastifo veislės jaunas šuniokas, kuris vengdamas stručio draugijos yra palindęs po stalu. Jo dantukai aštrūs lyg barakudos, todėl kojinė greitai sudraskoma į skutus. Vakaras prabėga diskutuojant bei aptariant tolimesnius kelionės planus.

Prabundu nuo šūvių serijos, paleistos iš automato. Dar kelios, ir aidas atsimušęs į kalną, pro džiungles nuvilnija per miestelį. Pasidaro neramu ir galvoje ima suktis įvairios mintys. Elegijus mano, kad tai greičiausiai policijos, persekiojančios džiunglėse narkomafiją darbas, kitas ima garsiai mastyti,  jog išvažiuojant yra skaitęs apie partizanų būrius, kurie nori nuversti oligarchinę valdžią. Juk neseniai pats Bolivijos prezidentas buvo indėnų protestais priverstas atsistatydinti. Ką žinosi, kas čia Pietų Amerikoje gali atsitikti, nes kalnuose matėme vietinius su ginklas rankose. Nusprendžiame, kad šios salvės tikrai nieko gero nežada.

Po pusryčių eidami į mietelį sutinkame grįžtančius ekspedicijos dalyvius, kurie praneša žinią, jog šiandien yra Bolivijos nepriklausomybės diena, todėl stadione, šia proga vykstančioje šventėje kareiviai saliutuoja iš automatų ir demonstruoja savo sugebėjimus. Peru nepriklausomybės dieną sutikome La Pase, tai dar viena galimybė pamatyti kaip švenčiamos valstybinės šventės. Tiesa, Peru ir Bolivija vienu metu sudarė vieną valstybę, tik 1825 08 06 buvo paskelbta Bolivijos nepriklausomybė.

Rurrenabakoje yra  15 000 gyventojų, tačiau į šventę greičiausiai suvažiavo iš gretimų apylinkių, nes gatvėse pilna žmonių. Indėnai azijatiškų bruožų, tamsaus gymio, žemi ir trumpomis kojomis, todėl merginos ir moterys mėgsta avėti basutes ant aukštų platformų. Gražių žmonių nėra, todėl Peru kalnų gyventojos atrodė žymiai simpatiškesnės. Gatvėse pilna šunų, kurie kartais dėl kaulo susipjauna, bet žmonių neliečia. Centre namai vienaukščiai ir mūriniai, tačiau miesto pakraštyje sukalti iš lentų, dengti palmių lapais ir stovi ant polių. Gal tai daroma, dėl lietingojo vasaros periodo ar dėl Beni upės kaimynystės. Šalia namų ant karčių plevėsuoja valstybinės vėliavos kurios panašios į mūsų trispalvę.

Šventinis pasirodymas stadione jau pasibaigė, todėl traukiame į netoli prieplaukos įsikūrusį turgelį. Knieti paragauti ko nors egzotiško, todėl nusiperkame marakujos – vaisiaus kurio nemokėjome ragauti, todėl indėnė kaip tai daroma parodė. Pralaužus luobelę, saldoki syvai su sėklomis tiesiog iščiulpiami. Įdomi šio vaisiaus pavadinimo lietuviškos versijos istorija.

„Terminologijos komisija ne kartą svarstė, kaip lietuvių kalboje turėtų būti vadinamas augalas lot. Passiflora (angl. maracuja) ir jo vaisius. Ir augalui, ir vaisiui pavadinti tada buvo nutarta teikti žodį kryžžiedė, tačiau vartotojai jo nepriėmė.
Vėliau botanikai ir kalbininkai terminologai sutarė, kad šis vertinys nelabai tinka augalo vaisiui pavadinti. […] Ir augalui, jo vaisiui vadinti nutarta rekomenduoti vartoti „Botanikos vardų žodyne“ (Vilnius, 1998) teikiamą pavadinimą –  pasiflora.“

Šitaip skelbiama internete, tačiau prekybos centruose ir toliau šis vaisius įvardijamas kaip marakuja.

        Turguje, kažko prašydami, už rankovės timpčiojo keltas vaikų, matyt norėjo gauti pinigėlių, tačiau patys esam ne milijonieriai, jeigu kas mus turguje pavaišintų, tik apsidžiaugtumėm. Gatvėje kvepia kepama ant keptuvės mėsa ir pagyvenusi indėnė kviečia užeiti į kiemą, kur prie stalų valgo vietiniai gyventojai. Nors mums, dėl sveikatos sunegalavimų rekomenduota panašiose vietose nesilankyti, su Elegijumi surizikuojame ir užsukame. Jeigu indėnai valgo ir jiems ne motais, kodėl mums turėtų kažkas nutikti? Užsisakome sriubos su kiaulės karka, bei keptos mėsos. Sriuba aštri, su juodomis bulvikėmis ir didžiuliais baltų kukurūzų grūdais, tai greičiau troškinys, negu sriuba. Ant aslos vaikštinėja dvi nemažos spalvotos papūgos ir gvildena nukritusius kukurūzų burbuolių grūdus. Jos garsiai kažką šnekučiuojasi, gal būt reikalaudamos geresnio kąsnio. Kimbame su rankomis į kiaulės koją ir prisiminę senus laikus, kai šis užkandis buvo nepakeičiamas studentų maistas, užsisakome alaus. Kepta jautiena kietoka, tačiau sakoma, kad su alumi viskas tinka, o mes neišrankūs. Užkandę tęsiame pažintį su Rurrenabaka, kurios pavadinimas įdomiai trumpinamas, ant maršrutinio autobuso puikavosi „Rurra“ užrašas.

Miestelis išsidėstęs kvadratiniais kvartalais, todėl orientuotis nesudėtinga. Aptinkame parkelį kuriame labai garsiai groja boliviška „čičia“ – alaus muzika. Ji nesudėtinga 2/4 metrų, tačiau takte ketvirtinė susideda iš vienos aštuntinės ir dviejų šešioliktinių natų, todėl girdimas mums  neįprastas ritmas.  Lauko kavinėse sėdi visai mažai žmonių, galbūt vakare jų čia bus daugiau. Aikštės viduryje pastatytas paminklas kažkokiam kunigui. Meninė jo vertė labai abejotina, manau jis pats save pamatęs išsigąstų, mat stovi plačiai išsižergęs su maldaknyge rankose, o ant nosies užrioglinti didžiuliai akiniai,  lyg naro. Nenoriu įžeisti šio personažo, tik apibūdinu skulptoriaus darbą, o jis panašus į Benderio nutapytą paveikslą laive iš „Dvylikos kėdžių“ filmo.

Prie aikštės įsikūręs Bolivijos karinės upininkystės štabas, ši šalis priėjimo prie jūros neturi, kažkada turėjo, tačiau kaimyninės valstybės atėmė. Ant suoliuko kareivukas su uniformas lamdo merginą, paskui kažkur nusiveda. Kareivukai keistai atrodo, lyg vaikai – dėjai sprigtą ir nugrius… Miestelyje sutinkame mūsų vedlius jau parplukdytus ir nestokojančius geros nuotaikos. Klausiame kaip jiems baigėsi reikalai su parko inspekcija. Šie tik šypsosi, matyt jų firmos vadovybė turės sumokėti baudą.

Grįžus išsimaudom baseine ir popietinis snaudulys greitai, kaip ir visa diena, praeina.

Ryte sužinome, kad mūsų visureigių šefas Mario, tikriausia nepriklausomybės dienos proga, užgėrė ir tikriausiai iš La Paso atvažiuos tik kitos dienos vakare. Taigi ši diena visa laisva. Kolegos išvažiuoja su moto taksi, skrydžiui su lėktuvu filmuoti Tuiči upę iš viršaus, kiti prie ežero. Man tenka užduotis operatyviai  paruošti veiklos planą Guajaramerine, nes darbo grupei teks šią naktį išvažiuoti anksčiau, teisingai A.Bendoraitis rašė, kad čia niekada nežinai, nei kada atvažiuosi nei kada išvyksi. Rašau dienoraštį, dirbu su kompiuteriu, nes privalau tai padaryti, už šią kelionę nesu mokėjęs nei cento, viską apmoka „Klajūnų klubas“. Jis nupirko mano idėją ir už šią kelionę sumokėjo, tačiau ekspedicijos metu aš turiu pareigas ir privalau jas vykdyti. Tai darbas, kurį dirbu su malonumu, gal būt prarasdamas laisvo laiko valandėlę, skirtą galbūt poilsiui ar pažintinei apžvalgai. Ši ekspedicija yra mano pirmoji, į kurią seniai troškau patekti.

Praalkstu, todėl prasiblaškymui išeinu į miestelį papietauti. Sutinku grįžusius Egidijų ir Norbertą iš pasivažinėjimo motociklais. Kartu einame prie Beni upės pasivaikščioti. Pakrantėje matome sudėliotas nugludintų akmenų krūvas, kuriose styro įsmeigti pagaliai su spalvoto polietileno atraižomis. Taip ženklinant savo kauburius lengviau atskirti nuo svetimų. Vėliau sunkvežimiais jie išvežami ir supilami į metalinio tinklo stačiakampius blokus. Tai puiki statybinė medžiaga dambai nuo upės potvynių. Žemesnėse vietose, sudėlioti vienas ant kito jie saugo Rurrenabakos miestelį lietinguoju periodu nuo ištvinusių Beni vandenų.

Kitoje pusėje San Buenaventura gyvenvietė, į ją plukdo ilgos valtys. Prieiname karjerą, už jo lūšnos. Tarp palmių aptinkame pavėsinę su gultu, kurioje galima nakvoti, o šalia jos pomidorų lysves. Takeliu pasileidžiu į tankmę. Atsiveria nemažas iškirstas ir išdegintas džiunglių plotas, o jame lysvėse matosi, jog kažkas pasodinta. Visą tai atrodo lyg būtų daryta be jokios tvarkos ar logikos, tiesiog kaip pakliuvo. Žmonių nesimato, gal tai Rurrenabakos gyventojų daržai ir vakarėjant visi grįžo į namus. Upėje didžiulė, palmėmis apaugusi sala, tačiau laivyba čia nevyksta, išskyrus susisiekimą valtimis. Pakrantės stadione vyrai aistringai žaidžia futbolą, greta kamuolį gainioja ir vaikai. Matome su kokiu užsidegimu tai daro ir vieni, ir kiti, futbolas – čia tarsi religija. Teko matyti mergaites bežaidžiant krepšinį, tačiau vyrai jo nepripažįsta ir būna užsiėmę kur kas rimtesniu sportu – futbolu.

Kalbamės apie M.Šalčių, jo keliones. Egidijus – mėgėjas diskutuoti, pasiginčyti bei provokuoti – klausia manęs ar aš nenorėčiau draugėn pasiėmęs palydovę, paklajoti po Pietų Ameriką. Matas Šalčius paskutinės kelionės metu keliavo kartu su Veronika Verkaite – Laurinavičiene, apie kurią atėjo laikas papasakoti daugiau.

                 RAUDONOJO MOLIO KELIAS

 

           Garsus postmodernistas J.Baudrillard’as yra pasakęs, jog keliavimas, kaip ir egzistencija, yra nefigūratyvinis menas. Keliaujant taip pat reikalinga didelė išmonė ir išradingumas, kurios metu žmogus tampa savo gyvenimo improvizatorius. Kelionę galima būtų pavadinti netgi savotišku džiazu, svingu, o gal muzikine likimo simfonija? Juk kiekviena kelionė prasideda nuo įžangos planuojant ją – tai uvertiūra. Vėliau atskiros dalys, temų vystymas jų perdirbimas ir galiausiai, sugrįžimas namo – finalas. Daugelį sužavėjusi Dž.Keruako knyga “Kelyje” pasižymi savo beribiu fantazijų polėkiu, keliautojų improvizacija ir nevaržomų jausmų protrūkiu. Taigi sutikite, jog keliautojas yra menininkas, kuriantis savitą pasaulį.

Kuriame planus ir mes, kaip veiksime toliau, jeigu maršrutinis autobusas į Rurrenabakos stotelę neužsuks, nes vietiniai sako, kad jis gali ir neatvažiuoti. Kaip nebūtų keista, tačiau jis atvyksta gana punktualiai ir mūsų darbo grupė, susidedanti iš Žydrūno, Egidijaus, Mariaus, Smilgos ir manęs, telpame į autobusą, kuriame važiuoja paauglių futbolo komanda kartu su savo sirgaliais. Tai „Scania“ firmos gerokai „padrožta“ keleivinė mašina, aukšta iškelta virš ratų, kad važiuojant per purvynus, nesiektų dugno. Durys yra tik priekyje, o vairuotojo kabina atitverta lyg traukinyje ar lėktuve. Tai daroma, kad kondicionuojamas salone oras ilgiau būtų gaivus, tačiau kondicionierius greičiausiai neveikia, o kol kas jo ir nereikia, nes naktį vėsu. Sėdynės į šonus nepasislenka, tačiau patogiai atsilenkia. Atsisėdu šalia jaunos apkūnios, kiek paritus, tiek pastačius, indėnės prie lango. Išvažiuojame 23 h, tačiau po dešimties minučių pajaučiu, kad sėdžiu lyg baloje ir po užpakaliu yra gana šlapia. Kadangi visos vietos užimtos, tenka iš kuprinės traukti anaraką – striukę nuo vėjo ir lietaus, maunamą per galvą ir pasitiesti po užpakaliu. Jaučiuosi tikras menininkas ir kuriu kelionėje sau patogią erdvę. Tai išties visai smagu, svarbiausia niekada neverkšlenti, o tiesiog prisitaikyti prie esamos padėties. Atsilošęs naktį miegu visai neblogai, reguliariai keisdamas pozicijas, ir tik nubusdamas nuo velniško kratymo. Vieškelis nuo Rrurrenabakos ištisai veda per džiungles ir pusdykumes, todėl per lietingus laikotarpius tampa beveik nepravažiuojamas, dabar jis tik duobėtas.

Prabudęs matau indėnę belaikančią ant kelių mažą šuniuką ir suprantu kodėl atsisėdau į balą. Publika autobuse garsiai kažką aptarinėja, greičiausiai įvykusias varžybas, o laimėta taurė keliauja per saloną iš rankų į rankas, tai dar kartą įrodo koks svarbus bolivų gyvenime futbolas.

Sustojame kažkokiame kaimelyje prie aptriušusios benzino kolonėlės, tačiau degalų nėra, vairuotojui tenka dyzelinį kurą piltis iš savo atsarginio bakelio. Greta stovi kelios lūšnos, dengtos palmių lapais, o apie jas vaikštinėja deglos kiaulės. Pučia stiprus vėjas, keldamas dulkes ir šiukšles. Aplink išdžiuvusios pampos (kečujų k. – lygus; subtropikų zonos stepė), o raudonojo molio suplaktas kelias, atrodo tarsi vestų į pasakų šalį. Keista savijauta, kai žvilgterėjęs į žemėlapį, nuo Rurrenabakos iki Guajaramerino matai vien negyvenamas vietas, tačiau palei kelią karts nuo karto atsiranda indėnų kaimeliai, ant kurių kabo įdomios „Las Vegas“, „Florida“ ir kito skambios iškabos.

Vėl įvažiojame į džiunglių pakraštį ir matome einant indėną su dviem nušautomis, spalvotomis ir didelėmis papūgomis ara – araraunomis. Europoje šie paukščiai brangūs ir labai vertinami dėl savo intelektualumo, prieraišumo ir ilgaamžiškumo. Jas galima išmokyti kalbėti ir aros gyvena iki 100 metų, tačiau čia džiunglėse, jos vertinamos kaip skanus patiekalas.

Dešimtą valandą ryto atvažiuojame į Riberalto, turintį 60 000 gyventojų miestą. Pirmas įspūdis, jog tai vargingas ir labai netvarkingas miestas. Gatvės neasfaltuotos, kai kur – suskilinėjusi betoninė danga, daug dulkių ir šiukšlių. Sužinome, kad autobusas stovės iki 12 h, todėl turime laiko apsidairyti ir užkąsti. Tokios trumpalaikės apžvalginės ekskursijos įneša kelionėje, ypač tuomet kai ilgą laiką  praleidi važiuodamas, žaismo ir žavesio, o taip pat būna gera proga pramankštinti sustėrusį kūną.

         Lotynų Amerikos autobusų eismo tvarkaraščiais ir vairuotojais, sakančiais, jog stovėsime 2 valandas, patariama per daug nepasitikėti ir ateiti kur kas anksčiau, čia juk ne sustojimas Brno mieste.

Riberaltos gatvėse ištisas turgus: nuo kinų prekių iki daržovių, vaisių ir Mamorės šamų. Užsukame papietauti į vieną užkandinę. Prie gretimo stalelio valgė europietiškos išvaizdos, vidutinio amžiaus vyriškis ir skaitė spaudą. Kažkuris iš draugų sako, kad kaimynas labai primena germanišką tipažą, nes teko girdėti, kad šiuose, Lotynų Amerikos užkampiuose slapstėsi nacių nusikaltėliai, todėl tai gali būti vieno iš jų palikuonis. Klausiu ar kas mokame kalbėti vokiškai, nors keletą frazių? Jeigu į ją kaimynas sureaguotų, tuomet mūsų versija pasitvirtins. „Ales menšen trinken“ – prisiminęs vokišką dainą pusiau balsiai užtraukiau. Be abejonės tai atkreipė ano tipelio dėmesį, tačiau jis neparodė didesnio susidomėjimo mumis. Gal tai buvo turistas, kaip ir mes, o gal iš tiesų nacių palikuonis, nenorėjęs atsiskleisti kas esąs iš tikrųjų.

Grįžtame, kažko ypatingo nepamatę, tačiau visa čia supanti aplinka yra chaotiškai egzotiška. Ant motociklo susėdę važiuoja keturi indėnai, o galinis, laikydamas ranka, paskui save tempia priekabą su šienu, arba ant pakrauto malkomis sunkvežimio sėdi gal dešimtis moterų su ryšuliais, tačiau visos pasipuošusios skrybėlėmis. Užtektų staigiai vairuotojui pristabdyti, kaip visos madonos nulėktų žemyn. Girdžiu dūdų garsus ir ausys savaime imasi nustatyti pučiamųjų muziką skleidžiančių objektų dislokacijos vietą. Keliasdešimt žingsnių į priekį ir aš pamatau keistą laidotuvių procesiją. Priekyje važiuoja sunkvežimis su karstu, gėlėmis ir žmonėmis, iš paskos eina būrys lydinčiųjų kartu su orkestrėliu. Įdomiausia tai, kad šis groja trankų, nors minorinį bet linksmą maršą. Gal indėnų suvokimas apie gyvenimo pabaigą teisingas, nes juk sakoma, jeigu mirti, tai su muzika, jeigu lydėti į paskutinę kelionę, tai nors linksmai!

12.20 h paliekame Riberaltą ir važiuojame paskutinius 100 kilometrų. Futbolininkai išlipo, todėl autobuse daug laisvų vietų ir ramu, po pietų galima ir  snūstelėti. Kratomės vieškeliais, sukeldami iš paskos didžiulius dulkių debesys. Nubudęs matau deginamus džiunglių plotus, vėliau kas lieka po gaisro yra iškertama ir žemė naudojama žemės ūkiui plėtoti. Kartais gaisrai nusiaubia milžiniškus miško plotus ir jų nepavyksta pažaboti, tačiau tai realiai vienas kelias, norint atkovoti iš džiunglių žemę ir paversti ją naudinga. Pasaulinės žaliųjų organizacijos kovojančios su džiunglių naikinimu spaudžia Lotynų Amerikos vyriausybes imtis prieš tai griežtų priemonių, todėl oficialiai tai yra uždrausta, tačiau narkotinių medžiagų gamybos kontrolė yra kur kas pelningesnė, negu padegėjų ieškojimas.

          Staiga kelias baigėsi, autobusas sustojo ant Yata kranto. Tik vėliau pamatėme keltą, kuris plukdo į kitą krantą. Tai paprasčiausia motorinė valtis, stumianti iš pontonų pagamintą keltą. Išlipame iš autobuso ir patenkame į molio dulkių klampynę. Vos dėjus koją pakyla didžiausi dulkių kamuoliai, rodos eitum per miltus. Šalia statomos gelžbetoninės atramos būsimam tiltui. Gal po kelių metų jis leis be sustojimo važiuoti toliau, tačiau mums tai savotiška atrakcija, kurios metu nueiname atsigerti pas pakraštyje prekiaujančią indėnę. Ragaujame jukos šaknies gėrimo, kuri virta primena bulvę, o taip pat bealkoholinės čičios. Nors autobusai perdien tik kelis kart pro pravažiuoja, krovininių mašinų pasitaiko dažniau, todėl gėrimais prekiaujanti mergina, išnaudoja galimybę nors tiek užsidirbti pinigėlių. Pas ją galima ir užkąsti, tačiau šioje dulkinoje vietoje mums nėra apetito, nes aplinkui laisvai vaikšto naminiai gyvūnai – kiaulės, vištos bei ožkos. Pagaliau mes kitoje upės pusėje ir tęsiame kelionę. Artėjant prie Guajaramerino pajuntu jaudulį, nes žinau, kad dabar visa ekspedicijos sėkmė, ar nesėkmė priklausys nuo aplinkybių ir daugiausiai atsakomybės tenka man. Žinau, kad turime mažai laiko, tačiau apie mūsų atvykimą jau yra pranešta ir nemažai darbų, ieškant M.Šalčiaus palaidojimo vietos nuveikta, todėl tai suteikia vilties. Pro palmių viršūnes pasimato retransliatoriaus bei mobiliojo ryšio bokštai – antenos. Štai ir šlagbaumas, čia juk pasienio zona su Brazilija, tačiau jis atidarytas.

 

                                            ŽAVIOJI  VIENUOLĖ  NILVA LOPES            

         14.20 h atvažiuojame į galutinį ekspedicijos tikslo tašką – Gvajarameriną. Štai pagaliau esame mieste, apie kurį buvo svajota, daugel kartų kalbėta, kuriami visokie planai kaip iki jo nusigauti, žeme, vandeniu ar oru? Iki išvykstant žodis Gvajaramerinas – skambėjo panašiai kaip Šambala, kuri realiai pasiekiama tik transcendencinėje plotmėje ir todėl savijauta išlipus iš autobuso pasirodė keistoka. Čia ilsisi visų laikų didžiausiojo lietuvių keliautojo, skelbusio pasauliui apie Lietuvą ir Lietuvai apie pasaulį – Mato Šalčiaus palaikai. Tiesa, ar pavyks mums surasti jo palaidojimo vietą, parodys laikas.

Puiki saulėta diena nuteikė imtis darbo, todėl negaišdami laiko, samdome du triračius moto taksi ir prašome, kad nuvežtų prie bažnyčios. Po penkiolikos minučių motociklo birbesio, išlipame šalia žemos ir neišvaizdžios bažnyčios. Mūsų manymu ji statyta apie 1970 – sius metus ir  šventoriaus čia nėra. Priešais ją, per gatvę – kvadrato formos aikštė, gal joje buvo anksčiau kapinaitės? Įsivaizdavau viską kiek kitaip, deja ir už bažnyčios ištisai pastatyti namai, todėl nusprendžiu, kad šioje vietoje vargiai ar galėjo būti kapinės, todėl klausiame ar mieste yra senesnė bažnyčia. Gvajaramerine jų dar yra kelios, tačiau kuri seniausia vairuotojas nežino. Suprantame, kad kelias dienas mūsų laukia įtempta dienotvarkė. Besiaiškinant su motociklininku, pastebime, kad pro šonines zakristijos duris išeina mergina. Rodome jai Guažara-Merim vyskupo Dom Geraldo Verdier iš Brazilijos laišką ir sakome, kad ieškome vienuolės Nilvos Lopes ir kunigo Fidel Sivila. Mergina kažkur paskambina ir sako, jog neužilgo pas mus atvažiuos vienuolė.

Su motoroleriu privažiuoja jauna mergina, aptemptais džinsais ir nulipus prieina pire mūsų. Maloniame tamsaus gymio jos veide nušvinta šypsena:

• Buenos dias senores, – aš Nilva Lopes!

Mes vos neprisėdame, juk laukėme sutanuotos, gal būt penkiasdešimties metų, o gal ir vyresnės vienuolės, o čia atvyko jauna žavi, apžergusi motorolerių, mergina. Vėl esame priblokšti, nes ji brazilė ir angliškai nesupranta, vos galima susikalbėti ispaniškai, todėl einame ieškoti vertėjo, tačiau apie mus žino ir tai jau gerai. Kunigo Fidel Sivila  Gvajaramerine jau nebėra, jis išvykęs, o vienuolė priimti pas save gali tik du žmones.

Geriausiai susikalbančiam ispaniškai Žydrūnui liepiama sėsti ant motorolerio, gale, apkabinti vienuolę, kad nenugriūtų, ir jiedu išvažiuoja pas vertėją. Mes įkandin replikuojame, jog šis besilaikant nesumanytų prie jos per daug priglusti. Būtų čia Norbertas…, jis nepasikuklintų ir tikrai niekam kitam neleistų važiuoti su žavia vienuole.

Supratę, kad tikėtis apsistoti parapijos namuose ar vienuolyne, šansų nėra, todėl negaišdami laiko važiuojame ieškoti  viešbučio. Pirmajame, pasirodo nėra šilto vandens, todėl palikę registracijoje Žydrūnui raštelį, vykstame į kitą. Apsistojame „San Carlos“ pusėtiname viešbutyje, kur galima normaliai nusiprausti, ir priedo paplaukioti atvirame kiemo baseine. Tai bene geriausias Gvajaramerino viešbutis, nes yra centre ir greta policijos nuovados.

Rašant straipsnius, o taip kuriant televizijos LTV laidą “Kelionės” apie M. Šalčių, teko sukaupti nemažai medžiagos ir perskaityti literatūros. Bendraujant su dukra R. Šalčiūte – Savickiene, išsiaiškinau, kad tiksli palaidojimo vieta nėra žinoma. Rašoma, jog 1939 m. bekeliaujant Bolivijoje, M. Šalčių užklupo maliarija. Dar du mėnesius, sunkiai besiiriant upėmis, jis pasiekė Braziliją ties Gvajaramerino miestu. Čia keliautojas susirgo ūmiu smegenų uždegimu ir po trijų dienų mirė. Buvo palaidotas kapinėse šalia bažnyčios.

Kryžius, matyt buvo medinis, todėl jo pėdsakų nepavyko aptikti  1966 – 1998   metais Gvajaramerine dirbusiam labdaringoje misijoje lietuvių kunigui ir daktarui A. Bendoraičiui. Painiavą įneša  M. Šalčiaus palaidojimo geografinė vieta bei aplinkybės. Upė Mamorė skiria du miestus ir dvi valstybes: Bolivijos pusėje yra Gvajaramerinas, o Brazilijos – Guažara – Mirinas. Kadangi, rašoma, jog palaidojimo vieta yra Gvajaramerine, ilgą laiką buvo manoma, kad M. Šalčio kapas yra Bolivijos pusėje. Tačiau, tas faktas, jog laidotuvėse dalyvavo Brazilijos konsulas dr. Rui Barreto bei vyskupas Pacia Nalti, leido daryti prielaidą, kad tai galėjo vykti ir Brazilijos, Guažara – Mirino mieste. Paklaidą įnešė ir Jono Rimšos laiškas M.Šalčiaus dukrai p.Ramintai, jog jos tėvas palaidotas Santa Kruze.

*                       *                        *

1990 ir 1999 metais Gvajaramerine pas dr. A.Bendoriatį lankėsi lietuvių ekspedicijos, kurioms vadovavo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorius dr.Aleksandras Guobys. M.Šalčiaus dukros p. Ramintos prašymu ekspedicijos dalyviai pirmą kartą  atvykę į Gvajarameriną bandė ieškoti lietuvių keliautojo kapavietę. A.Guobio ir A.Saulaičio knygoje „Lietuvių misijos Amazonėje“ skiltyje „Keletas žodžių apie Matą Šalčių“ taip pat abejojama dėl tikslios kapavietės vietos:

„Vykdami į Lotynų Ameriką žinojome, kad tuose kraštuose, kuriuose gyvena mūsų misionieriai, kažkada buvo apsistojęs ir įžymus mūsų keliautojas, pedagogas bei publicistas Matas Šalčius (1890 – 1940). Tai jo plunksnai priklauso „Svečiuose pas 40 tautų“ (6 tomai). Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje rašoma, kad paskutinės jo gyvenimo dienos susijusios kaip tik su Guajara – Merinu. „Gimtasis kraštas“ 1970 m. išspausdino kreipimasį į tautiečius dėl M.Šalčiaus palikimo. Mat yra žinoma, kad toje kelionėje jis galėjo sukaupti daug užrašų.

Mums atvykus į Guajara – Merino kapines ieškoti M.Šalčiaus kapo, kilo tam tikrų abejonių. Yra labai panašūs dviejų miestų pavadinimai, kuriuos teskiria Mamorės upė. Vienoje pusėje – Guajara – Merinas (Bolivijos miestas), kitoje Gujara – Mirimas (Brazilijos miestas). Pirmąjį reikia tarti Guajaramerin, o antrąjį – Guažaramirim. Taigi, kur palaidotas M.Šalčius? Mūsų grupės nariai A.Gaudiešius, V.Mickevičius, R.Zakarevičius, R.Strolia,, A.Guobys, A.Dargevičius, A.Gavrogkas bandėme ieškoti M.Šalčiaus kapo enciklopedijoje nurodytu adresu. Ne ką aiškesnė amžinojo poilsio vieta nurodyta Č.Kudabos pratarmėj M.Šalčiaus knygai „Svečiuose pas 40 tautų“ (Vilnius, 1989, p. 10). Ir vieno ir kito miestelio kapinės labai panašios. Daugelio prieš penkiasdešimt metų palaidotų žmonių kapai beveik nebeturi jokių žymių. Yra dar, pakrypę mediniai kryželiai, kai kur matosi kauburėliai.

Ir viename, ir kitame mieste kapinės aptvertos tvoromis, įeini į jas kaip į panteoną. Daug gražių paminklų, kryžių. Tie paminklai daugiausia uždari (mūriniai arba kaip sarkofagas). Yra nemažai koplyčių tipo antkapių. Jie gražiai išdekoruoti bibliniais motyvais. Sako, kad lapkričio 2 d. į tas koplytėles susirenka artimieji, atsineša įvairaus maisto ir gėrimų ir bendrauja su mirusiais. Kapinės yra dažnai lankomos žmonių, puošiamos gėlėmis, žvakėmis. O ten, kur artimųjų nėra ir kapai nepaženklinti paminklais, kapavietės apaugusio aukštomis žolėmis. Keičiantis metų laikams keičiasi ir žolių spalvos. Retkarčiais kapų sargas tas žoles uždega. Su žolėmis apdega ir net sudega mediniai kryželiai. Tuomet vaizdas iš tikrųjų nykus.

Miesto bažnyčios šventoriuje taip pat neaptikome jokių pėdsakų. Mūsų misionieriai padre Aleksandras ir sesuo Ksavera irgi nežinojo M.Šalčiaus amžinosios poilsio vietos. Kažkas iš vietinių iškėlė mintį, kad gal tas mūsų „pasaulinis keliautojas“ baigė gyvenimą Santa Kruze?

Malonu tik kad tą tolimą žemę jau ne pirmieji palytėjome. Matyt, M.Šalčius, kaip ir mes, keliaudamas išilgai Čilės teritorijos arba Amazonijos upe Beni, lietuvio akimis matė tuos pačius  Andų kalnynus ir uolas, tuos pačius tarpeklius, kur prasideda didžiosios upės skubančios į vandenyną.

[…] Tylos minute pagerbėme nežinomą kapą Guajara – Merino kapinėse Bolivijoje. Mąstėme apie M.Šalčių, jau prieš 50 metų garsinusį Lietuvą Pietų Amerikoje, nulenkdami galvas Guajara – Mirimo miestelio amžinoje žmonių poilsio vietoje Brazilijoje…

Deja, nebuvome Santa Cruze, tik klausėmės iš ten atvykusio dainininko liūdnų, ilgesingų ir temperamentingų dainų…

Gal tos dainos ir šaukė mus ieškoti tenai savo tautiečio? Tačiau būdami tose vietose supratome, kad M.Šalčiaus palaikų ieškojimas turėtų būti neatsitiktinis. Tėvynėn grąžinti tautiečio palaikus galėtų tik rimta mokslinė ekspedicija, pasitelkusi specialistus, kalbų žinovus ir atitinkamai valstybės remiama.“

*                           *                              *

Atsigaivinę po dušu, nusileidžiame į apačią ir sutinkame sugrįžusį Žydrūną. Jis sako, kad su Nilva Lopes buvo Brazilijos konsulate ir rado kanceliarinėje knygoje 1940 m. įrašą, kuriame nurodoma, jog buvo išsiustas laiškas į San Paulą Lietuvos konsulatą, pranešantis apie Mato Šalčiaus mirtį. Šį įrašą Žydrius nufotografavo, kaip dar vieną įrodymą, išsklaidantį abejones, jog M. Šalčius  palaidotas Bolivijos pusėje Gvajaramerine. Pirmasis įrodymas, kai buvo rastas pirmojo Guažara – Mirimo vyskupo Francisco Javier Rey  1940 05 27 dienos dienoraštyje įrašas apie M.Šalčiaus laidotuves Bolivijos pusėje, atkeliavo laišku priešpaskutinę ekspedicijos išvykimo dieną.

Vienuolė Nilva Lopes prižada rytoj surasti žmogų, galėsiantį daugiau mums padėti M.Šalčiaus paieškose. Lotynų Amerikoje, kaip ir Ispanijoje labai populiaru sakyti tiesiog „manjana“ – rytoj, ir tai gali reikšti, kad rytojus tęsis iki begalybės. Einu į miestą į žvalgybą, nes knieti kuo greičiau išsiaiškinti kur yra seniausia Gvajaramerino bažnyčia. Pasirodo visai greta mūsų viešbučio yra aikštė panaši į pirmąją, o šalia jos net dvi bažnyčios. Pirmoji, visiškai neišvaizdi, statyta prieš kokį 30 metų iš blokų, aptverta tvora ir jokių kapinaičių aplink ją nesimato. Greta antroji, gražesnė – tik dabar baigiama statyti. Su klaustuku virš galvos, pėdinu toliau į miestą. Jeigu būtų aiški M.Šalčiaus palaidojimo vieta, tuomet A.Bendoraitis arba dr. A.Guobys būtų radę, todėl mes čia ir atvykome, kad galutinai tai išsiaiškintumėm.

Vakarinis Gvajaramerinas šiek tiek prablaško, nes gatve atžygiuoja triukšminga eisena. Tai pučiamųjų orkestras su pasipuošusiomis šokėjomis – švenčiama fiesta de Ocupado – kažkokia profesinė šventė. Priekyje vyrai ir moterys eina kratydami įvairias tarškynes, tačiau jų judesiai keistai nekoordinuoti, greičiausiai tai alkoholio paveikta būsena. Pūtikai taip pat įkaušę, nes putė labai garsiai ir neritmiškai. Vėliau visa minia sugužėjo į restoraną „Amazonas“, greičiausiai pratęsti šventimą. Susitinku savo kambarioką Egidijų ir atsigeriame po skardinę braziliško „Malta“ alaus. Vėliau užsuku į interneto svetainę, rašau bei skaitau mūsų ekspedicijos tinklalapį.

Grįžęs krentu į lovą ir ilgai galvoju apie šios dienos įvykius. Jie tik patvirtino versiją apie tai, jog Matas Šalčius palaidotas ne Santa Kruze ar Brazilijos pusėje, bet čia Gvajaramerine Bolivijoje, tačiau dar nenurodo kurioje tiksliai vietoje. Tai galime ir nesužinoti iš viso, tektų vadovautis tik logika arba pasikliauti intuicija. Užmiegu, nusiteikęs nors sapne gauti kokį nors ženklą ar atsakymą, kur pradėti ieškoti teisingo kelio?

                                      ALEKSANDRAS FERDINANDAS BENDORAITIS

Trečiadienio rytas. Prabundu bandydamas prisiminti kur miegant teko klajoti ir kokių pranašingų ženklų pavyko juose įžvelgt. Greičiausiai nervinė įtampa atsiliepė ir sapnuose, nes jie buvo neramūs, siurrealistiniai ir tikrąja žodžio prasme transcendenciniai.

Pirmasis sapnas, – teko grįžti į Lietuvą ir viską papasakoti M.Šalčiaus dukrai poniai Ramintai, apie nenusisekusią jos tėvo kapo paieškų pradžią. Sapne Raminta palingavo galvą ir ištarė, kad mums reikia rašyti už pastangas dvejetą.

Antrasis – kraupokas, nes gavę leidimą Mato Šalčiaus palaikų ekshumacijai, norėdami identifikuoti lietuvių keliautoją, su draugais ėmėm ir atkasėm tariamą kapą. Tačiau pats kapas, pasirodo besąs Lietuvoje. Atidarius karstą, pamatėme vyro, ilgais plaukais ir su tamsiais akiniais palaikus, tačiau visai nepanašius į Mato Šalčiaus asmenybę. Kūnas nebuvo suiręs, ir aš žinodamas, kad M.Šalčius tamsių akinių nenešiojo, pabandžiau juos nuimti. Kartu šalia buvę kolegos ėmė teigti, jog niekas iš mūsų tarpo jo gyvo nematė ir nepažįsta, todėl negalime įrodyti, kad čia ne tas žmogus kurio ieškome, belieka bareljefinę lentą pritvirtinti čia, prie šio kapo. Bežiūrint į negyvėlio veidą, staiga akys atsivėrė ir numirėlis papurtė galvą, leisdamas suprasti, kad toks sprendimas būtų neteisingas.

Trečiasis sapnas – suvokiu, jog į Lietuvą yra persikėlusi tik mano siela ir ji turi iki 10 val. ryto grįžti į Boliviją, į savo kūną, kitaip nespėjęs tai padaryti, nebeužbaigsiu M.Šalčiaus kapo paieškų ir nebevyksiu į Braziliją.  Tai žinodamas stengiuosi pašalinti visas trukdančias kliūtis ir kuo skubiau sugrįžti į Boliviją, „San Carlos“ viešbutį.

Prabundu visas šlapias nuo prakaito, bet su dideliu palengvėjimu, jog suspėjau į savo kūną, tačiau jaučiuosi pavargęs ir sudirgęs, lyg po Karlos Kastanedos knygos personažo Don Chuano haliucinacinių vizijų. Juk ir viešbutis kuriame esame apsistoję vadinosi mistiškai – „San Carlos“. Dar kartą įsitikinu, jog galima keliauti ir gauti ženklus sapnuose, transcendencinėje plotmėje. Rašytojas R.Rastauskas yra pasakęs: „Štai kodėl leidžiamės kelionėn – savo sapnų ir košmarų tikrinti. Tikras keliautojas yra sapnų auditorius. Pažinimas visada iliuzija, atpažinimas – palaima.“

Po pusryčių į mūsų viešbutį atvažiuoja gydytojas Luisas Orlando Travino su dukra Ana Marija. Vakar Žydrius buvo apsilankęs pas juos, tai Aleksandro Bendoraičio ligoninės daktaras, kuris prisimena čia 1990 m. viešėjusią lietuvių ekspediciją. Visi važiuojame į ligoninę, kurią pastatė ir dirbo A.Bendoraitis. 9.30 h atvykstame į centrinę Guajaramerino ligoninę, ant kurios matome „Centro de Salud Padre Bendoraitis“ užrašą. Kitoje vietoje užrašyta ir antroji, matyt motinos pavardė – Pranaitis. Orlando Travino vedžioja po ligonines patalpas, mus pristatydamas kaip padre Aleksandro tėvynainius. Iš administracijos ir likusių gydytojų reakcijos sprendžiame, kaip yra gerbiamas A.Bendoraičio atminimas. Rodomas kabinetas, mėgstami jo paveikslai, baldai su gausiais, bajoriška jo heraldika, raižiniais.Ligoninės koplyčioje 1995 m.nutapyta sieninė freska, kurioje vaizduojami ligoniai, besitikintys pasveikti. Čia pat kabo paveikslas su gydytojų personalo nuotraukomis, o jo centre – besišypsantis malonaus veido padre A.Bendoraitis. Taip jį vadindavo, tiesiog – tėve. Ligoninė gerai prižiūrima ir tvarkinga, tačiau aplinka, manau A.Bendoraičio laikais buvo išpuoselėta labiau. Kieme, greta terasos, kurioje mėgdavo gerti kavą, jis ir palaidotas. Ant antkapio, kuris primena sarkofagą yra užrašyta: „Homenaje de lionisimo Bolivijana Al Benefactor de Guayaramerin; R.P.Leon: Aleksander Bendoraitis † 22.XI.98

*                          *                                *

1998 m. lapkričio 30 d. „Bažnyčios žiniose“ Nr. 22 apie dr. A.Bendoraitį rašoma:

„Misionierius kun. Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis gimė 1919 m. rugsėjo 9 d. Betygaloje, mokėsi medicinos, vėliau studijavo Kunigų seminarijoje Prancūzijoje, kunigu įšventintas 1960 metais. 1962 m. pranciškono vyskupo įkalbintas vyksta misionieriauti į džiunglių pakraštį. Talkinamas ses. Ksaveros Šakėnaitės, vėliau remiamas geradarių Europoje, per keliolika metų įsteigė tobuliausią Vakarų Amazonėje „Gerojo Ganytojo” ligoninę. Prieš beveik 20 m. persikėlė į Boliviją, kur irgi pastatė ligoninę, kovojo su alkoholizmu ir pasienio narkotikų prekyba. Vos atvykęs suvokė didžiulių, retai apgyventų plotų reikmes ir įsteigė vyskupijos radijo stotį bei tinklą, per kurį religinės ir bendrai švietimo programos pasiekė tolimiausias vietoves. Per tuos metus pastatydino tris ligonines – laivus, kuriais lankydavo indėnų, gumos rinkėjų, kariuomenės įgulų kaimus. Jo svajonė buvo Guaporės upės saloje įsteigti raupsuotiems kaimą. Kun. dr. F. Bendoraitį visi vietiniai vadino Padre medico. 1962 – 1963 m., kai San Joaguim vietovėje prasidėjo epidemija, jis pirmasis nuvykęs per dvi dienas ištyrė ligos pobūdį ir pradėjo skiepyti bei gelbėti žmones. Lietuvis misionierius rūpinosi ir čiabuviais indėnais. Kun. F. Bendoraitis buvo ir geras fotografas, surinkęs puikių nuotraukų iš indėnų gyvenimo. Būdamas radijo mėgėjas, siųstuvu kalbėdavosi su visu pasauliu. Kasdien priimdavo ligonius, šelpdavo vargšus. Jo tarnyba sveikatos srityje taip paveikė Bolivijos valdžią, kad kunigas misionierius tapo Bolivijos upių laivyno garbės admirolu. Lietuvoje išleistoje knygoje „Lietuviai Amazonėje” aprašomi ten viešėjusių žurnalistų bei gydytojų įspūdžiai. Keletą metų kun. F. Bendoraitis vargo dėl sveikatos, kol Viešpats jį pašaukė pas save. Palaidotas savo statybos ligoninės kiemelyje netoli Guaporės upės, skiriančios Boliviją nuo Brazilijos.“

Aleksandras Bendoraitis priklausė tarptautiniam LIONS klubui, kurio pagrindinis principas, tai tarnauti kitiems. LIONS klubų asociacijos šūkis – laisvė, protas, mano tautos saugumas (Liberty, intelligence, our nation’s safety). Pirmųjų raidžių L.I.O.N.S. derinys sudaro įprastinį klubo pavadinimą. Karališkos spalvos — auksinė ir violetinė – kaip oficialios LIONS simbolikos spalvos buvo parinktos 1917 metais įkūrus asociaciją.

Grįžtant sustojame prie namo, kuriame gyveno dr.A.Bendoraitis. Namo kampe įrengtose duryse matome gražiai drožinėtą herbą su užrašu “Caritas et Amour“. Šiandien namas gyvenamas, tačiau apleistas, ir juntama tikrojo šeimininko stoka.

Dr. A.Guobys svečiuodamasis šiuose namuose jau po A.Bendoriačio mirties, rašė: „Kiekvieną dieną vos atsikėlęs iš lovos, nejučiomis klausdavau savęs: kas gi pasikeitė šituose namuose? Juk viskas buvo kaip buvę: erdvi svetainė su dideliu stalu viduryje ir dvylika aukštais atlošais kėdžių su A.Bendoriačio herbu kiekvienoje „Caritas et amor“, tie patys paveikslai ant sienų ir ant grindų kambarių kampuose, tas pats sodas, kuriame puikuojasi Vytauto Didžiojo ir Lietuvos Rūpintojėlio skulptūros, didžiulė biblioteka, valgomasis, kuriame tuomet šio namo šeimininkas maloniai davė interviu, miegamieji, dušai, vonios… Bet čia nebėra jo…

Kiekvieną dieną mes stovėdavome kuriame nors kambaryje ir tarsi girdėdavome jo balsą, žingsnius, mintis. Prieš devynerius metus čia, šioje rezidencijoje, jis kalbėjo mums, kad didžiausios žemėje vertybės  – dvasiniai lobiai, kurie pasiekiami auka, savęs išsižadėjimu, pasišventimu. Šie žodžiai – savotiškas didžiojo misionieriaus paveikslas.

[…] Dažnai kalbėdavom apie keliones. Ko žmonės jose ieško? Mūsų grupės narių kelionių geografija, pasirodo plati. Dauguma yra keliavę po Pabaltijo takais, po Krymą ir Kaukazą, Vidurinę Aziją, Kurilų salas, Sachaliną, Kamčiatką, po įvairias Europos šalis, JAV. Ir visur pirmiausia ieškota romantikos, kitų tautų gyvenimo būdo ir papročių pažinimo, bandyta suvokti žmogaus gyvenimą socialine ir filosofine prasme.

– Žmogus turi keliauti, – jau per pirmąjį susitikimą pasakė padre Aleksandras. – Kelionė yra mokykla. Keliaudamas matai draugą visai kitokį nei gyvendamas ar dirbdamas su juo. Svarbiausia – geriau pažįsti geografiją, istoriją, architektūrą, gamtą, filosofiją. Kelionės visuomet žmogų moko. Lietuviai privalo keliauti, jei jie nori geriau pažinti Lietuvą ir save. Palyginimai – geriausia mokykla!“

A.Bendoriatis buvo pasišventęs žmogus ir jo pamąstymai apie pasaulio pažinimą labai panašūs į Mato Šalčiaus.

*                         *                            *

Marius ir Gintas Smilga važiuoja su Orlando Travino į ligoninę Brazilijos pusėje, kur dirbo A.Bendoraitis, o mes grįžtame į viešbutį. Čia mūsų jau laukia vertėja Sandra, o kartu su ja istorikas Juan Calros Crespa. Pradedame aiškintis detales, kurios vestų teisingu paieškų keliu. Netoliese mūsų viešbučio esanti bažnyčia yra seniausia, tiksliau sakant, ji pastatyta ant pirmosios pamatų, tačiau šalia jos nebuvo laidojama. Belieka tęsti paieškas kapinėse arba bažnytinėse knygose. Beni parapijos, kuriai priklauso Gvajaramerinas, bažnytinės knygos laikomos Riberaltos mieste, todėl iškarto ten skambiname. Mums liepiama palaukti 15 min. Istorikas sklaido atsineštus savo užrašus, kuriuose surašyti visi garsesni svečiai svetimšaliai, apsilankę Gvajaramerine, tačiau Mato Šalčiaus čia nėra. Juanas Karlosas sako, kad jam šis vardas kažkur girdėtas. Jis pataria pasižiūrėti dokumentinį „Mat Maria“ filmą, kuriame pasakojama apie susiruoštą tiesti geležinkelį nuo Riberaltos iki Brazilijos, kaučiukui gabenti. Tame dokumentiniame filme buvo minimi visi į šias vietas užklystantys žmonės, gal būt tarp jų yra ir M.Šalčius? Tiesa, filmą galima gauti tik Rio de Ženeire arba San Paule. Istorikas pateikia savo versiją, jog šermenys galėjo būti Brazilijos konsulate. Kol Žydrūnas aiškinasi, aš viską fiksuoju į dienoraštį, nes kiekviena detalė yra svarbi. Dėl viso pikto, jeigu jis pamestų, užsirašau kitų Gvajaramerino istorikų Carlos Lopez, Gerson Fernandes bei Carito, žaviosios vienuolės Nilva Lopes ir vertėjos Sandros telefonus. Gauname atsakymą iš Riberaltos, kad turime paskambinti po pietų.

Kadangi M.Šalčius mirė karo ligoninėje, teiraujamės kur šios ligoninės archyvai? Istorikas sužino, kad jie perkelti į centrinę ligoninę, t.y. į A.Bendoraičio sveikatos centrą iš kurio tik ką sugrįžome, todėl vėl važiuojame į ją. Paradoksalu, tačiau, kai atvykstame be savo palydovo Olando Trevinijo, niekas į mus per daug nekreipia dėmesio, o administracija, kuriai buvome pristatyti, kaip garbingi svečiai, jau pietauja.

Sužinome, kad čia saugomos kur kas vėlyvesnės ligonių bylos. Keista, tačiau čia susikerta A.Bendoraičio ir M.Šalčiaus paralelės. Tiesa, dr.A.Bendoraitis galėjo patikrinti archyvus, nors ligoninė tik dabar, po jo mirties, tapo centrine miesto ligonine.

Nieko nepešę pėsčiomis grįžtame į viešbutį. Neužilgo su kėbuliniu visureigiu čia atvažiuoja visa pono Orlando šeimyna. Visi dešimt žmonių, sulipame į mašiną, ir vykstame į restoraną pietauti. Gaila, jog Rurrenabakoje pasiliko Norbertas – jaunesnioji Orlando duktė, tiesiog gražuolė. Ji tiktų jam į porą, galėtų Norbertas čia ir pasilikti gyventi. Turėtumėm pas ką atvažiuoti ir visada aplankytumėm M.Šalčiaus ir A.Bendoraičio kapus.

Stalas jau paruoštas ir gausiai nešami mėsos bei žuvies patiekalai. Sulčių kokteilis net tirštas ir tik įdėtas ledas šiek tiek jį praskiedžia. Ragaujame visko po truputį, tačiau pilvo ribotumas, priimti daugiau negu reikia maisto, nebeleidžia džiaugtis smaguriavimo malonumais.

Visada vertinu gurmanišką maistą ir džiaugiuosi galėdamas paragauti egzotiškų ar naujų patiekalų. Sutikite, kad prarastumėm daug malonių akimirkų, praradę skonio juslę. Juk žmonės netgi keliauja dėl galimybės ragauti kitų tautų nacionalinius patiekalus ir šie turai vadinasi kulinarinio paveldo kelionėmis. Vienas pažįstamas, nusivertė laiptais ir smarkiai sutrenkė galvą. Po šios traumos jis nebejautė kvapų ir jam gyvenimas tapo labai pilkas.

                                             GVAJARAMERINO KAPINĖSE

Po pietų nuvykstame į Orlando Travino namus. Svetainėje į akis krenta nemažas paveikslas, kuriame pavaizduota Gedimino pilis ir lietuviški koplytstulpiai. Jį A.Bendoraitis padovanojo Orlando žmonai. Kieme laksto Siamo veislės katinas, kuris man primena mano Murkį – matyt jau gerokai  pasiilgau namiškių. Nusifotografuojame prie A.Bendoraičio portreto ir drožinėto skydo su Vyčiu. Juos gauname dovanų parvežti į Lietuvą.

Viešbutyje mūsų jau laukia istorikas, tačiau naujienų dar nėra. Su Orlando vyresniąja dukra Ana Marija keliaujame į miesto kapines. Jos netoli, už kelių kvartalų, todėl žygiuojame pėsčiomis. Apžiūriu kapinių vartus, galbūt reikės prie jų tvirtinti bareljefinę M.Šalčiaus lentą? Jie aptriušę ir čia palikti lietuvių keliautoją primenantį atvaizdą tikrai nenorėčiau. Kapinės mums neįprastos, panašiai tokios kaip prieš penkiolika metų aprašė dr. A.Guobys. Antkapiai – tai sarkofagai, čia karstai apmūrijami plytomis ir jie būna kelių aukštų, kai kurie padengti glazūruotomis keramikinėmis plytelėmis, vienas greta kito, todėl prie jų prieiti sunkoka.  Seniausias, kurį aptikome buvo 1945 metų kapas.

*                                  *                                       *

Šiose kapinėse palaidota, kartu su A.Bendoraičiu dirbusi sesuo Ksavera -misionierė Emilija Šakėnaitė gimusi 1913 metais Kalveliuose, Anykščių rajone. Ji 1931 m. Paryžiuje įstojo į pranciškonių vienuolyną (vienuolės vardas sesuo Ksavera), 1936 m. baigė gailestingųjų seserų mokyklą. Dirbo Viduržemio jūros pakrančių, Liono ligoninėse. Į Pietų Ameriką atvyko 1962 m. pakviesta A.Bendoraičio ir čia aktyviai darbavosi plaukiojančioje poliklinikoje – laive “Lithuania”, rengė ir puoselėjo “Gerojo Ganytojo” ligoninę Guažara-Mirimo Brazilijoje, Motinos ir vaiko ligoninę Bolivijoje. Štai vienas iš jos paskutiniųjų pokalbių su dr.A.Guobiu, viešėjusiu pas savo tetą, mamos seserį E.Šakėnaitę  antrą kartą:

„-Ar dažnai prisimenate Lietuvą?

– Visą laiką. Lietuva iš Amazonijos džiunglių man buvo ir tebėra kaip koks nepaprastas švytėjimas. Deja, sovietinės okupacijos ilgą laiką žiauria atplėštas. Atsimenu, koks džiaugsmas apėmė mane, kai Bolivijos televizija transliavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d. Ak, kokios nepakartojamos minutės ir džiaugsmo ašaros !

– Kai paskutinį kartą lankiausi Lietuvoje 1992 m. – kokią palaimą  patyriau. Kokį gerumą. Kiek išgirdau dainų, kiek istorijų, kiek švelnumo ir nuoširdumo! Giminių dėka pamačiau Šiaulius, Kretingą, Kryžių kalną, Klaipėdą, Palangą, Šventąją, Šilutę, Tytuvėnus, Šiluvą, Kačerginę, Kernavę, Trakus, Salas, Anykščius, Kavarską, gimtuosius Kalvelius, Debeikius, Babarzdžius, Rokiškį, Kamajus, Svėdasus, Vyžuonas, Uteną, Ukmergę, Molėtus, Giedraičius. […]

– Mes dirbome, – atsisveikinant sako sesuo Ksavera, – atsižadėdami savęs. Dirbdami supratome, kad žmogaus pasišventimas tam ar kitam darbui sukuria vertybes. Visą gyvenimą vadovavausi tokiu principu: jei tik yra proga – daryk gera. Blogį nugalėti galima tik gerumu! Amazonijos džiunglėse mes visada vadovavomės Evangelijos priesakais: už meilę visada atsilyginama meile. Šito linkėčiau ir Lietuvos žmonėms.“

Sesuo Ksavera mirė 2000 m. ir buvo palaidota Gvajaramerino kapinėse. Jos atminimui 2001 m Anykščių rajone, Debeikių bažnyčios šventoriuje pastatytas ir pašventintas paminklas. Dr.A.Guobio antros viešnagės Gvajaramerine tikslas buvo parvežti A.Bendoraičio ir sesers Ksaveros palikimą į Lietuvą. Tai sudarė kai kurie daiktai ir dokumentai, kurie vėliau buvo perduoti į Raseinių krašto istorijos muziejų (A.Bendoraičio) bei Anykščių A.Baranausko ir A.Vienuolio – Žukausko muziejų (E.Šakėnaitės).

*                          *                              *

Užrašai ant paminklų nusitrynę, išblukę, ir surasti reikiamą kapą nežinant tikslios vietos, beveik neįmanoma. Pasižiūrėjus į kapines iš šono atrodo, jog čia vyrauja chaosas, tačiau ilgėliau pavaikščiojus, pajunti jose egzistuojančią savotišką ritmiką. Šalia tvoros, laužavietėje, aptinku žmogaus kaukolę ir blauzdikaulį, todėl kviečiu Gintą Smilgą su kamera ateiti tai nufilmuoti.

„Štai kas laukia anksčiau palaidotų kūnų Gvajaramerine kapinėse, rengiamos naujos vietos, o seni kaulai tiesiog sudeginami lauže.“ – Tokį tekstą pasakau prieš kamerą ir šį epizodą panaudosiu kuriant LTV „Keliaukim!“ laidą apie šią ekspediciją.

Viešbutyje sužinome atsakymą iš Riberaltos. Nors šiai vyskupystei prieš metus buvo pranešta apie M.Šalčiaus kapavietės paiešką,  tačiau tik dabar sužinome, jų bažnytinėse knygose registruojamos tik gimimo ir krikšto datos. Mirties datos nefiksuotos. Todėl mums belieka pasikliauti Brazilijos vyskupo pateiktais faktais, bei įrašu Brazilijos konsulate,  kad Matas Šalčius buvo palaidotas Bolivijos teritorijoje, Gvajaramerino mieste.

Grįžta istorikas Juan Carlos Crespo su gera žinia – jam pavyko surasti žmones, kurių teigimu, 1970 metais, centrinėje Gvajaramerino aikštėje, statant naują bažnyčią senosios vietoje ir plečiant miesto urbanistinį planą, buvo aptiktos senosios kapinės. Taigi po truputį viskas ima susidėlioti į savo vietas. Viskas atitinka logikos normas, kadangi kapinės įkurtos 1945 m., o Matas Šalčius mirė 1940 m., jis ir negalėjo būti palaidotas dar neegzistuojančiose kapinėse. Belieka rytoj dar patikrinti municipalinį archyvą. Su istoriku einame į aikštę prie bažnyčios. Juan Carlos rodo maždaug vietą, kurioje buvo senosios kapinaitės. Spėjama teritorija nusidriekia netgi į važiuojamąją bei skvero dalį, na o bareljefą reikėtų tvirtinti prie senesnės bažnyčios, kurioje šiandien dar vyksta mišios, tačiau ji neužilgo bus paversta sporto sale, nes už tvoros jau pastatyta nauja bažnyčia. Yra du variantai: tvirtinti bareljefą prie senosios arba naujosios bažnyčios, nes šansų, kad ji bus saugoma yra pirmuoju atveju. Iš gelžbetoninių blokų pastatyta senoji bažnyčia galbūt bus remontuojama, todėl yra pavojaus, jog atminimo lenta bus nuimta ir užmiršta. Kolegos juokauja, kad M.Šalčiui geriau patiktų pasilikti pas sportuojantį jaunimą, negu naujos bažnyčios šventoriuje. Padėkoję ir atsisveikinę su istoriku, senojoje bažnyčioje sutinkame žaviąją vienuolę Nilvą, ji repetuoja su jaunimo choru.

Besileidžiat saulei apie 18 h su Egidijumi nužingsniuojame prie Mamorės upės ir atsisėdę ant suolelio nedideliame upės uoste, stebime kaip pasieniečiai atlieka vėliavos nuleidimo ceremoniją. Duodamos komandos kareiviams, kadangi sėdime visai greta, liepiama ir mums atsistojant pagerbti Bolivijos vėliavą. Neprieštaraudami tai įvykdome, nors mūsų veiduose atsiranda šypsenos. Kitoje pusėje jau Brazilija, per upę intensyviai pirmyn ir atgal kursuoja motorinės valtys. Kalbamės su Egidijumi ir spėliojame kiek laiko M.Šalčius praleido Gvajaramerine?

Kambario kolegai imu pasakoti apie kitų garsių žmonių kapaviečių paieškas, ir kokios jos buvo komplikuotos. Dar prieš išvykstat, teko susitikti su Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signataru, rašytoju bei keliautoju Gediminu Ilgūnu, turinčiam nemažą patirtį ieškant garsių tėvynainių kapavietes, kuriam teko garbė 1994 m pargabenti į Lietuvą prezidento Kazio Griniaus palaikus iš Jungtinių Amerikos Valstijų.

*                     *                         *

G.Ilgūnas pasakojo istoriją apie poetą ir kunigą Antaną Strazdą – Strazdelį. Jis mirė 1833 m. ir buvo palaidotas Rokiškio rajone Kamajuose. Po kelių metų pas vietinį kleboną atvažiavo vyskupas M.Valančius ir paklausė kur palaidotas Drozdovskis? Kadangi kapas buvo išnykęs ir klebonas tiksliai nežinojo kur jis yra, liepė gražiausioje kapinių vietoje jį supilti. Ir šiandien visi atsilankę Kamajų kapinėse pagerbti „Pulkim ant kelių“ giesmės autorių mano, jog kapavietė yra būtent ten, kur stovi paminklas.

Kitas pavyzdys su Tautinės giesmės autoriumi Vincu Kudirka. Jis mirė 1899 m. ir buvo palaidotas Naumiesčio kapinėse. Po trijų metų K.Grinius ir J.Staugaitis, už Lietuvoje bei Amerikoje surinktas aukas iš Peterburgo parvežė V.Kudirkai skirtą paminklą, tačiau niekas nebežinojo kurioje tiksliai vietoje Valstybingumo šauklys yra palaidotas? Buvo nutarta keliose vietose atkasti, ieškant metalinių vainikų, kurie buvo parvežti iš Prūsijos ir per laidotuves įmesti į duobę, užkasant kapą.  Neužilgo, vienoje vietoje pasirodė, tais laikais reti metaliniai vainikai, ten ir buvo pastatytas paminklas.

Trečias pavyzdys – rašytojas Vincas Pietaris. Pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autorius (1850 -1902)  buvo palaidotas Vologdos apskrityje Ustiužna mieste, čia jis gyveno su šeima ir dirbo gydytojo darbą. Gediminas Ilgūnas pirmą kartą atvykęs į Ustiužną 1976 metais V.Pietario kapo nerado. Šiame mieste yra dvejos kapinės, tačiau dokumentų, įrodančių tikslią palaidojimo vietą nebuvo, todėl ieškota  apklausos būdu. V.Pietaris buvo katalikas ir gerbiamas daktaras, todėl manoma, kad jis turi būti palaidotas garbingoje vietoje. G.Ilgūnui išvykus, paieškų ėmėsi miesto savivaldos darbuotoja pilietė Ivanova. Ji atrado vienuose kapinėse, greta kitų palaidotų gydytojų, katalikišką metalinį kryžių be užrašo, ir įregistravo kaip Vinco Pietario kapą. Antrą kartą 1985m. į Ustiužną atvykus G.Ilgūnui nebeliko nieko kito, tik pritvirtinti prie kryžiaus atvežtą metalinę, su lietuvišku užrašu, lentelę. Kai 1991 m. giminės norėjo V.Pietario palaikus parsivežti į Lietuvą, G.Ilgūnas tam prieštaravo, nes manė, kad kapavietė identifikuota tik 90 %. Taigi V.Pietario kapavietė yra žinoma  sąlyginai ir kaip apytikrė.

Ketvirtą pavyzdį pasakoju apie Vilniaus klasicizmo kūrėją ir katedros architektą Lauryną Stuoką – Gucevičių (1753 – 1798). Jis palaidotas Vilniuje, šalia Šv.Stepono bažnyčios, kapinaitėse, kurių šiandien nebėra, jos panaikintos prieš  140 metų.  Šiose kapinėse buvę palaidota daug žymių žmonių, bažnyčios pietiniame fasade yra memorialinė lenta skirta L.Stuokai – Gucevičiui. Buvusių kapinių teritorija šiandien užstatyta mažareikšmiais ūkinės paskirties pastatais.

Tęsiant istorijas apie lietuvių amžinojo poilsio vietas, galima būtų paminėti ir tokius, kaip dailininko Jono Rimšos (1903 – 1978) mirusio JAV Kalifornijoje Santa Monikoje, ar fotografo Olego Truchano žuvusio tyrinėjant Gordono upę Tasmanijoje (1923 – 1972) atvejus. Jų palaikai buvo sudeginti ir pelenai išpilti, pirmojo – į Ramųjį vandenyną, antrojo – virš Gordono upės. Taigi kur ta vieta, kurioje galima būtų nusilenkti ir jiems atiduoti pagarbą?

Netgi Jeruzalėje yra trys vietos, kuriose, kaip teigiama buvo palaidotas Jėzus Kristus.

*                          *                           *

Jau temstant, per indėnų lūšnų kvartalą grįžome į centrą. Truputį buvo nejauku, maža kas galėjo nutikti? Interneto svetainėje perskaitau pranešimą, kad visureigiai, kaip buvo sutarta, atvyko, tačiau be mūsų daiktų. Jie liko La Pase, o kartu ir M.Šalčiaus bareljefinė lenta! Tikimiausia versija, kad vairuotojai kaip dera atšventė Nepriklausomybės dieną ir visai pamiršo mūsų nurodymus. Tenka Gintui su Ričardu grįžti apie 1000 km atgalios į La Pasą, kiti su antru visureigiu važiuoja čionai, o treti kurie netilpo, į Gvajarameriną vyksta su maršrutiniu autobusu. Tai bent išsibarstė mūsų ekspedicijos dalyviai, kas kur…Tačiau svarbiausia, kad nėra didesnių bėdų, kaip nors susirinksim į krūvą. Tai antras toks nenumatytas ir neplanuotas momentas, tiesa, kai neišskridome Niujorke, išėjo tik į naudą, nors akie krašteliu pamatėme šį miestą – milžiną.

KUO  SKIRIASI  „ELEGIJA“  NUO  ELEGIJAUS?

Elegija – tai lyrinis eilėraštis, kuriame vyrauja liūdesio,  susimąstymo nuotaikos, arba liūdna muzikinė pjesė. Elegijus – tai mūsų komandos Ikaras su neįprastu vardu, skraidytojas parasparniu ir niekuomet neverkšlenantis, kitaip tariant visiška priešingybė elegijai. Su ramia šypsenėle veide, mes jis sutinkame centre –  antroji brigada su maršrutiniu autobusu tik ką atvyko iš Rurrenabakos.

„Su gimimo diena…“ traukiu pamatęs bičiulį, nes jam šiandieną sukako lygiai 40 metų! Spaudžiu ranką ir linkiu visada savo gimtadienius švęsti kelionėse. Juk kelionė, tai geriausia dovana, o ši juk neeilinė! Traukiame į viešbutį ir susėdę terasoje geriame į jubiliato sveikatą raudoną vyną. Elegijus pasakoja apie kelionę autobusu, mes savo ruožtu apie tai, ką spėjome čia anksčiau atvykę nuveikti. Aptarinėjame rytdienos planus. Ateina Gintas Smilga ir atsineša tekilos butelį. Elegijus, po bemiegės ir varginančios nakties autobuse, fotelyje užsnūsta. Mes netriukšmaudami, toliau diskutuojame ir klausomės Smilgos pasakojimo apie jo prosenelius, neva turėjusius kaukazietiško kraujo.

Prie viešbučio atvažiuoja apdulkėjęs antras mūsų visureigis. Nuo ilgo važiavimo, kolegos išlipa sustirę ir murzini. Norbertas praradęs optimizmą ir norą, vakare traukti ieškoti nuotykių. Priedo, mūsų viešbutyje nebėra laisvų vietų, niekas nežinojo kada  ir kas atvyks, todėl iš anksto jų neužsakė. Jiems tenka apsistoti netoliese „Anexo“ viešbutėlyje.

Rytas tikrai elegiškas, nes kuo mažiau lieka laiko būti Gvajaramerine, tuo labiau darosi neramu dėl visko. Nežinia ar suspės atvažiuoti G.Babravičius su memorialine lenta, ar leis pritvirtinti ją bažnyčios ir miesto valdžia, ar neiškils dar kokių nors nenumatytų kliūčių? Šiandienos darbuose sutinka padėti vakar atvykęs Vytenis. Jis moka ispaniškai ir tuo mums labai naudingas. Po pusryčių, sutvarkius parašytus tekstus, leidžiamės į savivaldybę – Alcadesa Municipal ir bandome ieškoti archyvą. Pamačius kur mus veda, truputį sunerimome. Aplink matėsi koridoriuose sudėlioti ūkiniai ir buities reikmenys; šluotos, dėžės su ūkiniu muilu, ir dar velniai žino kokiais rakandais, kurie visiškai nepriminė dokumentų saugyklos. Patekome į patalpą, kurioje už stalo sėdėjo moteriškė, o aplink ją matėsi lentynos su įvairiomis bylomis. Paaiškinome kokiu tikslu čia apsilankėme ir ko ieškome. Ji ne visai supratusi mūsų tikslo, ėmė rodyti seniausias bylas, kurios prasidėjo tik nuo 1970 metų. Rekomenduoja dar  paieškoti ligoninėje ir sako, kad Gvajaramerino savivaldybė yra įsikūrusi tik 1945 m., todėl mums reikėtų susirasti senjorą David Rey Cuellar, kuris dirba nuo pat municipaliteto įsikūrimo. Važiuojame į A.Bendoraičio ligoninę, tačiau nieko nesuradę, grįžtame į savivaldybę. Dabar mus maloniai priima atstovas ryšiams su visuomene, žurnalistas Jose Luis Duran Mendoza. Jam dar kartą viską paaiškiname ir norime rytoj čia apsilankyti, viską nufilmuoti Lietuvos televizijai ir pakvieti Gvajaramerino merą į M.Šalčiaus atminimo lentos atidengimo ceremoniją.

Išeinančius koridoriuje sutinka miesto architektas ir pasiūlo nuvežti į naują kultūros centrą, kur įsikurs miesto archyvas. Tai italų kilmės Antonio Simoni, jis sodina mus į visureigį ir veža į miestą. Pakeliui išsiaiškiname, kad naujas archyvas dar tuščias ir jokių dokumentų ten nėra. Tuomet Antonio pasiūlo apsilankyti jo ekologinėje turizmo sodyboje. Tik dabar suprantame, kad italas, tai potencialus spagečių valgytojas, kitaip tariant „makaronų kabintojas“, jis norėjo mus prisivilioti į savo restoraną. Kitą vertus, šiandienos ekspedicijos darbai jau nuveikti, todėl neatsisakome ir mielai vykstame kartu.

„Itauba hotel“ – taip vadinasi Antonio ekologinė sodyba Gvajaramerino pakraštyje. Nuo lauko terasos atsiveria vaizdas į praretintas džiungles. Vaizdas puikus ir šalia yra užtvenktas upelis, kuriame be baimės galima maudytis. Už tvenkinio, kitame krante braido karvių ir jaučių banda. Tai kitokios rūšies galvijai su kupromis ir      dideliais ragais, o jų baubimas visiškai neprimena malonų mūsų žalmargių mūkimą. Prie palmės ant grandinės pririštas, didelėmis akimis, naktinis gyvūnas – selvos katinas (selva – Brazilijos drėgnieji ekvatoriniai tropiniai miškai). Jis šiek tiek didesnis už įprastą katiną, rainu, panašiu į jaguaro, kailiu ir atrodo mielas, tačiau šeimininkas glostyti nepataria, nes kandžiojasi. Ryškiaspalvė papūga ara keistai kraipo galvą ir laukia iš lankytojų skanėstų, o didžiuliu juodu snapu tukanas tupi ramus – šie paukščiai prijaukinti ir į džiungles nebeišskrenda. Apžiūrinėdami sodybą užsimanome valgyti, todėl užsisakome ant grotelių keptos žuvies ir raudono vyno butelį. Kol virėjas viską ruošia, imame ir išsimaudome tvenkinyje. Besilepindami ant gultų prieš saulę, gurkšnojame vyną ir džiaugiamės šia akimirka. Prie nemažo tvenkinio, atsigerti atklysta kaimenė žirgų, čia jais galima pajodinėti po džiungles. Tikra dilė, Vytenis su Norbertu tariasi ar nevertėtų čia persikelti nakvynei, nes jų viešbutis labai prastas. Atnešamos didžiulės porcijos, pasakyčiau netgi per didelės, kuriose gausu daržovių, ryžių bei keptų free bulvių. Žuvis riebi ir jos daug, kad net nebegalime jos visos sudoroti, gerai, kad pasisuka pora kačių, joms atitenka mūsų likučiai.

Mano dziedulis sakydavo: „Kai ma reik skubėc, tai aš einu iš cyko; o kai ma reik eit iš cyko – geriau visai neinu“. Kartais žmogus skuba, skuba ir staiga pamato, kad tai daryta visiškai be pagrindo, todėl prieina išvados, kad viską reikia daryti ramiai, juk dažniausiai per skubotumą pridaroma visokiausių nesąmonių. Po pietų, nusprendžiame, kad iš tiesų nėra ko čia skubėti ir pasiskaitę informacinius bukletus, užsisakome ekskursiją į Cachuela Esperanza miestelį, kuris yra įtrauktas į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Antonio kažkur susiskambina ir už minutėlės ramiai sako: „Prašome į visureigį, tuoj pat važiuosime.“ Italas gudrus vyriokas, sutariame, kad sumokėsime po 15 dolerių, o jis mus nuveš pirmyn, aprodys miestelį, palauks ir parveš atgalios. Biznis yra svarbiau už valdišką darbą, todėl užsukame į statybas ir Antonio duoda nurodymus darbininkams, o pats greičiausia pasako, kad gerbiamiems svečiams turi aprodyti apylinkes.

Važiuojant italas intensyviai tauškia apie viską, gerai, kad priekyje sėdi Vytenis, jam pavyksta suprasti Antonio itališkai – ispanišką – anglišką makalynę. Jo gestai ir mimika pasakojant, atrodo, lyg tikro fokusininko ar žonglieriaus. Viskas jam „okey, lux, perfect arba beatiful“. Jis sako, jog čia Bolivijoje labai pigi žemė ir ją verta pirkti. Galima čia verstis ekologine žemdirbyste ir siųsti produktus į Europą arba į Lietuvą. Kitas variantas tai ekologinio turizmo plėtra, biznis kuriuo jis užsiima, tam yra palankios sąlygos ir perspektyvi ateitis. Klausiame Antonio apie A.Bendoraitį, sakosi jį pažinojęs. Pasirodo daktaras buvo įsisūnijęs Entenor Rojas, kuriam dabar apie 60 metų. Po valandėlės keliamės keltu per Yata upę. Vandenyje matome plukdančius raudonmedį indėnų paauglius. Storus nupjautus rąstus iš vandens į krantą ištraukia motoras, prie kurio pritvirtintas lynas. Greičiausiai kaimanų čia nėra, nes vyrukai per drąsiai jautėsi vandenyje.

                             CACHUELA ESPERANZA – VILTIES KRIOKLIAI                  

Keturiasdešimt du vieškelio kilometrus per džiungles įveikiame per pusantros valandos. Cachuela Esperanza, kas reikštų išvertus Vilties Kriokliai, randasi prie Beni upės, kuria plaukėme vandens kelionės pabaigoje. Pro šį miestelį, turėjo praplaukti ir Matas Šalčius. Kita mūsų versija, lietuvių keliautojas galėjo tuos 42 km vykti sausuma, nes plaukti upėmis iki Gvajaramerino – Beni žemyn ir vėliau Mamore aukštyn, susidaro nemaža atkarpa.

Cachuela Esperanza išgarsėjo XIX a., kai čia imtos eksploatuoti natūralaus kaučiukmedžio plantacijos. 1912 – 1915 m. Bolivijos – Brazilijos pasienyje imta tiesti garsusis Madeira – Mamorė geležinkelis, kuris tapo „mirties geležinkeliu“, nes jį stačiusi bendrovė prarado net 7 000 darbininkų. Gal iš čia kilo Amazonijos apibūdinimas „žaliasis pragaras“.

Vos įvažiavę į gyvenvietę sustojame prie 1930 m. statytos ligoninės. Keliaujant pro čia M.Šalčiui ji jau veikė, gal būt tuomet dar neprireikė jos pagalbos ir liga užklupo tik Guajaramerine, pasienyje su Brazilija, kur jie laukė Veronikos Verkaitės vizos iš San Paulo. Dabar galime tik spėlioti, nes jokių smulkesnių aprašymų nėra išlikę ir paskutiniųjų kelionės dienų liudininkė apie tai nieko neužsimena. Pastatas apleistas ir be langų, tačiau dėl gero stogo, neblogai išsilaikęs. Netoliese, tarsi ant didžiulio akmens, lygios uolos pastatyta medinė bažnytėlė. Ji atrodo lyg žaislinė, sudėliota iš Lego kaladėlių. Prie upės mediniai aptriušę, atkeliavę iš XIX a namai, ir mus nugramzdina praeitin. Rodos nukeliavome visą šimtmetį atgalios. Čia pat upė susiaurėja ir prasideda šniokščiantys slenksčiai. Kadangi jais laivai negalėdavo praplaukti, buvo pastatytas siaurukas, perveždavęs krovinius iš vienų, stovinčių aukščiau krioklių, į kitus, už slenksčių esančius laivus. Garvežiukas ir šiandien stovi kaip praeities liudininkas.

Išlipus iš visureigio sutinkame mūsų kolegas pietaujančius lauko kavinėje. Jie taip pat nusisamdė pora privačių mašinų ir atvyko pasižiūrėti šio įdomaus, primenančio vesternų filmus, miestelio. Marius praneša nelauktą žinią, jog iš Gvajaramerino į San Paulą teks važiuoti dvi paras autobusu, nes ekspedicijos iždas išsekęs, o bilietai lėktuvu kainuoja brangiai – 500 dolerių žmogui. Perdaug nenusiminame, nes teks pravažiuoti per visą Braziliją iš rytų į vakarus.

Už slenksčių, krante matome įrengimus, plaunančius auksą. Priėjus arčiau apžiūrime pora dyzelinių variklių siurbiančių vamzdžiais vandenį į veltiniu dengtas koštuves. Žvyras ir stambesni akmenys byra į krūvas, todėl niekieno nekliudomi bandome ten ieškoti „grynuolių“ Keli prižiūrintys indėnai draugiški, rodo kaip ant veltininio filtro sėda aukso smiltys. Jo tokios smulkios, kad be specialios įrangos jų nepaimsi. Įlankoje, šalia plūduro nardo vyrukas, jis perkelia storą žarną į kitą vietą, drumzlinas vanduo jam ne motais. Pasirenkame gražių akmenėlių ir grįžtame prie mašinos. Pakrantėje po palmėmis pastatytas paminklinis biustas kaučiuko karaliui Don Nicolas Suarez (1951) Jo laikais miestelis iš kaučiuko gamybos klestėjo ir turėjo savo teatrą, kuriame dainavo net garsusis italų tenoras Enriko Karuzo. Teatras atrestauruotas UNESCO lėšomis. Rūmai apleisti ir yra Toskanos, klasicistinio stiliaus. Iš antro aukšto terasos bei balkono atsiveria į upę gražūs vaizdai.

Prie sienos aptinku skraidančių vabzdžių lizdą, kuris primena mūsiškių širšių avilį. Galvoju, jog tai kažkokia termitų rūšis ir nemanydamas, kad jie aršūs, pajudinu šį lizdą. Sukyla visas būrys, vos spėju išnešti kudašių.

Atsisveikinant pastovime ant Beni upės kranto, grožėdamiesi spindinčiais vandens purslais, besileidžiančios saulės atšvaituose. Krantuose uolos suspaudžia ir  susiaurina upės vagą, todėl pastaroji supykusi ima putoti, o bangos verstis vienai kitai per galvą. Sėdame į visureigį ir riedame atgalios. Antonio jau pavargęs, nuo jo šnekos pailsime ir mes. Džiungles apgaubia žaros, kurias kartais užtemdo deginamų miškų dūmai. Kai kurie medžiai pilni geltonų ir violetinių žiedų, todėl iš toli primena šalnos pakąstus berželius ir bobų vasarą Lietuvoje. Privažiuojame Yatą ir laukdami kelto per upę matome pašiurę ant kurios užrašyta „maliarijos karantino punktas“. Nors mergina parduoda rūkytą žuvį, jos neperkame, nes Vyteniui kažkas streikuoja pilve.

Kai buvau mažas, ir nenorėdavau valgyti, man nuolat sakydavo, kad pilve gyvena gausybė mažų žmogeliukų ir jie turi pastoviai kažką veikti. Jeigu skrandis tuščias – jie ima niurzgėti ir tuomet pilve girdimi neaiškūs garsai. Matyt Vytenio mažieji pilvo žmogučiai per pietus gavę didelę ir riebią porciją Amazonės žuvies, dabar tarpusavyje kažko nesutaria. Sunku jiems įtikti egzotiškame krašte, todėl šioje kelionėje visi nors kartą patyrėme jų kaprizus.

Į Gvajarameriną grįžtame sutemus, prie viešbučio matome stovintį visureigį, kuriuo atvažiavo Gintas ir Ričardas su mūsų daiktais. Svarbiausias krovinys tai Mato Šalčiaus bareljefinė lenta, ji atvyko sveika, tačiau abiejų palydovų nervai buvo gerokai ištampyti. Į La Pasą teko grįžti kitu, pavojingiausiu keliu pasaulyje, aukštikalnėse. R.Sartatavičius rašė:

„Aš su Gintu Babravičium sėdau į antrą visureigį ir grįžome į La Pasą pasiimti daiktų. Iš ten atgal  į Rurrenabaką ir per džiungles – į Gvajarameriną. Beveik 2000 kilometrų sukorėme per 51 valandą. Iš jų normaliai, tai yra išsitiesę, miegojome kokias tris valandas ir dar tris, kaip juokavo vairuotojas Chorchė – Land Cruizer viešbutyje – tai yra besikratydami automobilyje jau įprastais akmenuotais ir dulkėtais keliais. Asfalto čia nerasta.

Vienas įsimintiniausių epizodų – serpantinas, vingiuojantis nuo kokių 5000 metrų aukščio į kalno apačią. Žinynuose šis nusileidimas vadinasi pavojingiausiu pasaulyje. Kelias  susiaurėja taip, kad  dviem automobiliams prasilenkti yra neįmanoma, o eismas, kaip darbo dieną magistralėje Vilnius – Kaunas. Tada vairuotojai demonstruoja ypatingą meistriškumą. Didžiuliai autobusai ir galingi “Volvo” vilkikai su priekabomis atbuli juda į kalną, kol nesuranda praplatėjimo. Vos ne stogais ir langais liesdamiesi prasilenkia. Ir taip iki kito posūkio. Pavojingiausiuose vingiuose pensininkai savanoriai be atlygio reguliuoja eismą. Jeigu priekyje kelias laisvas – pakelia žalią lentelę – gali važiuoti. O jei į viršų juda sunkusis transportas – raudoną – palauk. Čia eismas pagal nerašytas taisykles vyksta kaip Anglijoje, kad leisdamasis nuo kalno kaip galima geriau matytum bedugnės kraštą, o kildamas į viršų neapskaičiavęs gabaritų,  neįsirėžtum į uolą. Visa pakelė nusėta mediniais ir akmeniniais kryžiukais. Statistiškai per metus čia įvyksta apie 40 nelaimingų atsitikimų. Išties pavojingiausias pasaulyje kelias. Juo leidomės daugiau kaip pusę dienos. Tokio vaizdo dar neteko niekur matyti. Visą emocijų pluoštą vainikavo eismą stabdantys kelio darbai – dulkių stulpai tiesiog virstantys į tirštą rūką, kai už trijų metrų nematai, kas išlįs iš už eilinio posūkio – pėstysis, karvė, kitas automobilis ar skardis…Ir dar vienas kryžiukas… Pagaliau nusileidome. Kalnai pamažu pasikeitė džiunglėmis, o džiunglės – erdvia ir žalia pampa.  Čia abipus kelio ganėsi  karvių ir jaučių  bandos, bei oželio kanopos dydžio vandens telkiniuose turškėsi pelikanai bei gervės… Liepos 11 dienos vakarą pasiekėme Gvjarameriną. Čia jau  antrą dieną kiti ekspedicijos nariai, pasitelkę Brazilijos vyskupo Geraldo Verdier rekomenduotą seserį Nilva Lopez, ieškojo Mato Šalčiaus pėdsakų.“

Sėdime visi lauko kavinėje, aikštės pakraštyje, kurioje 1940 m. buvo mūsų ieškomos kapinaitės, ir laukiame vakarienės. Aš su kompiuteriu rašau pakvietimą Gvjaramerino merui ir kultūros skyriaus vedėjai į rytdienos M.Šalčiaus atminimo lentos atidengimo ceremoniją, o kolegos tuo metu stebi įdomų bolivų jaunimėlio pramogą – važinėjimą aplink aikštę ratu motociklais. Tai miesto pagrindinė aikštė, todėl čia esi visų turistų dėmesio centre. Pirmiausiai atvyksta ratuoti vaikinai ir jie pasileidžia nesustodami ratu, lyg karuselėje. Vėliau prisijungia su motoroleriais merginos, važiuojant vyksta flirtas tarp abiejų pusių. Galbūt čia užsimezga pažintys, kurios baigiasi vedybomis? Vieni išvažiuoja, tačiau sugrįžta ir vėl sukasi malūnas. Atvažiuoja pusiau krovininis visureigis, iš jo garsiai sklinda muzika, įdomus ar jis ir lygiuosis į dvirates priemones? Taip, jis suka jau gal dešimtą ratą, o vairuotojas dairosi į merginas.

Mūsų jaunikaičiai pastebėjo, jog važiuodamos merginos dažnai žvalgosi į jų pusę, todėl ėmė joms mojuoti. Šios atsakė tuo pačiu, lyg duodamos suprasti, kad joms reikalingas ne pėsčias kavalierius. Kitoje aikštės pusėje pastebėjome nemažą būrelį jaunimo prie televizoriaus, ten pat buvo motociklų nuoma. „Ateini, pasižiūri televizorių, kol atsiranda laisvas motociklas, išsinuomoji „ratus“ ir suki aplink „ratanus“, kol užkimba mergužėlė, vėliau pavažiuoji į šoną, pasibučiuoji, ir vėl grįžti į žiedą, ir taip kol, galiausiai jai apsuki visai galvą“ – garsiai mąstė Norbertas.

Įsiterpiant sakau, jog sibiriečiai panašiai gaudo meškas. Ant kelmo užrašo 2+2=5. Atšleivuoja meška – žiūri kažkokia nesąmonė užrašyta, atsisėda ant kelmo ir ima sukti galvą, kol visai ją nusisuka. Tuomet ateina išsiblaivęs medžiotojas – vožt su kuoka per galvą kontrolinį smūgį, ir numauna meškai kailinukus.

Nuotaika gera, pagaliau visi susirinkome į krūvą, tačiau su artėjančia rytojaus diena, dėl visų finalinių darbų, man atslenka didžiulis nerimas ir jaudulys. Tenka pasikliauti likimu, juk šiandien lankėmės prie Cachuela Esperanza – Vilties Krioklių!

              EKSPEDICIJOS PASKUTINIS ŽINGSNIS

Ištrauka iš ekspedicijos dienoraščio:

„ 2006 08 12 Penktadienis, penkios savaitės kaip mes keliaujame. Nežinau, galbūt tai viena ilgiausių mano kelionių, tačiau čia būnant visą laiką judi iš vienos vietos į kitą, ilgai neužsibūdamas (na jeigu kelias dienas gyvename vienoje vietoje, susirandame sau ką veikt – žvalgybiniai žygiai, pažintinės ekskursijos ir panašiai), todėl nenuobodu ir be galo įdomu. Priedo, vakarais, kartais dienomis, tenka dirbti rašant, ieškant informacijos bei jos šaltinių.

Šiandien bus svarbi diena, nes ji lyg ir ekspedicijos finalinis žingsnis. Reikia gauti leidimą pritvirtinti lentą, suorganizuoti jos atidengimo ceremoniją ir viską nufilmuoti. Tai lyg ataskaita apie mūsų ekspedicijos pasiektą, arba ne – tikslą. Egidijus ryte sako, kad mums laiku pasiekti namus yra tik 70 – 80 %, nes  susisiekimas Brazilijoje iki Porto Velho ir toliau iki San Paulo, yra nepatikimas, nes atstumas virš dviejų tūkstančių kilometrų, panašiai kai nuo Vilniaus iki Paryžiaus. Antra British Airlines streikuoja, todėl A.Bendoraičio frazė: „Lotynų Amerikoje nežinai, kada atvažiuosi ir kada išvažiuosi“ – yra pagrista.“

Ryte Žydrius su G.Smilga išskrenda į Manausą už tūkstančio kilometrų pas salezietį kunigą Kazį Bėkštą, kuris jau apie trisdešimt metų gyvena prie Amazonės upės. Jie iš anksto susirašę ir yra tenai laukiami.

*                           *                            *

Kazys Jurgis Bėkšta gimė 1924 m. Klaipėdoje, mokėsi uostamiesčio Vytauto Didžiojo gimnazijoje.  Po karo gyveno Šiaurės Vokietijoje, ieškojo savo tėvų, Liubeke buvo lietuvių karo pabėgėlių vaikų skautų vadovas. Vėliau studijavo filosofiją Eichštato kunigų seminarijoje, paskui įstojo pas saleziečius. Baigęs, norėjo tarnauti misijose, tačiau nebuvo išleistas. Iš Europos į Braziliją atvyko 1950 m., čia mokėsi teologijos ir baigė seleziečių seminariją. 1956 m. laikė pirmąsias Mišias Šv. Juozapo lietuvių  parapijoje San Paule. Kunigas K.Bėkšta, keliaudamas po džiungles, turėjo net vienuolika maliarijos priepuolių. Kiek pasveikęs, vėl vykdavo į tolimiausius Amazonijos kaimelius, užrašinėjo indėnų papročius. Parengė kelių genčių elementorius, rašė žodynus, išvertė Evangeliją. 1976 m. išleido penkių šimtų puslapių indėnų legendų knygą.

„Tai buvo pirmasis leidinys, kuriame po 476 metų baltųjų ir indėnų santykių istorijos, indėnų mitai surašyti lygiai taip, kaip tėvas juos pasakoja savo sūnui, perduodamas visa, kas tik toje kultūroje perduodama per žodinę tradiciją. Iki tol, baltųjų surinktos legendos buvo apkarpytos, pačių indėnų išcenzūruotos ar papasakotos kitaip, kad baltais visko apie juos nesužinotų: kaip indėnai neparduoda turistams tikrų savo strėlių, pažymėtų asmeniškais ženklais, lankų ir kitų gaminių.“ – Taip apie K.Bėkštą rašė kunigas Antanas Saulaitis knygoje „Lietuvių misijos Amazonėje“

Kazys Bėkšta Amazonijos srities sostinėje Manauso mieste įkūrė indėnų etnografijos muziejų. Jis mano, kad ryšiai tarp inkų imperijos ir Amazonės baseino indėnų buvę artimesni, negu manyta. Kun. A.Saulaitis rašė, kad jeigu lietuviai žinotų, kaip plačiai Amazonijoje ir tarp Amazoniją pažįstančių antropologų yra žinomas ir gerbiamas kun. K.Bėkšta, kaip įdomiai jis pasakoja apie indėnų tautas, kaip esmiškai pažįsta jų kultūrą, jautriai susiedamas indėnų ir lietuvių likimus, kovas už tautos gyvastį, tikrai sudarytų jam sąlygas dalyvauti, kad ir Lietuvių kultūros kongrese arba apkeliauti Šiaurės Amerikos lietuvių bendruomenes, siūlant joms nepaprastai įdomias iliustruotas paskaitas.

K.Bėkšta skaitė paskaitas Manause Arkidiacezinėje kunigų seminarijoje – apie misijoms pritaikomą kultūrinę antropologiją.

*                             *                                  *

Pirmoji dienos užduotis – tai atspausdinti pakvietimus Gvajaramerino valdžiai į M.Šalčiaus paminklinės lentos atidengimo ceremoniją. Su Vyteniu nusprendžiame, kad rašant ispaniškai galime pridaryti klaidų, todėl jis taisyklingai, kaip tikras Amerikos biznio atstovas, žinantis tokių formuluočių etiketą, parašo anglų kalba. Rodos paprasčiausiai, išsitraukti informaciją iš „piršteliu“ vadinamo MP info – banko ir ji atsispausdinti su kompiuterio spausdintuvu juokų darbas, tačiau Lotynų Amerikoje, viskas kitaip. Viešbučio administracijos kompiuteris veikia bala žino pagal kokią programą ir to padaryti čia nepavyksta. Skrendu tekinas į miesto interneto svetaines, deja ten taip pat nieko nepešu. Grįžtu į viešbutį ir prašau ekspedicijos kompiuterinių reikalų atstovo Tomo, viską perrašyti į CD diską. Esu užtikrintas, kad dabar jau pavyks, tačiau turiu vėl nusivilti, nes ir šio CD formato Gvajaramerino kompiuteriai negali „nuskaityti“. Laikas bėga greitai, o aš negaliu susitvarkyti su paprasčiausia užduotimi. Mano džiaugsmui atvažiuoja daktaro Orlando duktė Ana Maria, ji įsisodina mane į visureigį atveža į ofisą, kur galiausiai pakvietimai atspausdinami. Prieš tai ji dar kai ką pataiso, nes rašant pareigybes kažką buvome supainioję (kultūros vedėja yra buvusi miesto mere). Skubiai važiuojame į meriją, nes nuo dvyliktos valandos prasideda pietų laikas, tuomet gaudyk vėją laukuose. Ana Maria skuba į darbą, todėl mes jau vieni einame pas atstovą spaudai Jose Luis Duran Mendoza. Pas ispanus, bei šia kalba kalbančiuose kraštuose, rašomos motinos it tėvo pavardės, todėl ligoninėje, ties viena nuotrauka buvo užrašyta Aleksandras Ferdinandas Pranaitis – Bendoraitis.

Su Jose (Chose) bendravome jau vakar, tačiau kai kartu į jo kabinetą įvirstame keturiese, o Vladas ir Fiodoras su kameromis rankose, tai padaro jam didelį įspūdį. Vedžiojami po visą meriją, užsukame į posėdžių salę, kur ant sienos puikuojasi visų Gvajaramerino merų atvaizdai. Čia jų kelios dešimtys. Pirmasis kabantis portretas tai Sr. Roman L.Roca C. prie kurio pažymėti 1939 metai, gal tai miesto įkūrėjas, vienok jis turėjo susitikti su M.Šalčiumi, nors municipalitetas buvo įkurtas tik 1945 m. Jose rodo nuotrauką mero David Rey Cuellar, kuris net tris kartus ir ilgiausia išbuvo šiose pareigose: 1946 – 47 m.; 1948 -50 m.; 1969 -83 m. Šį žmogų ir rekomendavo mums susirasti. Patenkame į archyvą, čia reikia tik nufilmuoti, nes vakar viską išsiaiškinome.

Šiandien, rašydamas šias eilutes galvoju, galbūt tikrai reikėjo laukti ar ieškoti David Rey Cuellar, juk jis tuo metu buvo išėjęs pietauti? Galbūt šis žmogus būtų suteikęs daugiau kokios nors informacijos, tačiau dėl laiko stokos ir per skubėjimą, yrėmės tolyn. Negi istorikas Juan Carlos Crespo nebendravo su šiuo žmogumi, kaip gerai žinančiu Gvajaramerino kūrimosi istoriją? Tegul šis praleistas momentas lieka pakibęs ant mano sąžinės, o ši išpažintis tebūnie, kaip kontempliacinis niuansas [kontempliacija – susimąstymas, misticizme – aukščiausio pažinimo rūšis, kuri remiasi intuicija; pasyvus tikrovės suvokimas].

Fotografavimas ir filmavimas merijoje patinka, todėl visi darbuotojai, lyg skruzdelės, sujuda ima lakstyti koridoriais, galbūt ir jie pateks į Europos spaudą ar televiziją? Nuvedami į kabinetą, pas kažkokį buhalterį, kuris pasisveikina ir ima kalbėti rusiškai. Pasirodo jis mokėsi Maskvoje Tautų draugystės Patrio Lulumbos vardo universitete, todėl šiek tiek prisimena šią kalbą. Daugiau pabendrauti nepavyksta, nes jo rusų kalbos žodynas iš atminties jau išsitrynęs.

Galiausiai Jose klausia ar norėtumėm susitikti su meru? Nesu mėgėjas oficialių susitikimų, tačiau paklausau Ščiavinsko Vlado patarimo – negi neskirsime 5 minučių miesto šeimininkui, tuo pačiu perduotumėm pakvietimą į mūsų organizuojamą renginį.

Mero kabinetas nedidelis, prie ilgo stalo sėdi keletą posėdžiautojų, tačiau meras pamatęs mūsų delegaciją su foto ir video kameromis, atsistojęs pasisveikina ir pakviečia į vidų. Jose trumpai jam pasako kas mes ir kokie mūsų tikslai. Šis linkčioja galvą, suprasdamas mūsų gerus ketinimus ir prižada 14 h atvykti į ceremoniją, kuri vyks šalia naujosios bažnyčios. Paprašau į ekspedicijos dienoraštį parašyti palinkėjimą ir mero autografą.

„Para la expedicion de Lituania, con  tedo apreis.

Elias Mesquita Coimbra – H. Alcalde municipal; Guayaramerin – Beni  12 – 08 – 05“

Laikinai atsisveikinant, Jose padovanoja savo redaguojamą žurnalą ir su juo prašo nufotografuoti. Sėdame į triratę moto – taksi ir skubame į centrą. Vakarykštė lauko kavinė, greta naujosios bažnyčios, virtusi baigiamosios ceremonijos štabu, nes ant medžio kabo mūsų ekspedicijos vėliava, o ant stalo atverstas nešiojamas ekspedicijos kompiuteris, prie kurio dirba Ričardas. Kelionėje turėjome juos du, buvo naudojami nuotraukų atrankai ir kaupimui, bei tekstų rašymui, todėl beveik visą laiką jie buvo užimti.

Draugai tuščiai laiko negaišo taip pat, iš kunigo gavo sutikimą pritvirtinti atminimo lentą šalia naujosios bažnyčios šventoriuje, su sąlyga, jeigu šiam sumanymui leidimą duos meras. Taigi G.Babravičius su palyda taip pat išrūko pas merą. Iki 14 h lieka pusantros valandos, todėl Vladui ir Fediai pasiūlau nuvykti į kapines ir jas užfiksuoti. Sėdame į jau  įprastus pigius moto – taksi ir lekiame į kapines. Čia bandau rasti sesers Ksaveros kapą, iš Anos Marijos pasakojimo žinau, kad jis netoli pagrindinio kryžiaus, tačiau tokioj makalynėj nuo pagrindinio tako į šoną net keletą metrų nusukti yra nelengva. Išeinant pastebime, kad kapinių vartai užrakinti – siesta, pietų metas, tenka lipti per tvorą, ypač tuo nepatenkintas operatorius Fiodoras. Vieni kitiems atsargiai perduodame video kamerą ir fotoaparatą.

Grįžus į kavinę – štabą, su palengvėjimu sužinau, jog viskas tvarkoje: leidimas gautas, plius meras pasiūlo Gintui kartu įkurti Gvajaramerine Mato Šalčiaus vardo parką! Šiam sumanymui tereikia vienos smulkmenos – 25 000 JAV dolerių! Juokaudamas G.Babravičius sako, kad aš būsiu naujai kuriamo „M.Šalčiaus fondo“ direktorius o iždininkas – Norbertas…

„SAULĖ ŠVIEČIA LYGIAI VISIEMS“

Artėja antra valanda, prisimenu, kad nuo pat ryto neturėjau burnoje nei kąsnio, todėl paskubomis užsisakau žuvies ir bokalą alaus. Nurijęs kelis gurkšnius, matau, jog viskas juda gerąja linkme – Tomas, Elegijus ir kiti su grąžtu rankose gręžia naujosios bažnyčios šventoriaus sienoje skyles. Vieta bareljefinei lentai parinkta puikiai – ant baltos sienos tarp jaunų, tik ką pasodintų palmių. Ši siena ribojasi su senąja bažnyčia, taigi lokaliai mes nenusižengiame, čia manome jai bus skiriama didesnė pagarba ir dėmesys. Žinodamas, kad padaryta viskas, kas buvo įmanoma, pasyviai imu stebėti vykstančius darbus, kitaip sakant – tikrovę, nes alus galutinai nuėmė manyje įtampą. Dėl nežinios kaip susiklostys aplinkybės, dar ryte norėjau, kad dienos pradžia peršoktų tiesiai į vakarą ir ceremonija būtų pasibaigus. Iš bažnyčios išeina kunigas ir aš susigriebiu, jog per anksti atsipūčiau ir nugrimzdau į apmąstymus – skubiai baigiu valgyti ir prisijungiu prie kolegų –  su Gintu prisukame paskutinį lentos važtą. Mūsų ekspedicijos nariai jau vis susirinkę su uniformomis, fotografas pasiruošęs pleškinti kadrus, operatorius jau pasistatęs stovą su kamera. Dvidešimt minučių po dviejų, o tai čia labai punktualu, atvyksta meras E.M.Coimbra, kultūros skyriaus vedėja, buvusi Gvajaramerino mere Julia Hortensia Suarez (berods kaučiuko magnato Don Nicolas Suarez palikuonė ar giminaitė), o taip pat mūsų pažįstamas viešųjų ryšių atstovas  Jose Luis Duran Mendoza. Atvyko Orlando su savo šeimyna, todėl su visais priskaičiuoju 23 žmones.

G.Babravičius, kaip ekspedicijos vadovas pasako iškilmingą kalbą, kurios tokia reziume: „Mes ilgai laukėme šios akimirkos ir  jo keliais nukeliavome beveik 14 000 km, kad galėtume pasakyti, kad ekspedicijos tikslą pasiekėme ir žodinį įsipareigojimą, materializavome į konkretų lokalinį tašką, kuriame kiekvienam atvykusiam iš Lietuvos galima bus nulenkti galvas didžiam mūsų keliautojui, rašytojui ir žurnalistui Matui Šalčiui. Jo paties mėgstama sentencija: „Saulė šviečia lygiai visiems“ tapo jo kapo epitafija.“

Ana Maria išverčia iš anglų į ispanų kalbą, ir atvirkščiai, kai Gvajaramerino meras pasako trumpą atsakomąją prakalbą. Bareljefinė lenta yra uždengta ekspedicijos vėliava, todėl Gintas ir meras atsargiai ją nuima. Pasigirsta nuoširdūs aplodismentai ir bažnyčios klebonas kunigas Antonio Chocarro naujai atidengtą Gedimino Piekuro sukurtą M.Šalčiaus atminimo lentą pašventina. Aš su Vyteniu laikau trispalvę, kaip ir dera iškilmingais momentais. Lengviau atsipučiu, juk mūsų misija kaip ir baigta! Atminčiai visi nusifotografuojame. Belieka pasemti šios žemės, kurioje ilsisi Matas Šalčius, į dėžutę nuo fotojuostos ir parvežti dukrai poniai Ramintai, jos tėvo atminimas jau įamžintas.

Guajaramerino meras kviečia sėsti į mašinas ir nuvažiuoti į vietą, kurioje galėtų būti įkurtas Mato Šalčiaus parkas. Galbūt jis galėtų vadintis ir Lietuvos vardu, tačiau svarbu gera idėja, o laikas parodys ar lemta jai išsipildyti? Miesto pakraštyje, ant Mamorės upės kranto, šalia nedidelio upelio Las Arenas santakos, einame apžiūrėti vietovę. Matosi keli palmių lapais dengti keli nameliai, o toliau nusidriekia džiunglės. Manome, jog šioje vietoje nuo 1940 m. čia niekas nepasikeitė, todėl praplėsti miesto ribas M.Šalčiaus vardo parku būtų naudinga ir pačiam Gvajaramerinui. Tai būtų 100 metrų ilgio siauras ruožas palei Mamorės upę iki santakos su aukščiau minėtu upeliu.  Per palmių lapus lūžtantys saulės spinduliai raibuliuodami apšvietė statų krantą, todėl vieta pasirodė graži. Upėje šniokščiantys Tupi Guarani slenksčiai jai suteikė romantikos, kažkodėl pasijutau lyg prie Nemuno, ties Rambynu…

Imu interviu iš mero, klausdamas kaip jis įsivaizduoja šio parko viziją ir kokios jis būtų paskirties? Kiek supratau, šis parkas būtu reakreacinė miesto zona, skirta jaunimo poilsiui ir kultūrai, ir galėtų pritraukti turistus ne tik iš Lietuvos, bet iš visos Europos Sąjungos. Mero kalba priminė Ostapo Benderio marginalines vizijas apie Naujuosius Vasiukus J.

Velniškai karšta, todėl žliaugia prakaitas lyg pirtyje. Pagaliau baigiame ir šią dalį. Grįžtame į viešbutį su Jose motociklu. Jis prašo atminčiai marškinėlių su ekspedicijos simbolika. Jose be galo laimingas, kai Marius padovanoja juos ir dėkoja už pagalbą organizatorių vardu. Atsisveikinant su Ana Maria draugiškai apsikabiname, be jos pagalbos nebūtumėm spėję tiek nuveikt.

Užverčiame paskutinįjį Mato Šalčiaus kapo paieškų istorijos, nusitęsusios net šešiasdešimtmetį, puslapį ir dedame tašką. Mūsų misija atlikta, galime ramia sąžine grįžti namo. Ekspedicijos dienoraštis dar neužverčiamas, tačiau  nuo dabar prasideda jau grįžimas namo. Tai kelionės taip pat sudedamoji dalis, kuri žavi tuo, kad juntamas vis didėjantis namų ilgesys.

Su Gintu, lauko kavinėje aptariame ekspedicijos visumą, bei darbus kurie laukia grįžus namo. Visi ruošiamės išvykimui ir susinešame daiktus į vieną kambarį, šis paverčiamas laukimo baze iki vėlaus vakaro. Vieni čia dar kartą persikrauna daiktus, antri snaudžia, treti dirba su kompiuteriu. Nueiname su Elegijumi į atvirą baseiną, kuriame po karštos dienos, visomis prasmėmis, gera atsivėsinti. Pakili nuotaika dėl finalinio momento, kad jis pavyko kaip ir planavome. Norėjosi ir man kartu su Žydrūnu ir Smilga skristi į Manausą, prie plačiosios Amazonės, tačiau žinau, buvau reikalingas čia, netgi nebuvo laiko persikelti į Braziliją ir apžiūrėti Guažara Mirimą.

Atsisveikinimui išeiname dar kartelį pasivaikščioti po miestą. Praeiname pro turgų ir be baimės užkandame čia pat ant grotelių kepamų kepsnių. Aptinkame labai pigios vietinės degtinės ir nusiperkame jos į kelionę.

22 h su triračiais moto – taksi vežame daiktus į uostą ir keliamės su viena valtimi, vadinama „katraja“ į kitą Mamorės krantą. Ties upės viduriu atsigręžiu į Bolivijos pusę – Guajaramerino žemėje pasilieka ilsėtis trijų kilniaširdžių lietuvių: Mato Šalčiaus, Aleksandro Bendoraičio ir sesers Ksaveros – Emilijos Šakėnaitės palaikai. Sudie Bolivija…

                                              NUOTYKIAI  BRAZILIJOJE 

Katraja baksteli į tamsoje paskendusį krantą ir mes 22.30 h išlipame iš valties į Brazilijos krantą. Brazilija  – 43 šalis, kurioje apsilankau. Negi prašokau patį Matą Šalčių, kuris apsilankė svečiuose pas 40 tautų? Greičiausia, jog ne, nes tai buvo jo ketverių metų kelionė po Europą, Afriką ir Aziją, ir tuomet dar nebuvo aplankęs Pietų Ameriką.

Brazilijos Federacinė Respublika mus pasitinka ramiai, nes muitinėje moteriškė pasižiūri tik į generatoriaus dėžę, jokių dokumentų pasieniečiai, kaip nebūtų keista netikrina, netgi jų pačių nesimato. Jau išplaukiant iš Bolivijos gavome žinią, kad skrendant į Manausą Žydrius su Smilga, gavo sumokėti policijai kelis šimtus dolerių baudos už tai, kad neprisiregistravo Brazilijos policijoje, todėl iš uosto, susikrovę dalį kuprinių į dvi taksi, važiuojame į artimiausią nuovadą. Policijos komisariate „užlūžta“ kompiuterinė sistema, todėl mums liepiama ateiti po 23 h. Su daiktais važiuojame į autobusų stotį, čia iškrauname kuprines, paliekame Vytenį ir Egį saugoti jas, ir grįžtame į uostą. Čia pasilikę Elegijus ir Norbertas, pastarasis užsižioplinęs į braziles – „čikitas“, kad net nepastebi kaip mes sukrauname likusius daiktus į mašiną. Jie išvažiuoja į stotį, o mes pėsčiomis einame į netoliese esančią nuovadą.

Guažara Mirimas – tai Gvajaramirino miesto dvynys, tik jau su portugališkai kalbančiais gyventojais. Čia taip pat dirbo dr. A.Bendoriatis ir sesuo Ksavera, jie įkūrė „Gerojo ganytojo“ ligoninę. Miestas padaro visiškai kitokį, didmiesčio įvaizdį. Visur gatvės asfaltuotos, važinėja automobiliai ir triračių moto taksi nesimato, groja muzika, o moterys gražiai įdegusios, lieknos ir ilgomis kojomis. Kažkuo primena JAV, nors ten tik dieną buvome, atsiranda pojūtis, kad sugrįžome į tikrąją civilizaciją.

Pro šalį praeiname buvusią geležinkelio stotį, dabar Guažara Mirimo istorinį muziejų ir šalia jo ant pylimo tebestovintį kaip „Mirties geležinkelio“ eksponatą  – garvežį.

Laukiame šalia policijos nuovados ir aiškiname, kad už dešimties minučių t.y. 23.40 h mums išvyksta autobusas, nes turime iš anksto nupirktus bilietus. Policininkai mus supranta, tačiau padėti nieko negali. Stovint imame rimtai nervuotis ir jaučiame, jog šansų išvažiuoti mažėja. Staiga, kai išmuša mūsų išvykimo laikas, lyg stebuklinga lazdele mostelėjus, kompiuteris įsijungia. Po kelių minučių pirmieji šokame į belaukiančius taksi ir skubame į autobusų stotį. Atstumas iki jos nedidelis, tačiau 10 minučių vis vien tenka važiuoti. Šalia autobuso dar laukia eilė žmonių, todėl skubame kuprines krauti į bagažinę. Neužilgo atvažiuoja dar viena mašina su mūsiškiais, spėjusiais sutvarkyti dokumentus. Prie mūsų prisikabina kažkoks apsiblausęs juodaodis („smala“- taip sutarėm juos vadinti, norėdami išvengti jiems suprantamą žodį – negras), ir ima „malti šūdą“. Atseit – kažkas pas mus netvarkoje su bilietais, tačiau tvarkingai uniformuotas konduktorius jokių priekaištų neturi. Galiausiai atvyksta paskutiniai draugai. Norbertas, Vytenis ir Egidijus pasilieka Guažara Mirime, jie iš čia už savo pinigus, skris lėktuvu į San Paulą, norėdami aplankyti Ostapo Benderio svajonės miestą  – Rio de Ženeirą. Likusieji laimingai 24 h, vėluojant 20 minučių, pajudame link Porto Velho.

Autobusas „Marcedes“ firmos, patogus su kondicionieriumi ir daug vietos kojoms ištiesti, Brazilijos gamybos, nes čia yra šios firmos filialas. Lengviau atsipučiame, vos neplanuotai nepasilikome laukti iki ryto, o gal net vakaro? Elegijus sako, jog norint greičiau užmigti diskomforto sąlygomis, reikia susikurti sau vidinį komfortą, todėl šypsodamasis išsitraukia boliviškos degtinaitės butelį. Problema ta, kad pastarosios yra užtektinai, o užgėrimo tik 0,3 l Fantos buteliukas. Mirkteliu jam ir šnibždu į ausį – tamsoje niekas nematys, jog turim limonado. Kadangi „paskirstytojo“ t.y. iš ko gersime – neturime, užsiverčiame tiesiai iš butelio. Pavaišiname už mūsų sėdintį Gintą ir Ričką, tačiau pirmojo uoslė išlavėjusi – reikalauja ir užgėrimo. Po kelių gurkšnių, jau pajutę viduje komfortą, užmiegame lyg kūdikiai, liūliuojami lopšyje.

350 km nuvažiuojame per keturias su puse valandos ir į Porto Velho, esančio prie Madeiros upės, dešiniojo Amazonės intako, atvykstame 4.30 h. Dar tamsu, bet neužilgo ima aušti ir pasirodo didžiulė saulė. Nors esame užsimiegoję ir mūsų veizolai lėtai nustato ryškumą, saulė pasirodo įspūdingo dydžio. Vienas Fiodoras aktyviai filmuoja aplinkinius vaizdus, bei užsnūdusį Tomą ant mūsų kuprinių. Einame pasivaikščioti po autobusų stotį. Užkalbiname darbščiųjų rankų būrelio vietinį atstovą, darantį suvenyrus ir pildantį mažus guminius balionėlius krakmolo.

„Brazilijoje politinė padėtis prasta, ir bendrai gyventi čia „š“, nes nuo politikų eina šleifas…“ – sako gana nebloga anglų kalba, šios šalies baltasis proletaras…“.

Galiausiai nebeatsilaikau miegui ir atsisėdęs ant kuprinių krūvos greta Tomo, užsnūstu ir aš.

8.13 h atvažiuoja kitas „Rotas“ firmos autobusas ir pažadinti šurmulio krauname daiktus į bagažinę. Turiu pastebėti, kad autobusų firma pavyzdinga – ant kiekvienos kuprinės ir daikto klijuoja lipdukus, žyminčius keleivio bilieto numerį. Čia beje, ne Lietuvos  atstumai ir autobusas važiuoja kelias paras, todėl saugumo sumetimais ir apsidraudžiant nuo vagysčių, keleivių registracija vykdoma panašiai kaip prieš skrydį lėktuvu. Iki San Paulo belieka tik 3062 km, su maršrutiniu autobusu tokį atstumą visi keliaujame pirmą kartą. Stebime vaizdus pro langą, jie kažkuo panašūs į Bolivijos, tačiau kartu ir skirtingi. Langai yra užtamsinti, o kondicionieriai dirba ištisai.

Sustojame Jaru (Žaru) mieste ir einame valgyti. Vairuotojas praneša kiek stovėsime ir kad galime neskubėdami užkąsti. Puikus autobusų stoties valgyklos švediškas stalas primena restoraną, už 8,50 braziliškų realų gerai papietaujame. Alaus buteliukas kainuoja 2 BRL (1 LT – 1,2 BRL). Po pietų puse pirmos, pajudame toliau.

14.59 h pasiekiame miestelį įdomiu President Medici pavadinimu, tačiau pirmasis žodis portugališkai tariamas „Pres‘det‘mets“ ir skamba labai juokingai. Suvokiame, kokia yra pranašesnė ispanų, prieš portugalų kalbą. Ji yra grubi, kirčiuota, nugvelbiant galūnes, todėl elementarų žodį nelabai gali suprasti. Kitas momentas; patogiai įsitaisęs atloštoje kėdėje, įsivaizduoju, kad važiuodamas iš Kaišiadorių, užsuku į „Prezidentas Brazauskas“ miestelį, kuris dar nebaigęs jam statyti paminklo, iškilsiančio aukščiau raudonos bažnyčios bokšto…

Autobusas važiuoja 100 km/h greičiu, tačiau jis dažnokai stoja, todėl vidutinis greitis lėtokas. Dieną rodomi filmai portugalų kalba, tačiau visi miegame arba dairomės pro langus. Netyčiomis prisiliečiu prie jo ir nustembu, jis įkaitęs, tiesiog karštas! Gerai, kad veikia kondicionierius, nes lauke arti + 40 C, kitaip čia užtrokštumėm. Vos išlipus iš autobuso, į veidą pliupteli svilinančiai karšto oro banga, ir po kelių minučių šoki atgalios į autobusą.

Vakare jau sutemus apie aštuntą valandą, sustojame Vilhema mieste. Vaikštome po stotį ir mėgaujamės spėjusiu atvėsti oru. Kavinėje viliojančiai skamba tikra braziliška muzika ir nors aš nesu šokių mėgėjas, šįkart mielai prasimankštinčiau su temperamentinga mulate. Naktį neramiai miegodamas sapnuoju gyvatę, todėl bandydamas jos nusikratyti, gerokai apspardau šalia sėdintį Tomą.

Iš mūsų kelionės dienoraščio:

„6.50 h atvykstame į Cuiaba nemažą miestą, kuriame matosi keltą dangoraižių, minim Eifelio bokštas ir moderni bažnyčia. Pusryčiams valgau pyragėlį ir geriu kavą. Čia ji geresnė negu Bolivijoje, tačiau labai saldi ir jos mažai. Autobusas išvažiavo techninei priežiūrai į parką. Per 31 valandą nuvažiavom tik 1900 km, tai rodo mūsų įjungtas GPS‘sas. Kol pasivaikštau praeina valandėlė ir vėl esame Kelyje. Prisiminęs šią kultinę Dž.Keruako knygą, išsitraukiu indėnišką maišelį su kokos lapais ir susigrūdęs žiupsnį už žando, pasiūlau jų Golkui (taip mes jį vadiname, nes pavardė Golcas ispaniškai skamba – Golkas). Šis neatsisako; greičiausiai mes abu iš visos ekspedicijos įvertinom šių lapų poveikį, kiti  – čiulpia cigaretes, arba geriau maukia alų. Kokos lapai eilinį kartą išblaško apsnūdusios musės būseną ir todėl tęsiu savo rašliavą dienoraštyje. Autobuse veikia tualetas ir šaldytuve yra nemokamo geriamo vandens. Gaila, kad važiuojant nemaitina, nes bilietai gana brangūs, po 150 dolerių žmogui. Per langus pasirodo kalvos, vėl laukai, kai kur primenantys Lietuvą, tačiau gerokai išdžiuvę. Cukrašvendres pakeičia medvilnės laukai, jie atrodo lyg apsnigę ir begaliniai. Vėliau juos pakeičia kažkokios kultūros žali pasėliai. Tomas įdomiai išsireiškia: „Bežiūrint užlinko laukas“ – suprask, laukas beribis. Raudonas molis pakelėse, nudeginta žolė bei vaikščiojantys Afrikiniai stručiai nuskraidina mintimis mane į žemyną kuriame dar nebuvau – į Afriką, tačiau staiga išdygęs raudonų uolų plokščiakalnis ir Babravičiaus replika: „Visai kaip „Makenos aukso“ filme“– primena Meksiką. Kylame aukštyn ir grožimės atsivėrusiais vaizdais.“

Pravažiuojame Rondopolį, Alto Araquaia bei Jatai miestus ir 18.20h sustojame kažkokioje stotyje poilsio. Nors atrodo ankstus metas, čia jau sutemę, nes keičiasi laiko juosta, valandą pasukama į priekį.

Važiuojant, po vidurnakčio, kai jau snaudžiu, girdžiu lyg per sapną pašnibždomis dainuojant: „Su gimimo diena …“- prabundu purtomas Ginto ir atsipeikėjęs suvokiu, jog šiandien jau rugpjūčio 15 d. Žolinė ir mano 45 – asis gimtadienis! Daugelį savo gimtadienių esu praleidęs žygiuose, nes rugpjūčio mėnuo tai patogiausias metas keliauti. Keletą paskutinių jubiliejų taip pat esu šventęs ne namie: 35 – metį Sajanuose, 40 – metį Vokietijoje, na ir šį  45 – tą, teks matyt San Paule. Gintas įlašina šlakelį braziliško brendžio „President“ (šis pavadinimas šioje šalyje mėgiamas) ir spaudžia ranką. Nors pažadino, nors ir kukliai, tačiau vis vien malonu. Trumpai šnektelėjus, užsnūstame. Apie ketvirtą valandą ryto sustojame kažkokiame miestelyje, nes reikia persėsti į kitą autobusą, galutinai išėjo sugedo kondicionierius. Jis jau ėmė streikuoti dieną, tačiau salone buvo pakenčiamai gaivu. Dienos metu važiuoti be aušinimo sistemos būtų neįmanoma. Draugiškai permetame daiktus į gretimai stovintį autobusą ir vėl „nulūžtame“.

Ryte 8 h pravažiuojame Rio Grande upę, lieka važiuoti 467 km. Prasideda citrusinių sodininkystės laukai, žirgynai, stambūs ūkiai – fazendos. Barretas miestas, kuriame garsūs rodeo pasirodymai, tai liudija skelbimai bei plakatai mieste. Labai norėčiau pamatyti tokį reginį, nes Ispanijoje porą kartų mačiau koridą. Rodeo, tai reginys visai be kraujo ir ne žiaurus, tačiau pavojingas raiteliui, sėdinčiam ant įdūkusio jaučio. Po tokios ilgos kelionės nejudant, rodeo būtų tinkamas prasiblaškymas kiekvienam.

Už manęs sėdi dvi baltosios moterys su mergaite mulate. Viena iš jų skaito kažkokią knygą, kurios pavadinimo niekaip neįžvelgiu, tačiau ant viršelio pavaizduotas labai matytas personažas. Ką jis man primena? Kažkokią kailiais apsikarsčiusią žmogystą su skėčiu. Palaukite, jog tai Robinzonas Kruzas, taip, dabar perskaitau knygos kamputyje – Danielius Defo…

Nemirtingo romano “Robinzonas Kruzas” (1719 m.) autorius D. Defo buvo taip pat ir britų slaptosios tarnybos tėvas. Iš žvalgybos jis pasitraukė tuoj po to, kai išleido garsųjį romaną “Robinzonas Kruzas”.

Viena iš įdomesniųjų išlikusių Mato Šalčiaus aprašytų kelionių po Pietų Ameriką, tai jo viešnagė garsiojoje Robinzono Kruzo saloje. Šio literatūrinio personažo prototipo Aleksandro Selkirko istoriją, o taip pat nuotykius, keliaujant į minėtą salą,  pateikia pats M.Šalčius.

 SAN PAULAS IR  M. ŠALČIUS

 

         Nuo San Carlos iki San Paulo lieka 235 km ir mums, nuvažiavusiems virš trijų tūkstančių kilometrų, šis atstumas atrodo, lyg būtų 30 km Lietuvos mastu. Po geros  valandėlės, pasimato San Paulo priemiesčiai – satelitai, kuriose gausu pramoninių rajonų. Peršasi išvada, kad Brazilija ekonomiškai stipri Pietų Amerikos šalis, čia gaminamos mašinos iškeliauja po visą žemyną. 15 h atvažiuojame į  San Paulą – didžiausią Brazilijos miestą, San Paulo valstijos sostinę.

Miestą 1554 m. įkūrė jėzuitai, XVI–XVIII a. buvo kavos plantacijų centras. 1822 m. San Paule paskelbta Brazilijos nepriklausomybė. XIX–XX a. jis tapo Pietų Amerikos prekybos lyderiu, dideliu šalies finansų, kultūros ir pramonės centru. 2005 m. duomenimis San Paule gyvena 10,02 mln., tačiau pagal kitus šaltinius, su priemiesčiais jis turi 14 mln. gyventojų. Tai pagrindinis Brazilijos ekonominis centras, transporto mazgas, bei tarptautinis oro uostas. San Paule išvystyta ir sunkiųjų automobilių pramonė, metalo apdirbimas, elektros prekių gamyba, vaistų ir chemijos pramonė, tekstilė, maisto apdirbimas, tabako, lengvoji, popieriaus, baldų pramonės. San Paule yra 4 universitetai, medicinos ir teisės mokyklos, meno galerijos, leidyklos.

Po dviejų su puse paros, išlipame autobusų terminale ant tvirtos žemės, tačiau nuo ilgo važiavimo po kojomis ji tarsi linguoja. Tai panašiai kaip jūros, – “autobuso”  liga. Nuo pat ryto G.Babravičiui pykino, ne ką geriau jaučiasi ir dabar, mano, kad nuo vakarykščio pakelės maisto. Nešame daiktus į taksi stotelę ir su 3 mašinomis 30 minučių važiuojame į “Parthenon Flats” viešbutį.

Apsistojame vienuoliktame aukšte, kambariai nedidoki, tačiau tvarkingi ir daro gero viešbučio įvaizdį. Iš balkono atsiveria puikus vaizdas į miestą. Aplink matosi daug aukštų pastatų, pusiau dangoraižių. Apačioje zuja dideli srautai mašinų ir virš miesto matosi pakibęs smogas, nieko nepadarysi – didmiestis. Net nesinori tikėti – po dykumų, kalnų, džiunglių, ilgos kelionės autobusu, mes esame didžiausiame Brazilijos mieste! Smagu būtų apsilankyti kai čia vyksta garsieji karnavalai. San Paule jis vyksta tik dvi dienas, vasario 5 – 6d.,  Rio de Žaneire – net penkias, vasario 4 – 8 dienas, tačiau Bahijoje švenčiama net šešias dienas. Teko girdėti tai, kad vienas lietuvaitis – svingeris, jau kelintą kartą važiuoja į šiuos karnavalus tiktai tam, jog galėtų pasisotinti meilės žaidimais. Sakoma, jog karnavalo metu čia vyksta tikras nerštas, ir per vakarą galima pasimylėti net su keliais partneriais. Daugelyje vietų dalinami prezervatyvai, tarsi saldainiai…

Nusiprausus sužinome informaciją, kad 18.30 h turėsime susitikimą su San Paulo lieutvių bendruomenės atstovu. Kol minutėlę turime laiko, sėdu prie dienoraščio.

Norbertas su Smilga ir Egiu, čia atskrido prieš pora dienų ir išvyko į Rio de Ženeirą, kuris nuo San Paulo yra nutolęs 435 km. Visą laiką šie miestai varžėsi dėl Brazilijos sostinės vardo, todėl buvo nuspręsta įkurti naują sostinę – Brasiliją. Nuo San Paulo iki Brazilijos sostinės 1010 km. Norėčiau ir aš keliauti į Ostapo Benderio svajonių miestą su jais, tačiau Tomas nuramina – visko vis vien nespėsi apžiūrėti, nors stengtis reikia.

Į viešbutį atvyksta p.Aleksandras Valavičius, maloniai bendraujantis, lietuviškai kalbantis su šiokiu tokiu akcentėliu, visumoje guvus žmogus. Aleksandro sesuo yra San Paulo lietuvių bendruomenės pirmininkė, o dėdė – Garbės konsulas Jonas Valavičius. Pas jį apsistojo Vytenis, jie seni pažįstami. Su mikroautobusiuku, iškviestu iš restorano, visi važiuojame į „Grill Hall Pazeres da Carne – Churrascaria“.

Tokios gausybės maisto ir pasirinkimo, nematėme per visą kelionę, o gal būt ir per visą gyvenimą, tiesa, tai kainuoja ne pigiai, vienam žmogui – 50 braziliškų realų. Restoranas gana didelis, vos tik atsisėdus, aplink ima lakstyti padavėjai nešdami įvairiausių karštų mėsos patiekalų, keptų ant iešmų ar grotelių. Ponas Aleksandras paaiškina kepsnių namų taisykles: kiekvienam ant stalo yra padedami žetonai, kurių viena pusė žalia – reiškinati leidimą nešti padavėjams įvairiausius karštus kepsnius, kita pusė – raudona, reiškianti „stop“ – klientas laikinai sotus ir nepageidauja ragauti naujo patiekalo. Nešama be perstojo – mėsa bei Amazonės žuvis, tenka atsisakyti ir pradžioje paragauti šalto švediško stalo gardumynų. Čai vėl iškyla dilema: ką pasirinkti – vegetarišką, jūros gėrybių ar mėsišką stalą, į vaisius ir saldumynus žiūrėti dar per anksti. Prisipažinsiu, buvau suglumęs ir nebežinojau nuo ko pradėti, kvapai ir pilve mažųjų žmogeliukų triukšmas neleido logiškai mąstyti. Dėjau viską paeiliui, tačiau po nedaug. Austrės, krevetės, kalmarai, aštunkojai; kepti virti, troškinti, rūkyti – gaila kad pilvo saugykla tokia netalpi, tik akys vos spėja viską aprėpti, taigi ragauju daugiau jomis ir uoslės juslėmis.

Po neilgos poilsio minutėlės, kai pilvo žmogeliukai aprimsta, verčiu žalią žetono pusę, čia ir prasideda…Trys padavėjai prisistato beveik vienu metu, tačiau sudomina vieno iš jų atneštos galvijų schemos – veršienos, avienos  – kurią norėčiau išsirinkti skerdienos dalį. Bandau vaidinti išmanantį žinovą, kaip ne kaip – žmona ir uošvė buvo virėjos. Užsisakau avienos šonkauliukų ir vištienos širdelių, keptų ant iešmo. Fantazijai pasireikšti čia buvo kur, keista, kad troškintos tigrinės krevetės ne visiems patiko.

Kai esame pasisotinę ir yra laiko surūkyti po brazilišką cigarą, ponas Aleksandras pasakoja apie San Paulo lietuvių bendruomenės istoriją, bei jos ekspoziciją Museu do Imigrante. 1926 m. pirmoji mūsų tautiečių banga laivais atplaukė į Santos uostą, ir iš ten traukiniu vykdavo į San Paulą. Vėliau iš šio miesto lietuviai pasklisdavo po Braziliją. Daugiausiai apsistodavo dirbti kavos plantacijose, o šiandien šiose vietose, daugiausiai auga cukrašvendrės. Panaikinus vergvaldystę Brazilijos valdžia buvo suinteresuota pritraukti kuo didesnius imigrantų srautus iš Europos, todėl kompensuodavo laivų kompanijoms, gabenančioms nemokamai keleivius per Atlantą.

Šiandien, buvusioje San Paulo geležinkelio stotyje, yra įsikūręs Imigrantų muziejus, o 2006 m. sukankana 80 metų lietuvių imigracijai Brazilijoje, todėl privalome aplankyti muziejų, tačiau ne mažiau rūpi nuvykti į už 80 km esantį Santos uostą, į kurį 1936 m. atplaukė ir Matas Šalčius.

Nuo 1946 metų San Paule lietuvių bendruomenės pastangomis leidžiamas mėnesinis žurnalas lietuvių – portugalų kalbomis „Mūsų Lietuva“. Žurnalo pabaigoje dažnai įdedami lietuviškų patiekalų receptai arba elementarūs, skirti jaunimui, dviejų kalbų žodynėliai. Gailimės, jog per mažai turime laiko artimiau susipažinti su Brazilijos lietuvių bendruomene, tačiau Ričardas prižada parašyti ir atsiųsti straipsnį į „Mūsų Lietuvą“ apie ekspedicijos eigą.

Kadangi turime tik pusantros laisvos dienos, nusprendžiame 7 h ryto išvažiuoti prie vandenyno, o muziejaus aplankymą pasiliekame paskutinei dienai. Vakarėlio pabaigoje padovanojame Aleksandrui Valavičiui marškinėlius ir kepuraitę su ekspedicijos atributika, padėkojame už priėmimą, o jis atsisveikinimui į kelionės dienoraštį įrašo keletą sakinių:

„Sveikinu „Bolivijos – Peru 05‘ M.Šalčiui atminti“ ekspediciją San Paulo lietuvių vardu. Malonu žinoti, kad keliaujate su tokia garbinga misija, ir turite progą įamžinti pasaulinio masto lietuvių žmonių pasiekimus. Bravo!

Aleksandras Valavičius  2005. VIII. 15“

*                                 *                                  *

1936 m. liepos 4 d. San Paulo laikraštyje „Lietuvis“ Nr. 27 (391) kurį redagavo St. Vancevičius rašoma:

„Sveikinimas ir kvietimas“

Atvykęs į Sao Paulo, sveikinu visus seses ir brolius lietuvius išeivius Brazilijoje. Atvykau į čia susipažinti su jūsų naująja šalimi ir gyvenimu, ir kartu pasidalinti su jumis įspūdžiais ir patyrimais iš savo kelionių po keturis žemynus.  Ypatingai trokštu kartu su jumis paieškoti ir apsvarstyti naujesnius geresnius mūsų išeivijos gyvenimo būdus, kurie įneštų daugiau geresnio sugyvenimo, šviesos ir kultūros į jos tarpą ir padėtų jai pasitikrinti sau daugiau materialinės gerovės. Jūsų įsikūrimas šioje šalyje yra dar naujas dalykas. Jūs čia ieškote būdų geriau įsikurti. Aš labai trokščiau iš savo pusės jums padėti bent savo gyvu ir rašytu žodžiu. Savo viešėjimo metu jūsų tarpe noriu padaryti visą eilę paskaitų ir prakalbų. Jų vietos ir laikas bus skelbiamos visose lietuviškuose laikraščiuose atskirai. Kviečiu visus jus be jokių skirtumų į jas apsilankyti.“

Matas Šalčius

Kitame archyviniame pranešime į Kauną Užsienio reikalų Ministerijai rašoma:

„Š.m. birželio mėn. pabaigoje, vykdamas iš Bolivijos į Sao Paulo atvyko p. M.Šalčius, žinomas keliautojas ir žurnalistas. Jis čia išbuvo ligi liepos mėn. 21 d. Įvairiuose lietuvių kolonijos rajonuose skaitydamas paskaitas, darydamas pranešimus apie kelionę p įvairias pasaulio dalis, o taip pat apie Lietuvą. Sveikindamas DULR (Draugija užsienio lietuviams remti) vardu susirinkusius gerb. svečias nepašykštėjo lietuviams sveikų patarimų, tėviškai pabardamas už jų pamėgimą rietis, ginčytis ir kviesdamas vienytis, kurti ekonomines, savišalpos organizacijas.

M.Šalčiaus paskaitos (rodos virš 12) sutraukė didelius būrius lietuvių, kurie šiaip skaitlingai renkasi tik į šokius. Jis turėjo nemažą pasisekimą. P.Šalčius stengėsi sueiti į artimesnę pažintį ir su kolonijos įvairių pakraipų vadais. Jo išsireiškimu Sao Paulo lietuvių kolonija žymiai gražiau sugyvenanti negu, kad Buenos Aires ir jis tikėjosi netrukus sudaryti lietuvių spaudos antantę, o vėliau  – suvienyti visiems į lietuvių organizacijas. Jam esant Sao Paulo lietuvių spaudos tonas nepaprastai sušvelnėjo, iš visų pusių pasigirdo taikos balsai ir rodėsi, kad jam pavyks pasiekti nepasiekiamą lietuvių išeivių tarpe taikos ir ramybės. Jam pagerbti ruošiamuose pokyliuose taip pat visur skambėjo šitas motyvas. Tačiau, deja kai teko imtis konkrečių žygių šitam taikos norui sukonkretinti ir kai p.Šalčius pabandė sukviesti visus lietuvių laikraščių redaktorius: „Rytą“ ir „Lietuvos Aidas Brazilijoj“ redaktoriai neatvyko, nenorėdami susirišti rankų iškilmingu pažadu nebepulti ir nebedergti savo buv. priešų. Ir taip pirmas konkretus žingsnis į visų trokštamą ramybę nepavyko ir p. M.Šalčius išvyko iš Sao Paulo nepasiekęs užsibrėžto tikslo, tačiau jo buvimas Sao Paulo lietuvių kolonijai visais atžvilgiais buvo naudingas ir būtų pageidaujama, kad ateity dažniau lankytųsi žymesni veikėjai iš Lietuvos, įnešdami naujos dvasios, entuziazmo į apsnūdusį lietuvių kolonijos gyvenimą.“

Konsulas  P.Gaučys   (parašas)

                                     „GIRTŲ DANGORAIŽIŲ“ PAPLŪDIMYJE

Sekantį rytą, kaip nurodė A.Valavičius, važiuojame metro į Jabaquara priemiestinių autobusų stotį, o iš čia neužilgo išvykstame į Santos uostą, esantį už 80 km. Pakeliui, ant namų sienų matosi daug vudu – hieroglifų, matyt čia ši sekta yra gaji. Nieko nepadarysi, su afrikiečiais ji į Braziliją atkeliavo prieš penketą amžių ir susiliejo su indėnų politeizmu bei krikščionybe. Pro langus šmestėli San Paulo užmiesčio pramoniniai didžiųjų WV, Volvo, Scania, koncernų terminalai. Ant suknkvežimių bei autobusų ratų yra pritaisyti oro slėgio manometrai, nes kai pakyla dideli karščiai, kad nesprogtų padangos, oras nuleidžiamas. Pravažiuojame žaliuojančius miškelius, vandens telkinius, bei rausvai žydinčius medžius. Rytas apsiblausęs kažkokia migla, lyg būtų vakar stipriai šventęs mano gimtadienį. Taip jis nežymiai ir praėjo – sugrįžę iš valgių baliaus pakėlėme po taurelę „Ypioca“ cukrašvendrių „samanės“ ir nuėjome miegoti.

Po geros valandėlės imame leistis žemyn prie vandenyno, migla išsisklaido ir mes išlipame Santos mieste. Jis įkurtas 1546 m. tačiau stambiu uostu tapo tarpukaryje plūstelėjus imigrantams iš Europos. Tai vienas didžiausių Lotynų Amerikos uostas, kuriame išvystyta pramonė, o taip pat tai žvejybinių, prekybinių ir turistinių laivų centras. Pro Santos uostą iškeliauja didžioji Brazilijos bananų, citrusinių, medvilnės ir kavos eksporto dalis. Šiuo metu Santose, kartu su San Vicente sala, gyvena 418 375 žmonės. Santos futbolo klube, būdamas jaunas savo karjerą pradėjo geriausia visų laikų fubolininkas Pele, čia yra jo vardu pavadintas sporto centras.

Didelio įspūdžio senamiestis nepalieka, nes tai XIX – XX a.pradžios pastatai, kurie išsirikiavę palei uostą. Pirmoji užduotis – pasikeisti pinigus, tačiau jokių bankomatų nerandame ir ieškodami banko, kuris tai galėtų padaryti, vaikštome ratais. Imame nervintis, nes aptikti bankai priima tik mokesčius. Pagaliau esame šiai dienai turtingi ir drožiame į paplūdimį. Pasirodo pėsčiomis tai ilgas atstumas apie 5 km, todėl nutariame veikti protingai ir pasinaudoti miesto transportu.

Bežingsniuojant netikėtai patenkame į „linksmybių“ kvartalą – prostitučių rajoną. „Nors akimis įvertinsime brazilų gražuoles“ – pamanėme ne vienas, tačiau kai priešais mus išniro baisoka riebi baltaodė, trumpu sijonėliu ir suprantamai gestikuiliuodama „fucy, fucky – džigi, džigi“ ėmė mus kviesti vidun, iliuzijos apie mulatišką grožį bemat išgaravo. Veidas ir antrosios stambokos merginos, buvo ne tik, kad nepatrauklus, tačiau tiesiog atbaidantis, todėl visi penkiese sprukome į kitą gatvės pusę. Galbūt nepasimetė vienintelis Ščiavinskas, tai profesionalo bruožas, jis stvėrė fotoaparatą ir išpyškino eilę kadrų. Tuo metu viena mergina atsuko užpakalį ir pakėlė sijonėlį, kuris vos pridengė, kriaušės formos sėdmenis. Ėmėm Vladą barti, juk galėjo iššokti viešnamio apsauginiai arba suteneriai, ir sudaužyti brangią fotoaparatūrą.

Iki sustojimo beeidami garsiai aptarinėjome įvykį, – įsivaizduokite parduotuvės vitrinoje baisią prekę, juk čia niekas neužsuks jos pirkti, kokia čia logika, o gal viešnamio viduje tikros gražuolės? Bespeliodami autobusu atvykome į Santos paplūdimį – Gonzaga.

Vandenynas ramus, nors tai Atlantas, tik viena kita bangelė atraibuliuoja į smėlėtą krantą. Besimaudančių žmonių nėra visai, tik kai mes išsirengiame, netoliese įsibrenda porą juodaodžių su vaikias. Vanduo šiltas, tačiau ne arbata, matyt aplinkiniams jis per šaltas. Žmonių paplūdimyje vos keletas, praeina ir dailių, gražiai įdegusių merginų. Tolumoje įlankoje, matyti keletą kalvotų iškyšulių, bei plaukiantys pro šalį laivai. Paplūdimio plotis siekia apie 100 metrų, toliau eina krantinės pėsčiųjų takai už jų, pilna transporto gatvė. Kitoje gatvės pusėje 17 – 20 aukštų nauji pastatai, stovintys vienas greta kito.

Išsimaudžius, prisimerkęs imu žiūrėti į aukštuosius pastatus ir padarau išvadą: „Šešios savaitės kelionėje – tai ne juokas, matyt nuovargis paveikia žmogaus psichiką ir jusles, kartais tarp dargų įsivyrauja dėl smulkmenos erzelynė, o štai dabar netgi dangoraižiai atrodo iškrypę į visas puses, lyg seno indėno priekiniai dantys…Pala, pala, žiūrėk Elegijau, juk namai tikrai pasvirę, tai galima pamatyti iš tarpų, tarp jų.“ Kolega patvirtina mano pastebėjimus ir šūkteli Vladui, kad jis tai įamžintų mūsų stabilios psichikos įrodymui. Spėliojame, dėl ko jie čia visi lyg girti pakrypę? Galbūt gruntinis smėlis susmenga, o gal tai atsitinka po žemės drebėjimų? Kitądien paklaustas A.Valavičius apie tai mums patvirtino, tačiau į smulkmenas nesileido.

Sėdime pakrantėje po palmėmis ir geriame žalių kokoso riešutų pieną, o žvilgsnis nuskęsta vandenyne – juk taip norėtus dar pakeliauti per pakrantę, nors iki Rio de Ženeiro, o gal ir toliau? Rytoj turime išskristi, tiek čia lieka nepamatyto, nepatirto ir nepaliesto, tačiau ir Lietuva juk dar ne visa apkeliauta. Keistas gyvenimo santykis, jame duota daug visko, o gali pasiimti tik mažą dalelę, todėl belieka palikti tik savo mintis, kurios čia skrajos be tavęs.

Grįžtame į senamiestį, atsigėrę dvigubą, geros ir kvapnios kavos, puodelį. Senamiesčio pažiba, tai senovinis veikiantis „Bonde“ tramvajus, su kuriuo ir pasivažinėjame. Uniformuota simpatinga juodaodė, važiuojant pasakoja miesto ir pastatų istoriją. Pravažiuojame kavos biržą „Bolsa de Café“ ir jame įrengtą kavos muziejų. Ši birža veika ir šiandien, čia reguliuojamos šių stebuklingų juodųjų pupelių kainos ir įtakoja visą pasaulinę kavos industriją. Neskubant riedame uosto krantine;  manau, jog šiuo antikvariniu atrestauruotu tramvajumi, vienok galėjo važiuoti ir M.Šalčius. Tokios mintys ateina pamačius krantinėje labai išblukusi melsvą užrašą „Vermout Cinzano“; tik nežinia, ar apie tą patį rašė, atplaukęs į Santos uostą lietuvių keliautojas.

*                              *                                *

Iš M.Šalčiaus dienoraščio 1936 m. plaukiant 29 dienas laivu į Pietų Ameriką, į Buenos Aires.

„Plaukiame netoli kranto. Jis labai kalnuotas. Vienur pro ūkanas matėsi labai aukštų kalnų grupė – gal vieni aukščiausių Brazilijos krantų.

Santos‘e būsime apie 6 val. vakaro. Ten labai daug likusių keleivių išlips. Liksime labai nedaug. Kažin kaip nejauku – per daug jau susigyvenome ir apsipratome laive. Visi kraunasi daiktus – rengiasi lipti. Į uostą turi atvykti mane pasitikti.

Pavakare įsukome į ilgoką gana siaurą įlanką ir ilgai ja plaukėme, kol pasiekėme laivų krantinę. Ant vieno gana stataus kranto „Vermout Cinzano“ didelių raidžių skelbimas ir apačioje „Ferret Branca“. Santos aplinka kiek primena Rio, taip pat keletas aukštų stačių uolų ir lyguma tarp jų. Miestas Kauno dydžio, žemumoje.

Ilgai teko laukti, kol laivas priplaukė prie krantinės. Ten laukė daug žmonių, daugiausia žydų ir kiek brazilų nešikų ir visokių agentų. Ieškojau akimis lietuvio, bet negalėjau surasti. Pametęs viltį, nuėjau vakarieniauti. Tu tarpu į laivą įsigavo p. Čiuvinskas – San Paulo konsulato raštvedys ir ėmė manęs ieškoti. Jam mane p-arodė II – sai laivo komisaras.

[…]  Viso San Paulo apylinkėse, Brazilijoje priskaitoma 25 000 lietuvių. Pusė to skaičiaus mieste, o kita pusė – fazendose. Yra jau per 2 000 km nusidanginusių į krašto vidurį. Jie yra be jokios apginties. Neseniai į konsulatą buvo atėjo toks pilietis ir pareiškė, kad jis susitarė su faziendorium dirbti jo laiką  – jam teksią du trečdaliai derliaus, o faziendoriui vienas trečdalis. Kai lietuvis apdirbo lauką, užsėjo ir gerai visa užderėjo, tai šeimininkas derlių pradėjo pats imti nuo laukų ir lietuviui pareiškė, kad nušausiąs jį, jei jis mėgintų tai daryti. Klausė konsulato, ką daryti? Tokiems nesą kaip padėti samdyti advokatą, tai tuoj tris tūkstančius milreisų užmokėti ir labai abejotina, kas bus iš to gera. Per centro valdžia nėra kaip veikti, nes ji nesikiša į fermerių reikalus. Belieka savas teismas  – įvaryti peilis ar kulipka į šoną. Prie to kartais ir priveda brazilai mūsų žmones ir daro juos raudonaisiais“

[…] Yra anekdotas apie brazilą. Vieną jų fazenduose užklausė anglas: „Ar čia auga apelsinai? – Ne. Ar auga medvilnė? – ne. Ar auga tabakas? – nr. Viskas – ne.“ Anglas apdirbo greta žemės sklypą ir jame pasirodė viskas auga. „Kodėl sakei tamsta, kad čia neauga, tuo tarpu, kai viskas auga?“ „Aš nesakiau, kad neauga, jeigu sėsi, aš sakiau, kad savaime neauga“. Brazilai ūkininkai laukia, kol iš svetimtaučio ūkininko lauko ateis į jo lauką bananai ir kiti naudingi augalai.Tai baisūs tinginiai.“

*                               *                                    *

Papietavę, iš Santos autobusu grįžtame į San Paulą, pasivaikštome po centrą Se, šalia katedros – vienos didžiausių Amerikos žemyno neogotikinių bažnyčių. Ji pradėta statyti 1911, o baigta tik 1967 metais. Kaip vėliau sužinojau, čia kartais susirinkę meldžiasi sinkretinės Umbanda religijos šventikai. Umbanda vienija šamaniškus ritualus, kuriuos iš Angolos į Braziliją atsinešė juodieji, taip pat katalikybės ir spiritualizmo elementus. Gal būt šios sektos užrašus mačiau važiuojant ant namų sienų.

Aikštėje kostiumuotas juodaodis garsiai aiškina krikščioniškojo tikėjimo tiesas, kurios tai pakraipos pastorius, sunku pasakyti, bet žioplių aplink susibūrę nemažai. Temstant gražiai išryškėja apšviestos katedros kontūrai, tačiau tai patogus metas vagims, tuštinti besigrožintiems turistams kišenes.

Viešbutyje paskutinė vakaronė, apsilanko ponas Aleksandras, o aš viena ausim klausydamas svečio, antra – televizoriaus, rašau dienoraštį, tačiau labiausia noriu miego, juk praėjo pilna įspūdžių diena. CNN kanalu rodomos paskutinės žinios – nukrito lėktuvas, skridęs iš Kolumbijos į Venesuelą, prieš 2 dienas taip pat katastrofą patyrė graikų avialinijų laineris. „Keista, krenta lyg musės – juk ir mes nežinome, kas laukia priešaky…?“

                  PASKUTINĖS KELIONĖS AKIMIROS 

Išaušo paskutinė diena Pietų Amerikoje, iki vidurdienio turime laisvo laiko ir reikia skubėti aplankyti rekomenduotą Imigrantų muziejų. Susitaręs su Ričardu tenai susitikti, todėl į kitą mieto galą metro važiuoju vienas. Jau 8 h ryto vaikštau šalia dar uždaryto muziejaus, tačiau iš apsaugos sužinau, kad jis atsidarys tik 10 valandą. Bandau paaiškinti, kad esu žurnalistas, turiu mažai laiko, turiu 12 valandą išvažiuoti į aerouostą ir todėl norėčiau į memorialo teritoriją patekti dabar, deja. Belieka nors pro gražią metalinę tvorą pasidairyti aplink. Muziejus įsikūręs XIX a. statytoje geležinkelio stotyje, fasadinė jos pusė tvarkingai nudažyta, kieme auga palmės, žolė lygiai nupjauta, ant tų laikų grindinio, stovi senoviniai lengvieji automobiliai, bei tramvajus, su tokiu panašiu važiavome Santos‘e. Paeinu tolėliau palei tvorą ir palipu pėsčiųjų tiltu per geležinkelį. Muziejaus pastatas, žvelgiant iš šono, gerokai aptriušęs, taigi gražiai atrodo tik iš priekio. Į šią stotį, garvežio traukiamais vagonais iš Santos uosto, tarpukariu atvyko nemažai Lietuvos gyventojų. Visų jų buvo vienas tikslas, susikurti čia sau laimę, tačiau iš pateikto aukščiau aprašymo, galime daryti išvada, kad ne visiems tai pavykdavo pasiekti.

Norėdamas pamatyti lietuvių bendruomenės gyvenimą ir ketindamas ją suvienyti, čia atvyko ir Matas Šalčius. Deja, nuo to pašlijo sveikata, ir paskutinė kelionė per Amazoniją, jau buvo ne ankstenis noras pažinti pasaulį, o tik kraštutinė priemonė paskandinti neviltį. Šioje stotyje, galbūt kupinas svajonių, vaikščiojo lietuvių keliautojas; čia paskutinė, su juo susijusi, ekspedicijos aplankyta vieta.

Skubu į centrą, nuolatos tikrindamas laiką. Paskutinės minutės, tai svarbiausias kelionės momentas, kai reikia nupirkti iki šiol nerastų lauktuvių, išleisti tvarkingai pinigus ir spėti sąlyginai apžiūrėti miestą. Likus nepilnai valandai iki išvykimo, atrandu nuostabiausių San Paulo kertelių: tai ir Sao Bento aikštė ir net trimis aukštais išsidėsčiusios siauros senos gatvelės, paverstos turgaviete. Šalia modernių pastatų, virš kurių zuja sraigtasparniai, stovi praėjusio šimtmečio neaukšti nameliai, tarp kurių vežimėlius su rakandais stumia gatvės prekeiviai. Paskubomis, gerdamas čia pat išspaustų cukrašvendrių sulčių, nusprendžiu, kad didžiausias Pietų Amerikos ir trečias pasaulyje, pagal dydį, miestas tikrai žavus, turintis savo aurą, kuri  paliks visam likusiam gyvenimui gražius prisiminimus.

„Ech, kad tik nepavėluoti ir laiku sugrįžti į viešbutį… Pasitikiu metro, nes kitu atveju, ilgai galėsiu grožėtis šiuo miestu.“

„Noriu greičiau į lėktuvą“ – sakė mūsų ekspedicijos narys Aleksandras, prieš išskrendant. Štai mes jau Britich Airways – World Traveller lėktuve, skrendame iš Vakarų į Rytų pusrutulį, po mumis Salvadoras, už lango – 41 C, lėktuvo greitis 937 km/h, aukštis 10 058 m, atstumas tarp San Paulo ir Londono 11 135 km, pasukame laikrodžius 4 val. į priekį, nes skrendame į rytus ir pralenkiame laiką. Londono laiku, pusvalandį po vidurnakčio, kertame ekvatorių, jeigu tai vyktų laive, turėtų įvykti Neptūno krikštynos, tačiau čia lėktuve visi, lyg kūdikiai, užmiegame.

8 h ryte mus pasveikina Londono Heathrow aerouosto tarnybos, laukime kito  lėktuvo į Rygą. Jau skrendant  jame, apmąstau kelionę ir dar spėju įrašyti į dienoraštį:

„Dar preiš metus „gimė“ tik ekspedicijos apmatai, o štai dabar ji jau realizuota ir su atlikta misija grįžtame namo. […]Ko reikės imtis dabar sugrįžus? Tikriausiai suarchyvuoti sukauptą medžiagą, susisteminti ją, parašyti krūvą straipsnių, sukurti laidų, filmą ir tikriausiai… badysiu rašyti knygą. Įsitikinau, kad geri ketinimai, jeigu dirbama su kūrybiniu užsidegimu, pavyksta, tereikia didelio noro.“

FINALAS  – KELIONIŲ  MAGIJA   

 

Stebiuosi, kaip gera idėja, gali mobilizuoti bendraminčius vienam darbui ir visai svetimi žmonės savanoriškai tampa darnia šeima. Tai magiškas dalykas – kelionė! Jas šlovino visais laikas ir prirašė daugybę sentencijų, kurios iš tiesų yra išmintingos: „Kelionės – tai gyvenimo pergalė“– sako rytų patarlė; Konfucijus kalbėjo metaforiškai “Kas rytą pasirenka Teisingą kelią, tas vakare gali ramiai numirti“;  pranašo vardas Zara – Tustra verčiamas kaip Kelio Prižiūrėtojas; žydų Tolmude yra netgi Kelionių malda, o rašytoja J.Ivanauskaitė  kelionę tapatina su Didžiuoju Kelionių Dievu!

„Kaip žmonės patirtų pasaulio grožį, jo didybę, jeigu nekeliautų?“ – kartodavęs Jonas Čerskis; „Žmogus gimsta dukart, antrą kartą kelyje“ – šį posakį mėgdavę bitnikai (judėjimas JAV 5–dešimtmetyje). „Kartu keliauti, tai reiškia gyventi vieną gyvenimą“ – rašė lietuvių kompozitorius M.K.Čiurlionis. Keliautojui E.Žižiui šūkis: „Kaip gera gyventi, kai gali keliauti!“ padėjo nepalūžti važiuojant dviračiu aplik pasaulį.

Kiek gražių minčių apie keliones sudėliota į alpinisto Vytauto Narvilo eseistines knygas, kuriose kelionė pateikiama kaip palaimos suteikimas kūnui ir sielai, išaukštinant estetinę bei etinę jų puses, o taip pat galimybę ekstremaliuose žygiuose geriau pasižiūrėti į savo blogybes ir ydas:

„Kelionių knygos, albumai bibliotekų lentynose nedulka – žmonės juos skaito, sklaido, nes juose tarsi amžiams uždarytoje kapsulėje sukaupta didžiulė energija, uždeganti jaunas širdis. Vartydamas knygas žiemos vakarą, mąstau apie tuos, kurie keliavo, degė, savo svajones dovanojo mums.

Kas jie, tokie skirtingi savo charakteriu, gyvenimo būdu, padėtimi ir tokie panašūs? Buvusieji ir vaikštantys kartu su mumis miestų gatvėmis.

Kristupas Radvila Našlaitėlis, Ignas Domeika, Jonas Čerskis, Konstantinas Aris, Kazimieras Pakštas, Antanas Poška, Matas Šalčius…“

Kartą ilgiau nekeliavęs, užrašų knygutėje pasižymėjau ir aš: „Pavargau nuo savęs kasdienybėje. Tuomet  belieka išsinerti iš įprastos būsenos ir išvykti į artimą ar tolimą kelionę, kad pamirštum rutinos negandas, o gyvenimas vėl taptų įdomus ir pilnas viliojančių nuotykių.“

Prieš imdamasis plunksnos į rankas esu pagalvojęs, juk iš tiesų knygų apie keliones prirašyta begalės – ar verta tai daryti? Tačiau mūsų gyvenimo esmė – nuveikti kuo daugiau gerų darbų, taigi užduodu sau klausimą, ką nuveikiau aš? Lyg ir nieko, todėl skubu rašyti ir stengiuosi atlikti tai nuoširdžiai.

Apie keliautojo ir rašytojo santykį įdomiai mintis išguldo rašytojas R.Rastasukas: „Keliautojas rašo visu savimi, jis pats yra rašmuo, dėmė, nuvarvėjęs dažas. Keliautojas keliauja, rašytojas rašo. Kuo daugiau keliauju, tuo mažiau rašau. Aha, jau žinau; keliauju, kad nerašyčiau. Bet niekuomet – atvirkščiai.“

Matas Šalčius apie tai nesvarstė, jis savo kelionėmis bei perteiktais jų aprašymais knygose  uždegė ne vieną skaitytojo širdį, įkvėpė norą keliauti ir pažinti pirmiausiai savo gimtinę, o per per ją, ir likusį pasaulį. Mūsų ekspedicijos ketinimas buvo pajusti tą dvasią, kuria gyveno keliaudamas po svietą lietuvių idealistas, ir jeigu nors vienoje vietoje mes palietėme tuos takus, kuriais jam teko keliauti; jei mūsų nuvargusius kūnus padengė tos pačios dulkės, kurios gulė į M.Šalčiaus pėdas; jeigu kelionėje, nuo matytų įspūdžių patyrėme jaudulį ir džiaugsmą, kuris taip pat žavėjo ir lietuvių keliautoją; jei nors kartą gėrėme kalnų šaltinio vandenį, kuriuo gaivinosi ir mūsų ekspedicijos kelrodis, kelionė nebuvo tuščia, kelionė vardan kelionės.

Panašių ketinimų keliauti Mato Šalčiaus keliais, manau buvo ir bus, skirtumas toks, jog mes tuo pačiu pabandėme padėti tašką jo biografijoje, jog  kalbant ar rašant apie lietuvių žurnalistą, rašytoją ir keliautoją galima būtų nedvejojant sakyti, – jo kapas žinomas, jis Gvajaramerine, prie senosios bažnyčios, nebeišlikusiose kapinaitėse.

Grįžęs iš ekspedicijos, sekančią vasarą vienas pats leidausi, kaip kadais M.Šalčius, dviračiu aplink Lietuvą. Mano devizas buvo labai paprastas – „Pažink ir skleisk gėrį!“ – norėjau savo gyvu pavyzdžiu parodyti Lietuvos žmonėms, kad galima keliauti ir patirti didelį atradimo džiaugsmą ir savo Tėviškėje. Man įspūdį paliko išlydėti atėję „Trimito“ pučiamųjų orkestro kolegos, kurie sakė: „Jeigu mes su maršais išlydėjome eksprezidentą R.Paksą, pasiruošusį skristi lėktuvu aplink pasaulį, kodėl negalime padaryti tai draugui, kuris savo žygiu pasišovęs įrodyti, kad Lietuva nei kiek nenusileidžia likusiam svietui.“

Draugai stebėjosi, jog vienas nepabūgau kliūčių, pavojingų kelių ir juose pasitaikančių praėjūnų. Mano manymu, jeigu skleisi šviesias mintis ir teigiamas emocijas, aplinka ir sutikti žmonės atsimokės tau tuo pačiu. Gali, ir atsitinka visko, tačiau sakoma, jog nuo likimo nepabėgsi. Ši kelionė dviračiu išties, tarsi mažasis žygis aplink pasaulį, nes Lietuva, aplink kurią myniau pedalus, tuomet man buvo visas likęs pasaulis. Pakartoti tokią kelionę dviračiu gali daugelis, tačiau skirtumas yra tas, su kokiomis mintimis ir ko vedami jie važiuos.

Dėl ko sugretinau ekspediciją su savo žygiu aplink Lietuvą? Ogi todėl, kad tai buvo lyg pirmos kelionės tęsinys, nes Matas Šalčius apkeliavęs puse pasaulio nuolatos garsino ir galvojo apie tėviškę, jis sakė: „Man vienas tikras namas yra Lietuva…“

Kaip viliojančiai skamba žodis Lietuva, gali patirti tik tas, kuris ilgesniam ar visam laikui jos netenka. Daugelis svajoja apie keliones į tolimus kraštus, tačiau pradžioje susiruoškite susipažinti su savo Gimtine, t.y. ten kur jūs gimę. Vėliau, aplankykite Tėviškę, t.y. ten, iš kur kilę tėvai ir proseneliai. Pasirodys, kad jūsų šaknys, tarkim, nuklysta į kitą pasaulio kraštą, tuomet susiruoškite nuvykti tenai. Geras pavyzdys, kaip savo kilmės šaknimis domisi litvakai – žydai kilę iš Lietuvos, Vilnijos lenkai arba Rytų Prūsijos vokiečiai! Gal būt ieškodami savo kilmės, jūs aptiksite lietuvių kultūros pėdsakus tolimame krašte ir žūtbūt norėsite tai patikrinti bei įrodyti. Tai bus labai kilnus ir prasmingas darbas, o Jūs patirsite didžiąją savo gyvenimo kelionę!

Šitai pasakodamas, pirmiausiai noriu leisti skaitytojui suprasti kokių jausmų ir ketinimų vedami mes vykome į tolimą „Bolivija – Peru 05‘ M.Šalčiui atminti“ ekspediciją. Prisiliesdamas prie kilnių žmonių ar jų darbų, tampi lyg švyturys kitiems, rodantiems teisingą pažinimo kelią. Mintis, jog ieškosime garsaus keliautojo M.Šalčiaus kapą, buvo labai intriguojanti, todėl „Klajūnų klubo“ prezidentas suprato šios ekspedicijos išliekamąją vertę.

Ekspedicijos metu ieškojome daugiau verbalinių, negu tiesioginių M.Šalčiaus klajonių pėdsakų, nes po šešiasdešimties metų pastarieji beveik be žymės yra dingę. Gvajaramerine mes atidavėme pagarbą žemei, kurioje jis palaidotas ir palikome žymę, kurioje tai padaryti galės ir kiti. Manau, tikrai vykdėme įsipareigojimus, nurodytus Mato Šalčiaus testamente: „Tęsk tu toliau mano darbą“- tai atlikome nuoširdžiai ir savo tikslą pasiekėme.

*                             *                                *

Autobusas įvažiuoja į visai sujauktą, remontuojamą Vilniaus rotušės aikštę. Tačiau čia darniai jau laukia būrys artimųjų ir draugų. Visada galvojau, kad išvykti į kelionę yra smagiau ir nemaniau, kad sugrįžtuvės yra tokios malonios, bei jaudinančios, ypač kai tavęs laukia Tėvas, žmona, dukra… Nustembu, kai iššaunamas šampanas ir greta atsiduria kolegos iš Lietuvos televizijos, įjungiama video kamera: „Ačiū, kad sugrįžote“ – sveikina prodiuserė Edita Mildažytė, bei režisierė Aida Vėželienė. Klausiu iš kur žino mūsų kelionės smulkmenas? Pasirodo, daugelis ekspedicijos eigą ištisai sekė interneto pranešimuose, reiškia neveltui buvo dirbama, kartais ir bemiegėmis naktimis.

Filmuojami Gintauto Babravičiaus, Ričardo Sartatavičiaus interviu, dabar imu suvokti, kad ekspedicijos metu ne vien smagiai sau leidome laiką, tačiau atlikome ir kažko ypatingo – dar kartą priminėme apie nepelnytai pamirštą, Lietuvą garsinusį pasaulyje Mato Šalčiaus vardą.