Keliauti pradėjau būdama dar visai maža. Visa šeima susėsdavome į žiguliuką ir leisdavomės pažinti Lietuvą. Būdama paauglė pradėjau po truputį keliauti po pasaulį ir už Lietuvos ribų: pradžiai po kaimynines šalis – Latviją, Lenkiją. Vėliau atsivėrė ir visa Europa, tačiau visada nenustygau noru susipažinti ir su kitais žemynais – svajojau apie liūtus ir žirafas. Įstojusi studijuoti Danijoje aplinkosaugą, išgirdau apie galimybę vykti atlikti praktiką į Afriką. Nedelsiant nusprendžiau pretenduoti ir mėginti laimėti stipendiją. Pavykus gauti, kad ir menką sumą – jos užteko tik skrydžiui į Pietų Afrikos Respubliką, – kilo kita bėda – kaip susirasti praktikos vietą, kai sėdi prie kompiuterio kitame pasaulio gale. Panaršiusi keletą dienų, nusprendžiau, kad savanorystė – pats geriausias būdas susipažinti su darbo sąlygomis rezervatuose. Tai ir tapo mano, kaip keliautojos – savanorės pradžia.
Deja, kai 2010 metais išvykau pirmą sykį ir neturėjau jokios patirties, susisiekiau su rezervatu tiesiogiai, tačiau vis tiek savanoriaujant „Kwantu Game Reserve“ man teko mokėti 450 svarų per savaitę už gyvenamąją vietą, maistą ir galimybę išmokti. O išmokti tikrai buvo galima daug: invazinių augalų kontrolė, vietinių augalų atsodinimas, gyvūnų apskaita, kova su erozija. Tiesa, skrydis, viza ir draudimas buvo dar papildomos išlaidos. Ir deja, man patekus į nelaimę – atsidūrus ligoninėje – rezervato vadovas atsisakė grąžinti pinigus už sumokėtas likusias 5 savaites.
Išmokau nedaug, todėl po pusmečio apsisprendžiau grįžti į Pietų Afrikos Respubliką. Niekada nesikreipiau į savanorystę siūlančias organizacijas, tiesiog naršydavau tinklapiuose ir siuntinėdavau motyvacinius laiškus. Man vėl pavyko. Vykau į visai netoliese nuo pirmojo rezervato įsikūrusį „Sibuya Game Reserve“. Pasirodo, šis rezervatas yra pasirašęs sutartį su keletu Olandijoje esančių universitetų ir jie priima praktikantus/savanorius, o vienam susirgus
, jiems kaip tik pritrūko pagalbinių rankų. Čia viskas skyrėsi radikaliai. Darbai buvo labiau susiję su turistais: pusryčių/vakarienės pateikimas, valytojų darbo priežiūra, atsakomybė už gėrimus ir užkandžius, taip pat – turistų vedimas per laukinės Afrikos krūmynus ir pievas. Pietų Afrikoje yra įprasta duoti arbatpinigius, taigi, pravedus ekskursiją visada laukdavo dosnus atlyginimas. Besiruošiant vesti turistus išmokau be galo daug apie gyvūnus, roplius, paukščius ir augalus – ko labiausiai ir troškau. Man pritaikė olandų studentams taikomas sąlygas, todėl laisvalaikiu turėdavome patys pasirūpinti maistu už duodamus kišenpinigius. Gerai nebepamenu, bet tai buvo apie kelis šimtus randų keturioms dienoms. Labai džiaugiausi, kad nenuleidau rankų ir tikrai pasijaučiau pilnaverčiu savanoriu, kurio darbas buvo vertinamas. Niekada nebūčiau galėjusi sau leisti keliauti į Pietų Afrikos Respubliką, jie ne savanoriavimas – kelionės į šią šalį yra ganėtinai brangios. Nors ir dirbdavome ilgas valandas, keldavomės anksti – apie 7 valandą, o darbą kartais baigdavome tik kokia 11 valandą vakaro, žinoma, dienos metu – Siesta laikas. Bet visa tai tikrai verta patirti ir išgyventi. Taip įsilieji į vietinių gyvenimą ir nebejauti, jog dirbi – tai suteikia tik malonumą.
Šiais 2016 metais ir vėl pajutau, kad noriu kelti sparnus ir susipažinti su nauja kultūra, todėl sumaniau išmėginti jėgas ir ieškotis darbo visose pasaulio šalyse. Tam atradau labai veiksmingą tinklapį: www.conservation-careers.com. Jame darbai yra suskirstyti pagal asmens kvalifikacijos poreikį, taip pat galima ieškoti pagal norimą įsidarbinti šalį. Žinoma, yra pasiūla ir savanorysčių ar praktikos vietų. Taigi, keletą mėnesių, deja, bet nesėkmingai, ieškojausi darbo aplinkosaugos srityje. „Aride Island Nature Reserve“, atsiprašė, kad darbo vietų šiuo metu neturi, bet pasiūlė savanoriauti. Šiuo metu esu vienoje iš 115 Seišelio salų ir padedu rinkti įvairiausią medžiagą skirtą mokslininkams tyrinėjant ir analizuojant Aride salą. Vykdome devynbalsės šarkinės monitoringą, jų yra belikę apie 250 ir tik keliose salose, stebime salos vabzdžius, kitų paukščių perėjimo tendencijas, paukščių mirtingumo lygį. Labai džiaugiuosi atvykusi, nes galiu pažinti mažesnės valstybės nei Lietuva kultūrą. Ji ženkliai skiriasi nuo tos, kuri yra pateikiama lankstinukuose – juose Seišeliai spindi prabanga. Renkantis savanorystę, kaip keliavimo būdą, įvairiose šalyse skiriasi ir įstatymai dėl taikomų kainų ar lengvatų savanoriams. Keliavimo būdai tarp Seišelio salų yra daug pigesni, jei esi vietinis gyventojas arba turi GOP (Gainful Occupation Permit), kurį privalėjau gauti prieš atvykstant savanoriauti. Skrydžių kainos tarp salų yra du ar tris kartus mažesnės. Aš savanoriauju ISC (Island Conservation Society), jie skyrė 275 svarus mano bilietų kompensacijai, tačiau savanoriaudama saloje negaunu maitinimo ir juo turiu pasirūpinti pati.
Susisiekus su draugu Bart‘u sužinojau, kad jis naudojosi GVI savanorystę siūlančios organizacijos paslaugomis ir savanoriavo gretimoje saloje, kurioje ir man teko apsilankyti. Jis džiaugiasi, kad vyko savanoriauti su organizacija. Nors ir teko sumokėti 2870 eurų už mėnesį, jis prabuvo du. Pasidalino puikiais savo įspūdžiais, kad savanorių darbas bei laisvalaikis yra puikiai suorganizuotas. Į sumokėtą sumą buvo įskaičiuotas maitinimas ir apgyvedinimas, likusi suma skirta aplinkos apsaugos darbams toje saloje ar kitose vietose, kur „GVI“ turi savo būstines, atlikti. Taigi, jie paeiliui gamindavo maistą iš „GVI“ nupirktų produktų ir kartu pusryčiaudavo, pietaudavo ir vakarieniaudavo. Puikiai suorganizuotas bendruomenės kūrimo aspektas, čia jis susipažino ir su dabartine savo mergina. To negalėčiau pasakyti apie savo savanorystės vietą. Čia turiu džiaugtis, kad iš viso papuoliau. Tačiau atliekami darbai labai panašūs, duomenų rinkimas analizėms ir moksliniams tyrimams. Man pavyko apsilankyti „GVI“ būstinėje Curieuse saloje, bet likau šokiruota. Gyvenamieji nameliai atrodo tragiškai: apgriuvę, viename kambaryje suspaustos 2 ar net 4 dviaukštės lovos, jokio patogaus priėjimo prie vandenyno. Tačiau turi tinklinio aikštelę, didelę bendrą virtuvę ir „mokslo“ kambarį, kuriame laiko visą naudingą medžiagą. Tačiau Bart‘o tai nesustabdė ir po pusmečio jis nusprendė vėl vykti su „GVI“ savanoriauti į Tailandą dvejiems mėnesiams, bet šį sykį „GVI“ pritaikė 20 procentų nuolaidą. Įprastinė kaina dviems savaitėms būtų buvusi 1463 eurai. Į šias GVI sumas nėra įskaičiuoti skrydžių bilietai. Tailande darbas buvo labiau susijęs su visuomenės švietimu, apie gamtos apsaugą. Mes kartu su Bartu studijavome aplinkosaugą Danijoje, todėl mūsų savanorystės tikslai yra gana panašūs. Jis, taip pat kaip ir aš, norėjo pakeliauti po egzotines šalis ir sužinoti daugiau apie savo aplinkosaugos susidomėjimo sritis. O gal, atsiradus galimybei, ir įsidarbinti svajonių darbuose. Yra daug organizacijų siūlančių tokias paslaugas kaip ir „GVI“ ar „WWF“. „International volunteer HQ“. Pliusas keliaujant su šiomis organizacijomis – jos užtikrina savanorių gerbūvį savanorystės vietoje. Ten vietiniai darbuotojai atlieka savanorių koordinatorių funkcijas ir motyvuoja savanorius, leidžia jiems pasijusti atliekant tikrai svarbų darbą. Ko kartais gali pritrūkti, jei vyksti savanoriauti susitarus tiesiogiai su darbovietėmis.
Savanorystę skatina įvairūs projektai. Vienas iš pavyzdžių būtų „The Duke of Edinburgh‘s International Awards“. Tai – neformaliojo ugdymo programa jaunimui nuo 14 iki 24 metų. Pagridinis jos tikslas – skatinti jaunimą būti geresniais, nei vakar. Būdama savanorių koordinatore susipažinau su Laura Beiliūnaite, kuri į mane kreipėsi dėl galimybės savanoriauti, kad galėtų pretenduoti į šio projekto ženkliuką bei diplomą. Jis ateityje labai padėtų mėginant įstoti į magistrantūros studijas. Programos neskatina konkuruoti dalyvaujančių tarpusavyje, tačiau bando išryškinti kiekvieno geriausias asmenines savybes. Taigi, kartais net nebūtina vykti į svetimas šalis, kad patobulintum savo įgūdžius. Programos metu jaunimas užsiima ne tik intelektualia veikla, tačiau ir aktyvia sportine veikla, teikia paslaugas bendruomenei ir eina į žygius gamtoje. Yra trys programos lygmenys: bronza, sidabras ir auksas. Nuo pasirinkto lygmens priklauso, 
kiek ir kokia veikla jaunimas yra skatinamas užsiimti. Laura Beiliūnaitė į mane kreipėsi siekdama sidabrinio ženkliuko, tuo metu aš buvau savanorių koordinatorė. Apie programa ji atsiliepė: „Dalyvaudama programoje geriau pažinau save, įgijau pasitikėjimo savo jėgomis, drąsos bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, motyvacijos uoliai siekti savo užsibrėžtų tikslų. Galų gale – nebijoti išbandyti naujų dalykų ir mokytis to, ko dar nemoku. Kiekviena diena gali būti ta, kurios metu išmoksti kažką naujo ir patobulėji!”.
Man savanorystė yra būdas keliauti ir pažinti įvairias pasaulio kultūras, kitiems – tobulėjimo ir mokymosi būdas. Tačiau visi išbandę šį būdą Lietuvoje ar užsienio šalyse apie tai atsiliepia labai pozityviai. Aš niekada nebūčiau galėjus nukeliauti į kitą pusiaują, jei ne savanorystė. Kiti nebūtų ištempę ilgos kelionės, jie nebūtų pailsėję savanorystės vietose. O kiti tiesiog nori, kad pasaulis būtų gražesnis nei buvo vakar.
Miglė Daugnoraitė (nuotr. iš asmeninio archyvo)