Dauguma žmonių keliauja, kiti tiesiog svajoja apie tai. Nors per savo gyvenimą esu sutikusi žmonių, kurie nėra iškišę net nosies iš savo kaimelio, manau, kad žmonių judėjimą per įvairias šalis, kelia smalsumas, troškimas pajusti naujas emocijas, išgyventi kažką naujo. Šalys, kurios buvo okupuotos ir turėjo uždaras sienas, joms atsivėrus, pažino visai kitokį pasaulį. Ir šis pavyzdys puikiai pritaikomas mums, lietuviams.
Yra įvairiausių būdų keliauti. Po nepriklausomybės įsisteigė daug kelionių agentūrų, siūlančių jau paruoštus paketus, kad keliaujantiems nereikėtų sukti galvos. Po keleto metų tai atsibodo, vis atsiradinėjo naujų maršrutų, naujų potyrių ieškantiems žmonėms tinkamų pasiūlymų – tokie kaip kopimas į Everestą ar kelionė į Tailandą.
Vis daugiau žmonių įsigijo nuosavus automobilius ir tai atvėrė jiems neaprėpiamus tolius, neprisirišant prie visų likusių 45 asmenų, skirtingai nei autobusinėse išvykose.
Aš atradau kitokį būdą keliauti, kuris suartina su įvairiausių šalių kultūra. Tai – tapimas savanoriu. Yra daug skirtingų savanorystės, taip pat kaip keliavimo būdų. Galima kreiptis į tarnybas įsikūrusias Lietuvoje, ypač jei esi studentas. Jos suorganizuos ir parinks tau tinkamiausią savanorystės pobūdį, deja, dažniausiai tai būna tik socialiniai projektai. Tokius paketus siūlo Jaunimo Savanoriška Tarnyba (www.buksavanoriu.lt/jst), P.C. Patria ir dar keletas, su kuriomis nesu bendravusi. Jei puikiai išmanai anglų kalbą ir nori platesnio savanorystės pasirinkimo, tarkim savanoriauti gamtos stichijų nusiaubtose vietose, padėti apsaugoti nykstančius gyvūnus ar atsodinti atogrąžų miškus, tokius projektus galima surasti „GVI“, „International volunteer HQ“, „WWF“ pasiūlymuose, tačiau savanorsytė gali prarasti jos ištakas, nes žmogus norintis padėti, turi susimokėti įvairias sumas pinigų priklausomai nuo vykstančio projekto. Kartais suma gali siekti net kelis tūkstančius eurų už savaitę. Į tą sumą yra įskaičiuojamas maitinimas, nakvynė, transportas vietoje, tos organizacijos pagalba prireikus, jei kas nutinka. Tačiau dažnai dar prie tos sumos turi susimokėti už skrydžius iki savanorystės vietos ir draudimą. Taip, tai reiškia, jog turite susimokėti, jei norite tapti savanoriais.
Kitas alternatyvus būdas yra savanoriauti mainais už maistą ir pastogę, tada belieka padengti savo kelionės, draudimo, jei reikia, – vizos išlaidas. Tereikia prisiregistruoti „Helpx“, „Workaway“ ar „Wwof“ tinklapiuose, kuriuose registracija yra tikrai nebrangi ir taip pažinti visą pasaulį. Apsigyvenant šeimose, kurios tikrai priima šiltai ir yra linkusios aprodyti apylinkes yra puikus būdas nukeliauti bet kur, kur širdis geidžia. Kai kurie asmenys ieškantys savanorių, padeda susitvarkyti ir vizas.
Naršymas internete ir ieškojimas organizacijų ar įstaigų, kurios siūlo savanorystę tiesiog savo tinklapyje yra puikus pasirinkimas, kai tiksliai žinote, ko norite ir kur. Mane pačią domina savanorystė gamtos saugomose teritorijose, susipažįstant su įvairiausiomis priemonėmis nykstančių gyvūnų rūšių apsaugai skirtingose šalyse ir, kaip išsaugoma ar atkuriama natūrali gamta.
Pirmą sykį savanoriauti į užsienį išvykau 2012 metais. Išbandžiau tokį keliavimo pobūdį ir dabar nebežinau kitokio.
Vykau į Pietų Afrikos Respubliką būti reindžerio asistente ir susipažinti su parko valdymu savo baigiamąjam aplinkosaugos profesinio išsilavinimo diplomui gauti. Už erozijos pažeistų kelių taisymą, medžių atsodinimą, antilopių skaičiavimą ir panašius darbus aš turėjau sumokėti 450 svarų per savaitę, ir į šią sumą nebuvo įskaičiuota kelionė iki Pietų Afrikos, draudimas. Tačiau nenuleidžiant rankų naršant toliau kitą sykį atradau vietą, kur ne tik, kad nereikėjo mokėti, bet ir pati gaudavau arbatpinigių ir kišenpinigių. Bet tai tik užsispyrimo dėka, prieš atrandant geriausią vietą tenka panaršyti ir pusmetį, bei išsiųsti tūkstančius motyvacinių laiškų. Norintiems pradėti karjerą aplinkosaugos srityje yra sukurtas puikus tinklapis www.conservation-careers.com. Jame taip pat galima rasti puikių pasiūlymų savanoriauti ar atlikti praktiką.
Sunku surasti nemokamus projektus vykdančius tik aplinkosauginę veiklą, nes dauguma trokšta pabūti prie laukinių gyvūnų. Facebook‘o antraštės mirga nuo nuotraukų, kaip savanoriai glaustosi prie liūtukų ar nešasi apsikabinę orangutangus. Tai dar viena puiki priežastis, kodėl būti savanoriu yra puiku ir nereikia dėl nuotraukos marinti laukinių gyvūnų, kaip šiuo metu pasidarė madinga.
Tačiau organizacijos, vykdančios socialinius projektus, tikrai mielai priima savanorius ir neima iš jų jokių mokesčių. Todėl verta paieškoti ypač norimos aplankyti šalies tinklapiuose. Tiesioginis ieškojimas organizacijų gal ir atima daugiau laiko, tačiau tariantis tiesiogiai dažnai pasiūlymai būna daug patrauklesni, savanoriams kartais net siūlomi ir kišenpinigiai, neskaitant maitinimo ir nakvynės vietos.
Tačiau kodėl savanoriauti yra geriau nei tiesiog važiuoti į turistines išvykas aplankant įžymias vietas? Juk per atostogas ne visada norisi dirbti, tačiau tai – būdas iš arti pažinti vietinę kultūrą, o dažnai vietiniai gyventojai parodo daug įspūdingesnes vietas, nei numatę kelionių organizatoriai. Taip, tai yra pavojingiau, nes dažnai užsuki į vietoves, kuriose nesilanko turistai ir tu būni nuosekliai nužiūrimas objektas, bet jei tu esi pasiryžęs prisitaikyti prie vietinės kultūros – tai nėra baisu.
Pasidalinsiu įspūdžiais žmonių, su kuriais neseniai susipažinau. Jie apkeliavo Ispaniją, Portugaliją ir Maroką dviračiais. Ir jiems teko esant pakeliui ieškotis savanorystės vietų, kad pailsėtų, atsigautų, gautų maisto ir susitaisytų dviračius. Reda savanorystę tapatina su plunksnomis, kurias ji renka eidama savo gyvenimo keliu:
„Šias plunksnas renku jau nuo pat vaikystės, žinoma, augant keitėsi plunksnų dydis ir įvairovė, bet savanoriška pagalba buvo įrašyta mano kraujyje, lyg koks papildomas instinktas. Visai nesvarbu, ar tai būtų pažįstamas, ar pirmą kartą regėtas žmogus, pasisiūlyti padėti juk nieko nekainuoja, o gerumo nauda maloniausia vidiniam mūsų pasauliui. Kartu su draugu Viliumi ilgiau negu pusę metų keliavome dviračiais. Prieš pradėdami kelionę pagalvojome, kad puiki galimybė paįvairinti kasdienybę – savanoriauti. Kai pradedi smalsauti, o mintys apie tai sukasi kaip amžinas variklis, atrodo visas pasaulis tau atveria kelius ir mielai dalinasi tuo, ką turi, iš bendraminčių/keliautojų sužinojome apie internetinėje erdvėje esančias bendruomenes kaip helpx.net, wwoofinternational.org ir workaway.info. Norit visapusiškai naudotis svetainėmis reikalinga registracija. Helpx – 20€ 2 metams, ypač aktyvus Australijoje ir Naujojoje Zalandijoje. Workaway – 23€ 1 žemynui 1 metams. Wwoof (organiniai ūkiai) – 20€ 1 šalis. Savanorysčių pasirinkimas – didžiulis. Pavyzdžiui, paprastesnių darbelių fermose atlikimas, auklės darbas, ar tiesiog mokyti žmogų anglų kalbos. Neužsiregistravus galima matyti žemėlapį, aprašymus ir nuotraukas, bet ne kontaktus ar adresus. Tačiau puikiai suprantu, kad kai keliauji jau nebe pirmą mėnesį, laisvų eurų nebelieka net šiai registracijai. Visada yra išeitis – kai kurie žmonės specialiai dalinasi savo kontaktine informacija savo aprašyme, o ją galima matyti neprisiregistravus! Savanorystės vietos pradėdavome dairytis, kai jausdavomės persipildę įspūdžių, nuo jų pavargdavome, kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet taip jau būna kelyje, kai kiekviena diena yra nauja viskuo: žmonėmis, aplinka… Kai viskas supanašėdavo, tada ir pasijausdavo, kad būtina pertrauka, kūnas gali keliauti, bet mintims reikia poilsio.
Mes savanoriavome trijose skirtingose šalyse: Ispanijoje, Portugalijoje ir Maroke. Ispanijoje išsirinkome gamtos kampelį tarp kalnų, ekologiniam ūkyje. Diena atrodė taip: dirbam 5 valandas per dieną. Rytas. Mėgaujamės bundančia saule ir gaivia rasa, knygų puslapiais, pusryčiaujam, dirbam lauke: vynuogių, kaštonų, pomidorų rinkimas ar ravėjimas daržovių šiltnamyje, vėliau pietūs, kuriuos patys pasigaminame, tada, žinoma, siesta, juk tai – Ispanija! Po pietų baigiam rytinius darbus ir dar papildomai padirbėjam, pvz. spaudžiam vyną, ruošiam daržoves žiemai, gaminam obuolių uogienę. Vakarai prie laužo su keptais kaštonais, skambančia muzika, klajonės po miškus piligrimų takais, laisvė taip pat ir savaitgaliais. Gražūs prisiminimai, puikios sąlygos savanoriauti. Tik po kelių dienų kūnas jau šaukia kelio, praleidom ten dvi savaites ir pasidavėm kelionės troškuliui. Pravažiavę Lisaboną nusprendėme ir vėl savanoriauti. Apsistojom pas šeimą kuri gyvena visiškai savarankiškai: elektrą gauna iš saulės energijos, valgo, kas auga darže, pačių auginamus gyvuliukus, papildomas lėšas gauna iš versliuko – uogienių. Tokia ir buvo pagrindinė veikla – kiekvieną dieną ruošti uogienes iš apelsinų, citrinų, moliūgų, dar truputis darbo prie naujai statomo molinio namuko. Pakliuvom tada, kai mūsų labiausiai reikėjo – ūkininkai ruošėsi mugei, gal dėl to taip mažai buvo laisvo laiko, jis nebuvo apibrėžtas. Visiems keliaujantiems siūlau prieš atvykstant arba atvykus savanoriauti būtinai apsitarti visas gyvenimo sąlygas, kad išvengtumėte nesusipratimų.
Tačiau gali būti dar kitaip. Nebūtina turėti interneto, nebūtina registruotis ir mokėti pinigus, reikia turėti tik didelio vidinio noro, būti atviram sau ir pasauliui, padėti kitam nel
aukiant to paties atsako ir tada įvyksta nuostabūs dalykai, apie kuriuos net svajos nekyla. Apie ką aš? Apie pažintą šalį Maroką, apie spalvingą jos gamtą ir dar nuostabesnius žmones. Kažkur pietuose susikirto keliai su Mobaraku. Tuo metu mes palikę dviračius stabdėme pakeleivingus automobilius link dykumos. Tik išlipus iš mašinos sustojo džipas – net nykščio nereikėjo pakelti. Su Viliumi akimirką apstulbę niekuo nedvejodami sėdome ir taip prasidėjo draugystė, kuri tęsiasi iki dabar. Mobarakas – dykumos klajūnas su šeima iki 16 metų klajojo iš vienos oazės į kitą, nemoka rašyti, bet kalba penkiomis kalbomis. Apleidęs dykumą apsigyveno sėsliau, įsirengė turizmo sodybą, taip pat vežioja turistus į dykumą. Pasisiūlėme padėti, nes pastebėjom, kiek daug galime iš jo pasimokyti. Pasisiūlėme jo versliukui sukurti internetinį puslapį ir pagelbėti buityje. Mobarakas labai pasitikėjo mumis, o mes juo, todėl buvimas pas jį nereikalavo jokių taisyklių ar didelių susitarimų. Miegojome, kur norėjome, valgydavome rankomis iš to pačio indo, rūpindavomės vieni kitais lyg šeimos nariais, vyko gražūs mainai. Džiaugiuosi šia nuostabia draugyste iki dabar, dar tikrai aplankysime jį, abipusis gėris pasilieka ilgai.“
Paskaičius apie svetimas patirtis gali norėtis tuoj pat sėsti į lėktuvą ir keliauti bet kuria kryptimi, tačiau dar sykį siūlau negailėti laiko ieškant geriausio pasiūlymo bei domintis jo sąlygomis dar prieš sutvarkant visus reikiamus dokumentus.
Naudingos nuorodos
Savanorystė užsienyje:
www.conservation-careers.com
www.helpx.net
www. wwoofinternational.org
www.workaway.info
Savanorystės užsienyje už kurias reikia mokėti pinigus, bet garantuoja socialinį gerbūvį:
www.volunterhq.org
www.gvi.co.uk
www.wwf.org
www.vergemagazine.com
www.orngutan.org – Birutė Galdiko taiko nuolaidas lietuviams
Lietuvoje veikiančios organizacijos, kurios siūlo savanorystę tiek Lietuvoje, tiek užsienyje:
www.patria.lt
www.buksavanoriu.lt/jst
Savanorsytę skatinanti programa:
www.dofe.lt
Vietos kuriose aš savanoriavau:
Kwantu Game Reserve: www.kwantu.co.za
Sibuya Game Reserve: www.sibuya.co.za
Tenikwa wildlife and rehabilitation center: www.tenikwa.com
Mano draugai žino/yra girdėję apie šiuos tinklapius:
https://europa.eu/youth/volunteering/evs-organisation_en
http://www.volunteerbase.com/
https://www.workcamps.info/icamps/
Miglė Daugnoraitė (nuotr. asmeninio archyvo)