Kristina Stalnionytė. „Negyvenu nei iš kelionių, nei dėl kelionių, bet visą laiką naudojuosi proga pakeliauti. Jei tik pasitaiko proga, aš pasakau visiems kitiems prioritetams „Ne” ir iškeliauju. Tai buvo nuo vaikystės. Pirmoji kelionė buvo, kai buvau 17 metų, mokyklos kelionė į Sankt Peterburgą, vėliau Čekiją. Ir studijavau tam, kad pritaikyčiau viską prie kelionių, pvz., studijavau švedų kalbą vien dėl to, nes žinojau, kad ambasada duoda geras stipendijas išvažiuoti į Švediją tobulintis ir stažuotis. Per savo mokslo metus į Švediją buvau išvykusi 4 kartus. Vėliau studijavau turizmą, kurių metu buvau iškeliavusi į Daniją, nes ten buvo galima studijuoti marketingą. Pora metų teko gyventi D. Britanijoj, kur 10 turizmo studentų buvo priimti padirbėti, kai dar nebuvom ES, – labai stengdavausi į tokius dalykus papulti.
Mano tėtis dirbo kelionių autobusų vairuotoju, gal iš jo? Bet iš tikrųjų, kai buvau maža, mano tėtis ant sienos turėjo labai didelį viso pasaulio žemėlapį ir visada manęs klausdavo: „Ar tu žinau, kur yra P. Amerika, Laosas?” Nepasiekdavau, tai pakeldavo ir prašydavo parodyti, kur, pavyzdžiui, yra Antarktida. Ir vėliau man pradėjo labai patikti tas žemėlapis. Kai buvau gal 13 metų, susirašiau visas šalis su sostinėm ant popieriaus lapo ir mokydavausi kaip eilėraštį pagal žemynus, net išdainuodavau, kad būtų lengviau atsiminti. Dar dabar kabo pas mane…
Aš visą laiką rašydavau straipsnius į žurnalus, bet savo patyrimą sudėjau kol kas tik į dvi knygas. Visada yra tema, kuri aktuali tik tam tikru periodu ir kartais iš to gali gimti knyga, jeigu turi laiko, jėgų ir atsidavimo tam darbui atlikti, nes tai nemažas darbas: rašai, skaitai, redaguoji, pakeiti ir vėl rašai iš naujo. Knyga užima daug laiko. Gerai, kai sutampa su momentu, kai gali ir turi laiko – trys šeši mėnesiai, tada parašau visą knygą iš karto.“
K.Stalionytė tris kartus keliavo į Santjagą de Compostelą skirtingais, prancūzų, ispanų ir portugalų, keliais. Keliavo po Pietų Ameriką, parašė „Kelias į Sanjago de Kompostelą” ir „Šuarų žemė” knygas.