Hipotermija

Hipotermija

img1101Negaliu pakęsti šalčio. Jei temperatūra žemesnė nei 15 laipsnių, imu drebėti, o mano rankos – amžinai ledinės. Žmogus ir šiaip jau yra tropinis gyvūnas – mums žymiai lengviau prisitaikyti prie karščio, nei prie šalčio (nors keli mano pažįstami smarkiai prieštarautų). Fiziologinė adaptacija prie šalčio yra gana ribota ir labiau remiasi pastogės ieškojimu, ugnies užkūrimu bei tinkamos aprangos pasirinkimu. Tačiau šiek tiek priprasti visgi galima. Mane visada gąsdina skandinavai su šortais spalio mėnesį ar londonietės trumpais sijonais vidury žiemos – jiems, pripratusiems prie vėsesnio klimato, tiesiog nėra taip šalta. O ką daryti visiems kitiems? Būtų lengvabūdiška leisti, jog tokia nemeilė žemesnei nei kambario temperatūrai taptų ribojančiu veiksniu keliaujant – nei urvai, nei kalnai, nei jūra nelepina šiluma, o vienas didžiausių pavojų, tykančių visose šiose vietose yra hipotermija (sušalimas).

Kaip viskas veikia

Žmogaus kūno temperatūra yra ~37 °C, bet įtakos jai gali turėti hormonai, kūno sudėjimas, menstruacinis ciklas, ligos, vaistai, poilsis ir daugelis kitų dalykų. Kol temperatūros nuokrypis neviršija ±3 °C, organizmas gali funkcionuoti normaliai. Temperatūrai nukritus žemiau šios ribos, gresia sunkūs pažeidimai ir mirtis. Iš tiesų, kūnas sunkiai dirba, kad išlaikytų normalią bazinę temperatūrą. Šiluma gaunama dviem būdais: generuojama paties organizmo metabolinių reakcijų metu (daugiausia – kaip šalutinis produktas), arba iš aplinkos. Mūsų kūnas, norėdamas sugeneruoti daugiau šilumos, sustiprina metabolizmą (daugiausiai aktyvindamas didžiuosius raumenis; pvz., priversdamas juos drebėti), o siekdamas sumažinti šilumos išsiskyrimą – sutraukia kūno paviršiuje esančias kraujagysles, taip neleisdamas šilumą nešančiam kraujui tekėti oda. Iš išorinių šaltinių, pvz. laužo, šilumą organizmui pasiimti yra žymiai sunkiau.

Mes taip pat pastoviai prarandame šilumą procesų, vadinamų radiacija, konvekcija, kondukcija ar evaporacija, metu. Radiacijos metu išspinduliuojame šilumą infraraudonųjų spindulių pavidalu. Vykstant kondukcijai, ji pereina iš vieno kūno į kitą jiems tiesiogiai liečiantis: taigi, atsisėdę ant šalto akmens, mes draugiškai perleidžiame jam dalį sunkiai sugeneruotos kūno šilumos. Konvekcijos metu šiluma prarandama orui ar vandeniui tekant mūsų oda. Tai – dažniausiais peršalimo būdas pučiant vėjui. Galiausiai evaporacijos (garavimo) metu šilumos praradimas vyksta skysčiui ant mūsų kūno virstant dujomis, pvz., su prakaitu.

Net ir esant nepalankioms sąlygoms, organizmas nėra linkęs pasiduoti be kovos. Pirmasis ginklas prieš šaltį – drebėjimas. Drebant vienu metu susitraukia ir agonistiniai, ir antagonistiniai (priešingo veikimo) raumenys, taip generuodami šilumą. Viduląstelinei termogenezei imama naudoti daugiau deguonies ir energijos; odoje ir arčiau kūno paviršiaus esančios kraujagyslės susitraukia, todėl šiltas kraujas koncentruojamas ne galūnėse ar odoje, o toliau nuo paviršiaus. Beje, odos pašiurpimas – labiau rudimentinis reiškinys. Jis geriau veikti turėjo tada, kai ant odos būdavo daugiau plaukų – jie pasišiaušdavo sukurdami oro tarpus ir taip sulaikydami šilumą. Bet kailis šiais laikais nebemadingas, tad ir „žąsies oda“ nebeatlieka savo pirminės funkcijos. Trumpai tariant, šaltoje aplinkoje visos organizmo pajėgos yra metamos palaikyti pagrindines gyvybines funkcijas, o tuo tarpu mažiau svarbioms kūno dalims tenka mažesnis dėmesys.

Kai bazinė kūno temperatūra nukrenta žemiau normos, t. y., iki 35 °C ar dar mažiau, žmogų ištinka hipotermija (kitaip – bendrasis kūno sušalimas). Yra trys šios būsenos laipsniai: lengvas, vidutinis ir sunkus.

  • Lengva hipotermija – kai kūno temperatūra nukrenta ne daugiau nei 2 laipsniais (35-32 °C). Jos metu žmogus ima stipriai drebėti.
  • Vidutinė hipotermija – kūno temperatūra nukrenta 4 laipsniais (32-30 °C). Šioje stadijoje išsivysto apatija ir ataksija (nekoordinuoti judesiai). Žmogus nebegali aiškiai mąstyti, todėl yra linkęs priimti neracionalius sprendimus. Būdingas paradoksalus nusirenginėjimas: nukentėjusiajam ima darytis karšta, jis pradeda nusirenginėti. Galbūt esate girdėję keliautojų siaubo pasaką apie Dyatlovo perėją. 1959 metais, Uralo kalnuose paslaptingomis aplinkybėmis žuvo 9 slidininkai. Didžioji dauguma kūnų rasti daugiau ar mažiau be drabužių, nemažais atstumais vienas nuo kito, kai kurie – su keistais, nepaaiškinamais sužeidimais. Pradėjus tirti aplinkybes, atsiskleidė daug nesuvokiamų, nelogiškų keliautojų poelgių. Istorija tapo tikru džiaugsmu sąmokslo teorijų gerbėjams. Visgi paaiškinimas į daugelį iškilusių klausimų gali būti daug paprastesnis: dauguma nukentėjusiųjų mirė nuo hipotermijos, sukėlusios ir sąmonės aptemimą.
  • Sunki hipotermija – kūno temperatūra nukrenta 6 laipsniais (< 30 °C) , kyla grėsmė prarasti sąmonę. Dar daugiau nukritus temperatūrai, sutrinka širdies ritmas ir smegenų aprūpinimas krauju, ko pasekoje gali ištikti mirtis. Kūno temperatūra tarp 23 ir 25 °C paprastai būna fatališka.

Hipotermija progresuoja labai greitai. Nervų sistemai patyrus didelį stresą, drebėjimas liaujasi kaip tik tada, kai jo labiausiai reikia. Kyla problemų kontroliuojant galūnes. Kai nervams šalta – jie neveikia, todėl sumažėja galūnių judrumas, imame nebejausti pirštų. Dėl sulėtėjusio motorinių signalų iš smegenų į raumenis perdavimo sutrinka smulkioji motorika. Pabandykite minusinėje temperatūroje užsirišti batus – tikriausiai užduotis pasirodys ne tokia ir paprasta (jei norite tikro iššūkio – dar ir užsimerkite). Visas metabolizmas smarkiai sulėtėja, širdis gali plakti vos 5 kartus per minutę. Būtent dėl to sušalusiam žmogui negalima konstatuoti mirties – jo gyvybinės funkcijos gali būti per silpnos, kad galėtume fiksuoti. Pasitaiko atvejų, kad mirusiu laikytas žmogus, ištrauktas iš ledinio vandens, sušildytas atsigauna.

Kas lemia

Yra daugybė veiksnių, lemiančių, ar pakliuvus į šaltį jums grės hipotermija.

Aplinkos veiksniai

  • Temperatūra. Kuo šaltesnė aplinka, tuo greičiau pasidarys šalta. Elementaru, Watsonai.
  • Aplinka. Vandenyje kūnas netenka šilumos ~25 kartus greičiau nei sausame šaltame ore. Čia labai svarbus ir laiko veiksnys – permirkęs šaltame vandenyje, net ir puikios fizinės būklės žmogus gali mirti per kelias minutes.
  • Vėjas. Orui judant daugiau molekulių liečiasi su oda, todėl šiluma prarandama greičiau. Kūno sušildytą orą pakeičia šaltas gūsis, vėl vogdamas tavo šilumą.

Individualios savybės

  • Amžius – vaikams ir vyresniems žmonėms sunkiau išlaikyti kūno šilumą. Vyresnių nei 60 metų žmonių kraujagyslių gebėjimas susitraukti mažėja, todėl jie į aplinką išspinduliuoja daugiau šilumos. Negana to, dėl sulėtėjusios medžiagų apykaitos organizmas jos generuoja mažiau. Kita vertus, vaikų metabolizmas yra labai greitas, bet jų kūno paviršiaus ir tūrio santykis taip pat didesnis, todėl jie linkę greičiau prarasti šilumą nei ją generuoti
  • Lytis. Moterims kūno šilumą palaikyti padeda storesnis termoizoliacinis sluoksnis (suprask, riebalai). Kita vertus, moterys paprastai būna smulkesnio sudėjimo nei vyrai (vadinasi, santykinai didesnio paviršiaus ploto) ir turi mažiau raumeninės masės, todėl yra linkusios greičiau atiduoti šilumą ir lėčiau ją generuoti. Iš praktikos galiu patvirtinti: kai kalendama dantimis stoviu su trim megztiniais, mano draugai vyrai kuo puikiausiai jaučiasi (ar bent taip sako) su marškinėliais. Negali būti, kad dėl to kaltas vien tik vyriškas ego. Be to, ar kada pastebėjote, jog ant miegmaišių nurodomos dvi komforto temperatūros – vyrams ir moterims? Moterims ši temperatūra būna aukštesnė.
  • Kūno sudėjimas. Kuo žmogus didesnis ir storesnis, tuo geresnės jo termoizoliacinės savybės. Kuo daugiau raumenų jis turi, tuo greitesnis metabolizmas, vadinasi – ir šilumos generacija.

Taip pat įtakos gali turėti įvairios ligos, sužeidimai ar elementariausias nuovargis. Todėl dirbant šaltyje labai svarbu kaip galima labiau tausoti energiją – pakankamai valgyti ir nepersitreniruoti.

Izoliaciniai veiksniai11206628_10204472915888914_4764887643427049891_o

  • Riebalinis sluoksnis. Jau išsiaiškinom, kad šiuo retu atveju, daugiau reiškia geriau. Pažiūrėkite į ruonius ar banginius…
  • Apranga. Jei visgi neturi ruonio verto natūralaus apsauginio sluoksnio, tenka protingai pasirinkti dirbtinę izoliaciją. Ši tema prašosi atskiro straipsnio, tačiau pagrindinis teisingos aprangos principas – sluoksniavimas. Judant neturi būti karšta, sustojus neturi būti šalta. Taip pat labai svarbu vengti medvilnės. Ji yra šakotos struktūros, sugeria vandenį lyg kempinė ir sulaiko jį prie odos. Suprakaitavus būtina nedelsiant persirengti.

Kaip atpažinti

Kaip jau minėjau, sušalimas progresuoja labai greitai, todėl svarbu laiku atpažinti jo požymius. Dar kartą trumpai ir aiškiai:

  • Nukentėjusiajam šalta.
  • Krečia drebulys.
  • Oda išblyškusi ir šalta.
  • Kūno temperatūra < 35 °C.
  • Nejudrumas, apatija.
  • Sąmonės pokyčiai: sumišimas, neaiški kalba, irzlumas, dezorientacija, paradoksalus nusirenginėjimas, sąmonės netekimas.
  • Nekoordinuoti judesiai.
  • Retas, paviršutiniškas kvėpavimas.
  • Silpnas pulsas.

Ką daryti

  • Kuo greičiau apsaugoti nukentėjusįjį nuo tolesnio šalčio poveikio: jei įmanoma, įnešti į šiltą patalpą, jei ne – padaryti užuovėją; pašalinti šlapius drabužius, izoliuoti nuo šaltos žemės, užkloti (pvz. miegmaišiu, termoizoliacine plėvele).
  • Paguldyti nukentėjusįjį.
  • Jei žmogus nedreba, šildyti išoriškai: šildančiais paketais, šilto (ne karšto!) vandens pūslėm, savo kūno šiluma. Filmuose populiarus būdas nuogiems sulįsti į vieną miegmaišį išties labai efektyvus (nors gali turėti šalutinių efektų).
  • Šilumos paketus ar šilto vandens butelius geriausia dėti ant kaklo, veido, kirkšnių ir pažastų – ten, kur kapiliarų tinklai yra arčiausiai paviršiaus.
  • Vis dėlto, jei žmogus dreba, geriausia yra jį nusausinti, perkelti į šiltą patalpą ir leisti drebėti. Dirbtinis šildymas tik sustabdys drebėjimą, bet nebus efektyvesnis.
  • Jei nukentėjusysis sąmoningas – duoti šiltų gėrimų, saldžių gėrimų ir lengvai įsisavinamų kalorijų. Dehidratacija ir hipoglikemija (sumažėjęs gliukozės kiekis kraujyje) – dažni hipotermijos palydovai.
  • NEGALIMA žmogaus šildyti karštu vandeniu ar karščiu – kaip jau minėjau, sušalusio žmogaus nervai tampa mažiau jautrūs, jis nejaučia skausmo, todėl labai nesunku pažeisti audinius.
  • NEGALIMA žmogui duoti alkoholio – jis praplės periferines kraujagysles, sušils galūnės ir oda, tačiau dėl to nukris bendra kūno temperatūra.
  • Vidutinės ir sunkios hipotermijos atvejais reikalinga medikų pagalba. Su profesionalų priežiūra atliekamos šiltų intraveninių skysčių infūzijos, o kraštutiniais atvejais, panašiu į dializės aparatu, iš kūno gali būti pašalinamas kraujas, sušildomas ir suleidžiamas atgal.

Rėmiausi:

D. Vaitkaitis, A. Pranskūnas, „Pirmoji medicinos pagalba“ (204-206 p.). KMU leidykla, 2008.
J. Vigue, „Pirmoji pagalba“ (185-187 p.). „Mūsų knyga“, 2007.
Stanfordo Universiteto paskaitos: https://lagunita.stanford.edu/courses/HumanitiesSciences/EP-101/Spring2015/about
Apie Diatlovo perėjos incidentą: http://www.atlasobscura.com/articles/the-dyatlov-pass-incident

Ieva Kieraitė – Aleksandrova

 

Comments