Mesk kelią, arba kaip rasti nuotykių turistų išmintame take (Škotija)

Mesk kelią, arba kaip rasti nuotykių turistų išmintame take (Škotija)

ŠkotijaIsle of Skye, Škotija, 2016-07-21

Kelionė automobiliais po Škotiją turėjo būti lengva treniruotė prieš „Baltoscandia 2016“. Išvykome penkiese, dviem ekipažais, patogiai susitalpinę kalną reikalingų ir nelabai daiktų (turėjome net stalą!). Pirmuoju automobiliu keliavo trys ,,Misija Lietuva 100″ dalyviai: aš (Ieva), Karolis ir Vilius, antruoju – dar du mūsų draugai ir visa lauko virtuvė. Kelionės tikslas skambėjo gana neapibrėžtai: pamatyti Škotiją. Gal palaipioti. Gal įkopti į kokį kalną. Sumerkti kojas į Loch Ness‘ą. Ir būtinai – išeiti bent į trumpą žygį Skye saloje.

Isle of Skye (arba, gališkai, An t-Eilean Sgitheanach) – didžiausia Artimųjų Hebridų sala, viliojanti žygių pėsčiomis mėgėjus iš viso pasaulio. Ir ne vien dėl šimtų maršrutų, nuo 5 iki 80 mylių, pasirinkimo ar visoje Škotijoje galiojančios right to roam – teisės vaikščioti, statyti palapinę ir miegoti praktiškai bet kur. Dauguma čia atvyksta dėl neįprasto, atšiauraus, kalnais ir ežerais išraižyto kraštovaizdžio, primenančio kitą pasaulį (ne veltui Ridley Scott‘as pasirinko šia vietą kai kurioms filmo „Prometėjas“ scenoms). Puiki vieta pajusti Škotiją.

Pasirinkome 15 mylių (24 km) maršrutą į Sgurr na Stri kalną. Aprašymas žadėjo ilgą, bet nesunkų 7-9 valandų pasivaikščiojimą su galimybe sutikti elnių ir kvapą gniaužiančiu vaizdu nuo viršūnės. Po ilgo važiavimo ir britiškos virtuvės sunkumų nekantravom pramankštinti kojas. Be to, J. R. R. Tolkien‘o tamsiąją šnektą primenantys vietovardžiai žadino nuotykių ieškotojų dvasią. Jautėmės lyg pagaliau ištrūkę į laisvę – pažliugusiu takeliu ir drėgnomis pievomis norėjosi bėgti, oras atrodė idealus žygiavimui: einant nekaršta, sustojus nešalta, pro debesis kartais net išlenda saulė…

Vytis
Vilius ir Ieva

Po trijų valandų sustoję užkąsti nusprendėme, kad vieta idealiai tinka fotosesijai su ML100 marškinėliais. Susiradę aukščiausią tašką labai nenoriai nusirengėme striukes – vėjas košė kiaurai. Nelengvas tas modelio darbas: rankos dreba iš šalčio, akys nevalingai merkiasi nuo ryškios šviesos, o fotografas vis prašo pakartot… Viso to pasėkoje daugelyje nuotraukų atrodome lyg ištikti ūmaus veido paralyžiaus, o prie marškinėlių trumpomis rankovėmis neįprastai dera storos fliso pirštinės, bet Misijos Vytis – Škotijos kalnuose. Užduotis įvykdyta.

Dar valanda kelio ir mes – netoli viršūnės. Staiga Vilius sustingsta: „ššššš, tyliai… pažiūrėkit“. Sustingstam ir mes – netoliese ganosi Tauriųjų elnių (Cervus elaphus) šeimyna. Sulaikom kvėpavimą, kad tik neišgąsdintume. Karolis lyg sulėtintam kine traukiasi fotoaparatą. Elniai tik smalsiai žvilgteli ir rupšnoja žolę toliau. Išdrįstame prieiti arčiau. Paskiau dar arčiau. Galiausiai atsiduriame visai šalia, o šeimynėlei vis dar nerūpime. Mažylis prigula. Patelė pakelia galvą ir kurį laiką žiūri į objektyvą. Kyla įtarimas, kad jiems kažkas moka už pozavimą turistams…

elniasNors kalno aukštis – vos 494 m, vaizdas nuo viršūnės iš tiesų gniaužia kvapą. Jūra, kalnai, laukiniai paplūdimiai ir įlankos, tolumoje – rūke skęstančios salos, iš dešinės – Cuillin Ridge uolų apsuptas didžiulis Coruisk ežeras… Praleidžiam čia gerą valandą užkandžiaudami, rašydami artimiems žmonėms (nes taip norisi kaip nors pasidalinti šituo grožiu) ir tiesiog gėrėdamiesi, kol ima darytis vėsu. Maršruto aprašymas sako, kad daugumai keliautojų vienai dienai sočiai užtenka pasivaikščiojimo pirmyn-atgal. Bet mes juk ne dauguma. Grįžti tuo pačiu keliu – neįdomu. Ir nesijaučiame nei kiek pavargę, nuėję viso labo keliolika kilometrų. Todėl dedam aprašymą į šalį, traukiam topografinį žemėlapį ir netrukus turim naują maršrutą: nusimesime iki Loch Coruisk, eisime palei jį iki pat galo, kur turėtų būti perėja per Cuillin Ridge kalnus, persiversime per juos, nusileisim ir slėniu grįšime namo. Kelias atrodo netrumpas, perėja – kone dvigubai aukščiau nei ši mūsų viršūnė, bet beveik visur veda punktyru pažymėtas takelis. Jei eisime pakankamai sparčiai, per kokias 5 valandas turėtume įveikti – nusprendėme.

Takelis išties ėjo lyg punktyrinė linija – čia yra, čia nebe. Nesuprasi, kur jis išmintas elnių, kur žmonių, o kur tiesiog išgraužtas vandens. Ilgai netruko kol nustojome jo dairytis ir tiesiog pasileidome stačiu šlaitu žemyn, kartkartėm vis įkišdami koją į kokį nors neaiškios kilmės urvą ir išsitiesdami ant šlapios žolės. Pasiekus slėnį akimirką kirbėjo
mintis, jog būtų protinga pasukti į šoną anksčiau ir išvengti kopimo, bet negi dabar apsisuksi…

Atrodė, kad ežeras niekada nesibaigs. Slėnis, kuriuo turėjome pradėti kilti link perėjos, niekaip neartėjo – mes vis klampojom pelkėta pakrante, o jis, lyg vaivorykštė, atrodo, tolo. Kad būtų smagiau, įsijungė lietus, kuris per ateinančias šešias valandas taip ir nebesiliovė. Kažkur ties ežero pabaiga sutikome vienišą keliautoją. Stabtelėjom persimesti keletu žodžių – ji ką tik nusileido nuo perėjos, į kurią mes taikėmės. Atrodė pavargusi, o išgirdusi mūsų planus akimirką tylėjo, tada pasitikslino, ar tikrai norime padaryti tai šiandien, ar visgi turime palapinę. Kai atsidususi kreivai šyptelėjo ir palinkėjo sėkmės, turėjome suprasti, kad gal vis dėlto šiek tiek apsiskaičiavome…

grozis…bet, žinoma, nepasukome atgal lengvesniu keliu, kuriuo nusiuntėme pavargusią vokietaitę. Pasidalijome likusius energinius batonėlius, išsipylėme vandenį iš batų ir ėmėme kopti ten, kur anot žemėlapio, turėjo vesti takelis. Įkalnė buvo stati ir netrukus vien kojų nebeužteko. Kopdami slidžiais akmenimis, prisilaikydami šlapių uolų džiaugėmės, kad esame laipiotojai. Dar kartą prisiminėme naujosios pažįstamos žodžius: „Aš vos nusileidau. Neįsivaizduoju, kaip jūs užlipsite į viršų tais akmenimis“. Priėjus nuobiryną turėjome pripažinti, kad, paprastai tariant, „užsirovėme“. Kelio atgal jau nebebuvo, tad pabaigėme maisto likučius, prisitvirtinome pakeliui rastą elnio kaukolę su visais ragais (bus trofėjus) ir ėmėme kopti morena. Du žingsniai į priekį, vienas atgal, slidu, o vėjas toks stiprus, kad lietaus lašai čaižo skaudžiai it ledo gabaliukai. Ėmėme nerimauti, kad nespėsime nusileisti iki tamsos.

Perėją pasiekėme per dvi valandas nuo kopimo pradžios – kaip ir planavome. Triumfo akimirka buvo labai trumpa: netrukus suvokėme, kad pasiekėme kitą žaidimo lygį. Vėjas neleido stoviniuoti, o per rūką negalėjome matyti toliau trijų metrų, ką jau kalbėti apie mūsų mistinį takelį. Negana to, pamažu temo. Dar kartą išsigręžiau kojines (sausų dėtis nebuvo prasmės), parašėme draugams, kad vakarienei nelauktų ir leidomės ropoti žemyn. Nuobiryną kaitaliojo stačios slidžios uolos, tad slinkome vėžlio (įstrigusio kalnuose) greičiu, nes kita alternatyva – nusileisti greituoju būdu – neviliojo. Čia buvo baisu. Drebėdama nagais kabinausi į uolą ir džiaugiausi nebent tuo, kad galiu pasitikėti savo rankomis. Svarstėm, ką darysim, jei iki nakties nespėsim pasiekti slėnio. Tamsoj leistis būtų buvę per daug pavojinga, tačiau sustoję rizikavome baigti kaip tas elnias, kurio kaukolė dabar tabalavo prisegta prie Viliaus kuprinės. Kiaurai peršlapę, tokioje temperatūroje ir prie tokio vėjo neabejotinai būtume gavę hipotermiją. Tad negalėjom nustoti judėję.

Žygis
Ieva, Vilius ir Karolis

Visgi spėjom. Papėdę pasiekėm su paskutine šviesa. Kurį laiką glėbesčiavomės iš džiaugsmo ir tapšnojom vienas kitą per nugarą, kol suvokėm, kad laukia dar kokios trys valandos kelio tamsoj per užlietas pievas. Neįprastai tylūs patraukėme tiesiai namų (juos mums atstojo automobilis) kryptimi. Takelio ieškoti nebebuvo prasmės – keliukai nuo nesiliaujančio lietaus buvo virtę upeliais, o upeliai – kalnų upėmis. Ten, kur tikėjomės rasti brastas, dabar šniokštė vanduo. Kita vertus buvo ir privalumų – nebereikėjo saugotis, kad nesušlaptume kojų. Su kiekvienu žingsniu batuose kliuksėjo vanduo ir eilinį kartą pargriuvusi prigavau save galvojančią: „mama, noriu namo“. Atpažinau šitą stadiją ir žinojau, kas bus toliau: tyliai keiksiuosi, galbūt kartosiu „daugiau niekada“, bet sukąsiu dantis, pasinersiu į savotišką transą ir eisiu toliau (neduokdie, kažkas iš to transo mane pažadins). O tada lauks šilta mašina ir sausi rūbai, rytoj maloniai maus raumenis, dar kokias tris dienas nenustosim dalinęsi įspūdžiais, o prisiminę kelionę pirmiausiai pagalvosim apie šį žygį. „Kuo blogiau, tuo geriau“ vadinasi šita būsena ir aš supratau, kad iš tiesų džiaugiuosi, eilinį kartą įsivėlusi į nuotykį. Juk yra buvę ir blogiau…

Jei pirmą valandą nakties kažkas būtų pažvelgęs pro prabangaus viešbučio langą, būtų pamatęs tris bepročius, per liūtį ir vėtrą strykčiojančius stovėjimo aikštelėje vienais apatiniais. Ir kai kurie gal net neįtartu, koks laimingas gali būti žmogus, sėsdamasis į savo automobilį ir dėdamasis sausas kojines.

 

Ieva Kieraitė-Aleksandrova

Žygio žemėlapis
Comments